Lietuvos olimpinis judėjimas turi turtingą istoriją, prasidėjusią 1924 m., kai šalies sportininkai pirmą kartą gavo kvietimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tačiau Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) pirmą kartą buvo įkurtas tik 1937 m. gruodžio 18 d. Iki tol Lietuvoje nacionalinio olimpinio komiteto funkcijas atliko Lietuvos sporto lyga ir Kūno kultūros rūmai. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos kelią į 1992 m. vasaros olimpines žaidynes ir pasiekimus jose.
Lietuvos olimpinio judėjimo ištakos
Šalies nacionalinio olimpinio komiteto ištakos siekia 1922 m., kai buvo įkurta Lietuvos sporto lyga, koordinavusi visą šalies sportinį judėjimą. 1923 m. gruodžio 2 d. buvo sušauktas nepaprastasis LSL suvažiavimas, kuriame buvo papildytas lygos statutas 9 straipsniu: „Lietuvos Sporto Lygos Centro komitetas šaukia nuo visų organizacijų, įeinančių į Lietuvos Sporto Lygą, po vieną atstovą į susirinkimą sudaryti „Olimpinį komitetą“, kuris turi susirinkti anksčiau metais prieš Lietuvos ar Pasaulio olimpiadai vykstant.“ Organizacija įgijo išimtinę teisę atstovauti Lietuvai 1924 m. Paryžiaus ir 1928 m. Amsterdamo vasaros bei 1928 m. Sankt Morico žiemos olimpinėse žaidynėse.
Pirmasis olimpinis debiutas
Lietuvos olimpinis debiutas įvyko 1924 m. Paryžiuje. Šie metai laikomi ir Lietuvos olimpinio judėjimo tarptautinio pripažinimo data. Šalies paraiškoje olimpinių žaidynių organizaciniam komitetui buvo net septynios sporto šakos, bet žaidynėse dalyvavo tik futbolininkai ir dviratininkai. Deja, debiutas nebuvo sėkmingas - Lietuvos futbolininkai pralaimėjo jau pirmąsias rungtynes, o du mūsų dviratininkai dėl mechaninių dviračių gedimų distancijos nebaigė.
Dalyvavimas 1928 m. olimpinėse žaidynėse
1928 m. dalyvauti IX vasaros olimpinėse žaidynėse Amsterdame Lietuva išsiuntė du boksininkus, keturis dviratininkus, penkis lengvaatlečius ir vieną sunkumų kilnotoją - iš viso 12 sportininkų. Geriausią rezultatą pasiekė boksininkas Juozas Vinča, pasidalijęs 5-8 vietomis. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuva debiutavo 1928 m. vasarį. Lietuvos sporto lygos vadovai atsiliepė ir į gautus JAV olimpinio komiteto kvietimus dalyvauti 1932 m. III žiemos žaidynėse Leik Plaside ir tų pačių metų X vasaros olimpinėse žaidynėse Los Andžele. Tačiau dėl šalies fizinio ugdymo reformos ir materialinių sunkumų Lietuvos sportininkai į tolimus JAV miestus nenuvyko.
Lietuvos olimpinis komitetas 1937-1940 m.
1937 m. pagaliau pajudėjo Lietuvos olimpinio komiteto steigimo reikalai, nusprendus nepriklausomybės dvidešimtmetį paminėti Tautine olimpiada. Kūno kultūros rūmų taryba paruošė Tautinės olimpiados statuto projektą. 1937 m. gruodžio mėnesį Tautinės olimpiados statutą švietimo ministras paskelbė „Vyriausybės žiniose“. Pagal šį dokumentą Tautinei olimpiadai rengti turėjo būti steigiamas komitetas. Švietimo ministras įgavo teisę skirti komiteto pirmininką ir dalį narių penkeriems metams. Kūno kultūros rūmų sporto sąjungų pirmininkai pagal statutą tapo Lietuvos tautinės olimpiados komiteto nariais.
Taip pat skaitykite: Olimpinis žygis: Lietuvos krepšinio rinktinės bronza
Gruodžio 18 d. komiteto sudėtis buvo patvirtinta, jo pirmininku paskirtas Kūno kultūros rūmų direktorius Vytautas Augustauskas-Augustaitis. Po penkių dienų įvyko posėdis, per kurį buvo išrinktas prezidiumas: du pirmininko pavaduotojai - Jonas Navakas ir Rapolas Skipitis, iždininkas Česlovas Butkys, sekretorius Vincas Kemežys. Komitetas pradėjo darbą, kuris 1938 m. buvo vainikuotas pirmosios Tautinės olimpiados sėkme.
