Jau seniai juokaujama, kad krepšinis Lietuvoje yra antroji religija, tačiau Lietuvos sporto pasaulis toli gražu neapsiriboja vien krepšiniu. Mūsų šalyje gausu talentingų sportininkų, kurių pasiekimai įkvepia ir suvienija lietuvius, o garsiausios sporto legendos žavi ne tik pergalėmis, bet ir savo patriotiškumu. Šiame straipsnyje apžvelgsime žymiausius Lietuvos sportininkus, garsinusius šalį olimpinėse žaidynėse, pradedant istoriniu debiutu 1924 m. ir baigiant šių dienų pasiekimais.
Sportas Lietuvoje: nuo ištakų iki tarptautinio pripažinimo
Lietuvoje sportas kaip socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis imtas suvokti XX a. 3-4 dešimtmečiuose. Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų, susipažinusių su atskiromis sporto šakomis svečiose šalyse.
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS) buvo įkurta 1919 m. gegužės 18 d. Kaune. Jos tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. 1920 m. Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). Ji išugdė būrį futbolininkų: Danielių Žilevičių, Viktorą Abramiką, Dizmaną Ilgūną, Nikodemą Čereką, Romualdą Marcinkų, Antaną Lingį, Vladą Dzindziliauską ir kitus.
Svarbiu pirmosios Lietuvos Respublikos sporto gyvenimo įvykiu tapo ir 1923 m. kovo 22 d. Lietuvos sporto lygos (LSL) įsteigimas. Ši organizacija rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Tik 1932 m. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Jame dalyvavo aštuonios kauniečių komandos. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas. Tarptautinėse varžybose pirmieji savo jėgas išmėgino Lietuvos futbolininkai. 1922 m. LFLS ekipa 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA žaidėjams, o 1923 m.
Taip pat skaitykite: Olimpiniai didvyriai ir jų palikimas
Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu.
Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Visgi jauna šalis turėjo ir kitų rūpesčių, todėl iš pradžių sporto gyvenimas vystėsi atskirų žmonių ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m.
1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Taupydami valstybės lėšas stadiono projektą parengė patys sporto entuziastai - LFLS nariai Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos.
Pirmasis Lietuvos olimpinis debiutas: 1924 m. Paryžiaus žaidynės
Olimpinės žaidynės - populiariausios pasaulyje sporto varžybos. Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst. Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta.
1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Buvo paskelbtas ir kandidatų sąrašas. 1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių.
Taip pat skaitykite: Pasaulio futbolo teisėjai
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
Deja, olimpiečius visos kelionės ir rungtynių metu lydėjo nesėkmės ir nuotykiai. 1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime, buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija. Savo mintimis apie stiprų varžovą „Sporte“ dalinosi S. Garbačiauskas: „Lietuviams teko geras, bet sunkus likimas. O šveicarai tikriausiai iš mandagumo taip atsiliepė apie savo varžovus lietuvius: „Mums bus žymiai sunkiau žaisti prieš jus negu jums prieš mus, nes jūs žinote mūsų žaismą ir jo laipsnį, o mums jūsų laipsnis dar nežinomas […].
Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų. Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12.
Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas. Taigi kelionei pradėta ruoštis iš vakaro. O prieš išvykimą reikėjo padaryti dar daug darbų: išleisti atostogų visus kariškius, nusifotografuoti užsienio pasams, gauti užsienio pasus, prancūzų ir vokiečių vizas, parūpinti vėliavas, megztinius, kelnaites, kojines. Visa tai reikėjo atlikti patiems sportininkams ir dar patiems susiruošti kelionei. Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. 4 val. 55 min. atsisveikinimui garsus pasilikusių „Valio! Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Latvijos komanda. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties. Atsigulė tik apie trečią valandą. Prie pusryčių stalo išrinkta komisija (S. Garbačiauskas, V. Balčiūnas ir S. Razma) sudarė startinę vienuolikę.
Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia. S. Razma taip apibūdino žaidimo pradžią: „Stadione lyg tyčia pusvalandį be paliovos pilasi lietus ir tik 15-20 min. prieš rungtynių pradžią nustojo lyti. Fotografų eilė jau seniau laukia mūsų apsirengiant […] 10 000 žiūrėtojų minia sutinka mus smarkiu delnų plojimu. Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai. Pirmajame kėlinyje lietuviai dar nebuvo visiškai bejėgiai ir 10 bei 35 minutę turėjo progą pelnyti įvartį. Be šių rungtynių Lietuvos rinktinė, Egipto vadovų delegacijos paprašyta, sužaidė treniruočių pobūdžio rungtynes, kurios vėliau buvo įvardytos kaip oficialios. Tačiau ir vėl laukė pralaimėjimas. Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min.
Taip pat skaitykite: NBA žvaigždės
Visuomenės reakcija į pralaimėjimą skyrėsi. Futbolo šalininkai ir optimistai lietuvių rinktinę guodė, ramino, primindami jiems kitų šalių pralaimėjimus. Štai prancūzų spauda lietuvių negailėjo. Rašė, jog lietuviai atletai yra rambūs bei tingūs, kad krašto futbolas dar vystykluose. S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai. Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto. Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J.
Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko. Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas. Birželio 21 d., vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […]. Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą. Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. „Klaipėdos žinios“ ir „Karys“ pranešė, kad varžybų nugalėtojas birželio 28 d. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Netrukus paaiškėjo, kad nerimauti nebuvo dėl ko. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę. Tik liepos 24 d. „Lietuvos žinios“ pranešė: „Atsirado sportininkas. Sportininkas Petras Požėla, kuris buvo prapuolęs važiuodamas į pasaulinę olimpiadą, atsirado. Pasirodo, kad jisai vieton Olimpiadon nuvažiavo į tėviškę. Veltui Paryžiuj laukė jo atvažiuojant mūsų atstovybė, sunku net būtų tikėti, kad laikraščio (Ryto) bendradarbis gali taip pasielgti“ (L. Lietuvių pasirodymo 1924 m.
Kaip jau buvo minėta, XX a. 3 deš. sportas vystėsi atskirų asmenų ir naujai įkurtų sporto sąjungų iniciatyva. Futbolininkams trūko spor… Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vienintelė mūsų šalies komanda, dalyvavusi olimpinių žaidynių komandinių žaidimų turnyruose, yra vyrų krepšinio rinktinė. Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turėsime pirmą kartą Lietuvai atstovaujančius sportininkus ir sportininkes dvejose komandinėse sporto šakose: paplūdimio tinklinyje ir 3x3 krepšinyje. O prieš šimtą metų Lietuvos olimpinį kelią praskynė vyrų futbolo rinktinė, sovietmečiu medalius iškovojo Lietuvoje išugdyti futbolininkai, tinklininkai, rankininkai ir krepšininkės, o po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai dalyvavo kelių asmeninių žaidimų - stalo teniso, badmintono ir teniso - olimpinėse varžybose.Kai 1924 m. pavasarį šalies sporto gyvenimui vadovavusi Lietuvos sporto lyga (LSL) pirmąkart nusprendė nusiųsti sportininkus į olimpines žaidynes, sporto vadovai tikėjosi, kad lietuviai pasirodys net keliolikos sporto šakų arenose.Prieš 1924 m. Paryžiaus žaidynes numatomų olimpiečių sąraše buvo trys dešimtys pavardžių, o lietuviai tikėjosi pasirodyti futbolo, lengvosios atletikos, bokso, fechtavimo, imtynių, sunkiosios atletikos, šaudymo, plaukimo, dviračių sporto, teniso, gimnastikos ir jojimo varžybos.
Ilgos nežinomybės savaitėsPraminti olimpinį kelią turėjo futbolininkai. Per 1924 metų Paryžiaus žaidynes daugumos sporto šakų varžybos vyko liepos mėnesį, bet olimpinis futbolo turnyras prasidėjo gegužės 25 dieną. Olimpiniai futbolo čempionai paaiškėjo birželio 9-ąją, iki žaidynių atidarymo likus keturioms savaitėms.Lietuvos futbolo rinktinė susiruošti į Paryžių turėjo labai greitai. LSL posėdis, kuriame oficialiai nuspręsta dalyvauti Paryžiaus žaidynėse, įvyko balandžio 8-ąją, o per pusantro mėnesio reikėjo nuveikti begalę organizacinių darbų.Sunkiausias darbas buvo gauti pinigų. Kelionė į Prancūziją ir gyvenimas Paryžiuje nemenkai kainavo, o LSL kasoje švilpavo vėjai. Sporto vadovai labai tikėjosi Vyriausybės paramos, tačiau valdžia ilgai delsė spręsti sportininkų finansavimo klausimą. Ėjo savaitė po savaitės, o nežinomybė nesisklaidė. Vienu metu jau atrodė, kad olimpinį debiutą teks atidėti, bet gegužės 21-ąją, iki numatytų pirmųjų futbolo turnyro rungtynių likus keturioms dienoms, Lietuvos Vyriausybė pagaliau skyrė reikiamą sumą ir futbolininkai galėjo išvykti į Paryžių.
