Įžanga
1989-ieji metai Lietuvos krepšiniui įsiminė ne tik ryškiomis žvaigždėmis aikštelėje, bet ir skandalingomis aplinkybėmis už jos ribų. Šiame straipsnyje panagrinėsime dramatišką 1989 m. SSRS krepšinio čempionato finalą, kuriame susikovė Kauno „Žalgiris“ ir Kijevo „Budivelnyk“. Šios rungtynės tapo ne tik sportiniu įvykiu, bet ir politinių bei biurokratinių intrigų arena, palikusia gilų pėdsaką Lietuvos ir Ukrainos krepšinio istorijoje.
Kelias į Finalą
Po trejų auksinių metų, 1985, 1986 ir 1987, kauniečiai 1988 m. sezone liko antri. Daugelis aistruolių tikėjosi, kad 1989-ieji vėl bus „Žalgirio“ metai. Tačiau sezono pabaiga buvo skandalinga ir SSRS krepšinio čempiono vardas komandai atiteko ne aikštėje, o valdininkų kabinetuose.
Skandalas dėl Čempiono Vardo
Lietuvos metraščiuose buvo tikinama, kad SSRS sporto ministerijos funkcionieriai atėmė iš „Žalgirio“ pelnytą trofėjų, o Ukrainoje, minint šį įvykį, šnekama apie teisybės atkūrimą. Tačiau „teisybė“ buvo pasiekta balsuojant dėl trijų galimų čempionato scenarijų.
Finalo Serijos Pradžia
1989-aisiais balandžio 22 dieną startavo SSRS krepšinio čempionato finalo serija, kuri turėjo būti žaidžiama iki dviejų pergalių. Pirmoji akistata buvo sužaista Kijeve ir gan netikėtai ją laimėjo tik prieš čempionatą iš „Strojitel“ į „Budivelnyk“ persipavadinusi ukrainiečių ekipa 97:94. Tad prieš šį mačą vietos sirgalių skanduota frazė: „Strojitel“ - tu būsi nugalėtojas“ („Strojitel“ - ty budeš pobeditel“ - rusiškai) jau neatrodė kvailai.
Drama Kauno Sporto Halėje
Po trijų dienų mūšis dėl SSRS aukso apdovanojimų iš Ukrainos persikėlė į Kauno sporto halę. Tąkart dvikova ir vėl klostėsi žalgiriečiams nepalankiai: dėl traumos žaisti negalėjo Arvydas Sabonis, todėl galingą priekinę liniją su Aleksandru Belostenu turintis „Budivelnyk“ pirmoje mačo dalyje pirmavo 53:43, o antrame kėlinyje atitrūko net 16 taškų.
Taip pat skaitykite: Indėlis į Lietuvos futbolą
Lemiamas Aleksandro Volkovo Metimas
Baigiantis dvikovai, Valdemaro Chomičiaus, Sergejaus Jovaišos ir Gintaro Krapiko vedami žalgiriečiai sugebėjo išlyginti rezultatą, bet Kijevo ekipa dar kartą spurtavo ir įgijo persvarą 87:81. Jau atrodė, kad aukso medaliai žėri ant „Budivelnyk“ ekipos žaidėjų krūtinių, tačiau tą blizgesį „numarino“ V.Chomičius ir G.Krapikas, per minutę įsūdę po tritaškį ir išlyginę rezultatą - 87:87. Paskutinei antrojo kėlinio atakai ukrainiečiai teturėjo 12 sekundžių: kamuolį pasiėmęs Aleksandras Volkovas persivarė jį per visą aikštę ir iš beveik 9 metrų nuotolio metė. Ir pataikė.
