1936 m. vasaros olimpinės žaidynės Berlyne tapo vienu prieštaringiausių įvykių sporto istorijoje. Nacių Vokietija pasinaudojo šia galimybe demonstruoti savo galią ir ideologiją, o žaidynės virto propagandos įrankiu. Šis straipsnis nagrinėja šių žaidynių kontekstą, eigą ir palikimą, atskleidžiantį tiek triumfo, tiek tragedijos elementus.
Žaidynių užkulisiai: politika ir pasiruošimas
Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) 1931 m. nusprendė, kad 1936 m. olimpinės žaidynės vyks Berlyne, dar prieš nacistams ateinant į valdžią. Kai 1933 m. Adolfas Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, olimpiados reikšmė radikaliai pasikeitė. Iš pradžių Hitleris skeptiškai vertino žaidynes, tačiau jo propagandos ministras Josephas Goebbelsas įtikino jį, kad tai puiki proga sustiprinti Vokietijos įvaizdį pasaulyje.
Vokietija ėmėsi grandiozinio pasiruošimo. Vietoj seno stadiono buvo pastatytas naujas sporto kompleksas, talpinantis 86 tūkst. žiūrovų. Už 10 kilometrų nuo Berlyno išdygo olimpinis miestelis, kuriame sportininkams buvo sukurtos komfortiškos sąlygos: ežeras, pirtys, kavinės ir 150 pastatų 540 tūkst. kvadratinių metrų plote. Žaidynių biudžetas išaugo iki 20 mln. reichsmarkių (apie 8 mln. dolerių), nors iš pradžių planuota išleisti tik 3 mln. reichsmarkių. Vien stadiono statyboms Vokietija skyrė net 77 mln. reichsmarkių.
Propagandos mašina
Naciai siekė pavaizduoti Vokietiją kaip modernią ir tolerantišką valstybę, todėl prieš žaidynes buvo sustabdyti įstatymai prieš netradicinės seksualinės orientacijos žmones ir pritildyta antisemitinė retorika. Iš Berlyno gatvių dingo prieš žydus nukreipta reklama ir knygos, o Vokietijos žiniasklaida buvo įpareigota neskelbti antisemitinių medžiagų. Siekiant sudaryti liberalizmo įspūdį, žydų kilmės fechtuotoja Helene Mayer netgi atstovavo Vokietijai olimpinėse žaidynėse ir iškovojo sidabro medalį. Tačiau tai buvo tik fasadas, skirtas apmulkinti pasaulio visuomenę.
Naciai pasitelkė meną ir simboliką, kad sustiprintų savo ideologiją. Publicistas Carlas Dimas ir Josephas Goebbelsas vystė olimpinių žaidynių senovės Graikijoje ir Trečiajame Reiche panašumo idėją. Žiniasklaida kalbėjo apie idealų (taip pat ir fiziškai) arijų įvaizdį. Vokiečiams tvirtinta, kad Trečiasis reichas yra „Šventosios Romos imperijos vokiečių nacijos“ palikuonis, parėmęs jos kultūrą ir galią.
Taip pat skaitykite: Lietuvos pasiekimai žiemos olimpiadoje
Dokumentinio kino žvaigždė Leni Riefenstahl sukūrė filmą „Olimpija“, plėtojusį Antikos ir Trečiojo Reicho paralelę. Goebbelsas norėjo, kad žiūrovas kino ekrane išvystų ne tik sporto renginio kroniką, bet ir Vokietiją aukštinančią propagandą.
Boikoto šauksmas ir dalyvavimas
Dėl nacių vykdomos diskriminacijos žydų atžvilgiu kilo raginimų boikotuoti Berlyno olimpines žaidynes. Jungtinės Valstijos, Prancūzija, Didžioji Britanija, Čekoslovakija, Švedija ir Nyderlandai svarstė galimybę nedalyvauti žaidynėse. Tačiau JAV olimpinio komiteto vadovas Avery Brundage'as pareiškė, kad su žydų tautybės sportininkais elgiamasi sąžiningai, ir amerikiečiai neprivalo dalyvauti „žydų ir nacių konflikte“. Tarptautinio olimpinio komiteto tarpininkavimas ir nacių pastangos padėjo pasiekti, kad Jungtinių Valstijų mėgėjiško sporto sąjunga 1935 m. gruodį visgi balsavo už šalies dalyvavimą žaidynėse. Amerikiečių pavyzdžiu pasekė ir kitos šalys.
Žaidynių atidarymas ir eiga
1936 m. rugpjūčio 1 dieną Adolfas Hitleris paskelbė XI olimpinių žaidynių pradžią. Miestas buvo sutvarkytas iki blizgesio, stadionas „Športpalast“ pilnutėlis džiugiai nusiteikusių vokiečių. Hitleris, saugomas 40 tūkst. karių, pakilo laiptais, kurių dizainą įkvėpė Romos Koliziejus, ir stadione paleido 20 tūkst. balandžių. Jam už nugaros stovėjo Bulgarijos caras, Švedijos, Graikijos, Italijos sostų atstovai, fašistų diktatoriaus Benito Mussolini sūnūs. Visur plevėsavo vėliavos su svastikomis.
