Ar dažnai jaučiatės pavargę, nors miegate pakankamai? O galbūt vis pritrūksta motyvacijos kasdienėms užduotims atlikti ir mintys atrodo lėkte lekia viena po kitos? Prieš viską nurašant stresui, svarbu pasitikrinti galimas sveikatos priežastis - skydliaukės veiklos sutrikimus, anemiją ar tam tikrų vitaminų trūkumą. Vis dėlto už dalies šių simptomų neretai slypi ir streso hormonas, vadinamas kortizoliu. Jis tarsi mūsų organizmo apsauginė reakcija, padedanti išlikti budriems ir susikaupusiems, tačiau, kai jo lygis per ilgai išlieka aukštas, kūnas pradeda siųsti aiškius signalus.
Kortizolis ir jo įtaka organizmui
Kortizolis yra antinksčių hormonas, dažnai vadinamas tiesiog streso hormonu, nors jo funkcijos iš tikrųjų apima kur kas daugiau nei vien tik reakciją į stresą. Problemos prasideda tuomet, kai kortizolio lygis ilgą laiką išlieka per aukštas, pavyzdžiui, dėl nuolatinio streso ar miego trūkumo, kūnas ima siųsti signalus: silpnėja imunitetas, prastėja atmintis ar net sutrinka medžiagų apykaita. Moksliškai įrodyta, kad ilgalaikis padidėjęs kortizolis siejamas su pažinimo funkcijų silpnėjimu ir mažesniu hipokampo tūriu. Kortizolio lygis organizme natūraliai svyruoja visą parą: rytais jis didžiausias, o vakare paprastai žemiausias. Kortizolio normos skiriasi, todėl nėra vienos universalios ribos, tinkančios visiems. Vertės priklauso nuo to, kaip atliekamas tyrimas ir kokius matavimo standartus taiko kiekviena laboratorija. Dėl to jūsų rezultatus visada geriausia vertinti pagal konkrečios laboratorijos pateiktas normas.
Veiksniai, didinantys kortizolio kiekį
Yra keletas pagrindinių veiksnių, dėl kurių organizme gali padidėti kortizolis:
- Lėtinis stresas, nerimas ir perdegimas. Nuolatinė psichologinė įtampa verčia organizmą nuolat gaminti streso hormoną, o tai ilgainiui palaiko aukštą kortizolį. Lėtinis stresas gali kilti dėl daugybės veiksnių - nuo nuolatinio tempo ir įtampos iki emocinių, socialinių ar finansinių rūpesčių.
- Miego trūkumas. Nepakankamas ar nekokybiškas poilsis sutrikdo natūralų kortizolio dienos ritmą. Kai trūksta miego, kortizolio lygis ryte išlieka per aukštas, todėl jaučiamės pavargę ir sunkiau susikaupiame. Vakare jis taip pat gali nukristi per lėtai, todėl tampa sunkiau atsipalaiduoti. Užsisuka tarsi užburtas ratas. Taip pat moksliniai tyrimai, atlikti su sveikais suaugusiaisiais, įrodė, kad visiška miego stoka (40 valandų budrumo) reikšmingai padidina kortizolio koncentraciją.
- Nereguliarus maitinimasis. Ilgi tarpai tarp valgymų ar gausus cukraus vartojimas sukelia staigius gliukozės svyravimus. Organizmas tokius svyravimus interpretuoja kaip stresinę situaciją, todėl dažniau išskiria streso hormoną.
- Per didelis kofeino vartojimas. Kava ar energetiniai gėrimai stimuliuoja nervų sistemą ir gali ilgą laiką palaikyti aukštą kortizolį.
- Fizinio krūvio perteklius. Intensyvus sportas be pakankamo poilsio taip pat veikia organizmą kaip stresas, dėl kurio gali laikytis padidėjęs kortizolis. Nors reguliari fizinė veikla yra labai naudinga, tačiau per didelis ar per dažnas krūvis sukelia raumenų nuovargį ir imuninės sistemos silpnėjimą.
Aukšto kortizolio problema neretai aplanko žmones, kurie labai daug dirba, patiria lėtinį stresą arba dažnai jaučia psichologinę įtampą. Kiti gali net nepastebėti, kad jų hormonų balansas sutrikęs, nes padidėjusio kortizolio simptomai būna subtilūs ir panašūs į įprastą nuovargį. Ilgalaikis padidėjęs kortizolis veikia ir kitų hormonų pusiausvyrą.
Kaip sumažinti kortizolio lygį?
Norint palaikyti organizmo balansą ir sumažinti streso hormono lygį, svarbu atkreipti dėmesį į savo gyvenimo būdą ir mitybą.
Taip pat skaitykite: Universalios žiemos sporto galimybės
- Kokybiškas miegas. Miego metu aktyvuojami atkuriamieji procesai, o miego trūkumas arba prasta jo kokybė skatina streso hormono perteklių. Tyrimai rodo, kad žmonės, miegantys mažiau nei 6 valandas per parą, dažniau turi aukštesnį kortizolio lygį nei tie, kurie ilsisi 7-9 valandas. Miego hormonas melatoninas tiesiogiai veikia kortizolio ritmą, todėl svarbu užtikrinti, kad jis išsiskirtų natūraliai.
