Žmogaus gyvenimas - kaip ilga pradalgė iki horizonto, kur žolės žaluma susilieja su dangaus mėlyne. Kas už jos, už tos sutirpusios tolumos? Pradalgė atgal ir vėl iš naujo iki nuobodybės, iki išsekimo. O kur stotelė apmąstymams, sielos atgaivai?
Praėjo 35 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, ir per šį laikotarpį Lietuvos sportininkai pasiekė daug įsimintinų pergalių, kurios vertė didžiuotis mūsų šalimi. Nuo pirmųjų medalių 1992 metų Barselonos olimpinėse žaidynėse iki krepšininkų triumfo Europos čempionatuose, nuo Virgilijaus Aleknos dominavimo disko metime iki jo pėdomis sekančio sūnaus Mykolo rekordų, nuo Rūtos Meilutytės fenomeno iki penkiakovininkų laimėjimų. Šiemet minime svarbią sukaktį - 35-erius savo Nepriklausomybės metus. Lietuva per šį laiką nuėjo ilgą ir prasmingą kelią, tapdama valstybe, kuria galime didžiuotis.
Kelias į Nepriklausomybę ir Pirmieji Žingsniai Tarptautinėje Arenoje
Lietuvos, kaip nepriklausomos šalies, kelias tarptautiniuose sporto renginiuose buvo tikrai nelengvas. Jau ko vertos istorijos apie vos spėtus gauti lietuviškus pasus 1992 metų Albervilio žiemos žaidynių dalyviams. Praėjusiais metais miręs biatlonininkas Gintaras Jasinskas buvo pirmasis žmogus, kuris nešė Lietuvos vėliavą žaidynių atidaryme po Nepriklausomybės atkūrimo, bet žiemos sportininkai tą kartą medaliais nepradžiugino, nors tas pats G. Galiausiai Lietuva galėjo kelti aukštai galvą jau per 1992 metų vasaros olimpines žaidynes Barselonoje. Ir šios žaidynės visada išliks Lietuvos istorijoje kaip tos, kuriose buvo iškovotas pirmasis olimpinis aukso medalis po Nepriklausomybės atkūrimo. Tą padarė disko metikas Romas Ubartas.
Romas Ubartas: Pirmasis Olimpinis Čempionas Atgavus Nepriklausomybę
„Žinant, kaip sunkiai išsikovojome tą teisę varžytis olimpinėse žaidynėse, tikrai Rusijos spaudimas buvo didelis. Pirmos vasaros žaidynės ir auksas buvo kažkas tokio nepakartojamo. Aišku, galbūt tiek žmonių nežiūrėjo kaip krepšinį, bet ta žinia plačiai pasklido iš lūpų į lūpas. Pakeitus sporto sistemą tas perėjimas individualių sporto šakų atstovams buvo sunkus. Trūko finansavimo, sportas buvo nustumtas į paraštes, nes pinigų reikėjo kitiems dalykams. Tačiau R. Ubartas pademonstravo fantastinę formą. Tie vaizdai, kai kyla Lietuvos trispalvė ir skamba tautiška giesmė, tai buvo kažkas tokio. Net dabar kalbant eina šiurpas per kūną. Nupasakoti neįmanoma, tą reikėjo pamatyti. Visi apie tai kalbėjome. R. Ubartas liks amžiams kaip pirmasis olimpinis čempionas atgavus Lietuvos Nepriklausomybę. Tai yra įkalta į akmenį“, - konstatavo T.
„Tos emocijos yra nepamirštamos, išliksiančios amžiams. Žodžiais visko nupasakoti neįmanoma - tai reikia pajausti. Pamenu, kad tada aplankė didžiulė euforija ir mintis, kad nenuvyliau savo tėvynės Lietuvos, kad padariau tai, kuo tikėjau. Manau, kad ši euforijos dalis ir buvo pati svarbiausia. Lipimas ant nugalėtojų pakylos, skambantis Lietuvos himnas, kylanti vėliava - visa tai buvo aukščiausia viršūnė, pasaka. Tai viena iš įsimintiniausių ir didžiausių mano gyvenimo akimirkų“, - 1992 metų triumfą prisiminė R.
