Šis straipsnis skirtas išnagrinėti 1989 m. Lietuvos futbolo lygos sezoną, įterpiant jį į platesnį to meto Lietuvos futbolo kontekstą. Nagrinėsime ne tik pačias varžybas, bet ir to meto politines bei socialines aplinkybes, kurios turėjo įtakos futbolui. Apžvelgsime stipriausius klubus, ryškiausius žaidėjus ir svarbiausius įvykius, paliesdami ir tuometinio futbolo populiarumą bei jo reikšmę visuomenei.
Lietuvos futbolo ištakos ir „Sveikatos“ klubo istorija
Lietuvos futbolo istorija siekia XX a. pradžią. 1919 m. Kybartuose vokietis Freitahas subūrė futbolo komandą iš vietinių paauglių. Iš pradžių komanda vadinosi „Banga“, bet po metų tapo „Sveikata“. Šis klubas išsiskiria tuo, kad ilgiausiai Lietuvoje išsaugojo nepakeistą komandos vardą ir raudonai mėlyną uniformą.
„Sveikatos“ komandoje žaidė įvairių tautybių žmonės: lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Pirmieji Kybartų futbolo entuziastai buvo Petrukaitis, broliai Šislos, Kančius, Sičiovas, Kemerzūnas, Vilkaitis ir vartininkas Radzevičius. Kol nebuvo Lietuvos čempionatų, komanda keliaudavo į varžybas traukiniais arba vežimais į Klaipėdą, Kauną ir Rytprūsius.
Komanda sunkiai, bet kasmet stiprėjo, atsirado rėmėjų. Pirmąjį dešimtmetį Kybartų futbolininkams padėjo A. Draugėlaitis, kuris pardavinėjo savo žemes, o vėliau nupirko autobusą, kursuojantį tarp Kauno ir Alytaus. Už pervežimus gautą pelną jis skyrė „Sveikatos“ reikmėms, o prireikus autobusu vežiodavo žaidėjus į varžybas. A. Draugėlaičio dėka iš miesto savivaldybės buvo nupirktas sklypas futbolo aikštei įrengti (dabartinio stadiono teritorija).
1922 m. birželio 10 d. Kybartų šaulių klubas įregistravo „Sveikatos“ sporto klubą Vilkaviškio apskrities viršininko raštinėje. 1923 m. „Sveikatos“ futbolo klubas tapo visos Suvalkijos pažiba. Rugpjūčio 19 d. Kybartuose apsilankę Kauno „Makabi“ futbolininkai turėjo tenkintis tik lygiosiomis. Kybartiečiai, pritardami siūlymui steigti Lietuvos futbolo lygą, pasiuntė savo atstovus į 1923 m. lapkričio 25 d. Kaune sušauktą pirmąjį futbolo kongresą.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Iki 1924 m. į Kybartų „Sveikatos“ futbolo komandą įsiliejo Kasiulevičius ir Švelnys iš Kauno. „Sveikata“ ėmė virsti stipriu sportiniu vienetu, didesniuose turnyruose užimti 3-4 vietas. 1927 m. Lietuvos lygoje lošė visų futbolo apygardų stipriausių klubų klasė, į kurią buvo priimti 4 Kauno klubai (LFLS, „Tauras“, „Kovas“, LGSF), 2 Klaipėdos klubai (KSS ir „Freya“) ir Kybartų „Sveikata“.
1928 m. „Sveikata“ palaužė Eitkūnų „Vorwarts“ futbolininkus. Su svečiais kybartiečiai žaidė tik devyniese, todėl antro kėlinio pradžioje rezultatui tapus 2:0, vokiečiai atsisakė toliau kovoti. Vėliau „Sveikata“ vokiečiams įkirto dar skaudžiau - 10:1! Taip pat laimėjo rungtynes su Klaipėdos „Spielvereinigung“ 3:1 ir 9:2 su Pilkalnio „Eintracht“. 1930 m. Kybartų „Sveikata“ tapo ir Suvalkijos čempione. Ji nugalėjo Marijampolės LFLS 8:1 ir Vilkaviškio „Tauro“ komandą 9:0.
1931 m. Suvalkijos futbolą apėmė didžiulis pagyvėjimas - balandžio 19 d. Kybartuose buvo atidarytas naujas stadionas. Po iškilmių „Sveikata“ žaidė su Gumbinės „Grün-Weiss“ ir laimėjo 5:2. Gegužės 16 ir 17 d. Kaune buvo surengtas tradicinis apygardų futbolo turnyras. Po šio, 1931 m. Suvalkijos apygardos, turnyro Kybartų „Sveikatos“ komandai buvo suteikta teisė žaisti Lietuvos futbolo lygoje.
