Kiekvienais olimpiniais metais, prieš prasidedant žaidynėms, visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi, kaip į būsimos sporto fiestos vietą keliauja pagrindinis jos simbolis - olimpinė ugnis. Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys.
Olimpiados ištakos ir raida
Olimpinės žaidynės - vienas seniausių ir svarbiausių sporto renginių pasaulyje, turintis gilias tradicijas ir turtingą istoriją. Nuo senovės Graikijos iki šių dienų, olimpinės žaidynės išliko ne tik sporto varžybomis, bet ir kultūros, taikos bei vienybės simboliu.
Žaidynės Senovės Graikijoje
Olimpija - istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje, vieta, kur gimė olimpinės žaidynės. Manoma, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje vyko 776 metais prieš Kristų. Vėliau jos kas ketverius metus rengtos Dzeuso garbei. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp olimpinių žaidynių; jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas.
Olimpinės žaidynės buvo neatsiejama senovės graikų religinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Tai buvo iškilmės ir sporto varžybos, skirtos dievui Dzeusui pagerbti. Žaidynės vykdavo vasaros viduryje, kas ketveri metai Olimpijoje. Artėjant žaidynėms, Graikijoje įsivyraudavo taika, nutraukiami visi vaidai ir karai. Tai buvo laikotarpis, skirtas sportui, religinėms apeigoms ir bendruomenės susibūrimui.
Olimpija buvo vienas pagrindinių antikinės Graikijos religinių centrų. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška Dzeuso skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių mūsų laikais kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis. Kiek atokiau nuo šventyklų - garsusis Olimpijos stadionas, anuomet talpinęs iki 40 tūkstančių žiūrovų. Netoliese palestros ir gimnasionai - atletų treniruočių vietos, filipeionas - žaidynių dalyvių ir teisėjų viešbutis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Dalyvavimas ir Rungtys: Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi šalies piliečiai, tačiau moterų žaidynės rengtos atskirai - jos buvo skirtos deivei Herai. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, imtynių, bokso, disko metimo, pankrationo (dažnai mirtimi pasibaigdavusios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Graikų žaidynių dalyviai turėjo galimybę išmėginti savo jėgas bėgimo, šuolių į tolį, disko metimo rungtyse, imtynių ir bokso varžybose, jojimo ir vadeliojimo lenktynėse. Klasikos laikais (V-IV a. pr. Kr.) žaidynių programą sudarė kumštynės, važnyčiotojų lenktynės, penkiakovė (bėgimas, ieties ir disko metimas, šuoliai į tolį, imtynės), meno konkursai ir kiti renginiai.
Apdovanojimai ir Garbė: Jų nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Paaiškėjus varžybų nugalėtojui, teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Minia pasveikindavo didvyrį susižavėjimo šūksniais ir apiberdavo jį gėlių žiedais. Kaip pergalės ženklas ant nugalėtojo galvos ir rankų buvo užrišami raudoni kaspinai. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Per iškilmingą ceremoniją, kuri vykdavo Dzeuso šventyklos prieigose, nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas - taikos ir vilties simbolis.
Nugalėtojai (olimpionikai) būdavo pagerbiami alyvmedžių vainikais. Senovės Graikijoje sporto žaidynių nugalėtojai buvo garbinami ne mažiau nei šių dienų čempionai. Pergalė olimpinėse žaidynėse laikyta didžiausiu laimėjimu; ji suteikdavo šlovę ir nugalėtojo gimtajam poliui. Olimpijoje būdavo statomos nugalėtojų statulos, jų garbei kuriami poezijos kūriniai. Jie dažnai įgydavo ekonominių ir politinių privilegijų.
Žaidynių Pabaiga: Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. Įsigalėjus krikščionybei, 394 m. Romos imperatorius Teodosijus I olimpines žaidynes panaikino. Tai buvo kova su senosiomis šventyklomis ir pagoniškomis šventėmis. Tad daugiau nei tūkstantį metų gyvavusi olimpinių žaidynių tradicija nutrūko.
Naujųjų Laikų Olimpinės Žaidynės
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Idėja atgaivinti šią gražią tradiciją jam kilo visai atsitiktinai. Baronas domėjosi neseniai praūžusiu Prancūzijos ir Prūsijos karu ir bandė išsiaiškinti prancūzų pralaimėjimo priežastis. Baronas suprato, kaip svarbu skatinti jaunus žmones sportuoti. Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese. Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo didžiausias sporto renginys žmonijos istorijoje.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Pirmosios Naujųjų Laikų Žaidynės: Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose, Graikijoje (dalyvavo vos 245 sportininkai iš 14 pasaulio šalių), praėjus daugiau nei pusantro tūkstančio metų nuo jų uždraudimo Antikos laikais. Graikijos valdžia ir gyventojai reikalavo, kad ir ateityje olimpinės žaidynės vyktų tik Graikijoje ir niekur kitur. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimu antrosios žaidynės po ketverių metų įvyko Paryžiuje.
Olimpiniai Simboliai ir Devizas: Būtent P. Coubertinas sugalvojo ir olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus, jų vieningumą. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę.
Tuo tarpu žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse.
Olimpinė Ugnis: Olimpinės žaidynių ugnis šiandien uždegama Olimpijoje (pirmą kartą tai padaryta 1936 metais Berlyno olimpinių žaidynių proga), netoli buvusios deivės Heros šventyklos griuvėsių. Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras.
Olimpinės Žaidynės Šiandien: Bėgant metams olimpinės žaidynės tapo svarbiausiu pasaulyje sporto renginiu. Jos apima olimpiados žaidynes, arba vasaros olimpines žaidynes, ir žiemos olimpines žaidynes. Rengiamos kas 4 m., vasaros olimpinės žaidynės - pirmaisiais, žiemos - trečiaisiais olimpiados metais (metų skaičius dalijasi iš 4). Olimpiados skaičiuojamos nuo pirmųjų olimpinių žaidynių 1896. Negali trukti ilgiau kaip 16 dienų.
Taip pat skaitykite: Žiemos olimpinės žaidynės 1984
Olimpinių žaidynių miestą, likus 7 m. Lietuvos olimpiečių delegacija XXIX vasaros olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse Pekino olimpiniame stadione. Olimpinių žaidynių sportinę programą sudaro tik olimpinės sporto šakos, kurių turi būti ne mažiau kaip 15 (vasaros žaidynių). Žiemos olimpinėms žaidynėms toks minimumas nenustatomas.
Sporto Šakos: 2020 Tokijo vasaros olimpinių žaidynių 33 sporto šakos: badmintonas, baidarių ir kanojų irklavimas, banglenčių sportas, beisbolas/softbolas, boksas, buriavimas, dviračių sportas, dziudo, fechtavimas, futbolas, gimnastika, golfas, imtynės, irklavimas, karatė, krepšinis, laipiojimo sportas, lengvoji atletika, plaukimo sportas, rankinis, regbis, riedlenčių sportas, stalo tenisas, sunkioji atletika, šaudymas, šaudymas iš lanko, šiuolaikinė penkiakovė, tekvondo, tenisas, tinklinis, triatlonas, žirgų sportas, žolės riedulys.
Dalyvavimas ir Pasiekimai: 2020 Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse (dėl COVID‑19 pandemijos žaidynės buvo nukeltos, įvyko 2021) dalyvavo 206 šalių rinktinės, daugiau kaip 11 tūkst. sportininkų. Sportinę programą sudarė 33 sporto šakų 50 disciplinų varžybos - 165 vyrų, 156 moterų ir 18 mišrių rungčių; išdalyta 339 medalių komplektai. 2022 XXIV Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvauja 91 nacionalinis olimpinis komitetas, 2871 sportininkas (tarp jų 45 % moterys; didžiausias sportininkių skaičius žiemos žaidynėse). Lietuvos olimpiečių delegacija XX žiemos olimpinių žaidynių atidarymo iškilmėse Turine.