Taip pat skaitykite: Auksinės kartos palikimas
Krepšinio Bronza Barselonoje: Sugrįžimas į Pasaulio Elitą
Tos pačios 1992 metų Barselonos olimpinės žaidynės lietuviams buvo įsimintinos ir ne tik dėl R. Ubarto iškovoto aukso medalio. Visos šalies pasididžiavimu laikyta vyrų krepšinio rinktinė pagaliau tarptautinėse varžybose vėl žaidė su Lietuvos apranga. Mažajame finale 82:78 buvo įveikta principinė varžovė - NVS komanda. Tokiu būdu Valdemaras Chomičius, Alvydas Pazdrazdis, Arūnas Visockas, Darius Dimavičius, Romanas Brazdauskis, Gintaras Krapikas, Rimas Kurtinaitis, Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Šarūnas Marčiulionis, Gintaras Einikis ir Sergejus Jovaiša užsikabino bronzos medalius.
Verta pabrėžti, kad krepšininkai ant apdovanojimų pakylos žengė su legendiniais tapusiais marškinėliais.
„Tai buvo pačios pirmosios olimpinės žaidynės, kur dalyvavo Lietuvos rinktinė. Barselona, fantastiški prisiminimai, pasididžiavimas. Tai buvo kažkas tokio, ko neįmanoma nupasakoti žodžiais. Kas nors kiek domėjosi sportu, tai visiems persidavė viskas stebint Barselonos olimpines žaidynes. Krepšinis yra komandinis sportas, tai nėra tik vienas pasirodymas kaip individualiose sporto šakose. Tiksliai neatsimenu, bet kai žaisdavo rinktinė, tai gatvėse nesutikdavai jokių žmonių. Stengdavaisi net šunį išvesti prieš rungtynes. Taip buvo stebimos visos rungtynės. Gaila tik, kad tas pralaimėjimas NVS rinktinei suvedė pusfinalyje su JAV komanda. Prieš ją laimėti tuo metu nebuvo įmanoma. Vienas iš tokių įsimintiniausių epizodų ir gavosi, kaip A. Karnišovas sėdi ant grindų ir fotografuoja rungtynes. Bet net ir iš tos dvikovos prisimeni, kaip A. Sabonis du kartus iš eilės blokuoja Davidą Robinsoną. Kažkas tokio įspūdingo buvo, visa Lietuva sulaikiusi kvapą žiūrėjo“, - apie krepšininkų triumfą 1992 metais Barselonoje kalbėjo T.
„Reikia išskirti Barseloną, pirmosios žaidynės, suvažiavo visos žvaigždės, nepaisant neramumų. Tikrai buvo kažkas tokio, niekas nekalbėjo apie sunkumus, traumas, Š. Marčiulionis žaidė su vaistais, visi žinojome. Atlanta išsiskyrė tuo, kad tai buvo vienintelis Lietuvos delegacijos pelnytas medalis. Sidnėjus pasižymėjo tuo, kad šiaip buvo labai sėkmingos žaidynės lietuviams su dviem aukso medaliais. Na, dar aišku, kad prisimins Sidnėjus tuo pralaimėtu pusfinaliu JAV krepšininkams.
Moterų Krepšinio Triumfas ir Vyrų Rinktinės Aukso Amžius
Lietuvos krepšinio istorijoje po Nepriklausomybės atgavimo 1997 ir 2003 metai yra itin reikšmingi. Pirmosios iškovotu Europos čempionių titulu galėjo pasigirti moterys.