Po atidarymo ceremonijos olimpiniame stadione pražygiavo 49 valstybių delegacijos. Sporto pasaulio garsenybės, eidamos pro Hitlerį, privalėjo palenkti vėliavą. Stadione nepražygiavo ir Sovietų Sąjungos olimpinė delegacija, nes iki 1951 m. šalyje nebuvo olimpinio komiteto, o santykiai su Veimaro respublika buvo įšaldyti.
Atidarymo ceremonijos kulminacija tapo olimpinio deglo atvykimas - olimpinė ugnis atkeliavo iš Graikijos Olimpijos miesto. Carlas Dimas ir Josephas Goebbelsas sugalvojo estafetę, remdamiesi Atėnuose 80 metais prieš Kristų gyvavusia tradicija. Pirmosios estafetės maršrutas driekėsi per Atėnus, Delfus, Salonikus, Sofiją, Belgradą, Budapeštą, Vieną, Prahą, Drezdeną ir galiausiai Berlyną. Ugnis septyniose valstybėse įveikė 3 tūkst. kilometrų.
Taip pat skaitykite: Įtampa ir susitaikymas Korėjoje
Žaidynių dalyviams buvo užtikrintos komfortiškos sąlygos olimpiniame kaimelyje. Kelis kartus per dieną pasirodymus rengė karinis orkestras. Sportininkai buvo maitinami „38 nacijų virtuvėje“, kur pildyti pavienių sportininkų įnoriai. A. Hitlerio padėjėjai organizavo priėmimus užsienio delegacijoms.
Berlyno olimpinėms žaidynėms buvo pastatyti 33 vadinamieji televizijos teatrai, kur rodytos net 48 programos iš olimpinių žaidynių.
Jesse Owens triumfas ir nacių nusivylimas
Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo vokietis Hansas Velke, jam pavyko iškovoti auksą rutulio stūmimo rungtyje. Tačiau didžiausia žaidynių žvaigžde tapo juodaodis amerikietis Jesse Owensas. Lengvaatletis laimėjo keturis aukso medalius: 100 m, 200 m, šuolio į tolį ir 4x100 m estafetėje. Jis pasiekė naują pasaulio rekordą šuolio į tolį rungtyje: nušoko aštuonis metrus ir šešis centimetrus. Šio rekordo pagerinti niekam nepavyko daugiau nei 20 metų.
Owens triumfas buvo smūgis nacių propagandai, kuri skelbė apie arijų rasės pranašumą. Hitleris atsisakė pasveikinti Owensą, nors valstybės galva buvo įpareigotas sveikinti visus nugalėtojus, nepriklausomai nuo jų odos spalvos ir tautybės.
Tragedijos šešėlis
1936 m. olimpinės žaidynės Berlyne vyko tragiškame istorijos kontekste. Nacių režimas vykdė žiaurią diskriminaciją ir persekiojimą prieš žydus ir kitas mažumas. Žydų tautybės atletams, nespėjusiems išvykti iš Vokietijos ir jos okupuotų teritorijų, olimpinės žaidynės Berlyne galėjo būti paskutinės. Daugelis jų žuvo koncentracijos stovyklose.
Taip pat skaitykite: Istorija ir tradicijos: Olimpinės žaidynės
Plaukikas Alfredas Nakache, dalyvavęs olimpinėse žaidynėse Berlyne, vėliau su žmona ir dvejų metų dukrele atsidūrė Osvencime. Jo šeimą sušaudė, o iš paties Nakache buvo bjauriai tyčiojamasi. Nepaisant to, jam pavyko išgyventi ir po karo dalyvavo olimpinėse žaidynėse Londone.
Olimpinio miestelio vadovas Volfgangas Furstneris gyvenimą baigė savižudybe praėjus trims dienoms nuo olimpiados uždarymo. Jį atleido iš karinės tarnybos dėl žydiškos kilmės. Dauguma Vokietijos olimpiečių buvo išsiųsti į karą ir mirė fronte.
Žaidynių palikimas
1936 m. olimpinės žaidynės baigėsi rugpjūčio 16 dieną. Vokietija pasirodė geriausiai, šalies sportininkai iškovojo 89 medalius, iš kurių - net 33 aukso. Antroje vietoje pagal iškovotų medalių skaičių atsidūrė amerikiečiai, parsivežę 24 aukso medalius.
Naciai džiūgavo, nes Berlyno olimpinės žaidynės pavyko pagal planą. Tarptautinė žiniasklaida pripažino, kad Vokietija surengė pačias sėkmingiausias olimpines žaidynes istorijoje.
Tačiau žaidynių palikimas yra dviprasmiškas. Jos parodė nacių režimo propagandos galią ir pasaulio bendruomenės aklumą. Tik 1946 m. Tarptautinis olimpinis komitetas oficialiai prisiėmė kaltę dėl savo veiksmų XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje.
Nepaisant to, 1936 m. olimpinės žaidynės įsiminė ir dėl sportininkų pasiekimų, ypač Jesse Owens triumfo, kuris tapo simboliu kovos su rasine diskriminacija.