Lietuvos sportininkai vasaros olimpinėse žaidynėse pirmą kartą dalyvavo 1924 Paryžiuje (futbolininkai 0 : 9 pralaimėjo Šveicarijos rinktinei, 2 dviratininkai nebaigė 188 km lenktynių plentu). Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos čiuožėjas K. Bulota debiutavo 1928 Sankt Moritze (Šveicarija). 1928 Amsterdame Lietuvos olimpinėje rinktinėje buvo 12 atletų: 2 boksininkai, 4 dviratininkai, 5 lengvaatlečiai (iš jų pirmoji moteris olimpietė P. Geriausiai varžėsi pussunkio svorio boksininkas J. Vinča, pasidalinęs 5-8 vietas. Lietuvos sportininkai SSRS olimpinės rinktinės sudėtyje pirmą kartą dalyvavo 1952 XV olimpinėse žaidynėse Helsinkyje: 4 krepšininkai, boksininkas ir fechtuotojas. Krepšininkai S. Butautas, J. Lagunavičius ir K. Petkevičius parvežė į Lietuvą pirmuosius olimpinius medalius (sidabro).
Faktai ir Įvykiai
Per ilgą olimpinių žaidynių istoriją būta įvairių įdomių faktų ir įvykių:
- Garsiausias antikos laikų sportininkas buvo imtynininkas Milonas iš Krotono. Jis tapo imtynių čempionu net šešiose olimpiadose iš eilės.
- Tarptautiniam olimpiniam komitetui beveik tris dešimtmečius vadovavo jo įkūrėjas baronas Pierre de Coubertinas.
- Pagal antikinę tradiciją olimpinės žaidynės rengiamos kas ketveri metai.
- 1936 metų Berlyno olimpinių žaidynių metu du Japonijos atletai šuolių su kartimi rungtyje parodė identišką antrą rezultatą. Vietoje to, kad varžytųsi tarpusavyje ir įrodytų, kuris vertas antros, o kuris tik trečios vietos, jie kartu sutarė nesivaržyti.
- Graikų gimnastas Dimitrios Loundras buvo jauniausias olimpietis, besivaržęs Olimpiadoje.
- Daugiausiai aukso medalių iki Paryžiaus Olimpinių žaidynių yra iškovojusi JAV (1061), Sovietų Sąjunga (395) ir Didžioji Britanija (284).
Politiniai Aspektai ir Kontroversijos
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką.
Deja, XX a. olimpinės žaidynės tapo arena politiniams nesutarimams spręsti. 1956 m. pasipiktinusios Tarybų Sąjungos veiksmais malšinant sukilimą Vengrijoje trys Vakarų Europos šalys boikotavo Melburno olimpines žaidynes. 1980 m. Maskvos olimpiadoje atsisakė dalyvauti net 56 valstybės. Tiesa, Tarybų Sąjunga olimpinėse žaidynėse visai nedalyvavo iki pat 1952 m.
Be to, olimpinės žaidynės neapsiėjo be tragiškų įvykių. 1972 m. rugsėjo 5 d. Miunchene gerai organizuota arabų teroristų grupė, pasivadinusi „Juoduoju rugsėju“, pagrobė vienuolika į vasaros olimpines žaidynes atvykusių Izraelio sportininkų. Du iš jų buvo iš karto nužudyti, devyni atletai paimti įkaitais. Teroristai pareikalavo paleisti iš Izraelio kalėjimų per 200 palestiniečių ir išlaisvinti du Vokietijoje kalinčius pagarsėjusius žudikus. Nemokšiškai vykdoma operacija baigėsi kruvina tragedija - žuvo visi devyni sportininkai.
Olimpinės Žaidynės Kaip Kultūros Fenomenas
Olimpinės žaidynės yra ne tik sporto varžybos, bet ir svarbus kultūros fenomenas. Jos skatina tarptautinį bendradarbiavimą, kultūrų dialogą ir taiką. Olimpinės žaidynės yra puiki galimybė šaliai pristatyti savo kultūrą, istoriją ir tradicijas pasauliui. Be to, olimpinės žaidynės įkvepia jaunus žmones sportuoti, siekti aukštų rezultatų ir propaguoti sveiką gyvenimo būdą.
Olimpijoje esančiame muziejuje galima rasti ne tik Olimpiados istoriją bylojančių radinių, bet, svarbiausia, ypač gausią meno ir kultūros artefaktų iš priešistorinio, klasikinio ir romėninio laikotarpio kolekciją, įskaitant ir jau aprašytos šventyklos liudijimų. Vienas žymesnių iš jų - marmuro skulptūros fragmentas, datuojamas 470-460 m. pr.
1936 m. Berlyno olimpinės žaidynės: kontekstas ir kontroversijos
Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat paskutinių varžybų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama. Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė buvo surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tai buvo Karlo Dymo, Berlyno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto generalinio sekretoriaus, sumanymas. Deglus pagamino Krupo koncerno karinė gamykla pagal skulptoriaus Valterio Lemkės dizainą.
1936 m. olimpinės žaidynės vyko Berlyne, nacistinės Vokietijos sostinėje. Adolfas Hitleris vasaros žaidynes laikė „savo paties olimpinėmis“ ir siekė jas panaudoti kaip po Pirmojo pasaulinio karo atsitiesusios Vokietijos simbolį. Daugelis tarptautinių organizacijų bei politikų ragino žaidynes boikotuoti, kiti siūlė jas perkelti kitur. Daugiausia susirūpinimo kėlė faktas, kad valdančiosios Nacionalsocialistų partijos rasistinė ir antisemitinė politika bus pritaikyta ir olimpinėms žaidynėms. Daugybė žymių sportininkų buvo pašalinti dėl antisemitinių pažiūrų. Vienintelė žydų kilmės sportininkė, įtraukta į Vokietijos rinktinę, buvo fechtuotoja Helene Mayer. Kaip ir per Pirmąjį pasaulinį karą, Europai stengiantis atsilaikyti prieš Hitlerio ir jo sąjungininkų kariuomenę, olimpinės žaidynės nevyko tiek 1940 m., tiek 1944 m., karui besitęsiant.
Berlyne vasaros olimpinės žaidynės turėjo vykti dar 1916 metais, tačiau joms koją pakišo Pirmasis pasaulinis karas. Kaip ten bebūtų, šiuolaikinių olimpinių žaidynių tėvu vadinamas Pierre‘as de Coubertinas visada aršiai ragino nepainioti sporto ir politikos. Dėl šios priežasties 1931 metais Tarptautinis olimpinis komitetas paliko Romą ir Budapeštą it musę kandusius ir nusprendė, kad 1936 metų vasaros olimpinės žaidynės vyks ne kur kitur, o Berlyne.
1933 metais Vokietijoje į valdžią pateko Nacionalsocialistinė partija, kuriai vadovavo Adolfas Hitleris. Prie A. Hitlerio prisijungė ir Nacionalsocialistinė studentų sąjunga. Anot akademinio jaunimo, arijų sportininkams visai nebūtina varžytis su esą nepilnaverčių tautų atstovais. Taigi A. Tik štai nacių propagandos vadas Josifas Gebbelsas ryžtingai pasisakė prieš tokį A. Hitlerio nenorą. Didelio masto renginiai visada atkreipia dėmesį ir padeda konkrečiai valstybei pagerinti savo reputaciją. Anot J. Palankus šalies įvaizdis - galas politinei izoliacijai, nauji ekonominiai ryšiai ir galiausiai užsienio kapitalas, kurio Vokietijai tada taip trūko. A. Norėdamas, kad Vokietijos olimpinės žaidynės į istoriją patektų kaip pačios geriausios per visą istoriją, A. Hitleris jų biudžetą padidino iki 20 mln. reichsmarkių (maždaug 8 mln. dolerių), nors iš pradžių ketino išleisti ne daugiau 3 mln. Galiausiai vokiečiams pavyko susigrąžinti vos 6 proc. Vietoj seno stadiono rekonstrukcijos nuspręsta statyti naują sporto objektą. Berlyne neįtikėtinai greitai - per trejus metus - pastatytas naujas sporto kompleksas: 86 tūkst.
Olimpinis miestelis pastatytas maždaug už 10 kilometrų nuo Berlyno. 540 tūkstančių kvadratinių metrų aikštėje išdygo 150 statinių. Miestelio teritorijoje buvo iškastas ežeras, įrengtas suomiškų pirčių kompleksas ir daug kavinių su terasomis. Specialiai Berlyno olimpinėms žaidynėms sukurta ženkliukų, medalių, apdovanojimų ir suvenyrų eskizų su svastikomis ir vokišku ereliu. Numatyto biudžeto A. Hitlerio užgaidoms nepakako: vien stadiono statyboms Vokietija galiausiai buvo priversta skirti net 77 mln. reichsmarkių. A. Treniruočių aikštelės buvo daromas būtent tokio dydžio, kokios buvo ir olimpiniame stadione.
Olimpinių žaidynių organizaciniai reikalai buvo patikėti publicistui ir sportinio judėjimo teoretikui Carlui Dimai. Nors iki tol dėl žydų kilmės žmonos giminių ir nebuvo laikytas labai naudingu, greičiau jau priešingai, dabar jis kartu su propagandos ministru J. Remiantis jų sumanymu, nuspręsta vystyti olimpinių žaidynių senovės Graikijoje ir Trečiajame Reiche panašumo idėją. Žiniasklaida kalbėjo apie idealaus (taip pat ir fiziškai) arijaus įvaizdį. Vokiečiams tvirtinta: Trečiasis reichas - „Šventosios Romos imperijos vokiečių nacijos“ palikuonis, parėmęs jos kultūrą ir galią.
Vos tik prasidėjus statyboms, pasaulinio ryškumo dokumentinio kino žvaigždė Leni Riefenstahl pradeda ruoštis filmuoti juostą „Olimpija“ - tai pirmasis kino įrašas apie olimpines žaidynes, patekęs į dokumentikos istoriją. Filme plėtojama Antikos ir Trečiojo Reicho paralelė. J. Gebbelsas norėjo, kad žiūrovas kino ekrane išvystų ne tik sporto renginio kroniką, bet ir Vokietiją aukštinančią propagandą, turinčią padaryti įspūdį žmonėms visame pasaulyje.
Pasirengimas ir boikoto raginimai
Nacistinių žaidynių priešininkams kilo idėja surengti alternatyvias olimpines žaidynes Barselonoje. Raginimų atšaukti olimpines žaidynes reiškė ir Jungtinės Valstijos. Prie jų prisijungė delegacija iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Čekoslovakijos, Švedijos ir Nyderlandų. Nuo 1933 metų žydams Vokietijoje visur ir visada imta sakyti ne: Vokietijos bokso asociacija dėl žydiškos kilmės išgynė čempioną Eriką Seeligą, netrukus dėl tos pačios priežasties nutrauktas susitarimas su teniso žaidėju Danieliu Prennu, šuolininkę į aukštį Gretel Bergmann iš viso išbraukė iš olimpinės kovos.
JAV olimpinio komiteto vadovas pareiškė, kad su žydų tautybės sportininkais elgiamasi sąžiningai, o amerikiečiai neprivalo dalyvauti „žydų ir nacių konflikte“. 1935 metais nesitarimai dėl olimpinių žaidynių pasiekė kulminaciją, ir A. A. Brundage‘ui bandyta prieštarauti, tačiau gana greitai nuleistos rankos. Tarptautinio olimpinio komiteto narys Ernstas Li Janke buvo pašalintas iš komiteto, nes išdrįso pasisakyti prieš Berlyno olimpines žaidynes. E.
A. Hitlerio Vokietijai pasitarnavo ir šalies vidaus politika. Prieš olimpines žaidynes buvo sustabdyti įstatymai prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones. Vokietijos valdžia pritildė antisemitinę retoriką. Kai į Vokietiją atvyko Tarptautinio komiteto pirmininkas, jis išreiškė nepasitenkinimą antisemitiniais lozungais ir plakatais. A. Hitleris nenorėjo nusileisti: „Pone prezidente, atėjęs į svečius juk nesiimsite mokyti šeimininkų, kaip tvarkytis namuose, tiesa?“. A. Iš Berlyno gatvių dingo prieš žydus nukreipta reklama ir knygos. Vokietijos masinio informavimo priemonėms uždrausta skelbti antisemitines medžiagas. Norėdami sudaryti bent šiokio tokio liberalizmo įspūdį, naciai netgi leido žydų kilmės fechtuotojai Helenai Mayer atstovauti Vokietijai olimpinėse žaidynėse. Sportininkė iškovojo sidabro medalį ir, kaip ir kiti medalių laimėtojai iš Vokietijos, ant pakylos pademonstravo nacių pasveikinimą. Pasibaigus olimpinėms žaidynėms, H.
Be minėtosios fechtuotojos Vokietijos valdžia į Berlyno olimpines žaidynes delegavo dar devynis žydų kilmės sportininkus. Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir didžiulės nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinių Valstijų mėgėjiško sporto sąjunga 1935 metų gruodį visgi balsavo už šalies dalyvavimą žaidynėse. Amerikiečių pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys.
#