Lietuvos krepšinio padangėje ryškiai šviečia 1992 metais gimusių vaikinų karta, dažnai vadinama auksine. Tačiau tik trys šios kartos atstovai gali išdidžiai vadintis tikraisiais „auksiniais berniukais“ - Vytenis Čižauskas, Dovydas Redikas ir Edgaras Ulanovas. Jie vieninteliai sugebėjo iškovoti visus penkis trofėjus jaunimo amžiaus grupėse.
Kartos išskirtinumas
Nors tokie talentingi krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas, Žygimantas Skučas ar Tautvydas Sabonis taip pat priklauso šiai kartai, jie negali pasigirti Europos jaunimo olimpinio festivalio (EJOF) čempiono titulu. Šis faktas pabrėžia V. Čižausko, D. Rediko ir E. Ulanovo pasiekimų unikalumą.
Pirmasis triumfas
„Važiavome kovoti tik dėl pergalės“, - prisiminė E. Ulanovas, kalbėdamas apie savo pirmąjį triumfą su Lietuvos marškinėliais. Šis mentalitetas lydėjo visą „auksinę kartą“ per jų įspūdingą karjerą jaunimo krepšinyje.
Trenerio indėlis
„Su juo perėjome visas įmanomas pakopas. Iš pradžių jį į dvyliktuką įtraukiau šiek tiek avansu, bet paskutiniais metais jis tą avansą su kaupu grąžino. Toks trenerių darbas - jeigu matai potencialą, vieną kitą žaidėją avansu pagloboji“, - viename interviu yra pasakojęs „auksinės kartos“ treneris Kazys Maksvytis.
Kelias į viršūnę
E. Ulanovas prisimena, kad 2007 metais Belgrade vykusiame EJOF jis buvo tik atsarginis rinktinės žaidėjas. Tačiau jau tuomet jis suprato, kad šios amžiaus grupės krepšininkai - ypatingi. Nors EJOF nebuvo lengvas iššūkis, K. Maksvyčio auklėtiniai nepatyrė nė vieno pralaimėjimo, o finale, po atkaklios kovos, įveikė ispanus rezultatu 74:72.
Taip pat skaitykite: Nuo Nepriklausomybės Atkūrimo Iki Šių Dienų
Trofėjų kolekcija
Po šio triumfo E. Ulanovas per kitas vasaras pridėjo Europos 16-mečių, 18-mečių ir 20-mečių bei pasaulio 19-mečių čempionatų aukso medalius. Jo indėlis komandai nuolat augo, o rezultatyvumo vidurkis pakilo nuo 5,5 iki 14,3 taško.
Prisiminimai apie pirmąjį susibūrimą
Šiuo metu vyrų krepšinio rinktinės treniruočių stovyklai besiruošiantis E. Ulanovas pasidalijo savo prisiminimais apie pirmąjį „auksinės kartos“ susibūrimą į vieną komandą, papasakojo savo įspūdžius iš prieš 12 metų vykusio olimpinio festivalio ir davė patarimą 67 jauniesiems Lietuvos sportininkams, kurie dalyvaus jau 15-ą kartą rengiamame EJOF.
EJOF įspūdžiai
E. Ulanovui labiausiai įsiminė didelis karštis Belgrade ir komandos susibūrimas į vieną darnų kolektyvą. Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) kiekviena komanda turėjo po kelis lyderius, todėl galimybė susijungti į vieną komandą buvo kažkas neįtikėtino. Konkurencija patekti į galutinį dvyliktuką buvo didžiulė, nes karta buvo labai talentinga.
Susiliejimas į vieną komandą
Nors visi žaidėjai buvo savo komandų lyderiai, jiems pavyko greitai susilieti į vieną komandą ir siekti bendro tikslo. E. Ulanovas teigia, kad jiems net nereikėjo didelio susilipdymo, nes jie turėjo daug talento, lyginant su kitų šalių komandomis.
Atstovavimas Lietuvai
E. Ulanovas prisimena, kad jausmas, kai pirmą kartą apsivelki marškinėlius su užrašu „Lietuva“, yra neįtikėtinas. Būdamas 15 metų gali važiuoti į užsienį žaisti už savo šalį, viskas suorganizuota, apmokėta ir dar su geriausiais važiuoji žaisti.
Taip pat skaitykite: Monetos Dizainas Krepšinio Tema
Pasitikėjimo savimi įgijimas
Pirmasis turnyras ir iškart aukso medalis. Vėliau karta jų iškovojo dar keturis ir buvo praminta auksine. Būtent tas pirmasis medalis EJOF pridėjo pasitikėjimo savo jėgomis vykstant į tolimesnius čempionatus. Po 15-mečių festivalio į Europos 16-mečių čempionato komandą prisijungė Jonas Valančiūnas, Deividas Pūkis ir kiti žaidėjai.
Olimpinė patirtis
Olimpinis festivalis buvo pirmoji sportininkų olimpinė patirtis. E. Ulanovas prisimena, kad buvo įdomu eiti ir palaikyti kitus lietuvius ar su jais susitikus pabendrauti, smagu ir išėjus po kaimelį pasivaikščioti, matyti sportininkus besitreniruojančius ar kartu laisvalaikį leidžiančius.
Lūžio taškas
E. Ulanovas teigia, kad festivalyje nebuvo pagrindinis žaidėjas, daug nerungtyniavo, 16-mečių rinktinėje taip pat buvo panašus vaidmuo. Visas kilimas prasidėjo nuo 18 metų. MKL vesdavo statistikas, smagu būdavo jas sekti, tarpusavyje konkuruoti.
Patarimai jauniesiems sportininkams
Šiemet Baku vyks jau 15-asis EJOF, kuriame Lietuvai atstovaus 67 sportininkai. Daugeliui jų - tai pirmasis tarptautinis startas karjeroje. E. Ulanovas pataria, kad jeigu laimėsi medalį, tai jį turėsi visą gyvenimą, o jeigu neiškovosi, tai galbūt ilgam liks mintys, kad praleidai progą.
Raimondas Čivilis - tylusis herojus
Krepšinio istorijos metraščiuose kai kurių žaidėjų vardai spindi ryškiau už kitų. Kauno „Žalgirio“ auksinėje kartoje, devintajame dešimtmetyje dominavusioje Sovietų Sąjungos krepšinio padangėje, pirmiausia į galvą ateina Arvydo Sabonio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus ar Sergejaus Jovaišos pavardės. Tačiau kiekviena didi komanda yra sudėtingas mechanizmas, kuriame kiekvienas sraigtelis atlieka gyvybiškai svarbią funkciją. Vienas tokių nepelnytai šešėlyje likusių, tačiau nepaprastai svarbių sraigtelių buvo Raimondas Čivilis - tylusis herojus, patikimas šeštasis žaidėjas, kurio indėlis į legendines pergales buvo neįkainojamas.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Kelio pradžia
Raimondas Čivilis gimė 1959 metų lapkričio 24 dieną Panevėžyje. Jis pateko į tuomet garsiąją Panevėžio internatinę sporto mokyklą - tikrą talentų kalvę, išugdžiusią ne vieną Lietuvos krepšinio žvaigždę.
Auksinė era „Žalgiryje“
1981-ieji metai tapo lūžio tašku Raimondo Čivilio karjeroje. Jis sulaukė kvietimo prisijungti prie Kauno „Žalgirio“. Čiviliui teko nelengva užduotis - įsilieti į komandą, kurioje jau žibėjo pripažinti meistrai, ir rasti savo vietą po saule. Raimondas nepretendavo į starto penketo žaidėjo poziciją. Jis puikiai suprato savo vaidmenį ir jį priėmė. Jis tapo tuo, ką krepšinio terminologijoje vadina „šeštuoju žaidėju“ - pirmuoju, kylančiu nuo atsarginių suolelio, kad pakeistų pavargusį komandos draugą, įneštų naujos energijos, sustiprintų gynybą ar pelnytų svarbius taškus.