Taip pat skaitykite: Monetos Dizainas Krepšinio Tema
„Reikia prisiminti, kad 1995 metais iš vyrukų buvo laukiama aukso medalių Europos čempionate, bet buvo pralaimėta skandalingai finale Jugoslavijai. Ten ir apie teisėjavimą buvo kalbėta. Tad tas 1997 metų moterų triumfas Europos čempionate buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Visi pasvajodavo apie medalius, nes tada ir Jurgita Štreimikytė buvo geros formos, turbūt pačiame pike savo karjeros. Šalia buvo kitos geros krepšininkės, kurios žaisdavo geriausiuose klubuose. Tačiau mažai kas tikėjosi, kad jos užlips ant aukščiausio laiptelio ir tas finalas, besilaistantis šampanas, lūžusios kojos gerbėjų. Bet kad tą laikotarpį geriau būtų galima apibūdinti ir jaunesni galėtų įsivaizduoti, tai jos į Europos čempionatą važiavo autobusu. Laimėjus jau buvo didžiausi svarstymai, ką čia daryti, kad joms nereikėtų atgal taip pat važiuoti. Netgi jau pačio premjero nurodymu buvo skirtas lėktuvas, užsakomasis skrydis ir moterų rinktinė taip grįžo iš Europos čempionato su aukso medaliais“, - daugiau detalių apie čempionišką moterų rinktinės kelionę namo atskleidė T.
Galiausiai, 2003 metais vyrų rinktinė padarė tai, ko nepavyko 1995 metais. „Pamenu, kad buvo amerikietiški kalneliai. Po Sidnėjaus žaidynių 2001 metais Europos čempionate viskas susiklostė tragiškai. Tuometis treneris Jonas Kazlauskas sakė, kad kai kurių žaidėjų neatpažino. Buvo visiškas fiasko, treneris turėjo pasitraukti. Tada 2003 metais į Europos čempionatą važiavo jau naujas strategas Antanas Sireika. Ten buvo fantastinė rinktinė. Žaidimas buvo įspūdingas ir jis čempionato metu vis gerėjo. Atsimenu finalą, vietų gauti kur nors žiūrėti bare Lietuvoje buvo neįmanoma.
„Žalgirio“ Eurolygos Triumfas ir „Lietuvos Ryto“ Sėkmė Europos Taurėje
„Žalgiris“ ryškiai sužibo artėjant prie 21 amžiaus pradžios. 1998 metais Jono Kazlausko treniruojami žalgiriečiai iškovojo Europos taurę ir įgijo teisę pirmą kartą žaisti Eurolygoje. „Reikia prisiminti, kad ten buvo kilę skandalų Kauno sporto halėje, kai mestas butelis kainavo kelialapį į Eurolygą ir anksčiau. Visi laukė „Žalgirio“ sugrįžimo tarp stipriausių Europos komandų. Laukti teko ganėtinai ilgai. O kitais metais buvo visiška pelenės istorija. Atsimenu, pirmas rungtynes pralaimėjo, bet gyvai buvo galima išvysti tokias žvaigždes, kurios iki tol matytos tik per televizoriaus ekranus. Bet vėliau „Žalgiris“ Eurolygoje kaip ėjo, taip ir nuėjo. Matėsi, kad sezono pradžioje patys krepšininkai netikėdavo, kad gali laimėti, bet pasipylus pergalėms atsirado pasitikėjimas. Kai pateko „Žalgiris“ į finalo ketvertą vėl buvo kalbama, kad dabar tikrai sudaužys visi juos. O jei reikėtų išskirti, kada Lietuvoje po pergalės vyko daugiausia visko, tai išskirčiau šią „Žalgirio“ pergalę Eurolygoje“, - įžvalgomis apie žalgiriečių pasaką dalinosi T. Savo ruožtu „Lietuvos rytas“ siautėjo Europos taurėje nuo 2004 iki 2009 metų.
Dviračių Sporto Aukso Amžius
Buvo laikotarpis, kai dviračių sporte į Lietuvą buvo vežami aukso medaliai iš pasaulio čempionatų kone kasmet. Prisiminus šį laikotarpį jį vadinti kitaip nei aukso amžiumi neišeina. 1998 metais pasaulio čempionate plente nugalėtoja tapo D. Žiliūtė, po metų ant pirmosios pakylos vietos ją pakeitė E. Pučinskaitė, galiausiai 2001-aisiais jau triumfavo R. Polikevičiūtė. Dar pridėkime ir 2000 metais Sidnėjuje iškovotą D. Vėliau jau treke žibėjo S. Krupeckaitė, kuri pasaulio čempione tapo 2009 ir 2010 metais.
„Tikrai aukso amžius dviračių sporte. Fantastika. Netgi prisiminus, kai D. Žiliūtė laimėjo olimpinį bronzos medalį buvo šios toks nusivylimas. Pamenu, kai ji pati po finišo interviu sakė, kad Lietuvoje tikriausiai visi nusivylę. Lietuva tada turėjo tokią komandą, kuri pasaulyje dominavo. Tikrai geriausias pavadinimas šiam laikotarpiui yra aukso amžius. Gal net mes per mažai esame įvertinę dviratininkių pasiekimus, nes daugiau matome krepšinį, bet kai supranti, kad didžiausios naujienų agentūros duoda medžiagą apie laiminčias lietuves, tai kažkas tokio.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Aleknų Dinastija: Disko Metimo Dominavimas
Tėtis Virgilijus ir sūnūs Mykolas bei Martynas Aleknos - trys Lietuvos olimpiečiai. Du iš jų - Virgilijus ir Mykolas - olimpinių žaidynių prizininkai. Turbūt būtų sunku rasti konkurentų jiems kovoje dėl sportiškiausios Lietuvos šeimos titulo. Pats V. Alekna ilgus metus buvo šviesulys Lietuvos sporto padangėje. Jo titulų sąraše - 2000 ir 2004 metų olimpiniai aukso medaliai, 2008 metų olimpinė bronza. Dar du kartus jis triumfavo pasaulio čempionatuose, sykį buvo nepralenkiamas Europoje.
„Čia yra tos akimirkos, žinote, dėl kurių verta sportuoti, dirbti ir išlaukti. Olimpinių žaidynių nugalėtojų pakyla, visas stadionas atsistojęs, skambantis himnas ir visa kita… Tai tos akimirkos, tiek iš Sidnėjaus, tiek vėliau iš Atėnų, kurios manyje išlikusios kaip pačios maloniausios gyvenimo akimirkos“, - išskirtiniame LRT.lt interviu sporto žurnalistui Matui Bagamolovui apie savo pergales yra pasakojęs V.
Nuo tėčio neatsilieka ir Mykolas. „Be galo stipriai tėtis mane motyvavo. Jis yra puikus pavyzdys. Tėtis gimė ir užaugo kaime, labai paprastoje šeimoje. Gyvendamas tokiomis sąlygomis, jis sugebėjo pasiekti tiek neįtikėtinai daug. Žinoma, visą vaikystę tėčio pasiekimai man atrodė kažkokie nerealūs, nepasiekiami. Eidamas į profesionalų sportą ir jau rimčiau užsiimdamas disko metimu, apie kažką tokio pats niekada negalvojau. Aišku, turėjau tuos tikslus, bet tai buvo labiau kaip svajonės. Visada mėčiau todėl, kad man tai patiko. Man patiko sportuoti, patiko varžytis ir kartu su tuo galiausiai atėjo rezultatai.
Paralimpinis Sportas: Pergalės Įkvepiančios Visus
Per visą 35 metų atgautos Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvos paralimpiečiai yra iškovoję 37 paralimpinių žaidynių medalius. Auksą iškovoti pavyko šešis kartus. Vienintelį paralimpinį aukso medalį ne lengvojoje atletikoje yra iškovoję Lietuvos golbolininkai. Šalies golbolo rinktinė medaliais džiuginti pradėjo dar 2000 metais, kai buvo iškovotas pirmasis sidabras.
„Reikia pabrėžti, kad sovietmečiu mes neturėjome nieko. Neturėjome žmonių su negalia, jie tarsi neegzistavo. Viskas buvo gražu ir komunizmas „klestėjo“. Po to, kai tapome nepriklausomi, nebuvo jokių tradicijų paralimpiniame sporte. Skamba žiauriai, bet jie buvo tarsi nurašyti. Golbolo rinktinės pergalės parodė Lietuvai, kad galima įtraukti žmones su negalia į sportą, ne tik į gyvenimą, bet kad jie gali sportuoti. Tai didžiausias nuopelnas. Žmonės su negalia yra lygiaverčiai ir gali viską daryti kartu“, - pagarbos paralimpiečiams neslėpė T.
Šiuolaikinė Penkiakovė: Du Medaliai Vienoje Rungtyje
Per visą Lietuvos istoriją nuo Nepriklausomybės atkūrimo yra tik kartą nutikęs toks atvejis, kai olimpinėse žaidynėse toje pačioje rungtyje mūsų šalies sportininkai iškovojo du medalius ir į viršų buvo keliamos dvi trispalvės. Būtent šiuolaikinės penkiakovės legendos Edvinas Krungolcas ir Andrejus Zadneprovskis pasidabino sidabro ir bronzos medeliais. Visai šiai istorijai svorio prideda ir tai, kad būtent E. Krungolcas prieš ketverius metus Atėnuose buvo paaukojęs savo asmeninius rezultatas tam, kad padėtų A.
„Po to epizodo 2004 metais Tarptautinė šiuolaikinės penkiakovės federacija netgi sprendė, ką daryti. Vėliau, berods, netgi buvo uždraustos tokios pagalbos. E. Krungolcas pasiaukojo dėl komandos draugo. Tada, kai jie kartu užlipo ant prizininkų pakylos 2008 metais, tai buvo žiaurus pasididžiavimas. Buvo dvi trispalvės, gerai, kad organizatoriai jas turėjo. E.
Rūta Meilutytė: Plaukimo Fenomenas
Įsimintina akimirka, tikrai. Buvo vau. Manau, kad visa Lietuva stebėjo. Tai, kas nutiko 2012 metais Londone, greičiausiai, žino kone kiekvienas lietuvis. Tada gimė Rūtos Meilutytės žvaigždė. Nors ji į Londoną atvyko jau spėjusi sporto pasaulį supažindinti su savo pavarde, kai tapo jaunimo vasaros festivalio čempione, tačiau niekas nesitikėjo, kad būdama vos 15-os R.
„Tada, kai ji laimėjo, tiesioginė reakcija buvo tokia, kad aš net neprisimenu pirmų 10 minučių. Turiu nuotrauką, kurioje mano rankos yra ore - vienas mano draugas ją padarė iš kitos tribūnų pusės, bet aš neprisimenu, kaip tuomet reagavau. Manau, kad aš tiesiog klajojau 10 minučių ir buvau šiek tiek apsvaigęs“, - prisiminė buvęs R.
R. Meilutytės žvaigždė spindėjo ir vėliau, o po metų nuo Londono žaidynių pradėjo kristi ir pasaulio rekordai. Deja, bet dėmesys ir spaudimas sportininkei padarė meškos paslaugą. Laimei, R.
Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė: Penkiakovės Karalienė
Du olimpiniai medaliai, vienas iš jų aukso, daugybė iškovotų titulų pasaulio ir Europos čempionatuose, keturis kartus išrinkta geriausia Lietuvos metų sportininke. L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė 2012 metais Londone tapo olimpine čempione, o 2020-ųjų žaidynėse Tokijuje išgelbėjo Lietuvos delegaciją nuo istorinio antirekordo.
„2012 metais pamenu, kad tai buvo pati paskutinė žaidynių rungtis. Ko gero, tada penkiakovės varžybos galėjo surinkti daugiausia žiūrovų per savo istoriją. Londonas tada tikrai pasistengė. Visi tikėjomės jos medalio, bet tikrai buvo tas įspūdingas momentas, kai paskutinėje kombinuotoje bėgimo ir šaudymo rungtyje finišuoja kirsdama finišo liniją su užrašu Lietuva ant marškinėlių. Manau, kad visiems ilgai išliks atmintyje. Taip, iškovotas jos aukso medalis tada kažkiek nublanko prieš R. Meilutytės laimėjimą. O ir šiaip, kiek gi mes turime tų olimpinių čempionų? Kalbant, apie Tokiją, tai penkiakovė vėl buvo pabaigoje. Iš tų Lietuvos rinktinės vilčių ji paskutinė ir startavo. Tikrai tos žaidynės nebuvo sėkmingos, o L. Asadauskaitė-Zadneprovskienė su savo medaliu išgelbėjo Lietuvos prestižą. Tada jos pasakyta citata po finišo netgi buvo išrinkta metų sporto citata sporto žurnalistų federacijos apdovanojimuose. Tai buvo labai reikšmingas medalis, nes vaikus į sportą pritraukti būtų dar sunkiau. Iš viso Lietuva po Nepriklausomybės atkūrimo turėjo penkis olimpinius čempionus.
Futbolas: Vilties Žiburiai
Niekas turbūt nesiginčys, kad futbolas yra populiariausias sportas pasaulyje, o jame konkurencija - milžiniška. Nieko keisto, kad būtent futbole būna labai greitai apnuogintos mūsų viso sporto sisteminės bėdos. Tačiau net ir futbole galime pasidžiaugti pasiekimais per 35-erius atgautos Nepriklausomybės metus. Būtent 2022 metais Vilniaus „Žalgiriui“, tituluočiausiam šalies klubui, pavyko padaryti tai, ko Liet…
Imtynės: Rimanto Bagdono triumfas
Prieš 50 metų, 1965-ųjų vasarą, imtynininkas Rimantas Bagdonas tapo pirmuoju lietuviu, iškovojusiu pasaulio čempionato auksą. Tai buvo jo pirmos ir paskutinės planetos pirmenybės. Jau prabėgo pusė amžiaus, tačiau nė vienam mūsų šalies imtynininkui taip ir nepavyko pakartoti šio įspūdingo rezultato.
Bagdono žiniomis, dar prieš karą pasaulio čempionu yra tapęs lietuvių kilmės amerikietis Juozas Žukauskas, pasirinkęs amerikietišką Jacko Sharkey pseudonimą. „Galima sakyti, kad J. Žukauskas pirmasis iš lietuvių tapo pasaulio čempionu. Juk istorijos neištrinsi“, - visų laurų sau nenori prisiimti dukart SSRS klasikinių imtynių čempionas 76-erių R.
Kad taptų SSRS rinktinės nariu ir stipriausiu planetoje, R. Bagdonui teko įveikti vargo ir nuotykių kupiną kelią. Bagdonas gimė Biržų rajono Manikūnų kaime. Pasidžiaugti vaikyste gimtinėje Rimantas nespėjo: būdamas pusantrų metų drauge su mama buvo įsodintas į vagoną ir išvežtas į Sibirą. „Mama gavo 20 metų tremties, nes tėvas buvo mokyklos inspektorius, o ji - mokytoja, todėl mes buvome SSRS priešai“, - pasakoja R.
Kaip kilo mintis pabėgti? „Mama įkalbėjo, - prisimena pašnekovas. - Sakė - bėk, kol tau nesukako 16 metų. Nes paskui gausi pažymėjimą, kuriame bus įrašyta, kad esi tremtinys. Vaikino kelionė į Kauną truko apie du mėnesius. Ne vieną šimtą kilometrų jis sukūrė eidamas per taigą, plaukė ir garlaiviu. O kad nekiltų įtarimų, kas kartą traukinio bilietą pirkdavęs tik iki kitos stoties. Žinoma, toks sūnaus poelgis mamai atsiėjo brangiai - jai tremtį pailgino dar penkeriais metais.
Grįžusiam į Lietuvą R. Bagdonui imtynės visai nerūpėjo. Jis susidomėjo boksu, bet jau per pirmą kovą susimušė su varžovu ir buvo diskvalifikuotas. Supykęs nutarė pasinerti į imtynių pasaulį.
Badgonas nesunkiai prisimena 1956-uosius. „Labai patiko jų judesiai. Atrodė, kad jie ne boksininkai, o balerinos - sunkiasvoriai judėjo taip lengvai! - kalba imtynininkas. - Ir kai iš Melburno olimpiados R. Murauskas grįžo su bronzos medaliu, o A. Šocikas - be apdovanojimų, pradėjo kirbėti mintis: neturime lietuvių pasaulio čempionų ne tik boksininkų, bet ir lengvaatlečių, irkluotojų. Nutaręs stoti į Kauno kūno kultūros institutą R. Maskvos jis iškart atsisakė, nes neabejojo, kad ten jo sibirietiško gyvenimo istorija greitai bus iššifruota. Leningrado oras vaikinui nepatiko, todėl pasirinko Kijevą.
„Kai kartą apie save parašiau teisybę, iš to nieko neišėjo, antrą kartą parašiau - irgi nieko. Tada galvoju - kodėl apie save turiu sakyti teisybę. Patikrins - įkliūsiu, nepatikrins - bus gerai“, - šypsosi R.
Į 1965 metų pasaulio čempionatą Suomijoje, Tamperės mieste, R. Bagdonas išvyko tik po kontrolinių kovų Aluštoje, kai įveikė kitus du kandidatus savo svorio kategorijoje - Valentiną Oleiniką ir Aleksandrą Jurkevičių. Tačiau gavęs bilietą į planetos pirmenybes R. Bagdonas pradėjo nerimauti ne dėl to, ar taps pasaulio čempionu. „Suomijos pasienyje vyko paskutinė pasų kontrolė. Nerimavau, kad tik manęs neišlaipintų sužinoję, jog esu iš Sibiro. Galvojau ne apie varžybas, o apie tai, kaip pasiekti čempionato vietą“, - kalba sportininkas.
Tamperėje SSRS komanda gerai varžėsi. Lietuviui sekėsi lengvai. Per 30 sekundžių jis paguldė libanietį, taškais nugalėjo Suomijos atstovą, sausu rezultatu - 6:0 - įveikė bulgarą, 3:1 šventė pergalę prieš būsimąjį Meksiko olimpinių žaidynių čempioną Lotharą Metzą iš Vokietijos Demokratinės Respublikos. Taip R. Bagdonas pasiekė finalą, kuriame laukė lenkas Boleslawas Mackiewiczius. Pagal tuometines taisykles R. Bagdoną tenkino lygiosios, nes buvo surinkęs mažiau baudos taškų (2, o lenkas - 4). „Tuomet man dar neatėjo į galvą, kad iki tol neturėjome lietuvių pasaulio čempionų, ypač olimpinėje rungtyje“, - sako R.
Po pasaulio čempionato stipriausius imtynininkus priėmė Suomijos prezidentas. R. Bagdonas išsaugojo tąkart iš prezidento gautą sidabrinę taurę su užrašu „Pasaulio čempionui R.
„Iškilminga vakarienė buvo kukli, - įspūdžiais dalijasi pasaulio čempionas. - Po valandos Suomijos prezidentas atsiprašė ir išvažiavo. Tik tuomet mums pasiūlė alkoholio. O mes, SSRS rinktinės atletai, taip svajojome bent užsienietiško alaus paragauti. Padavėjai pildė mūsų norus ir nešė alų. O kai reikėjo išeiti, turėjome už alų… susimokėti.