Iš traukinio - į aikštęLSL vadovai iš pradžių numatė, kad Lietuvos rinktinę sudarys aštuoni Kauno ir šeši Klaipėdos futbolininkai. Užtrukus pinigų paieškoms, į kelionę reikėjo susiruošti per kelias valandas, todėl iškviesti klaipėdiečius nebeliko laiko. Gegužės 22-osios popietę į Paryžiaus traukinį įlipo vienuolika Kauno futbolininkų (vienas pagrindinių žaidėjų Stepas Garbačiauskas, kuris kartu buvo delegacijos vadovas, į Paryžių išvyko anksčiau).Neužteko laiko net visiems geriausiems Kauno futbolininkams suburti. Jiems reikėjo skubiai atsiprašyti iš darbo ar karinės tarnybos, keli rinktinės kandidatai neturėjo užsienio pasų. Gerai buvo bent tai, kad žaidėjų užteko komandai sudaryti.Lietuvos futbolininkai atvykti į Paryžių turėjo gegužės 24-osios rytą, bet kelionėje iškilo dar viena netikėta kliūtis. Traukiniui kirtus Belgijos sieną, olimpiečiai buvo išlaipinti pirmoje šios šalies stotyje, nes neturėjo tranzitinių Belgijos vizų. Vienam sportininkui su visų žaidėjų pasais teko grįžti į artimiausią Vokietijos miestą, kuriame buvo Belgijos konsulatas.Praradusi dar kelias brangias valandas komanda į Paryžių atvažiavo tik prieš pusiaunaktį, iki rungtynių likus mažiau negu parai.
Praleido devynis įvarčiusGegužės 25 dienos popietę Venseno miške, kuriame stovėjo Pershingo stadionas, vilkėdami Paryžiuje įsigytus baltus marškinėlius ir žalias kelnaites, išsirikiavo vienuolika Lietuvos garbę ginti pasiruošusių vyrų: Valerijonas Balčiūnas, Vincas Bartuška, Stepas Garbačiauskas, Hansas Gecas, Jurgis Hardingsonas, Stasys Janušauskas, Leonas Juozapaitis, Eduardas Mikučiauskas, Stasys Razma, Stasys Sabaliauskas ir Juozas Žebrauskas. Prieš juos stovėjo vienuolika Šveicarijos futbolininkų. Lietuviai net neįsivaizdavo, ko tikėtis: daugelis jų futbolą žaidė vos dvejus ar trejus metus, o apie užsienio komandas buvo girdėję tik iš pasakojimų. Lietuvos rinktinė iki tol žaidė vos vienas draugiškas rungtynes, kurias pralaimėjo Estijos rinktinei 0:5. Bet iš komandos, rungtyniavusios su estais, į Paryžių išvyko vos keturi futbolininkai.Šveicarai iškart užgulė lietuvių vartus, pirmame kėlinyje įmušė keturis įvarčius, antroje mačo pusėje taikliai smūgiavo dar penkis kartus ir laimėjo rungtynes 9:0.Tikėtis geresnio rezultato būtų buvę sunku, net jei Lietuvos futbolininkai būtų tinkamai pasiruošę. Šveicarijos rinktinė tuo metu buvo viena stipriausių Europos komandų ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo sidabro medalius. Šveicarai finale pralaimėjo vienintelei į žaidynes atvykusiai Pietų Amerikos komandai - Urugvajaus rinktinei.
Olimpinis auksas: triumfas Seule
Į kitas olimpines žaidynes, vykusias 1928 m. Amsterdame, Lietuvos sporto vadovai futbolo rinktinės nebesiuntė. 1932 ir 1936 m. Lietuva visai nedalyvavo olimpinėse žaidynėse, o po Antrojo pasaulinio karo geriausi Lietuvos sportininkai kelis dešimtmečius patekti į olimpines žaidynes galėjo tik kaip SSRS rinktinės nariai.
Daugybę metų net geriausi Lietuvos futbolininkai nepretendavo žaisti SSRS rinktinėje. Stipriausia Lietuvos komanda Vilniaus „Žalgiris“ ilgai rungtyniavo antrojoje ar trečiojoje SSRS pirmenybių pakopoje, o didelį pakilimą Lietuvos futbolas išgyveno tik devintajame dešimtmetyje. „Žalgiris“ tuo metu įsitvirtino aukščiausiojoje lygoje, 1987 m. iškovojo SSRS pirmenybių bronzos medalius, o Vilniaus komandos lyderiai pateko į SSRS rinktinės trenerių akiratį.
1988 m. vilnietis Viačeslavas Sukristovas su pirmąja SSRS rinktine tapo Europos vicečempionu, o antrąją rinktinę treniravęs ukrainietis Anatolijus Byšovecas pakvietė gargždietį Arminą Narbekovą ir kėdainietį Arvydą Janonį kovoti dėl Seulo olimpinių žaidynių medalių.
A.Narbekovas ir A.Janonis iš Korėjos parsivežė tauriausius apdovanojimus. SSRS rinktinė finalo rungtynėse nugalėjo Brazilijos komandą 2:1 ir tapo olimpine čempione.
#