Laimėjimai
„Žalgiris“ su Raimondu Čiviliu savo sudėtyje pasiekė istorinius laimėjimus: SSRS čempionai (1985, 1986, 1987 m.), Tarpkontinentinės V. Džonso taurės laimėtojai (1986 m.), Europos čempionų taurės finalininkai (1986 m.).
Tylusis herojus už aikštelės ribų
Raimondas Čivilis buvo ramus, kuklus, santūrus. Jis niekada nesiveržė į spaudos konferencijas, nemėgo duoti interviu ir būti dėmesio centre. Vietoj garsių žodžių jis rinkosi sunkų darbą.
Karjera po „Žalgirio“ ir tragiška lemtis
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugeliui krepšininkų atsivėrė galimybės išbandyti save užsienio klubuose. Ne išimtis buvo ir Raimondas Čivilis. Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, jis grįžo į gimtąjį Panevėžį. Deja, 2009 metų rugsėjo 27 dieną Raimondas Čivilis mirė.
Palikimas ir amžinas atminimas
Nors Raimondo Čivilio nebėra tarp mūsų, jo legenda gyva. Jis amžinai liks auksinių „Žalgirio“ laikų simboliu - žaidėju, kuris įkūnijo komandinę dvasią, pasiaukojimą ir meilę krepšiniui.
Triumfas Europos dvidešimtmečių čempionate
Lemiamose rungtynėse lietuviai po dramatiškos kovos 50:49 palaužė Prancūziją. 1992 metais gimusių vaikinai kartai tai bus atsisveikinimas su jaunimo krepšiniu. Olimpinis festivalis, Europos šešiolikmečių čempionatas, Europos aštuoniolikmečių čempionatas, pasaulio devyniolikmečių čempionatas ir triumfas Europos dvidešimtmečių čempionate. Į simbolinį čempionato penketą buvo išrinktas Edgaras Ulanovas.
Finalo drama
Per pirmąjį kėlinį Lietuvos rinktinė pelnė 24 taškus, o per likusius tris - vos 26. Prancūzai nuolat mažino atsilikimą ir likus 14-kai sekundžių galėjo išplėšti aukso medalius. Kai rezultatas buvo lygus 49:49, baudos metimų stojo mesti Žygimantas Skučas. Tik vienas iš dviejų buvo tikslus. Pergalei to pakako.
Tomas Masiulis - indėlis į Lietuvos krepšinį
Tomas Masiulis - vienas iš tų Lietuvos krepšininkų, kurie prisidėjo prie šalies sporto šlovės olimpinėse arenose ir įtvirtino Lietuvą kaip krepšinio valstybę. Jo vardas siejamas su garsia Lietuvos krepšinio auksine karta, kuri po nepriklausomybės atkūrimo ne tik kėlė trispalvę pasaulio krepšinio viršūnėse, bet ir tapo nacionalinės vienybės simboliu.
Karjeros kelias
Didžiausią šuolį savo karjeroje Tomas Masiulis padarė, kai prisijungė prie Kauno „Žalgirio“ - legendinės komandos, kuri tuo metu tapo ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos krepšinio simboliu. 2000 metais Tomas Masiulis buvo pakviestas į Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, kuri dalyvavo Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse. Sidnėjaus olimpiadoje Lietuvos rinktinė iškovojo bronzos medalius.
Darbas su jaunimu
Baigęs profesionalaus krepšininko karjerą, Tomas Masiulis pasirinko natūralų kelią - tapo treneriu. Jis prisijungė prie Kauno „Žalgirio“ trenerių štabo, kur daugelį metų dirbo su jaunaisiais žaidėjais.
Komandinis darbas ir individualus meistriškumas
1992-ųjų karta Lietuvoje vadinama „auksine“. Mes laimėjome visus įmanomus čempionatus bei šitaip įėjome į istoriją. Visgi, išskyrus Joną Valančiūną, nebuvome išskirtinio talento krepšininkai. Viską pasiekėme komandiniu darbu, kuris turi dvi medalio puses.
Komandinio krepšinio svarba
Lietuvoje nuo jaunų dienų yra propaguojamas komandinis krepšinis, o tai nėra logiška. Įsivaizduokite, mes būdami trylikamečiai, turėjome panašų kiekį derinių, kiek dabar yra Panevėžio „Lietkabelyje“. Individualus meistriškumas tiesiog nustumiamas į šoną. Ties šiuo aspektu esame atsilikę nuo kitų šalių, net ir švedų.
Trenerių indėlis
Treneriai nėra kvaili, dauguma jų tai suprasdavo. Visgi, tai buvo įsišaknijusi sistema. Jie gaudavo spaudimą iš valdžios, nes reikalingos pergalės. Komandos gaudavo reitingo taškus pagal laimėjimus ir medalius, todėl juos skatindavo laimėti, o laimėti visada lengviau žaidžiant komandiškai.
Pasiekimai jaunimo krepšinyje
Tai, ką kiti išmoksta kur kas vėliau, tik perėję į vyrų krepšinį, mes mokėjome nuo mažų dienų. Mūsų puikiai išlavintas komandinis krepšinis buvo pagrindinė priežastis, kodėl U20 Europos pirmenybėse triumfavome neturėdami net pagrindinio savo ginklo - Jono Valančiūno.
Motyvacija ir komandos dvasia
Į šį turnyrą Slovėnijoje mes vykome su nusiteikimu įrodyti savo vertę. Tai buvo mūsų pagrindinė motyvacija ir nuolat apie tai kalbėjome - turime laimėti be Jono. Su Jonu taip nebuvo. Jis buvo tikras lyderis, mūsų komandos siela. Jis visada žaidė dėl ekipos, neskrajojo padebesiais, o mes jį mėgome.
Kelias į finalą
U20 Europos pirmenybių startas mums klostėsi labai sudėtingai. Grupėje laimėjome tik vieną mačą, antrajame etape - irgi. Buvome priklausomi nuo kitų malonės, o mus išgelbėjo slovėnai, kurie laimėjo prieš turkus. Gavosi penkių komandų ratukas, kurio dėka prasmukome į ketvirtfinalį.
Sensacija pusfinalyje
Ketvirtfinalyje nesunkiai įveikėme graikus, o pusfinalyje mūsų laukė Serbija. Šioje komandoje žaidė Bogdanas Bogdanovičius ir Vasilije Micičius. Pateikėme sensaciją ir po atkaklios kovos palaužėme turnyro favoritus.
Pergalė finale
Įveikę serbus finale kovėmės su prancūzais. Gynybinio pobūdžio mače juos palaužėme ir pasidabinome eiliniais aukso medaliais. Misija laimėti be Valančiūno - įvykdyta.
Individualios karjeros ir iššūkiai
Po pergalės mūsų vėl laukė įspūdingas pasitikimas Lietuvoje. Buvome prie to jau įpratę. Jautėmės pakylėti ir praktiškai nešiojami ant rankų. Nemanau, kad dar kuri nors rinktinė buvo taip sudievinta, kaip mūsų. Mes turėjome ir asmenybes, ir pergales. Visa tai susidėjo, kad iš mūsų tikėjosi ir įspūdingų karjerų.
Nusivylimai ir neišpildytas potencialas
Šis dėmesys gal pakenkė Dovyui Redikui, kuris yra vienas iš dviejų didžiausių mūsų kartos nusivylimų. Iš jo buvo tikimasi labai daug, tačiau jis buvo visada linkęs kažkur varyti ir kažką daryti. Kitas neišpildytas potencialas - Vytenis Čižauskas. Tarp vaikų jis buvo Dievas.
Vėlyvas žydėjimas ir netikėtos sėkmės
Ne visiems mūsų kartos krepšininkams taip nepasisekė, buvo ir tokių, kurie iššovė, nors iš jų nebuvo to tikėtasi. Žinoma, pirmiausia į galvą visiems šauna Roko Giedraičio pavardė.
Egidijus Mockevičius - laukiantis debiutas
Šiuo metu dideliu X faktoriumi laikau Egidijų Mockevičių, kurio debiuto visi laukiame. Egidijus buvo gynybinis centras, kuris ketverius metus rungtyniavo JAV universitete.
Edgaras Ulanovas - stipri psichologija ir darbas
Tarp tų, kurie perspjovė savo potencialą aš priskiriu ir save, ir galbūt Edgarą Ulanovą. Ulė yra labai stiprus psichologiškai. Matėsi, kad Edgaras bus aukšto lygio žaidėjas, tačiau negalvojau, kad pasieks tokį aukštą lygį. Jis buvo kažkiek egoistas, tačiau labai dirbantis žaidėjas.
Traumos ir likimo vingiai
Traumos sujaukė ir kitos perspektyvaus mūsų karštos žaidėjo karjerą - Deivido Pukio. Fantastiškai U18 Europos čempionate rungtyniavęs gynėjas svaidė tritaškius per rankas ir pateko į simbolinį turnyro penketuką.
Jonas Valančiūnas - stabilumas NBA
Jonas Valančiūnas. Visi tikėjosi, kad jis žais NBA, tą jis ir pasiekė. Šiemet jis praplėtė savo metimą, tai reiškia, kad jis vis dar dirba ir tobulėja.
Auksinės kartos palikimas
Auksinė karta. Su šiais vyrukais pasiekėme istorinį pasiekimą - jaunimo tarpe laimėjome visus turnyrus. Baigę su vaikų krepšiniu mes išsiskirstėme skirtingais keliais, kuriuose pasitaikė įvairiausios duobės, traumos, nuopuoliai ar pakilimai. Tai neišvengiama dalis sporto.
Europos čempionatas 2003 m.
XX amžiaus pabaigoje, karjerą rinktinėje baigus Arvydui Saboniui, Šarūnui Marčiulioniui ir kitiems vyresniosios kartos žaidėjams, daugeliui Lietuvos sporto aistruolių šalies krepšinio padangė neatrodė skaisti.
Kelias į čempionatą
Kiekviena nesėkmė paskatina norą atsitiesti. Lietuvos krepšininkai po Ankaros griūties taip pat troško parodyti, kad blogas rezultatas buvo ne dėsningumas, bet nelemtas atsitiktinumas.
Treneris Antanas Sireika
Rinktinei patyrus didelę nesėkmę 2001 metų Europos pirmenybėse, iš vyriausiojo trenerio pareigų pasitraukė Jonas Kazlauskas. Šalies krepšinio vadovai įpėdinio toli neieškojo. Darbas buvo pasiūlytas Antanui Sireikai, kuris iki tol buvo J.Kazlausko padėjėjas ir puikiai žinojo rinktinės virtuvę.
Sudėtis ir pasiruošimas
Paaiškėjus, kad du geriausi šalies vidurio puolėjai rinktinei nepadės, taip pat tapo aišku, kad jos žaidimo ašis bus Šarūnas Jasikevičius. Pasiruošimo laikotarpiu Lietuvos krepšininkai laimėjo devynerias iš vienuolikos draugiškų rungtynių.
Atidarymas ir grupės varžybos
Burtai lėmė, kad Lietuvos krepšininkai Europos pirmenybes pradėjo rungtynėmis su tais pačiais varžovais, kuriems prieš dvejus metus pralaimėjo praėjusių Europos pirmenybių aštuntfinalyje. Lietuviai, kaip ir prieš dvejus metus, buvo laikomi favoritais.
Kelias į finalą
Lietuvos rinktinė po pirmojo etapo iš nedidelio Noršiopingo miesto iškeliavo į Stokholmą. Šio miesto „Globen“ arenoje, per sporto varžybas galinčioje priimti apie 13 tūkstančių žiūrovų, vyko svarbiausios Europos pirmenybių rungtynės.
Finalas ir triumfas
Kad aukso medalių verta labiau negu varžovai, tą sekmadienio vakarą įrodė Lietuvos rinktinė. Lietuviai finalo rungtynes laimėjo 93:84, bet šie skaičiai neatspindėjo tikrojo čempionų pranašumo.