Iki 1965 metų SSRS galiojo įstatymas, kad olimpinėse sporto šakose už pasaulio čempionato aukso medalį išmokama 5000 rublių premija. Iš jų 300 rublių visi privalėdavo gera valia paaukoti Vietnamo karui. Žinoma, visi nugalėtojai dar pretenduodavo į mašiną. Volga tuo metu kainavo nuo 5000 iki 6000 rublių. Be to, visi nemokamai gaudavo butus.
R. „Tribūnos perpildytos, apie 15 tūkst. žiūrovų, - kalba R. Bagdonas. - Per pertrauką garsus rungtynių komentatorius Algis Matulevičius jį pristatė žiūrovams. Kalbos apie stipruolį iš Lietuvos sklido greitai. Žinia pasiekė ir Prienų rajono Mauručių kaimą, kuriame R. Bagdonas leisdavo vasaros dienas.
„Praėjus gal trims dienoms už mane stambesni šeši kaimo vyrai, laikydami mane apsišaukėliu, susirinko ir pasiūlė eiti imtynių, - linksmą istoriją porina R. Bagdonas. - Buvo birželis, pieva dar nelabai žaliuojanti. Mąstau, kaip elgtis, kad nepatirčiau traumos. Siūliau jiems eiti į kluoną, kuriame dar buvo likę šieno. Jei visi šeši vienu metu būtų kibę, neįsivaizduoju, kaip viskas būtų pasibaigę. Bet jie prie manęs ėjo vienas po kito. Aš vieną švystelėjau ant kupetos, antrą, trečią… Liko tik sesers vyras. Tas įsikibo į medinį stulpą, kad ir jo neištiktų draugų likimas. Aš kaip trūktelėjau. Matyt, stulpas buvo jau papuvęs. Ir kluono stogas ant mūsų užvirto. Kas su mėlynėmis, kas su nubrozdinimais iš šieno išsikrapštėme.
Tapęs pasaulio čempionu imtynininkas iš Lietuvos dar įnirtingiau treniravosi ir rengėsi savo antroms planetos pirmenybėms. Bet likus trims dienoms iki kelionės į čempionatą, R. Taip R. Badonas tapo „nevyjezdnoj“ (liet. „neišvažiuojantis“), o į pasaulio čempionatą išvyko V. „Šioms varžyboms buvau labai gerai pasiruošęs, - atsidūsta imtynininkas.
Tad pasaulio čempiono karjera baigėsi 1965 metais. Prieš 50 metų imtynininko karjerą baigęs R. Bagdonas nuo sporto neatitrūko. Jau daugiau nei dešimtį metų rengiami jo vardo tarptautiniai imtynių turnyrai. „70 proc. visos savo energijos skiriu sportui, 30 proc. - verslui, - juokdaamasis sako pašnekovas, nuo 1959 metų dirbantis visuomeninio maitinimo sferoje ir per tą laiką pakeitęs daug darboviečių. - Vilniuje stačiau ir atidariau naktinį barą „Šaltinėlis“, jame dainavo Antanas Šabaniauskas. Iki šiol vis suku galvą, kodėl niekas šiam garsiam dainininkui nepastatė skulptūros ar paminklėlio. 1974 metais sostinėje atidariau restoraną „Tauro ragas“. Jame vienu kartu prie stalų galėjome susodinti 500 žmonių. Per dieną parduodavome 5 tonas alaus.
Kitas pasaulio čempiono pomėgis - sportiniai žirgai. „Dukra yra buvusi keturiskart Lietuvos išjodinėjimo čempionė. Vaiką pagimdžiusi nejoja, bet žirgus laikome paprasčiausiai savo malonumui. Žirgai man kelia kur kas daugiau emocijų nei automobiliai, kurių neapsikabinsi“, - šypsosi R.