Skandalas dėl Laiko
Nuo tos sekundės prasidėjo skandalingosios dvikovos pagrindinė dalis. Nors televizorių ekranuose laiką skaičiavęs laikmatis rodė 1 sekundę, kai buvo išmestas kamuolys, teisėjai nutarė, kad tai buvo padaryta jau po laiko ir būtina žaisti pratęsimą. Jau kitą dieną LRT vadovai tikino, kad jų rodomas laikrodis ir sekretoriato laikrodis - du skirtingi dalykai ir televizijos laikmatis gali turėti paklaidą. Tačiau tai jau buvo po to - nors A.Volkovas balandžio 25 dieną Kauno halėje arbitrams ir bandė įrodyti, kad jo metimas buvo atliktas laiku, teisėjai manė kitaip ir buvo žaidžiamos papildomos 5 minutės. Per jas „Žalgiris“ pranoko Kijevo komandą 98:93 ir išlygino serijos rezultatą.
„Budivelnyk“ Protestas ir Atsisakymas Žaisti
Ten pat Kaune turėjo būti žaidžiamas ir trečiasis mačas, tačiau jau po antrosios akistatos „Budivelnyk“ pareiškė, kad nesutinka su tokia neteisybe, parašė SSRS sporto vadovybei protestą ir nutarė nežaisti trečiojo mačo.
Sprendimas Maskvoje
Jau balandžio 26 dieną iš Maskvos atskridę SSRS sporto komiteto vadovai, teisėjai ir abiejų komandų treneriai susitiko peržiūrėti vaizdo įrašą, tačiau galutinio ir visiems priimtino sprendimo nerado. Tad po dar dviejų dienų SSRS krepšinio federacijoje Maskvoje buvo surengtas uždaras susirinkimas.
Slaptas Balsavimas ir Netikėtas Čempionas
Nors apie jį ilgai tylėta, tačiau dabar jau pateiktos detalės. Abu rungtynių teisėjai - A.Grigorjevas ir M.Davydovas tikino, kad jie negirdėjo finalo sirenos ir negali pasakyti, ar metimas buvo atliktas laiku. Tuo tarpu dvikovos komisaras maskvietis Olegas Kamyševas aiškino, kad sekretoriatas jį patikino, jog laikas baigėsi ir A.Volkovo metimas neturėjo būti įskaitytas - tą jis ir pasakė, nurodydamas žaisti pratęsimą. „Budivelnyk“ ekipos strategas Viktoras Boženaras rodė televizijos laikmačio duomenis ir tikino, kad metimas buvo atliktas laiku ir visa šalis tai matė. Galiausiai SSRS krepšinio federacijoje buvo pateikti trys galimi skandalingo mačo sprendimo variantai ir už juos reikėjo balsuoti. Pirmasis: „Budivelnyk“ protestą patenkinti, atšaukti pratęsimo rezultatą ir įskaityti A.Volkovo metimą. Antrasis: abiem komandoms įteikti SSRS aukso medalius. Trečiasis: anuliuoti antrojo mačo rezultatą ir skirti peržaidimą. Kaip paaiškėjo, pirmasis ir trečiasis siūlymai sulaukė po 9 balsus, o antrasis - vos 3. Kai buvo balsuojama dėl vieno iš dviejų siūlymų, be didesnio vargo daugiau balsų sulaukė pirmasis.
Taip pat skaitykite: 1989 m. TSRS Krepšinis
Istorinis „Budivelnyk“ triumfas
Tad tądien SSRS krepšinio federacija oficialiai pranešė, kad „Budivelnyk“ čempionu tapo po slapto balsavimo, o „Žalgiriui“ federacijos klerkai skyrė antrą vietą. Tad tai buvo pirmasis ir paskutinis kartas, kai čempionas SSRS pirmenybėse buvo išaiškintas ne aikštėje, o valdininkų kabinetuose.
