Senovės Graikijoje olimpinės žaidynės buvo skirtos pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairių sporto šakų rungtyse. Modernių žaidynių pradininko prancūzų pedagogo ir istoriko Pierre`o de Coubertino idėja buvo suvienyti visas tautas viena didele sporto švente. Tačiau XX a. valstybės neperėmė senovės graikų palikimo - užuot per olimpiadą nutraukus karą, kartais dėl karo žaidynės net nevyksta.
Šiame straipsnyje nagrinėsime 1936 m. vasaros olimpines žaidynes, kurios vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Aptarsime šių žaidynių politinį kontekstą, svarbiausius įvykius ir ilgalaikį palikimą.
Politinis fonas ir prieštaros
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer.
Rengdami žaidynes naciai negailėjo nei jėgų, nei pinigų. Per dvejus metus Berlyne išdygo naujutėlaitis Olimpinis stadionas, daug sporto kompleksų. Vokiečiams būdingas organizuotumas bei kruopštumas buvo sustiprintas dešimtimis tūkstančių paklusnių, režimo mobilizuotų darbo rankų. Tačiau buvo ir kita, neafišuojama medalio pusė. Berlyne valdžios nurodymu nukabinti visi antisemitiniai plakatai, o laikraščių redaktoriai bei partiniai funkcionieriai primygtinai raginti susilaikyti nuo bet kokių atviresnių, svetimšalius galinčių šokiruoti pasisakymų. Olimpinių žaidynių metu Vokietija turėjo atrodyti taikiausia valstybė pasaulyje. Rugpjūčio 1 d. apie olimpinių žaidynių atidarymą sportininkams iš keturiasdešimt septynių šalių paskelbė pats fiureris.
Boikoto grasinimai ir Airijos pozicija
Dėl nacionalsocialistų ideologijos, daugelis šalių svarstė boikotuoti žaidynes. Vis dėlto, galiausiai dauguma nusprendė dalyvauti. Airija buvo vienintelė valstybė, boikotavusi 1936 m. Berlyno olimpines žaidynes.
Taip pat skaitykite: Faktai apie 1936 m. žiemos olimpiadą
Olimpinės naujovės
Trečiajame Reiche surengta olimpiada išgarsėjo bent dviem naujovėmis. Pirmoji jų - tiesioginė atidarymo transliacija per televiziją, antroji - Graikijoje uždegtos olimpinės liepsnos nešimo estafetė. Pastarąją idėją pasiūlė vokiečių sporto istorikas ir publicistas Carlas Diemas, kurio santykiai su nacių režimu buvo tai draugiški, tai gana įtempti. Kartais teigiama, kad estafetės idėja šovė į galvą ne C.Diemui, o vienam iš jo buvusių patarėjų, žydų kilmės archeologui Alfredui Schiffui.
Olimpinė ugnis
Olimpinės ugnies uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys. Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat paskutinių varžybų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė buvo surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tai buvo Karlo Dymo, Berlyno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto generalinio sekretoriaus, sumanymas. Deglus pagamino Krupo koncerno karinė gamykla pagal skulptoriaus Valterio Lemkės dizainą.
Žaidynių eiga ir svarbiausi įvykiai
1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse dalyvavo 3963 sportininkai iš 49 valstybių. Išdalinti 129 medalių komplektai devyniolikoje sporto rungčių.
Jesse Owens triumfas ir Hitlerio reakcija
Geriausiu Berlyno olimpiados sportininku pripažintas keturių aukso apdovanojimų nusipelnęs juodaodis lengvaatletis iš JAV Jesse Owensas, dažnai vadinamas žmogumi, įsiutinusiu patį A.Hitlerį. Būtent dėl to 1936 m. Netrukus po olimpinių žaidynių pasaulio žiniasklaidoje ėmė sklisti pasakojimai, kad juodaodžio sportininko pergalės prieš „grynakraujus arijus“ taip supykdė fiurerį, kad tas atsisakė pasveikinti J.Owensą ir niršdamas paliko stadioną. Šis mitas pasirodė toks gajus, kad ėmė keliauti iš laikraščio į laikraštį. Fiureris paliko tribūną dar prieš amerikiečio triumfą, o kai kuriuos čempionus asmeniškai, gana trumpai sveikino tik pirmą žaidynių dieną. Pats J.Owensas vėliau teigė, kad A.Hitleris jam iš toli pamojavęs ranka ir per adjutantus perdavęs įrėmintą nuotrauką su savo autografu.