1939 m. Lietuvos olimpinį komitetą pripažino ir Tarptautinis olimpinis komitetas. Apie tai praneša TOK prezidento grafo Henri de Baillet-Latouro 1939 m. rugpjūčio 3 d. gautas laiškas. 1940 m. iš TOK atėjo kvietimas Lietuvos sportininkams dalyvauti XII olimpinėse žaidynėse Helsinkyje, tačiau dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo šios žaidynės neįvyko. Lietuvą okupavus SSRS, mūsų olimpiečių ryšiai su TOK nutrūko. Daugelis to meto Lietuvos olimpinio sporto vadovų ir olimpiečių buvo represuoti.
Lietuvos sportininkai SSRS rinktinės sudėtyje (1952-1988 m.)
1952-1988 m. Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse dalyvavo kaip SSRS rinktinės nariai.
LTOK atkūrimas 1988 m.
Sumanymas vėl atkurti savarankišką nacionalinį olimpinį komitetą kilo 1988-aisiais. 1988 m. iškart po Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio įsteigimo šalies sporto bendruomenė viena pirmųjų išsirinko Sąjūdžio rėmimo grupę. Jos nariai - Vytautas Briedis, Dainius Kepenis, Rimvydas Rimdžius, Pranas Rimša, Antanas Vaitkevičius - iškėlė idėją ne tik atkurti olimpinį komitetą, bet ir iš esmės pertvarkyti Lietuvos sporto sistemą. Palaikydami šią idėją Algis Daumantas bei Vytautas Padlipskas įkūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio sporto darbuotojų koordinacinį centrą.
Didžiulį impulsą LTOK atkūrimui davė 1988 m. spalio 6 d. laikraštyje „Sportas“ išspausdintas Romos Griniūtės-Grinbergienės straipsnis „Ar naudosimės teise į LTSR nacionalinį olimpinį komitetą?“. Po publikacijos redakciją pasiekė laiškai su daugiau kaip šimtu tūkstančių parašų, raginančių atkurti Lietuvos tautinį olimpinį komitetą.
Taip pat skaitykite: Čempionato apžvalga 1992
Prasidėjus sunkiai sustabdomiems procesams, Lietuvos valstybinio kūno kultūros ir sporto komiteto kolegija nusprendė sudaryti komisiją (darbo grupę) olimpiniam komitetui atkurti. Jos vadovu buvo paskirtas tuometis Kūno kultūros ir sporto komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas Artūras Poviliūnas, darbo grupę sudarė iškiliausi ir įtakingiausi sportininkai, kultūros, mokslo veikėjai, teisininkai. Pagrindiniai darbo grupės tikslai buvo aiškiai suformuluoti galimybes atkurti olimpinį komitetą ir pateikti siūlymų Lietuvos sporto pertvarkai įvykdyti.
Darbo grupės veiklą palaikė ir prie jos prisidėjo ne tik formalūs jos nariai, bet ir dr. Arvydas Juozaitis, Algimantas Gudiškis, Kęstutis Autukas, kiti asmenys. Olimpinio komiteto atkūrimo darbo grupės veiklą vainikavo gruodžio 11 d. Vilniuje vykęs Lietuvos sporto federacijų, organizacijų ir visuomenės atstovų suvažiavimas.
Atkuriamasis suvažiavimas ir tarptautinis pripažinimas
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkuriamajame suvažiavime išrinktas pirmasis atkurtojo LTOK prezidentas bei trys viceprezidentai. LTOK prezidentu tapo darbo grupės vadovas A. Poviliūnas, viceprezidentais - K.Motieka, V.Nėnius ir olimpinis čempionas G.Umaras. Generaliniu sekretoriumi paskirtas J.Grinbergas.
Suvažiavime priimtos rezoliucijos „Dėl sporto ir sveikatos harmonijos“, „Dėl sporto sistemos pertvarkymo ir sporto federacijų savarankiškumo“, „Dėl olimpinio sąjūdžio asociacijos sukūrimo“ (Lietuvos, Latvijos ir Estijos olimpinių komitetų asociacija). Atkūrus LTOK prasidėjo tarptautinio pripažinimo paieškos. 1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbtas Lietuvos Nepriklausomybės Aktas. 1990 m. liepos 30 d. Lozanoje Lietuvos, Latvijos, Estijos ir SSRS olimpinių komitetų vadovus priėmė Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentas Juanas Antonio Samaranchas. Jis pažadėjo pasitarti šiuo klausimu su kitais TOK nariais ir sudaryti Baltijos šalių informacinę komisiją. Procesai buvo lėti, bet sprendimus pagreitino 1991 m. rugpjūčio pučas Maskvoje ir SSRS žlugimas. Pasaulis pripažino Lietuvos nepriklausomybę ir Jungtinės Tautos rugsėjo 17 d. Lietuvą priėmė į savo gretas.
1991 m. rugsėjo 18 d. Berlyne susirinkęs TOK vykdomasis komitetas nutarė pripažinti Estijos, Latvijos ir Lietuvos nacionalinius olimpinius komitetus de facto ir tris Baltijos šalis grąžinti į tarptautinį olimpinį sąjūdį, pabrėždamas, kad „tai nėra naujas pripažinimas, nes jos buvo pripažintos iki tol, kol Sovietų Sąjunga 1940 m. jas aneksavo.“
Taip pat skaitykite: Krepšinio šlovė: Lietuvos kelias Olimpinėse žaidynėse
Nors tokio pobūdžio sprendimai įprastai tvirtinami TOK sesijoje, šiuo atveju, pasinaudojus Olimpinėje chartijoje numatyta neeiline procedūra, nuspręsta pagreitinti įvykius ir suteikti galimybę TOK nariams balsuoti paštu. Buvo išsiųsti 94 biuleteniai: už Lietuvos olimpinio komiteto sugrąžinimą ir pripažinimą balsavo 84 TOK nariai, prieš nebuvo (10 neatsiuntė laiškų). Gavus balsavimo biuletenius, 1991 m. lapkričio 11 d. Baltijos šalių olimpiniai komitetai pripažinti de jure. TOK prezidentas J.A.Samaranchas pasirašė trims Baltijos šalims adresuotus kvietimus dalyvauti 1992 m. Albervilio žiemos ir Barselonos vasaros olimpinėse žaidynėse.
1992 m. vasaros olimpinės žaidynės Barselonoje
Į tarptautinę olimpinę areną Lietuva grįžo po 64 metų pertraukos - 1992-aisiais. Dar prieš žaidynes Lietuvos krepšininkai pademonstravo, kad Barselonoje galima viltis medalio. Mūsų rinktinė dalyvavo atrankos turnyre Saragosoje ir pasiekė 11 pergalių iš tiek pat galimų.
Lietuvos rinktinės pasirodymas
Barselonoje kurį laiką tik krepšininkai ir džiugino. Kitų sporto šakų atstovams sekėsi prasčiau. Pavyzdžiui, prieš žaidynes nemažai tikėtasi iš septynkovininkės Remigijos Nazarovienės, tačiau ji liko 14-a. Plaukikas Raimundas Mažuolis dukart pasitenkino 10-ąja vieta. Latviai ir estai jau turėjo medalius, o Lietuva jų vis laukė. Pagaliau rugpjūčio 5 d. apdovanojimas suspindo ir mums. Disko metikas Romas Ubartas tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos olimpiniu čempionu. Finale jis nusviedė įrankį 65,12 m. Už auksą R.Ubartui teko 10 tūkst. JAV dolerių. Neblogai pasirodė Lietuvos boksininkai. Vitalijus Karpačiauskas ir Gytis Juškevičius pralaimėjo ketvirtfinalyje ir pasidalijo 5-8 vietas. Pačiu nemaloniausiu žaidynių akcentu tapo Nijolės Medvedevos istorija.
Krepšininkų kelias iki bronzos
Krepšininkams atkrintamosiose varžybose teko žengti tris žingsnius. Ketvirtfinalyje pavyko 114:96 nugalėti brazilus, nors mūsiškiai ilgą laiką atsiliko. Pusfinalyje laukė neįveikiama JAV „Svajonių komanda“. Lietuviai pralaimėjo 76:127, bet nepraleido progos jau rungtynių metu nusifotografuoti su NBA žvaigždėmis. Visos viltys buvo atidėtos mačui dėl bronzos. Jame savo jėgą dar kartą parodė mūsų rinktinės lyderiai. Šarūnas Marčiulionis pelnė 29 tšk., Arvydas Sabonis pridėjo 27 tšk. ir 16 atkovotų kamuolių.
Vadovai
Pirmasis faktinis Lietuvos olimpinio komiteto vadovas buvo 1923-1926 m. Lietuvos sporto lygai vadovavęs generolas Jonas Jurgis Bulota (1855 04 18 - 1942 02 06) - sporto organizatorius ir visuomenės veikėjas, prisidėjęs prie laikraščių „Varpas“ ir „Ūkininkas“ leidybos, buvęs 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo dalyvis ir įvairių draugijų pirmininkas. Nuo 1926 m. komiteto vadovo pareigas ėjo dr. Antanas Jurgelionis (1894 04 14 - 1976 10 22) - kūno kultūros ir sporto organizatorius, 1928 m. Amsterdamo žaidynių Lietuvos sporto delegacijos ir 1937 m. antrojo Europos krepšinio čempionato vadovas, 1932-1934 m. dirbęs Kūno kultūros rūmų direktoriumi. Nuo 1930 m. nacionalinio olimpinio komiteto vadovas buvo Jonas Vileišis (1872 01 03 - 1942 06 01) - žymus visuomenės ir politinis veikėjas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Pirmasis oficialus LTOK prezidentas buvo nuo 1934 m. Kūno kultūros rūmų direktoriumi dirbęs Vytautas Augustauskas-Augustaitis (1904 04 09 - 1958 06 27). Nuo 1988 m. gruodžio 11 d. iki 2012 m. spalio 12 d. LTOK prezidento pareigas ėjęs dr. Artūras Poviliūnas gimė 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune.