Įvadas
Šiandieninėje Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, demokratija yra plačiai pripažįstama kaip savaime suprantamas ir pozityvus dalykas. Tačiau ar tikrai suprantame, kas slypi po šiuo žodžiu? Ar demokratija išstūmė kitas svarbias politines sąvokas, tokias kaip respublika? Ar demokratija, kaip politinė santvarka, yra pakankama užtikrinti valstybės gerovę ir piliečių laisvę? Šiame straipsnyje nagrinėsime demokratijos ir respublikos santykį Lietuvoje, remdamiesi politikos filosofų ir teologų įžvalgomis bei istorinėmis patirtimis.
Respublikos Praradimas: Hipotezės ir Simboliai
VU TSPMI profesorius Alvydas Jokubaitis, kalbėdamas „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, atkreipė dėmesį į respublikos praradimą dabartinėje Lietuvoje. Jis pateikė tris hipotezes, aiškinančias šį reiškinį:
- Abiejų Tautų Respublikos palikimas: Lietuvoje rimti samprotavimai apie respubliką pasibaigė su Abiejų Tautų Respublika. Atsiribodami nuo Lenkijos, lietuviai galėjo atsiriboti ir nuo respublikos, ją pakeisdami tautine demokratija.
- Sovietinė respublika: Sovietmečiu Lietuva buvo Tarybinė Respublika, o Leninas ir jo bendražygiai pasiskolino šį terminą dėl istoriškai revoliucinės Prancūzijos Respublikos praeities. Nors sovietai buvo ir už demokratiją (kaip terminą), ir už respubliką, bet jiems antroji buvo artimesnė nei pirmoji.
- Antano Smetonos autoritarizmas: Antano Smetonos autoritarizmas nebuvo demokratinis, bet visiškai galėjo vadinti save respublika.
Šias hipotezes papildo simboliniai aspektai. A. Jokubaitis atkreipė dėmesį į monarchistinio Vyčio ir respublikoniškos trispalvės vėliavos sulyginimą. Lietuviai turi respublikonišką trispalvę, bet jie mano, kad nedemokratijos laikų Vytis yra gražesnis už trispalvę vėliavą ir tai sukūrė unikalią situaciją, kurią turime šiandien. Pasidaro neaišku: mes turim herbą, virstantį vėliava. Filosofiškai žiūrint, mes kažko nebeturime - arba herbo, arba vėliavos.
Demokratija kaip Procedūra ir Komunalinė Paslauga
A. Jokubaičio teigimu, demokratijos terminas dabar yra tapatus sovietmečio terminui „tarybinis“. Demokratija yra kada piliečiai yra balsavimo teisę turintys atomai. Svarbiausiu dalyku yra atomų lygybė. Valdžią gauna daugiausiai balsų gavę partijos, tad valdžią mums sukuria aritmetika - suskaičiuoji balsus ir turi valdžią. Demokratiškai valdžią galima legitimuoti ir Rusijoje, ir Šiaurės Korėjoje. Visi nori valdžią legitimuoti demokratiškai. Demokratija yra tiesiog valdžios legitimavimo procedūra, o ne santvarka. Demokratija yra šiuolaikinio politinio gyvenimo sąlyga, o ne kažkas substancialaus.
Į valstybę demokratijoje yra žiūrima kaip į komunalinę paslaugą. Demokratinės visuomenės piliečiai į valdžią žiūri tik į instrumentą. Jie nori gauti naudos iš valdžios.
Taip pat skaitykite: Biatlono įrangos apžvalga
Respublikos Dvasia ir Dvasinė Aristokratija
A. Jokubaitis teigia, kad respublikoniška valstybė nėra tik įrankis. Respublika yra mano asmens dalis. Tai ne tik perskaitytos knygos, poezija, religija, bet ir respublika yra mano dalis. Jis pabrėžia, kad demokratija yra nesavarankiška, jai reikia respublikos ir dvasinės aristokratijos, matančios kažką daugiau nei asmeniniai interesai.
Respublika sako, kad valdyti turi geriausi, o ne tie, kurie valdo dėl aritmetinio balsų suskaičiavimo. Geriausiais turi būti autoritetas, o ne tas, kuris išrinktas turi tapti autoritetu. Tai reiškia, kad visuomenėje turi būti autoritetai prieš rinkimus, nes jei tokių nėra, tai nėra ir iš ko rinktis. Respublikonai neatmeta demokratijos procedūrų, tačiau nemano, kad jos pakankamos. Respublikonas gali tarnauti demokratijai pralaimėjęs demokratinius rinkimus, be daugumos palaikymo. Respublikonas gali gerbti demokratiją, tačiau jis turi nebijoti būti ir aukščiau demokratijos. Jis gali savo gyvybę atiduoti už respubliką ir kartais turi tai padaryti.
Demokratija kaip Valdžios Ribojimo Priemonė: Teologinis Požiūris
Kunigas Holgeris Lahayne pateikia teologinį požiūrį į demokratiją, remdamasis C. S. Lewiso mintimis. Lewisas teigia: „Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu. Dauguma žmonių tokie yra dėl atvirkščios priežasties.“ Demokratija yra gera valdymo sistema, nes pripažįsta visus žmones, įskaitant ir valdovus, iš esmės esant blogus arba, krikščioniškai tariant, nusidėjėlius. Žmonija taip sugedusi, kad jokiam asmeniui negalima patikėti neribotos valdžios.
Demokratija iš esmės yra vienas didelis „ne!“: mes, piliečiai ir rinkėjai, jums, esantiesiems valdžioje, to ir ano neleidžiame; o jeigu vis dėlto mūsų draudimo nepaisysite, mes jus iš valdžios pašalinsime. Reformatų konfesijos Heidelbergo katekizmas (1563) Lewiso mintį suformuluoja šitaip: kiekvienas žmogus po nuopuolio linksta „Dievo ir savo artimo nekęsti“. Čia katekizmas patvirtina tam tikrą demokratinę lygybę, žvelgdamas iš dvasinės perspektyvos: mes visi turime didelį blogio potencialą, o valdžia ir galia jį tik žadina, taip sugadindama net geriausius iš mūsų. Todėl ne tik valdžioms, bet ir visiems žmonėms reikalinga apsauginė siena - riba, tvora, pylimas.
Teisinė valstybė (geriau „teisės [o ne galios] valdymas“, angl. rule of law) yra pagrindinė valdžios ribojimo priemonė. Konstitucija yra šios teisinės sistemos aukščiausia norma, kuriai kiekvienas - ir valdžios atstovai - privalo paklusti. Konstitucija numato visuose valdžios lygmenyse esančių netinkamų valdžios atstovų pašalinimą reguliariais visuotiniais ir laisvais rinkimais, o valdžios padalijimu (vykdomąja, įstatymų leidžiamąja ir teismine valdymo sistema) įtvirtina vidinę kontrolę.
Demokratijos Šaknys Senajame Testamente: Sandoros Principas
H. Lahayne atkreipia dėmesį į demokratijos šaknis Senajame Testamente. Kai hebrajai išėjo iš Egipto (apie 1400-uosius pr. Kr.) ir Dievas sudarė su jais Sinajaus kalnyne sandorą, gimė „demokratinė tautos samprata“. Dievas tiesiogiai su tauta sudarė sandorą ir tauta užėmė karaliaus vietą. Sinajuje buvo įtvirtintas principas, kad „teisė visada yra aukščiau už galią. Todėl Dievo teisingumas nuolat priešinasi visoms prietarų ir piktnaudžiavimo galia formoms - visų pirma tokiam piktnaudžiavimui galia, kai vieni žmonės engia kitus“.
Iš sandoros „kilo nomokratija [gr. nomos - įstatymas], laisvai pasirinkta įstatymo valdžia, o ne teokratija, tiesioginė Dievo valdžia“. Sandoros paremtoje santvarkoje „nuolat smerkiamas piktnaudžiavimas galia. Kaip ir Assmannas, Sacksas pastebi, jog Senajame Testamente „karaliaus vaidmuo yra aprašomas veikiau neigiamai nei teigiamai. Anot Sackso, principas, kad Dievas valdo visų pirma teise, o ne galia, reiškia, kad „niekas negali išvengti kritikos ir niekas nėra per jaunas kritikuoti, jei tai daro gailestingai ir nuolankiai. Mokinys gali kritikuoti savo mokytoją, vaikas gali kritikuoti tėvus, o pranašas - karalių“, jei tai daro dėl teisingumo ir gėrio.
Daugumos Valdžios Pavojai ir Atviros Visuomenės Principai
H. Lahayne primena, kad tautos valdymas, demokratija, šiandien dažnai suprantama kaip daugumos valdymas. Tačiau jau prancūzų diplomatas ir istorikas Alexis de Tocqueville’is (1805-1859) įžvelgė daugumos visagalybės pavojų. Jis anksti pastebėjo ne vien tik moderniosios demokratijos privalumus, bet ir jos tendencijas tarsi išsigimti. „Daugumos visagalybė kelia didžiausią pavojų Amerikos respublikoms“ - iškalbingai skelbia vieno skyriaus antraštė.
XX amžiuje Tocqueville’io tradicijos liniją pratęsia britų filosofas Karlas Popperis (1902-1994). 1945 m. išleidžiamas didysis veikalas Atvira visuomenė ir jos priešai - Popperio įnašas į kovą už demokratiją ir prieš šimtmečio tironus. Popperis taip pat pasisako už valdžios galių kontrolę bei apribojimą, nes ir jis mano, jog „vyriausybės ne visada yra geros ir išmintingos“. Arba dar aiškiau: „Esu linkęs manyti, kad valdovai retai kada pranokdavo vidutinybes tiek moraliai, tiek intelektualiai, o dažnai net nepasiekdavo vidutinybės lygio“. Todėl politinėje santvarkoje protingiau „ruoštis tam, kas blogiausia“.
Demokratija kaip Priemonė, o ne Tikslas: Laisvės Saugumas
Hayekas, kuris taip pat ilgai gyveno Austrijoje, karo metais irgi prisidėjo prie liberaliosios demokratijos gynimo. Anot Hayeko, demokratija turi būti matuojama pagal tai, kaip ji geba apsaugoti piliečių laisvę. Demokratija negali būti pagrindinė vertybė, nes turi tarnauti aukštesnėms vertybėms kaip teisingumui ir laisvei. Todėl ji yra priemonė saugoti „vidinę taiką ir individo laisvę“. Demokratija, „nustojusi būti individo laisvės garantu, vienokios ar kitokios formos gali išlikti totalitariniame režime“. Hayeko mintis perima JAV ekonomistas T. Sowellis (g. 1930), jas plačiai pacituodamas veikale A Conflict of Visions (Vizijų konfliktas, 2007).
Ribota ir Neribota Vizijos: Žmogaus Prigimties Supratimas
Sowellis išanalizuoja dvi pagrindines socialinio veikimo vizijas - ribotą ir neribotą (angl. constrained and unconstrained visions). Sowellio „ribota vizija“ blaiviai įvertina žmogų ir jo galimybes: žmogus turi nemažai moralinių ir intelektinių trūkumų; tokios žmogaus prigimties iš esmės pakeisti neįmanoma; socialinė pažanga galima, tačiau neplanuojama; istorijos eigoje atsiranda įvairūs papročiai, tradicijos ir institucijos, kurie leidžia tokiems netobuliems žmonėms gana gerai sugyventi. Nors Sowellis vengia tokių sąvokų kaip „nuodėmė“ ir „nuopuolis“, bet iš esmės neslepia, jog jo vizija pagrįsta krikščionių antropologija.
Neribota vizija yra žymiai optimistiškesnė, akcentuojanti galimybę žmogaus prigimtį pagerinti, kad būtų pasiekta geriausių bei aukščiausių tikslų. Ši vizija pabrėžia, jog įmanoma išspręsti esmines žmonių problemas ir pašalinti tokias negeroves kaip skurdas, karas, nelygybė ir t.t. Tačiau viena iš pagrindinių neribotos vizijos problemų yra ta, kad ji tiki, jog į šviesią ateitį turi ir gali nuvesti iš nežinia kur atsirandantis tariamas intelektinis ir moralinis elitas. Dėl to pasekmės politinei santvarkai susiklosto rimtai grėsmingos, kadangi „pateptieji“ stengiasi išlikti kuo mažiau kontroliuojami bei siekia išplėsti savo galias.
Nuodėmės Krizė ir Terapeutinė Kultūra: Iššūkiai Demokratijai
H. Lahayne teigia: „Aš esu demokratas, nes tikiu nuopuoliu“, - teigė C. S. Lewisas. Vadinasi, demokratijos reikia, kadangi egzistuoja nuodėmė. Tačiau mūsų laikais šis įsitikinimas susiduria su nemenkais sunkumais, nes krikščioniškas nuodėmės supratimas yra patekęs į rimtą krizę. Šiandien įvairūs „gyvenimo patarėjai“ atvirai ragina nuodėmę ignoruoti. Krikščioniška nuodėmės samprata puolama ir iš įvairių Rytų religijų, ezoterikos bei šarlatanų pusės. Ko gero, dar didesnę įtaką daro plačiai įsitvirtinusi „terapeutinė kultūra“. Tai liudija kun.
Šiuolaikinis klimatas yra terapeutinis, ne religinis. Šiandien žmonės alksta ne asmeniško išganymo, nekalbant jau apie ankstyvesniojo aukso amžiaus atkūrimą, bet jausmo, akimirksnio iliuzijos, asmeniškos gerovės, sveikatos ir psichinio saugumo. Savęs realizavimo poreikiai virto savęs garbinimo kultu, išsiliejusiu į visus gyvenimo sektorius, neaplenkiant net ir religinių institucijų. Terapeuto kabinetas įsėlino į visas mūsų gyvenimo zonas.
Demokratijos Standartai ir Apolitiškumas: Iššūkiai Lietuvai
Demokratija yra procesas, neturintis vieno visiems kraštams vieningos sistemos. Vieni yra jos pradžioje, kiti per vidurį, treti perlipę per kraštą. Visi save vadina demokratiniais kraštais ar šalimis, bet…
Pirmas - demokratinis šalies ar krašto valdymo režimas yra tas, kuris numato ir nustato neprievartinį valdžios perdavimą. Antras principas turėtų būti apsakytas kaip interesų derinimo principas. Visuomenę sudaro visiškai skirtingi žmonės, kurie jungiasi į vienokias ar kitokias grupes. O iš jų „reikia“ padaryti draugišką bendriją. Nors tai ir neįmanoma, bet vyksta.
Šių dienų Lietuvos politiniame gyvenime, tiek svarstymuose apie vykstančius procesus esama labai daug sumaišties. Atkurdami Nepriklausomybę, stengėmės išsiveržti iš sovietinės sistemos glėbio, ir atrodė savaime suprantama, kad liberaliajai demokratijai nėra alternatyvos. Demokratinis gyvenimas Atgimimo tarpsniu, iš dalies dar ir šiandien suprantamas per priešstatą sovietiniam totalitarizmui. Tai paprasčiausiai kitoks gyvenimas. Taigi gilesnio apmąstymo bei supratimo, kokiais principais vadovaudamasi turėtų savo gyvenimą tvarkyti laisva politinė bendruomenė, trūko ir trūksta.
Autoriaus teigimu, mūsų šalyje formuojamas apolitiškas piliečių santykis su Lietuva. Apolitiškas žmogus gyvena Lietuvoje, bet ji nėra jam būtina ir jo nedomina Lietuvos gyvenimas. Vietoje Lietuvos apolitiškam žmogui galėtų būti kita valstybė, svarbu gerbianti jo teises ir užtikrinanti pakankamą gerovę. Apolitiškas žmogus savo apolitiškumą pats prieš save pateisina tuo, kad „politika - purvinas reikalas", bet iš savo gyvenimo jis išmeta ne vien partinių rietenų purvą, o Lietuvos gyvenimą apskritai.
tags: #ar #kam #nors #reikalinga #demokratija #lff