Krepšinio Esė
Krepšinis - tai sportinis kamuolio žaidimas stačiakampėje aikštėje, kuriame dalyvauja dvi komandos po penkis žaidėjus. Komandoje gali būti dvylika žaidėjų, kuriuos galima keisti žaidimo metu. Žaidimo tikslas - varant ir perduodant kamuolį vienas kitam, įveikti varžovo gynybą ir įmesti kamuolį į varžovo krepšį, kabantį aikštės gale 3,05 m aukštyje, bei neleisti varžovui įmesti kamuolio į savąjį krepšį. Žaidžiama keturi kėliniai po 10 minučių gryno laiko, iki 2000 m. spalio 1 d. buvo žaidžiami du kėliniai po 20 minučių. Aikštė yra stačiakampė, jos matmenys 28 × 15 m. Abiejuose aikštės galuose ant stovų pritvirtinti permatomi 1,8 m pločio ir 1,05 m aukščio skydai, prie jų 3,05 m aukštyje - krepšiai: 0,45 m skersmens metaliniai lankai su ištemptais 0,4 m ilgio virvelių tinkleliais be dugno. Kamuolys pripučiamas, oranžinės spalvos, dažniausiai sintetinis, jo apskritimo ilgis 75-78 cm (vyrams), 72-74 cm (moterims), masė 567-650 g (vyrams), 510-567 g (moterims). Rungtynėms teisėjauja 3 (arba 2) teisėjai, vienas jų vyresnysis. Jiems padeda teisėjai sekretoriai, teisėjai laikininkai ir rungtynių komisaras. Žaidimo metu įmetus kamuolį į krepšį iš dviejų taškų zonos puolančiai komandai įskaitomi 2, iš trijų taškų zonos (iš tolesnio kaip 6,25 m nuotolio) - 3 taškai, už tikslų baudos metimą (iš 5,8 m nuotolio) - 1 taškas. Laimi komanda, surinkusi daugiau taškų. Krepšinis pradėtas žaisti 1891. Jį sumanė ir pirmąsias taisykles (jų buvo 13, sudarė 500 angliškų žodžių) parengė Springfildo (Springfield, Jungtinės Amerikos Valstijos) koledžo dėstytojas Džeimsas Neismitas (James Naismith, 1861-1939) studentų kūno kultūros pratyboms.
Krepšinis Lietuvoje
Lietuvoje krepšinis turi gilias tradicijas ir yra viena populiariausių sporto šakų. Pirmosios oficialios krepšinio rungtynės įvyko 1922 m. balandžio 23 d. Kaune tarp LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungos) komandos ir Kauno miesto rinktinės. Laimėjo LFLS 8:6. Žaidė Stepas Garbačiauskas, Leonas Juozapaitis, Kęstutis Bulota, V. Dineika, Steponas Darius ir kiti. Ta diena laikoma Lietuvos krepšinio gimimo diena. Pirmasis Lietuvos krepšinio čempionatas surengtas 1922 10 04-10. Dalyvavo 2 moterų komandos - LFLS ir LŠS (Lietuvos šaulių sąjunga). Buvo numatyta žaisti 3 rungtynes, bet, vienas laimėjus LFLS (8:6), vienas LŠS (4:2) ir vienoms pasibaigus lygiosiomis (4:4), buvo žaistos ketvirtosios, jas 4:0 laimėjo LFLS krepšininkės G. Rimkaitė, A. Vaitelytė, Elena Garbačiauskienė, J. Gaižutytė, A. Karnauskaitė, Aldona Bulotaitė ir tapo pirmosiomis Lietuvos krepšinio čempionėmis. Pirmasis vyrų krepšinio čempionatas surengtas 1924. Jame dalyvavo LFLS I, LFLS II ir LDS (Lietuvos dviračių sąjunga) komandos. LFLS I komanda, kurioje žaidė M. Bankauskas, A. Bulvičius. J. Goreckas, A. Toliušis, V. Vokietaitis, tapo pirmąja čempione, nugalėjusi LFLS II 20:7, LDS 35:2. 1924 surengti pirmieji krepšinio teisėjų kursai. Pirmąją kategoriją įgijo 4 teisėjai, tarp jų Elena Garbačiauskienė ir Steponas Darius. 1925 surengtos pirmosios krepšinio taurės varžybos; taurę įsteigė operos solistė Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes Lietuvos vyrų rinktinė (V. Balčiūnas, M. Bučinskas A. Heiningas, S. Kumpis, B. Norvaiša, S. Sabaliauskas) žaidė 1925 12 13 Rygoje su Latvijos komanda ir pralaimėjo 20:41. Po metų (1926 12 19) antrąsias tarpvalstybines rungtynes lietuviai pralaimėjo latviams 12:47. 1927-1932 krepšinis Lietuvoje buvo apmiręs. Krepšinio atgaivos pradžia 1932, kai pradėtas žaisti ir žiemą (pritaikius vasaros teatro patalpas Kaune).
Lietuvos Krepšinio Aukso Amžius
Lietuvos krepšinio ateitį labiausiai nulėmė 1934 pastatyti Kūno kultūros rūmai (dabar Lietuvos sporto universiteto centriniai rūmai) su modernia žaidimų sale. Toje salėje treniravosi, žaidė kelių kartų krepšininkai, buvo rengiami krepšinio treneriai. Esminę metodinę ir praktinę paramą suteikė į I pasaulio lietuvių kongresą atvykę Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai Edvardas Kriaučiūnas, B. Budrikas, Konstantinas Savickas (1936 jis parengė knygelę Krepšinis). 1936 Lietuvos kamuolio žaidimų sąjungos Krepšinio komitetas tapo Tarptautinės krepšinio federacijos nariu. Lietuvos krepšinio atstovus pradėta kviesti į visus Tarptautinės krepšinio federacijos renginius, Lietuvos komandas - į varžybas. 1937 Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė pirmą kartą žaidė Europos čempionate (tai buvo II žemyno čempionatas, vykęs Rygoje). Lietuvos rinktinė laimėjo visas 5 rungtynes (su Italija 22:20, Estija 20:15, Egiptu 21:7, Lenkija 32:25, vėl su Italija finale 24:23) ir tapo Europos čempione. Pirmieji Europos čempionų titulus gavo komandoje žaidę ir ją labai sustiprinę Jungtinių Amerikos Valstijų lietuviai Feliksas Kriaučiūnas (jis ir komandos treneris), Pranas Talzūnas, Juozas Žukas, taip pat Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Česlovas Daukša, Leopoldas Kepalas, Pranas Mažeika, Eugenijus Nikolskis, Leonas Petrauskas, Zenonas Puzinauskas, Stanislovas Šačkus. Geriausiuoju čempionato žaidėju pripažintas Pranas Talzūnas, jis buvo ir rezultatyviausias žaidėjas: per 5 rungtynes pelnė 67 taškus. Krepšinio populiarumą Lietuvoje ir krepšininkų meistriškumą patvirtino I Lietuvių tautinės olimpiados (LTO) krepšinio varžybos (1938). Moksleivių olimpiados mergaičių krepšinio varžybų finalo rungtynes žaidė Telšių ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo (rezultatas 6:4), berniukų - Kauno Aušros ir Joniškio (21:17) gimnazijų komandos. Suaugusiųjų krepšinio varžybose dalyvavo 16 moterų ir 24 vyrų komandos. 1 vietą užėmė Prano Lubino treniruojamos LFLS krepšininkės ir Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių rinktinė. Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 05 22 Kaune žaidė pirmąsias tarpvalstybines krepšinio rungtynes su Estijos komanda ir nugalėjo 15:7.
Antrasis Europos Čempionatas Kaune
Lietuvos krepšininkai, 1937 tapę Europos čempionais, įgijo teisę Lietuvai rengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą. Čempionatas įvyko Kaune 1939 05 21-28 ką tik pastatytoje sporto halėje (tai buvo pirmasis Europoje sporto statinys krepšinio varžyboms rengti). Laimėję visas 7 rungtynes (su Latvija 37:36, Estija 33:14, Lenkija 46:18, Prancūzija 48:18, Vengrija 79:15, Italija 41:27, Suomija 112:9), Lietuvos krepšininkai Artūras Andrulis, Leonas Baltrūnas, Vytautas Budriūnas, Juozas Jurgėla, Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Lubinas, Vytautas Leščinskas, Pranas Mažeika, Vytautas Petras Norkus, Eugenijus Nikolskis, Leonas Petrauskas, Mykolas Ruzgys, Zenonas Puzinauskas, Mindaugas Šliūpas (treneris Feliksas Kriaučiūnas) antrą kartą tapo Europos čempionais.
Taip pat skaitykite: 1989 m. LFL sezonas
Krepšinis Sovietų Sąjungoje
SSRS okupavus Lietuvą krepšinio komandos nebegalėjo dalyvauti oficialiose Tarptautinės krepšinio federacijos rengiamose tarptautinėse varžybose. 1941 kovo mėnesį likę tėvynėje geriausi Lietuvos žaidėjai pirmą kartą dalyvavo oficialiose SSRS krepšinio varžybose - Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) vykusiame 8 stipriausių miestų rinktinių turnyre Kauno krepšininkai užėmė 6, krepšininkės - 4 vietą. 1941 balandžio mėnesį Kauno sporto halėje surengtos Pabaltijo šalių vyrų ir moterų krepšinio rinktinių varžybos. Lietuvos ir Latvijos rinktinių rungtynes žiūrėjo apie 6000 žiūrovų. Jas laimėjo Lietuvos rinktinė 38:33. Vokietijos okupuotoje Lietuvoje buvo rengiama daugiau varžybų krepšininkų gimtosiose vietose, su artimais kaimynais. SSRS vėl okupavus Lietuvą krepšinio komandos sėkmingai žaidė SSRS varžybose, geriausieji, patekę į SSRS rinktines, dalyvavo oficialiose tarptautinėse varžybose. Naujos krepšininkų kartos pirmasis rimtas egzaminas buvo SSRS 8 stipriausių miestų rinktinių turnyras, surengtas 1945 Kauno sporto halėje. Kauno vyrų rinktinė (Vytautas Kulakauskas, Stepas Butautas, Vincas Sercevičius, Justinas Lagunavičius, A. Lukošaitis ir kiti), nepralaimėjusi nė vienų rungtynių (su Maskvos rinktine sužaidusi lygiosiomis 25:25), užėmė 2 vietą. 1947 Stepas Butautas, Vytautas Kulakauskas, Kazys Petkevičius, Justinas Lagunavičius tapo Europos čempionais, Lietuvos kūno kultūros instituto (KKI) komanda - SSRS vyrų krepšinio čempione. Kauno Žalgiris SSRS čempionu tapo 1951, 1985,1986, 1987, vicečempionu - 1952, 1980, 1983, 1984, 1988, 1989, bronzos medalininku 1953, 1954, 1955, 1971, 1973, 1978, bronzos medalius pelnė Vilniaus Statyba (1979) ir Vilniaus Kibirkštis (1979,1971, 1972, 1984); Kauno Žalgiris laimėjo SSRS taurę (1953) ir Tarpžemyninę Viljamo Džonso (William Jones) taurę (1986). Pirmuosius olimpinius medalius (sidabro) laimėjo Stepas Butautas, Justinas Lagunavičius, Kazys Petkevičius (1952), pirmąja pasaulio čempione tapo Jūratė Daktaraitė (1959), olimpiniu čempionu - Modestas Paulauskas (1972). 1956-1988 olimpiniais čempionais (be Modesto Paulausko) tapo: Angelė Jankūnaitė-Rupšienė (1976, 1980), Vida Šulskytė-Beselienė (1980), Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis (1988), sidabro medalius laimėjo: Kazys Petkevičius (1956), Stanislovas Stonkus (1956), Arūnas Lauritėnas (1956), bronzos - Modestas Paulauskas (1968), Sergejus Jovaiša (1980), Vitalija Tuomaitė (1988). 1957-1986 pasaulio čempionais (be Jūratės Daktaraitės) tapo: Modestas Paulauskas (1967, 1974), Angelė Jankūnaitė-Rupšienė (1971, 1975), Larisa Vinčaitė (1971), Vida Šulskytė-Beselienė (1983), Ramunė Šidlauskaitė (1983), Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša, Arvydas Sabonis (1982), sidabro medalius laimėjo: Gražina Tulevičiūtė-Vileikienė (1957), Sergejus Jovaiša (1978), Arvydas Sabonis, Valdemaras Chomičius, Rimas Kurtinaitis (1986), bronzos - Modestas Paulauskas (1970). 1947-1989 Europos čempionais tapo: Stepas Butautas (1947, 1951, 1953), Vytautas Kulakauskas (1947), Justinas Lagunavičius (1947, 1951, 1953), Kazys Petkevičius (1947, 1953), Arūnas Lauritėnas (1953, 1957), Stanislovas Stonkus (1957), Jūratė Daktaraitė (1960, 1962), Modestas Paulauskas (1965, 1967, 1969, 1971), Laima Rutkauskaitė-Jukelienė (1966), Zita Bareikytė (1968), Angelė Jankūnaitė-Rupšienė (1972, 1976, 1978), Vida Šulskytė-Beselienė (1976, 1978, 1980), Valdemaras Chomičius (1979, 1985), Sergejus Jovaiša (1981, 1985), Ramunė Šidlauskaitė (1983, 1985), Vitalija Tuomaitė (1985, 1987), Arvydas Sabonis (1985), Rimas Kurtinaitis (1985), sidabro medalius laimėjo: Gražina Tulevičiūtė-Vileikienė (1958), Šarūnas Marčiulionis, Valdemaras Chomičius, Sergejus Jovaiša (1987), bronzos - Stanislovas Stonkus, Kazys Petkevičius, Arūnas Lauritėnas (1955), Modestas Paulauskas (1973), Valdemaras Chomičius (1983, 1989), Sergejus Jovaiša (1983), Arvydas Sabonis (1983, 1989), Šarūnas Marčiulionis (1989), Rimas Kurtinaitis (1989).
Nepriklausomybės Atkūrimas ir Naujas Etapas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Lietuvos krepšinis vėl tapo visateisiu pasaulio krepšinio nariu. 1990 10 16 oficialiai atkurta savarankiška Lietuvos krepšinio federacija (LKF), patvirtinti nauji jos įstatai. 1991 12 20 Springfilde (Jungtinės Amerikos Valstijos) vykusiame Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos (FIBA) kongrese, skirtame krepšinio 100‑mečio jubiliejui (dalyvavo beveik 200 pasaulio šalių ir teritorijų, Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos krepšinio vadovai), pirmą kartą skambėjo lietuvių kalba: Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Stanislovas Stonkus pristatė kongresui Lietuvos krepšinį ir perdavė šalies krepšininkų, trenerių, krepšinio aistruolių ir Lietuvos krepšinio federacijos pageidavimą sugrąžinti Lietuvos krepšiniui visateisio Tarptautinės mėgėjų krepšinio federacijos nario statusą. Iš esmės reformuota Lietuvos krepšinio sistema - pradėta kurti (1993) krepšinio klubų susivienijimus-lygas, kurios artino elitines Lietuvos komandas prie profesionalų krepšinio statuso: Lietuvos krepšinio lyga (LKL, 1993), Lietuvos moterų moterų lyga (LMKL, 1994), Lietuvos krepšinio A lyga (LKAL, 1994; nuo 2004 Nacionalinė krepšinio lyga, NKL), Moksleivių krepšinio lyga (MKL; 2001), Lietuvos studentų krepšinio lyga (LSKL, 1993).
Kijevo „Budivelnyk“ Po Sovietų Sąjungos Subyrėjimo
Subyrėjus Sovietų Sąjungai „Budivelnik“ dar pavyko išsaugoti stipriausios Ukrainos komandos statusą. Sugrįžimas į olimpą jaučiamas pastaraisiais metais. Finansiškai pajėgus Kijevo klubas 2010-aisiais tapo Ukrainos superlygos vicečempionu, o pernai po 14 metų pertraukos pagaliau vėl sugrąžino čempionų titulą į sostinę. Čempionišku grafiku „Budivelnik“ žengia ir šiemet. Su 15 pergalių ir 5 pralaimėjimais Kijevo klubas pirmauja 14 komandų turnyre.
Arvydas Sabonis
Arvydas Sabonis gimė 1964 m. gruodžio 19 d. Kaune. Jis yra vienas garsiausių Lietuvos krepšininkų, kuris pasižymėjo ne tik puikiais fiziniais duomenimis, bet ir išskirtiniu krepšinio mąstymu bei technika. A. Sabonis pradėjo savo karjerą Kauno „Žalgiryje“, o vėliau žaidė Ispanijos ir NBA klubuose. Jis yra olimpinis, pasaulio ir Europos čempionas. A. Sabonis tapo pirmuoju užsieniečiu, kuriam pavyko ten atsidurti. Aukštaūgis savo žymę Ispanijoje paliko atstovaudamas keliems klubams. Griuvus geležinei Sovietų Sąjungos uždangai jis 1989 metais paliko Kauno „Žalgirį“ ir išvyko žaisti būtent į Ispaniją. Iš pradžių A. Sabonis rungtyniavo Valjadolido klube, kur praleido 1989-1992 m. sezonus. Vėliau sekė etapas Madrido „Real“ ekipoje (1992-1995 m.). Per savo karjerą Madride legendinis lietuvis dukart tapo šalies čempionu, su „Real“ komanda iškovojo FIBA Nugalėtojų taurę. Paskutiniame sezone „Real“ gretose jo statistika buvo įspūdinga - vidutiniškai 22,9 taško per mačą, 11,2 atk. kam. ir 2,6 rez. perdavimo.
A. Sabonio Karjeros Etapai
- 1982 m. - debiutas TSRS rinktinėje pasaulio čempionate.
- 1985 m. - Europos čempionas su TSRS rinktine.
- 1986 m. - Tarpžemyninės Džounso taurės laimėtojas su Kauno „Žalgiriu“.
- 1985-1987 m. - tris kartus SSRS čempionas su Kauno „Žalgiriu“.
- 1988 m. - olimpinis čempionas su TSRS rinktine.
- 1993 ir 1994 m. - Ispanijos lygos čempionas su Madrido „Real“.
- 1995 m. - Eurolygos čempionas su Madrido „Real“.
- 2004 m. - Lietuvos čempionas su Kauno „Žalgiriu“.
A. Sabonis iškovojo sidabro medalius 1986 m. pasaulio ir 1995 m. Europos čempionatuose, bronzos medalius - 1992 ir 1996 m. olimpinėse žaidynėse bei 1983 ir 1989 m. Europos čempionatuose. Jis buvo pripažintas naudingiausiu 1985 m. Europos čempionato ir 2004 m. Eurolygos sezono žaidėju.
Pirmieji Europiečiai NBA
Šią vasarą, kaip ir kiekvienais metais, būrys talentingų Europos krepšininkų bandys praverti NBA duris. Visi žino, kad pirmasis iš lietuvių tai padarė Šarūnas Marčiulionis. Jis į NBA atvyko 1989 m., su pirmąja didesne europiečių banga. Kartu į kitą Atlanto pusę persikraustė Draženas Petrovičius, Vladė Divacas, Žarko Paspalis, Aleksandras Volkovas. Tačiau atskirų bandymų pralaužti ledus buvo ir iki šios bangos. Jei europiečiais vadintume visus Senajame žemyne gimusius krepšininkus, pionierių būtų galima rasti jau pirmajame NBA sezone. 1946 m. pačiose pirmosiose profesionalios lygos rungtynėse dalyvavo Hankas Biasatti. Jis gimė Italijoje, bet užaugo Kanadoje. Taigi H.Biasatį vargu ar galima pavadinti Europos krepšinio atstovu. Europietiškų šaknų turinčių žaidėjų netrūko ir vėliau. Visgi lygoje ilgą laiką nebuvo mūsų žemyne užaugusių krepšininkų.