1932 m. sezonas „Sveikatai“ buvo sėkmingas. Lietuvos futbolo lygoje užimta garbinga 4-oji vieta. Vilkaviškyje Jaunalietuvių organizacijai subūrus savo futbolo komandą, stipriausius Kybartų žaidėjus ėmė vilioti ir kaimynai. „Sveikata“, iš jos pasitraukus stipriems žaidėjams, ėmė krikti. Komandos sudėtis dažnai buvo kaitaliojama ir žaidė labai nepastoviai. Tačiau „JSO Kybartai“ triumfavo, kybartiečiams jaunalietuviams tapus JSO apygardos futbolo pirmenybių nugalėtojais ir 1937 m. iškopus į aukščiausiąjį Lietuvos futbolo čempionatą, kur jaunalietuvius jau kelerius metų reprezentavo Centrinio JSO klubo futbolo komanda.
Juozo Branto teigimu, ilgiausiai „Sveikatos“ futbolo komandos spalvas gynęs žaidėjas nuo pat pradžios iki 1941 m. buvo Kybartų šaulys Edmundas Kilmanas. Tarpukario metais Kybartų miestas išaugino daug futbolininkų, garsinusių ne tik Kybartų vardą, bet ir Lietuvą: dar prieš Antrąjį pasaulinį karą kybartietis E. Glugauskas iškeliavo į Urugvajų ir buvo pakviestas į nacionalinę tos šalies rinktinę; kybartietis Vytautas Geležiūnas žaidė Lietuvos futbolo rinktinėje ir buvo vienas iš geriausių jos gynėjų; 1937 m. V. Geležiūnas ir kybartietis Česlovas Šopys dalyvavo Lietuvos futbolo rinktinės pasaulio čempionato finalinėse rungtynėse (Lietuva-Latvija 2:4). Č. Šopys su Lietuvos rinktine 1935 m. Taline tapo Pabaltijo turnyro nugalėtojais. Vėliauį Vakarus pasitraukęs Kazimieras Baltramonaitis (Baltramonas) buvo vienas iš trijų entuziastų, subūrusių Čikagoje (JAV) gyvenančių lietuvių futbolo klubą - „Lituanica“ (LITHS).
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Rusų okupacijos metais sportinis gyvenimas Kybartuose tarytum apmirė. 1942 m. rudenį vokiečių komendantūros įsakymu Kybartų stadionas imtas taikyti karo reikmėms: aikštėje auginta žolė arkliams, o persirengimo katalpose laikytas šienas. Iki karo pabaigos futbolo treniruotės Kybartuose vykdavo vadinamosiose daktaro Šneiderio pievose, kurios buvo prie pat sienos su Vokietija. Čia taip pat buvo atšvęstas ir Kybartų „Sveikatos“ 25-metis: sužaistos rungtynės tarp I ir II komandų ir pagerbtas seniausias ilgiausiai futbolą žaidęs sveikatietis Kazys Baltramonaitis.
Jau pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. 1945 m. pavasarį prasidėjo futbolo sezonas. 1945 m. buvo išaiškintas ir pirmasis sovietinės Lietuvos čempionas. Kybartams laikinai tapus rajono centru (nes Vilkaviškio centras buvo sugriautas) Kybartų mieste įkurtas ir Sporto komitetas, kurio pirmininku laikinai buvo paskirtas Aleksas Naujokaitis. Buvo pradėta stadiono rekonstrukcija. Toje pat aikštėje sporto entuziastų pastangomis užlygintos bombų duobės, iškasti per karą stadione palaidotų sovietinių karių palaikai ir perlaidoti karių kapinėse, pastatyti vartai, mūrinė dengta žiūrovų tribūna, po ja įrengti persirengimo kambariai ir dušai.
1949 m. kybartiečiai jau sužaidė pirmąsias rungtynes Lietuvos futbolo aukščiausioje lygoje, joje Kybartų futbolo komanda žaidė iki 1952 m. 1950-tų Lietuvos čempionatas vyko dviem etapais. Pirmoje grupėje Kybartų ,,Žalgiris“ tik vienas rungtynes prieš Panevėžio ,,Žalgirį“ sužaidė lygiosiomis 3:3, o visas kitas - laimėjo ir pogrupyje buvo pirmi. 1951 m. pirmenybėse vėl pakito čempionato sistema. Kybartų ,,Žalgiris“ užkopė į dešimtą vietą. 1952 metais Kybartams A lygoje atstovavo GSK (Geležinkeliečių sporto klubo) komanda. Ji pasirodė nesėkmingai ir užėmė paskutinę (dvyliktą) vietą nusirisdama į žemesnę lygą. Tenka apgailestauti, kad nuo tada Kybartų futbolininkams ilgus metus nepavykdavo sugrįžti į Lietuvos pirmenybių A lygą. Komanda žaisdavo žemesnėse lygose. Pasirodyta įvairiai, ir vis dėlto Kybartuose futbolas gyvavo.
1959 - 1969 m. ,,Sveikatos‘‘ futbolininkams buvo gana nesėkmingas. Niekaip nepavykdavo prasimušti į A lygą, pritrūkdavo tai kelių taškelių, tai sportinės sėkmės. Vis dėlto Kybartų sirgaliai plūsdavo į stadioną palaikyti savo mylimos komandos. Ir ji atsidėkodavo jiems puikiomis pergalėmis ir pirmenybėse, ir ,,Tiesos“ taurės varžybose: 1961 metais ,, Sveikata” tampa Kauno zonos ,, Tiesos” taurės nugalėtoja; 1963 m. Kybartų miesto „Lokomotyvo“ futbolininkai, kovodami Pabaltijo taurės futbolo varžybose, pateko į finalą ir pirmąkart tapo šio turnyro nugalėtojais; sėkmingai startavusi „Sveikatos“ veteranų vienuolikė, vadovaujama patyrusio futbolininko Vytauto Kochanausko, 1963 m. spalį susitiko Kybartuose su Vilniaus veteranais ir įtikinamai iškovojo turnyro taurę. Šiuo laikotarpiu keletą metų Kybartuose buvo trys komandos: ,,Sveikata“, ,,Liepona“ ir ,,Lokomotyvas“.
1969 m. „Sveikata“ atšvenčia klubo gyvavimo 50-metį. Komandą jau devinti metai treniravo V. Kochanauskas, o globojo Prekybos įrengimų gamykla. Prasidėjo kartų kaita. 1973-1977 metais šalies čempionatas vyko dviem etapais: iš pradžių ,,Žalgirio‘‘ ir ,,Nemuno‘‘ pogrupiuose - jų prizininkai (6 komandos) išsiaiškindavo medalininkus. 1973 m. ,,Nemuno‘‘ čempionate ,,Sveikata‘‘ liko priešpaskutinė (11-ta). Kur kas sėkmingesnis kybartiečiams buvo 1974 m. sezonas. ,,Nemuno“ pirmenybėse užimta garbinga 6 vieta. 1976 m. ,,Nemuno“ pogrupyje vėl užimta 6 vieta. Tada po keturias komandas iš ,,Nemuno‘‘ ir ,,Žalgirio‘‘ pogrupių kovojo dėl čempionų vardų. Likusios komandos varžėsi dėl savo draugijų taurių. ,,Sveikata“ užėmė antrą vietą nusileisdama tik Marijampolės (tada - Kapsuko) ,,Sūduvai‘‘. 1977 m. pirmenybės vyko kaip ir ankstesniais metais. Sveikatiečiai pogrupyje liko septinti, o taurės varžybose buvo ketvirti.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
,,Sveikata“ 1978 metais ,,Nemuno‘‘ čempionate laimėjo 3-čią vietą. 1979-1989 m. komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. 1978 m. tapo šio čempionato bronzos laimėtoja, o 1980 m. ir 1984 m. „Sveikata“ tapo „Nemuno“ XII žaidynių futbolo varžybų čempione. 1984 m., tapusi ,,Nemuno“ čempione, komanda tris sezonus išsilaikė aukščiausioje lygoje. 1986 metais pasiekiamas vienas geriausių pokario metų rezultatų: aukščiausioje lygoje užimama 9 vieta. Po sėkmingų sezonų sekė atoslūgis. Komanda neišsilaikė aukščiausioje lygoje ir iki šių dienų žaidžia antrajame Lietuvos futbolo ešelone. 1988 m., praėjus metams nuo legendinio trenerio Vytauto Kochanausko mirties, įvyko jo atminimo turnyras. 1989 m. iškilmingai atšvęstas „Sveikatos“ 70-metis.