Krepšinio debiutas olimpinėse žaidynėse
Kai krepšinio sporto šaka pirmą kartą oficialiai debiutavo 1936 m. Berlyne organizuotose vasaros Olimpinėse žaidynėse, krepšinio varžybos buvo rengiamos lauke įkurtuose teniso kortuose, kurie buvo sudaryti iš molio ir smėlio. Vykstant finalinėms varžyboms tarp JAV ir Kanados, antrosios rungtynių dalies metu prasidėjus didelei liūčiai, teniso kortai buvo paversti į vieną didelę balą ir purvynę, žaidimą tragišku pavertusią net ir „Svajonių komandai“.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės Berlyne
JAV krepšinio rinktinės gretose olimpiniu čempionu tapo Pranas Lubinas (Frank Lubin), vėliau atstovavęs Lietuvos nacionalinei komandai ir su ja iškovojęs 1939 m. Europos čempiono titulą. Būtent jo metimas lėmė lietuvių pergalę lemiamose Kaune vykusių pirmenybių rungtynėse su latviais. 1936 m. Berlyno olimpiadoje, kurioje krepšinis buvo pirmą kartą įtrauktas kaip olimpinė sporto šaka, 198 cm ūgio vidurio puolėjas buvo JAV krepšinio rinktinės, iškovojusios auksą, kapitonas. Pagal trenerio nurodymą, žaidėjai buvo padalinti į dvi komandas, kurios žaidė pakaitomis, žaidė su Estija (pelnė 13 taškų) ir Meksika (9 taškai), o finale nedalyvavo.
Haičio ir Lichtenšteino vėliavos
Haičio ir Lichtenšteino vėliavos iki 1936 m. atrodė vienodai. Šios šalys to tiesiog nežinojo ir pirmą kartą tai suprato, kai jų delegacijos susitiko 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse.
Lietuvos dalyvavimas
Lietuvos sportininkai nedalyvavo 1936 m. vasaros olimpinėse žaidynėse Berlyne dėl principingos Lietuvos pozicijos Kauno procese teisiant Klaipėdos krašto nacius.
Medalių lentelė
Daugiausia medalių 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse iškovojo:
- Vokietija - 89 (33 aukso, 26 sidabro, 30 bronzos)
- JAV - 56 (24 aukso, 20 sidabro, 12 bronzos)
Žaidynių palikimas
1936 m. Berlyno vasaros žaidynės, kaip tai jau įprasta, pasibaigė santarvės ir amžinos taikos visiems dalyviams palinkėjimais. Netrukus po olimpiados vokiečių bombonešiai skris į Ispaniją triuškinti generolo Francisko Franko priešų.
Taip pat skaitykite: Berlyno olimpinės žaidynės
Šios žaidynės tapo propagandos įrankiu nacistinei Vokietijai, tačiau jos taip pat įsiminė dėl sportinių pasiekimų ir naujovių. 1936 m. olimpinės žaidynės atspindėjo politinę įtampą ir ideologinius konfliktus, kurie vėliau peraugo į Antrąjį pasaulinį karą.
Politiniai konfliktai ir boikotai olimpinėse žaidynėse
Olimpinės žaidynės, kaip ir bet kuris didelis tarptautinis renginys, dažnai tampa politinių konfliktų ir ideologinių kovų arena. Šaltojo karo metais olimpinių žaidynių stadionuose, be įprastų sporto rungčių, taip pat vyko Rytų ir Vakarų galios varžybos.
1956 m. vasaros olimpiada vyko Melburne, Australijoje. Jas dėl įvairių priežasčių boikotavo septynios valstybės. Nyderlandai, Ispanija ir Šveicarija, atsisakydamos siųsti savo sportininkus, išreiškė protestą prieš ką tik įvykusią Sovietų Sąjungos invaziją į Vengriją. 1972 m. vasaros žaidynės Miunchene, Vakarų Vokietijoje, tapo teroristų taikiniu. Taivano pripažinimo klausimas iškilo ir 1976 m. žaidynėse Monrealyje, Kanadoje. Kadangi valstybė šeimininkė nepripažino Taivano nepriklausomybės, jo sportininkai galėjo dalyvauti tik kokios nors kitos komandos sudėtyje. Dviejų supervalstybių konfliktas pasireiškė 1980-1984 m. JAV prezidentas Jimmy Carteris įsakė boikotuoti žaidynes Maskvoje dėl Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną. Atsakydamos į Maskvos žaidynių ignoravimą, Sovietų Sąjunga ir kitos Varšuvos pakto šalys 1984 m. atsisakė vykti į Los Andželą. Vietoj jų buvo surengtos Draugystės varžybos.
Dopingas ir XXI amžiaus iššūkiai
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų. 2014 m. gruodį vokiečių televizija ARD išleido dokumentinę medžiagą, kur Rusijos dopingo tinklas prilyginamas buvusios Rytų Vokietijos. Filmo herojais tapo rusų lengvaatletė Julija Stepanova ir jos vyras Vitalijus, dirbęs Rusijos antidopingo agentūroje. Jie pateikė dopingo preparatų vartojimo valstybiniu mastu įrodymų - kad atletai, norėdami uždangstyti teigiamus dopingo rezultatus, mokėdavo milžiniškas sumas, o preparatus jiems parūpindavo treneriai. Po metų, Pasaulio antidopingo agentūra išleido šiuos faktus patvirtinančią ataskaitą. 2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai.