Kamuolinis žaibas - tai reiškinys, kuris šimtmečius kėlė smalsumą ir nuostabą. Nors statistiniai duomenys kartais būna prieštaringi, sukaupti pastebėjimai leidžia teigti, kad kamuolinis žaibas yra vienos prigimties reiškinys, o ne skirtingų gamtinių įvykių rezultatas. Jo savybės aprašomos labai panašiai jau ištisus šimtmečius.
Kamuolinio Žaibo Apibrėžimas ir Savybės
Turbūt daugelis yra girdėjęs, jog kamuoliniu žaibu pavadintas toks reiškinys, kurio metu pastebimas plaukiojantis ore šviesos kamuolys, dažniausiai atsirandantis perkūnijos metu. Tiesa, pasitaiko, kad jis būna pastebimas dar prieš pačią audrą arba tuoj po audros. Vis dėlto daugiausia liudijimų pasakoja, jog paprastas ir kamuolinis žaibas eina kartu - kamuolinis žaibas palydi įprasto žaibo blyksnius ir pakimba ore žaibo trenkimo vietoje.
Tipinis Kamuolinio Žaibo Portretas
Daugybė duomenų leido sukurti tipinį statistinį kamuolinio žaibo „portretą“. Dažniausiai kamuolinis žaibas atrodo kaip balta arba oranžine/geltona spalva švytintis rutulys nuo 1 cm iki 1-2 m skersmens. Įprastinis dydis siekia apie 15-30 cm skersmens. Pasitaiko ir pulsuojančių kamuolinių žaibų arba tokių, kurių skersmuo mažėja tam tikru pastoviu dydžiu. Paprastai kamuoliniai žaibai būna sferos arba ovalo formos. Tačiau labai retais atvejais buvo pastebėtos ir kitokių formų šviesuliai: stačiakampio, kubo, toro, hantelio, neapibrėžtos debesies formos, stulpo, cilindro, varpo, kūgio, sraigto ir t. t.
Judėjimas ir Elgesys
Tokie švytintys rutuliai gali visiškai nejudėti arba skristi pakankamai įspūdingu greičiu. Kartais jie tarsi tyrinėja kitus objektus, prie jų prikimba (vadinamos šventos Elmo ugnys), dažnai prikimba prie metalinių, ypač magnetinių paviršių. Netoli žemės susidaręs kamuolinis žaibas gali judėti apie 1-5 m/s (apie 3-18 km/val.) greičiu atkartodamas paviršiaus reljefo linijas. Kamuolinį žaibą sutikę lėktuvų pilotai pasakoja, jog jis gali ir „lenktyniauti“ su lėktuvais, pasiekdamas daugiau nei 400 km/val. Į patalpas kamuolinis žaibas patenka pro orlaidę, pravertą langą ar tiesiog didesnį plyšį.
Gyvavimo Trukmė ir Išnykimas
Paprastai kamuolinis žaibas būna matomas nuo kelių iki 7-8 sekundžių. Tačiau būna atvejų, kad jis nepranyksta ir kelias minutes. Kokiu būdu kamuolinis žaibas išnyks, priklauso nuo „nuotaikos“ - bent jau taip juokauja kai kurie mokslininkai. Jeigu jo nuotaikos niekas nesudrums ir jis bus ramus, kamuolinis žaibas gali pranykti iš lėto ir visiškai tyliai. Kartais jis suskyla į kelis mažesnius kamuoliukus. Tačiau nepatartina jo „erzinti“ (tarsi būtų aišku, ko jis labiausiai nemėgsta) - tuomet gali įvykti sprogimas su kurtinančiu triukšmu ir suniokota aplinka.
Taip pat skaitykite: Elektros srovė sporte: ar tai veikia?
Susidūrimai su Kamuoliniu Žaibu: Istorijos ir Pasekmės
Vienu iš žinomiausių nelaimingų atsitikimų, nutikusių su kamuoliniu žaibu, laikoma tragiška garsaus Rusijos fiziko, elektros reiškinių tyrinėtojo Georgo Richmano mirtis. Šis nutikimas įvyko 1753-iaisiais, kai G. Richmanas Sankt Peterburge įkurtoje savo laboratorijoje eilinio eksperimento metu bandė pagauti žaibą. Iš dalies jam tai pavyko - laboratorinę įrangą stebintį mokslininką netikėtai užklupo pro duris įskriejęs kamuolinis žaibas - šviesiai melsvas degantis rutulys. Įvykiai klostėsi žaibiškai - švytintys rutulys trenkėsi į aparatūrą, prie kurios per 30 cm stovėjo fizikas - pasigirdo sprogimas, kurio nublokštas mokslininkas daugiau nebepabudo. Nelaimingą įvykį aprašė vienintelis liudininkas - mokslininko pakviestas akademijos dailininkas Ivanas Sokolovas.
Net ir sprogdamas kamuolinis žaibas ne visada sukelia tokias skaudžias pasekmes. 1977 metų rugpjūčio 5 dienos rytą Kremliaus muziejaus darbuotojai išvydo netikėtą „svečią“, kuris be išgąsčio daugiau didesnių nemalonumų nesukėlė. Pasakojama, jog pradžioje devintos virš Maskvos centro siautėjo audra, bet dėl jos niekas nesunerimo. Seniai praėjo laikai, kai žaibas būtų galėjęs trenkti ir pakenkti sostinės pastatams. Juo labiau buvo netikėta, kai virš Kremliaus pasirodė ugninis geltonas kamuolys, ėmęs leistis ant Archangelų soboro.
„Aš sėdėjau prie stalo šalia muziejaus durų, o S. Savkinas stovėjo per metrą nuo manęs,- prisimena ji.- Gatvėje smarkiai lijo, dundėjo griaustinis. Staiga pro duris tarp mūsų maždaug metro aukštyje praskriejo 5 cm skersmens įkaitęs kamuolys. Jo spalva priminė degančią lemputę, tik jis buvo toks ryškus, kad mes abu tarsi apakome." Apsaugos darbuotojas S. Savkinas dar pridūrė: „Viskas įvyko per keletą sekundžių. Spėjau pamatyti, kaip kažkas blykstelėjo prieš akis. Iš tikrųjų nuostoliai nedideli: apdegė tik viena išraižyta durų detalė. Kamuoliniam žaibui pasirodžius Archangelų sobore, pasklido ozono kvapas. Tai rodo aktyvią sąveiką su aplinka ir lėtą energijos išsisklaidymą. Tačiau niekas nepajuto jokios žaibo skleidžiamos šilumos. Užtat jo skleidžiama šviesa visus apakino, o stovėjusieji arčiausiai, 2-3 dienas jautė simptomus, būdingus hipertoninei krizei - silpnumą, aštrų galvos skausmą, labai susilpnėjo regėjimas. Vėliau sveikata pasitaisė.
Šį žaibą ištyrė chemijos mokslų daktaras M. Dmitrijevas. Įdomu, kad ir jam pačiam teko susidurti su kamuoliniu žaibu. Jo, kaip plazmą tiriančio specialisto, nuomonė mums turėtų būti itin įdomi. „Skaičiavimai parodė, - ataskaitoje rašo Dmitrijevas, - kad kamuolinio žaibo švytėjimas sobore - 5-10 kartų pranoko saulės šviesą. Be to, ultravioletinių spindulių kiekis sudarė ne mažiau kaip vieną penktadalį viso žaibo spinduliavimo intensyvumo. Visa tai byloja apie didelę energiją mažame tūryje. Sprendžiant iš apskaičiavimų, kamuolinis žaibas, kurio masė 15-20 miligramų, per trumpą egzistavimo laiką išskyrė tiek energijos, kad jos būtų užtekę 250 vatų galingumo lemputei maitinti 1,5-2 valandas. Sprogimas Archangelų sobore buvo gana silpnas, nors kamuolinis žaibas turėjo didelį energijos užtaisą. Kur jis dingo prieš sprogimą? Ne mažiau įdomu ir tai, kad architektūriniame Kremliaus komplekse įrengta tobuliausia žaibolaidžių sistema.
Daug kamuolinio žaibo „veiklos“ pavyzdžių aprašo Flamarionas knygoje „Atmosfera“. 1852 metų liepos 5 dieną Paryžiuje Sen Žako gatvėje kamuolinis žaibas įlindo į vieno darbininko nuomojamo kambario židinį ir išriedėjo ant grindų apvertęs audeklinį židinio skydą. Žaibas atrodė lyg vidutinio didumo kačiukas, kuris susirietęs į kamuoliuką, rieda pasispirdamas kojytėmis. Jis pririedėjo prie darbininko, norėdamas su juo pažaisti. Šis, baisiai išsigandęs, truktelėjo kojas. Tada žaibas pakilo jam iki veido. Darbininkas kuo atsargiau atlošė galvą.
Taip pat skaitykite: Elektrostimuliacijos efektyvumas
1845 metų rugsėjo 10 dieną Prancūzijoje, Salanjako miestelyje, ties vienos virtuvės slenksčiu pasirodė ugnies kamuolys. Tikriausiai jis susidarė iš „paprasto“ prieš tai trenkusio žaibo, o į virtuvę pateko per kaminą ir židinį. Buvusios virtuvėje moterys patarė jaunam valstiečiui, prie kurio kojų atsidūrė rutulys, sutrypti tą bjaurybę ir užgesinti. Tačiau jaunuolis anksčiau buvo lankęsis Paryžiuje, kur už kelis su „elektrinosi“ Eliziejaus laukuose ir nuo tada jautė pagarbą paslaptingiems elektros reiškiniams. Todėl jis nekreipė dėmesio į savo draugių prašymus ir patarimus. Tuo metu rutulys išriedėjo į kiemą ir sprogo netoliese tvarto, - mat ten jį pabandė apuostyti kiaulė.
Kaip visada klausimų daugiau nei atsakymų. Tačiau aprašytųjų kamuolinių žaibų bendrieji požymiai sutampa su statistiniais. Pavyzdžiui, kad ir kvapas. Visi stebėtojai, kam teko susidurti su šiuo reiškiniu, teigia, kad kamuolinis žaibas turi degėsių ar sieros kvapą. Dažniausiai tai pakankamai tylus reiškinys - atsiradus kamuoliniam žaibui, dažniausiai jokio garso nebūna, bet kartais skleidžia traškėjimo, spragsėjimo ir šnypštimo garsus. Kaip bebūtų keista, liudininkai dažniausiai kamuolinius žaibus apibūdina kaip pakankamai šaltus - jokio šilumos srauto nuo jų nėra jaučiama, o ir jam prisilietus prie degių medžiagų gaisras nekyla. Kai kada priartėjus kamuoliniam žaibui žmonės pajaučia malonią laužo šilumą, bet jokio milžiniško karščio.
Tuomet iš kur gaunama energija milžiniškiems jau aprašytiems sprogimams? Ir ne tik sprogimams - kai kada kamuoliniai žaibai išskiria įspūdingus energijos kiekius, užvirindami vandenį ar netikėtai išvirdami produktus. Vieną kartą didelis, beveik pusės metro skersmens kamuolinis žaibas įkrito į 7 kubinių metrų talpos pilną vandens rezervuarą. Neilgai trukus vanduo užvirė, o kamuolinės žaibas pranyko. Mokslininkų skaičiavimais, tokiam kiekiui vandens užvirti prireikė ne mažiau kaip 2000 MJ, kas atitinka 200 litrų benzino. Skirtumas nuo vidutinės reikšmės - 100 000 kartų.
Kai kurių mokslininkų manymu, būtent ši kamuolinio žaibo savybė ribotame tūryje sukaupti pakankamai didelę energiją, ją išlaikyti ir vėliau laipsniškai išskirti į aplinką yra viena iš svarbiausių paslapčių, kurią įminus žymiai lengviau pasiduotų ir kitos kamuolinio žaibo mįslės. Yra hipotezių, jog kamuolinis žaibas savyje neturi tokios energijos, o kontakto metu ją gauna iš išorės. Šiais laikais kamuolinį žaibą liudininkai ne tik aprašo, bet ir užfiksuoja video kameromis. Tiesa, ne visada paslaptingi ugniniai kamuoliai yra kamuoliniai žaibai. Surinkus daugybę stebėjimo duomenų, sudarius statistinį kamuolinio žaibo „portretą“ belieka įvardinti jo kilmę.
Hipotezės apie Kamuolinio Žaibo Kilmę
Deja, čia nėra nei vieningų hipotezių, nei aiškesnių teorijų. Tačiau hipotetinių pamąstymų daug. Šį kartą nesigilinsime į labiausiai intriguojančias nežemiškos kilmės galimybes - tai paliksime paranormalių reiškinių mėgėjams.
Taip pat skaitykite: Dangos pasirinkimas futbolo aikštėje
- Dar Fransua Arago manė, kad kamuolinis žaibas yra degančių dujų arba kažkokio sprogaus mišinio kamuolys, susidaręs per paprasto linijinio žaibo iškrovą. Tačiau kyla prieštaravimai: tokiu atveju žaibas turėtų greitai „sudegti“.
- Amerikietis D. Baris surinko praėjusių 300 metų kamuolinio žaibo aprašymus. Išnagrinėjęs juos, mokslininkas priėjo prie išvados, kad kamuolinis žaibas, nors dažniausiai būdamas per perkūnijas, gali pasitaikyti ir su kitais atmosferos reiškiniais, kuriems būdingas stiprus elektros laukas.
- Prancūzų mokslininkas A. Doviljė teigia, kad kamuolinis žaibas nesusijęs su elektra.
- Žymus sovietinis fizikas teoretikas J. Frenkelis mano, kad kamuolinis žaibas - tai chemiškai aktyvių dujų, kurios dega, dalyvaujant katalizatoriams, pavyzdžiui, dūmų ar dulkių dalelėms, darinys, atsirandantis trenkiant paprastam žaibui.
- Vokiečių mokslininko fiziko A. Meisnerio nuomone, kamuolinis žaibas - karštos plazmos kamuolys nepaprastai greitai besisukantis dėl pradinio impulso, kurį pirminis linijinis žaibas suteikia plazmos sutankėjimui.
- Sovietinis elektrotechnikas G. Babatas pirmaisiais Didžiojo Tėvynės karo mėnesiais nešildomoje laboratorijoje, atlikdamas bandymus su aukšto dažnumo srovėmis, netikėtai gavo… dirbtinį kamuolinį žaibą. Iš kvarcinio vamzdžio, tarp kurio elektrodų staigiai padidėjo įtampa, nepaprastu greičiu išsiveržė ugnies žiedas, labai panašus į kamuolinį žaibą. Remdamasis šiais eksperimentais, Babatas sukūrė dar vieną kamuolinio žaibo teoriją. Pagal jį, išcentrines jėgas, kurios stengiasi suplėšyti ugnies rutulį į gabalėlius, atsveria skirtingo krūvio sluoksnių traukos jėgos.
- Kito sovietinio fiziko G. Teletovo nuomone, kamuolinis žaibas yra švytinti plazma su neplazmine šerdimi (metalinis azoto ir deguonies atomų kondensatas). Šerdį laiko magnetinis laukas, kuriame cirkuliuoja stipri srovė. Kamuolinio žaibo švytėjimas priklauso nuo aukštos plazmos temperatūros. Visai atsitiktinai yra pavykę nufotografuoti kamuolinio žaibo pėdsaką. Mikrofotometriniai negatyvo tyrimai patvirtino, kad kamuolinio žaibo spinduliavimo šaltinis yra ne paviršinis jo sluoksnis, o visas tūris.
- Ilgą laiką pati populiariausia buvo teorija, kurią dar 1955 m. pasiūlė žymusis rusų fizikas Nobelio premijos laureatas akademikas Piotras Kapica. Mokslininkas manė, kad kamuolinis žaibas - tūrinis virpesių kontūras. Palyginęs kamuolinį žaibą su debesimi, kuris susidaro po atominio sprogimo ir „švyti“ keletą sekundžių, Kapica priėjo prie išvados, jog žaibas turėtų taip švytėti šimtąją sekundės dalį. Kadangi taip nebūna, žaibas turi nuolat gauti energijos iš šalies. Žaibas pagauna radijo bangas, atsirandančias dėl elektros išlydžio žaibuojant. Ši teorija puikiai paaiškina daugumos tyrinėtojų ir atsitiktinių liudytojų pastebėtą reiškinį, kad žaibai mėgsta įvairius kaminus ir dūmtraukius - juk tai bangolaidžiai, žaibų energijos perdavimo kanalai. Juk prisilietęs prie vandens, žaibas nebegalėjo būti tūrinis rezonatorius ir gauti energijos radijo bangomis.
- Johnas Abrahamsonas ir Jamesas Dinnis iš Canterbury universiteto Naujojoje Zelandijoje mano, kad kamuolinio žaibo prigimtis yra visai ne fizikinė, o cheminė. Grunte esantį smėlį daugiausiai sudaro silicio dioksidas. Kuomet žaibas trenkia į žemės paviršių, smėlio grūdeliai skyla, atsiranda mažytės silicio dalelės, o diokside buvęs deguonis susijungia su dirvoje esančia anglimi ir virsta anglies dvideginiu. Abrahamsonas ir Diniss elektroniniu mikroskopu stebėjo tokius vėrinius po to, kai jie sukūrė aukštos elektros įtampos iškrovą. Silicio dalelės ore reaguoja su deguonimi ir, palyginti lėtai degdamos, spinduliuoja šviesą. Silicio oksidavimosi procesai yra senai naudojami puslaidininkių pramonėje, todėl jų savybės yra gerai žinomos. Abu mokslininkai paskaičiavo, jog degant silicio vėriniams, atsirandančios šviesos ryškis ir spalva turėtų būti panašūs į tuos, apie kuriuos pasakoja kamuolinius žaibus stebėję liudininkai. Priklausomai nuo pradinių sąlygų, silicio dalelės gali įkaisti nuo 1200 iki 1700oC temperatūros. Jeigu temperatūra viršija silicio lydymosi tašką (1412oC), likęs silicis oksiduojasi labai greitai ir kamuolinis žaibas sprogsta. Mokslininkai teigia galį paaiškinti ir tai, kaip kamuoliniai žaibai sugeba pereiti per sienas ir langus. „Toks vėrinys yra labai lankstus“, sako Abrahamsonas.
- Įdomi Maskvos valstybinio universiteto mechanikos mokslinio tyrimo instituto bendradarbio B. Parfenovo teorija. Jo nuomone, kamuolinio žaibo sandara paprastesnė negu šratinuko. Šratinukas susideda iš dešimties dalių, o kamuolinis žaibas - tik iš dviejų: toroidinio srovės apvalkalo ir žiedinio magnetinio lauko. Jiems sąveikaujant, iš rutulio išsiurbiamas oras. Elektromagnetinės jėgos stengiasi suplėšyti kamuolį, o oro slėgis, priešingai, stengiasi jį sugniuždyti. Šios jėgos kartais gali susilyginti, tada kamuolinis žaibas tampa stabilus. Srovė teka išoriniu žiedu nesilpnėdama keletą minučių. Vakuumas trukdo perduoti žaibo energiją aplinkinei erdvei, todėl kamuoliniam žaibui nereikia jokių nežinomų energijos šaltinių. Greitai besikeičiančiu magnetiniu lauku lengvai paaiškinami tokie, atrodytų, nesuprantami reiškiniai, kaip žiedų arba apyrankių dingimas tiesiog nuo rankos, „atsisveikinimo triukšmas“-elektros skambučių tarškėjimas, televizorių ir radijo imtuvų gedimai. Rutuliui greitai besisukant, žiedai ir apyrankės tampa tarsi antrinėmis transformatoriaus apvijomis, jais pradeda tekėti neregėto stiprumo srovės ir metalai išgaruoja tiesiog nuo rankos taip greitai, kad jų šeimininkės nė nespėja to pastebėti.
Šiomis hipotezėmis mokslininkai nežada apsiriboti. Štai visai neseniai buvo išsakyta dar viena idėja - kamuolinis žaibas galbūt tėra mūsų regėjimo sistemos optinė apgaulė.
Optinė Apgaulė?
1980 metais smegenų tyrimo metodus papildė įdomi ir labai perspektyvi technologija, pavadinta Transkranialiniu magentiniu poveikiu (Transcranial magnetic stimulation - TMS). Technologijos esmė nesudėtinga - didelio dažnio magnetiniai impulsai sugeba stimuliuoti tam tikras smegenų žievės zonas. Technologija mokslininkus sužavėjo todėl, kad žmogui nesukelia jokių pojūčių, nėra liekamojo efekto ir bent jau kol kas nenustatyta žala sveikatai. Smegenų simuliacijai reikia stipraus ir aukšto dažnio magnetinio lauko. Dabartinės medicinos laboratorijos sukuria iki 2 Teslų stiprumo magnetinį lauką - to užtenka, kad būtų stimuliuojama smegenų žievė iki 2 cm gylio. Priklausomai nuo elektromagnetinį lauką kuriančių ričių konfigūracijos, TMS gali aktyvuoti skirtingas smegenų žievės zonas. Tačiau jeigu suaktyvuojama už regėjimą atsakingą smegenų žievės zona, galima sukelti haliucinacijas - paprastai tai būna ryškūs šviečiantys diskai. Jeigu koncentruotas magnetinis laukas judės regėjimo zonos diapazone, matomas diskas taip pat ims judėti. Na, o jei tokias haliucinacijas galima sukelti laboratorijoje, tai kodėl to negali vykti gamtoje? Štai tokią idėją iškėlė Austrijos mokslininkai Joseph Peer ir Alexander Kendl. Žinoma, toks įvykis nepaprastai retas - ne kiekvienas žaibas sukuria tinkamos konfigūracijos lauką, o kur dar jo išlaikymas pakankamai ilgą laiko tarpą. Mokslininkų manymu, tinkamos sąlygos gali susidaryti 1-5% žaibavimo atveju. Be to reikia, jog tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje pasirodytų iki tol žaibo nenutrenktas žmogus.
Juodieji Žaibai
Kalbant apie įprastus kamuolinius žaibus, negalima nepaminėti vadinamųjų juodųjų žaibų. Pats terminas „juodasis žaibas“ mokslinėje literatūroje imtas vartoti palyginti neseniai. Atrodytų, kad nešviečiančio žaibo negalėtų būti. Tačiau tarp kamuolinių žaibų juodasis gana dažnas. 1974 metų birželio 23 dieną apie 17 vai. 45 min. Zaporožėje astronomas V. Černovas stebėjo juodąjį žaibą griaudžiant ir pliaupiant lietui. Jis buvo gerai matomas pilkų debesų fone. Iš pradžių blykstelėjo paprastasis žaibas, o netrukus šalia jo praskriejo juodasis. Pulkininkas A. Bogdanovas Pamaskvėje dieną stebėjo lėtai sklendžiantį 25-30 cm tamsiai rudą žaibą. Aiškiai buvo matyti, kad tai yra metališkai blizgantis miglotas santirštis. Apie jį silpnai švietė tamsiai ruda aureolė. Netikėtai žaibas įkaito ir sprogo. Ne kartą juodieji žaibai buvo matomi medžiuose, ant stiebų, stogų, metalinių paviršių,- jie panašūs į gumbus ar purvo gniužulėlius.