1989 m. sezonas: pereinamasis laikotarpis
1989 m. Lietuvos futbolo lyga vyko pereinamuoju laikotarpiu, kai Lietuva ruošėsi atkurti nepriklausomybę. Šis laikotarpis turėjo įtakos sportui, įskaitant futbolą. Komandos ir žaidėjai jautė artėjančius pokyčius, o tai atsispindėjo ir pačiose varžybose.
1990 m. sezonas: lūžio metai
Kaip pažymėjo "Lietuvos futbolo enciklopedijos" puslapis, lygiai prieš 20 metų balandžio 7 d. 1990 metų futbolo sezono pradžia buvo įprastinė - kovo 9 dieną sovietmečiu Lietuvos futbolo simboliu ir pasididžiavimu buvęs Vilniaus „Žalgiris“ eilinį kartą startavo Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Vis tik šios rungtynės buvo svarbios ne dėl sportinės reikšmės, o dėl istorinės - tai buvo paskutinis mačas Sovietų Sąjungos lygoje. Po kelių dienų šalies sportininkai, išskyrus krepšininkus, kurie savo sezoną baigė, pasitraukė iš Sovietų čempionatų.
Tą dieną “Žalgiris“ žaidė draugiškas rungtynes su Klaipėdos „Sirijumi“. „Kas gi tas „Sirijus“ ?“, - klausė tų rungtynių žiūrovai. „Atlantą“, žaidusį SSRS antrojoje lygoje žmonės žinojo, o „Sirijų“ - tik nedaugelis. „Sirijaus“ komandą pradėjau treniruoti dar 1988-asiais. Tais metais mes patekome į tuometinės LTSR aukščiausiąją lygą, o po metų užėmėme trečiąją vietą. Po nepriklausomybės paskelbimo SSRS čempionate žaidęs Klaipėdos „Atlantas“ ėmė irti ir susijungėme. 1990-asiais komanda žaidė „Sirijaus“ pavadinimu. Vėliau klaipėdiečiai laimėjo ir Lietuvos taurę, ir pirmenybes.
Besikuriančios futbolo sistemos metais iki šalies čempionų titulo „Sirijui“ reikėjo eiti vingiuotu keliu, įveikiant tarsi du etapus. „Turnyras buvo suorganizuotas labai greitai. Prieš tai tarėmės, kad Baltijos šalių čempionate žaistų Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos klubai. Pamenu, jog treneriai buvo susirinkę ir tarėsi. Ne viskas pavyko - pavyzdžiui, baltarusiai atsisakė. Baltijos šalių čempionatas nebuvo sugalvotas vieneriems metams, jis turėjo vykti ir toliau. Iš viso į Baltijos čempionatą susirinko devynios Lietuvos, šešios Latvijos, dvi Estijos ir viena Rusijos komanda. Tik lietuviai ir estai į šias pirmenybes delegavo savo stipriausias komandas - pajėgiausi latvių klubai tada dar žaidė Sovietų lygose. Pirmenybės toli gražu nebuvo įdomios. Lietuvos komandos buvo gerokai stipresnės už kitų šalių ekipas - į pirmąjį dešimtuką įsiterpė tik Černiachovsko „Progress“ (Rusija), kuris sugebėjo užimti ketvirtą vietą, ir aštuntas likęs Jelgavos RAF (Latvija).
Nepaisant įspūdingo triumfo, „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius nelabai norėjo prisiminti tų metų varžybų: „Negalima lyginti SSRS, 1990-ųjų Baltijos ir Lietuvos čempionatų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mes visas rungtynes žaidėme beveik šoko būklėje, tuščiuose stadionuose, kai buvome pripratę prie žmonių susidomėjimo. Kita vertus, idėja buvo gera - tai šiek tiek įdomiau, nei žaisti su Lietuvos komandomis, stebint saujelei žiūrovų. Kaip įdomiausią epizodą pamenu rungtynes Černiachovske. Tada pas mus žaidė Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, visi kiti žymūs futbolininkai, kurių laukė vietos žiūrovai. Tada vėlavome, bet atvažiavome ir stebint nemažam skaičiui žiūrovų nugalėjome vietos komandą.
Bent jau į Baltijos čempionato „Sirijaus“ rungtynes rinkdavosi daugiau žmonių, negu į Lietuvos TSR pirmenybes 1989-aisiais. Nors jei lyginant su miestiečių lankymųsi stadione stebėti „Atlanto“ SSRS pirmenybėse, žiūrovų buvo kur kas mažiau. Sumažėjo žmonių ir Vilniuje. Tačiau Panevėžyje susirinkdavo po kelis tūkstančius, daugiau buvo ir kituose miestuose, kur vietinės komandos nebuvo dalyvavusios SSRS pirmenybėse.
Trečias Baltijos čempionate liko Panevėžio „Ekranas“, kuriam vadovavo tuomet trenerio karjerą pradėjęs, tačiau tuo pačiu vartus aikštėje saugojęs Virginijus Liubšys. „Mūsų futbolo lygis tuomet buvo daug aukštesnis nei Latvijos ar Estijos. Galima sakyti, kad mes tada juos mokėme žaisti futbolą, o mums patiems nebuvo didelės naudos. Tačiau kur kas įdomiau buvo žiūrovams. Pagalvokite, kiek Panevėžio žiūrovai tais metais pamatė naujų, nematytų komandų. Aišku, daugiausiai rinkosi Černiachovske.
Baltijos čempionate nedalyvavę Lietuvos klubai žaidė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybėse. 16 komandų turnyras startavo taip pat balandį, o baigėsi spalio mėnesį. Nugalėtojais tapo Vilniaus „Panerio“ futbolininkai. Jame atkrintamųjų varžybų sistema rungtyniavo po keturias geriausias lietuviškos Baltijos čempionato ir Lietuvos pirmenybių komandas. Iš Baltijos lygos komandų šią teisę iškovojo šių pirmenybių prizininkai „Žalgiris“, „Sirijus“, „Ekranas“ bei penktą vietą užėmęs Mažeikių „Jovaras“ (iki 1990 m. - „Atmosfera“). Trečią vietą aukščiausioje lygoje užėmęs „Sirijietis“ buvo „Sirijaus“ antroji komanda. Turnyro reglamentas lėmė, kad „Sirijus“ su savo dubleriais spalio mėnesį susitiko finalinio etapo ketvirtfinalyje. Bendru rezultatu 3-2 (2-0, 1-2) nugalėjo „Sirijus“. Pusfinalyje „Žalgiris“ netikėtai 0:2 pralaimėjo pusfinalio rungtynes Panevėžyje prieš „Ekraną“, o atsakomąsias telaimėjo 1-0.
„Pirmojo čempionato, kur žaidė aštuonios komandos „vieno minuso“ sistema, net nėra ko prisiminti. Koks gali būti čempionatas, kai jis žaidžiamas kaip taurės varžybos?“, - neigiamai pirmąjį čempionatą vertino 1990-1992 m. Kitiems pašnekovams šis finalinis etapas labiau įstrigo į atmintį. „Man laimėti Lietuvos pirmenybes buvo labai svarbu. Tada turėjome tokius rėmėjus, kurie ateidavo ne tik į rungtynes, o ir į mūsų treniruote. Užsivedimas komandoje buvo tikrai didelis. Laimėti buvo didelė garbė, po rungtynių Pasvalyje buvome pakviesti pas Klaipėdos merą. Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad tais metais geriausius Lietuvos futbolininkus surinkęs „Žalgiris“ nelaimės nei Lietuvos čempionato, nei taurės.
Dar prieš Lietuvos čempionato finalinį etapą „Žalgirį“ šalies taurės (ji tada pagal įsteigėją vadinosi „Tiesos“ dienraščio taure) finale nugalėjo „Sirijus“. Tauragės stadione vykusios rungtynės baigėsi be įvarčių, kaip ir jų pratęsimas. Pasak nugalėtojų trenerio Š.Giršovičiaus, po nepriklausomybės atkūrimo komandos išsilygino: „Žalgiris“ jau nebebuvo toks elitinis klubas, su kuriuo vien sužaisti rungtynes buvo garbė. Nepriklausomybės atkūrimas davė šansą mūsų žaidėjams įrodyti, kad jie gali pasivaržyti prieš Arvydą Janonį, Valdą Ivanauską ar amžiną atilsį Valdemarą Martinkėną. Nors labai gerbėme ir „Žalgirio“ žaidėjus, ir trenerius, mes juos įveikėme taurės finale pirmi.
„Žaliai baltų“ spalvas į sezono pabaigą gynė tie žaidėjai, kurių didžioji dauguma pavasarį galėjo pretenduoti nebent į dublerius. „Pamenu tas rungtynes Baltijos lygoje, kai Panevėžyje pralaimėjome „Žalgiriui“, kuris žaidė sudėtimi, ką tik rungtyniavusia SSRS čempionate. Prisimenu ir tą dvikovą, kai nugalėjome „Žalgirį“ namie 2-0 ir vėliau patekome į finalą. Galbūt tada jiems buvo sunku prisiversti rimtai kovoti su Lietuvos komandomis. Mums motyvacija buvo fantastiška. „Tais laikais juk buvo tautinis atgimimas, visi jautė didelį patriotizmo jausmą. Bet futbolui tai buvo didelis smūgis. Ypač „Žalgiriui“, kuriam teko iš aukštybių nusileisti į Lietuvos čempionatą. Iš „Atlanto“, žaidusio SSRS pirmenybėse, į „Sirijų“ perėjęs A.Žuta tapo vienu to meto futbolo atradimų.
„Ir ne tik svajojau. 1989-aisiais mane kvietė į „Žalgirį. Buvau nuvykęs į Vilnių, kalbėjausi su Benjaminu Zelkevičiumi. Sutarėme, kad po metų atvažiuosiu žaisti. Bet po metų „Žalgiris“ jau nežaidė SSRS lygoje. Visgi 1991-asiais klaipėdietis, tuomet sulaukęs 22 metų, jau rungtyniavo prieš stipriausias jau buvusios SSRS komandas: „Išvykau į Baltarusiją - į artimiausią šalį, kur dar vyko NVS aukščiausios lygos čempionatas, žaisti už Minsko „Dinamo“. Mano svajonės - rungtyniauti prieš tokias komandas, kaip Kijevo „Dinamo“, kaip Maskvos „Spartak“ - išsipildė. Su „Dinamo“ A.Žuta du kartus tapo Baltarusijos čempionu. 1993 m. lietuvis grįžo į tėvynę, į „Sirijų“, po to kelis metus atstovavo Klaipėdos „Arui“ (vėliau tapusiam „Atlantu“), vėliau persikėlė į Šiaulių „Karedą“, su kuria du kartus tapo Lietuvos čempionu. Taip pat A.Žuta žaidė latvių „Ventspils“ ekipoje, 2000 m. Lietuvoje aukso medalius iškovojo „Kauno“ gretose, o 2002 m. gimtojoje Klaipėdoje žaisdamas už „Atlantą“ baigė futbolininko karjerą. 1992-1995 m. Baigęs žaisti jis paėmė į rankas švilpuką ir netrukus išsikovojo vietą tarp geriausių šalies arbitrų.
Kaip A.Žuta išvyko į Minską, taip ir ne vienas kitas Lietuvos futbolininkas po nepriklausomybės atkūrimo nusprendė ieškoti darbo užsienio klubuose. Atrodė, kad futbolininkai buvo pasiryžę žaisti bet kur, tik ne Lietuvoje - net Sovietų pirmenybėse taip pat atsisakiusiuose žaisti Gruzijos klubuose. Pavyzdžiui, vienas „Žalgirio“ lyderių Robertas Fridrikas negrįžo į Lietuvą iš „Žalgirio“ turnė po šią šalį ir pasiliko atstovauti Lančchučio „Guria“ komandai. „Žaidėjai nenorėjo žaisti tokiame lygyje. Tai buvo aukšto lygio futbolininkai ir mes supratome, kad jiems nėra kas veikti Lietuvos pirmenybėse. Stengėmės jiems padėti išvykti į užsienį, nors tada Lietuva buvo nepripažinta FIFA ir žaidėjams buvo draudžiama persikelti į kitas valstybes. Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) draudimai ne tik neleido žaidėjams išvykti, bet ir klubams žaisti draugiškų rungtynių su užsienio ekipomis.
Laikais, kai internetas pasaulyje ir Lietuvoje dar tik pradėjo pirmuosius žingsnius, neretai sužinoti, kur vyksta futbolo rungtynės, būdavo itin nelengva. Informacijos stygiaus problema vieniems futbolo sirgaliams baigėsi kuriozu. Jubiliejaus proga K. Kosto Kalinausko dosjėGimė: 1926 08 22 Viliočiai, Gruzdžių vlsč., Šiaulių apskr.)1953 baigė KPI. Vilniaus statybos remonto tresto futbolo komandos įkūrėjas ir vadovas (1980-90). Vilniaus miesto futbolo federacijos (1973-75), Lietuvos futbolo federacijos (1975-89) pirmininkas. Tuo laikotarpiu buvo pasiekti svarbūs Lietuvos futbolo laimėjimai: Vilniaus Žalgiris 1977 pateko į SSRS pirmąją ir 1982 - aukščiausiąją (joje 1987 užėmė 3 v.) lygas, 1987 laimėjo pasaulio universiados futbolo varžybas, Lietuvos jaunimo rinktinė 1983 užėmė 1 v.