Kaip aiškinamas juodųjų žaibų atsiradimas? Viena teorijų teigia, kad ore susidaro molekulinės aerozolinės konglomeracijos, kai atmosferos orą veikia saulės bei kosminiai spinduliai, debesų elektriniai laukai, paprasti žaibai ir kitokie fizikiniai ir cheminiai veiksniai. Ore atsiranda chemiškai aktyvių dalelių, teigiamų ir neigiamų jonų ir aerozolių. Tam tikromis sąlygomis tos dalelės gali sudaryti kondensacijos branduolius, kurie vėliau virsta molekuliniais aerozoliniais konglomeratais. Konglomerato chemiškai aktyvios dalelės gali reaguoti, tada jis įkaista ir tampa santykiškai sferiniu kamuoliniu žaibu, galinčiu sprogti. Tačiau kamuolinis žaibas šviesdamas gali gyvuoti tik kelias minutes, o juodasis žaibas „gyvena“ daug ilgiau. Jis naktį nematomas, jį sunkiau aptikti radiolokaciniais prietaisais. Juodąjį žaibą lengva palaikyti skrendančiu paukščiu. Juodasis žaibas atsiranda ten, kur teoriškai neįmanoma atsirasti žaibams.
Bandymai Sukurti Kamuolinį Žaibą Laboratorijoje
Kamuolinio žaibo paslaptį bus galima įminti tik tada, kai bus gautos ne tik formulės, aprašančios jo atsiradimą, bet ir pats kamuolinis žaibas laboratorijos sąlygomis. Kai kas jau padaryta. Amerikiečių mokslininkams pavyko iš dalies patvirtinti P. Kapicos teoriją - radiolokatoriaus spindulyje jie gavo ir kurį laiką išlaikė švytinčius plazmoidus - plazmos rutuliukus. 1991 m. dviem japonams pavyko naudojant mikrobangas, laboratorijoje sukurti rutulius iš plazmos - į elektronus ir jonus suskaidytų dujų. Tie rutuliai netgi praeidavo medines lentas jų nepažeisdami.
Dar vieną kamuolinio žaibo „giminaitį“ sugebėjo sukurti Eli Jerby ir Vladimir Dikhtyar iš Tel Avivo universiteto. Prietaisas pagamintas iš įprastos 600 vatų galios buitinės mikrobangų krosnelės magnetrono. Visa mikrobangų galia buvo sufokusuota tik į 1 kubinio centimetro tūrį. Bangos buvo nukreipiamos į ruošinį, pagamintą iš stiklo, silicio, germanio bei aliuminio. Mikrobangų energija sukūrė mažą išsilydžiusios medžiagos sritį ruošinyje. Kuomet mikrobangų spindulys nukreipiamas į šalį, išsilydęs medžiagos lašelis irgi kartu atsiskiria nuo ruošinio bei pakimba ore. Tuomet įkaitintas lašelis tampa apie 3 cm dydžio ugnies kamuoliu, kuris gyvuoja iki kelių dešimčių milisekundžių. Nors toks kamuolys dar turi būti nuodugniau ištirtas, greičiausiai jis yra sudarytas iš jonų, neutralių atomų ir didesnių makroskopinių dalelių. Gali būti, kad panašiai sudaryti ir natūralus kamuoliniai žaibai, kurie atsiranda žaibui išgarinus žemės mineralų daleles.
Išvados
Apibendrinant kol kas tenka pripažinti, jog mokslininkams dar nė karto nepavyko pasiekti, kad eksperimentų metų gauti plazmos rutuliai įgytų daugumą nepakartojamų ir bauginančių tikro kamuolinio žaibo savybių.