- Reguliarus fizinis aktyvumas be pervargimo. Judėjimas - natūralus būdas sveiko kortizolio balanso palaikymui. Fizinė veikla, pavyzdžiui, vaikščiojimas, joga, plaukimas ar važiavimas dviračiu, stimuliuoja endorfinų gamybą ir mažina kortizolio perteklių. Reguliarus judėjimas skatina ir nervų sistemos atsparumą stresui, todėl organizmas lengviau reaguoja į kasdienius iššūkius.
- Kvėpavimo pratimai ir meditacijos. Sąmoningas kvėpavimas ir meditacija yra vieni veiksmingiausių kortizolio mažinimo būdų. Lėti, gilūs įkvėpimai aktyvina parasimpatinę nervų sistemą, kuri atsakinga už atsipalaidavimą bei širdies ritmo sulėtėjimą.
- Subalansuota mityba. Reguliarus valgymo grafikas, pakankamas baltymų kiekis ir sveikieji riebalai padeda stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje. Kai gliukozės lygis svyruoja, organizmas išskiria daugiau kortizolio, todėl subalansuotas maistas padeda išvengti šių pikų. Taip pat svarbu vengti perteklinio kofeino ir cukraus, nes jie skatina streso hormono išsiskyrimą.
- Omega-3 riebalų rūgštys. Omega-3 papildai pasižymi priešuždegiminiu poveikiu ir gali padėti palaikyti normalią organizmo reakciją į stresą.
- Magnis ir B grupės vitaminai. Magnis gali padėti slopinti streso reakcijas organizme ir reguliuoti nervų sistemos signalus. Jis reikalingas daugiau kaip 300 biocheminių procesų, tarp jų ir kortizolio sintezei bei neutralizacijai. Papildomas jo vartojimas (ypač vakare) gali pagerinti miegą ir sumažinti įtampą. Taip pat B grupės vitaminai (B6, B9, B12) yra būtini tinkamam nervų sistemos veikimui ir energijos gamybai.
Adaptogenai streso mažinimui
Pastaruoju metu vis dažniau atsigręžiama ir į gamtą bei jos suteiktas dovanas kaip į papildomą pagalbą šiuolaikinio gyvenimo tempui pasivyti. Nors adaptogenai nėra „greitas sprendimas“, kai kurie jų padeda gerinti savijautą, didina atsparumą stresui, palaiko emocinį balansą ir nervų sistemos veiklą.
- Ašvaganda. Šis adaptogenas tradiciškai vartojamas siekiant sumažinti įtampą ir gerinti miegą. Klinikiniai tyrimai rodo, kad ašvaganda gali reikšmingai sumažinti rytinio kortizolio koncentraciją (−11 % iki −32 % per 30‑112 dienų). Be kortizolio mažinimo, buvo pastebėta, kad ašvaganda gali pagerinti koncentraciją. Jei jūsų gyvenime vyrauja didelis stresinių situacijų kiekis, šis augalas gali padėti organizmui prisitaikyti prie įtampos, streso, padidindamas atsparumą šiems neigiamiems veiksniams.
- Valerijonai. Šis raminamasis augalas tradiciškai naudojamas siekiant palaikyti atsipalaidavimą, normalų miegą ir emocinę pusiausvyrą. Valerijonai - tradiciniai raminamieji augalai, naudojami miego gerinimui ir nerimo mažinimui. Jie veikia centrinę nervų sistemą, nes skatina atsipalaidavimą ir natūralų poilsio procesą.
- Rhodiola Rosea (auksinė šaknis). Augalas, padedantis išlaikyti emocinę pusiausvyrą. Šis adaptogenas gali padėti organizmui prisitaikyti prie streso ir išlaikyti energijos balansą.
- Reishi (raudonasis blizgutis). „Nemirtingumo grybu“ vadinamas reishi gali padėti nuraminti nervų sistemą ir palaikyti hormoninę pusiausvyrą.
- Kininis kordicepsas. Kordicepsas gali padidinti energijos lygį ir atsparumą stresui.
Taip pat verta atkreipti dėmesį ir į tokius adaptogenus, kaip kininė šizandra, eleuterokokas, šventasis bazilikas, azijinė centelė ir magnolijos žievės ekstraktas. Visi jie pasižymi savybėmis, kurios gerina atsparumą stresui, mažina nuovargį ir prisideda prie optimalaus hormonų balanso palaikymo.
Plaukimas kaip streso mažinimo ir nervų sistemos stiprinimo priemonė
Streso hormonas kortizolis nėra priešas, tačiau jo disbalansas gali paveikti visas organizmo funkcijas. Natūrali pusiausvyra pasiekiama tik derinant kasdienius įpročius, subalansuotą mitybą ir prireikus - tinkamus papildus. Į savo rutiną įtraukite paprastus žingsnius - taip galėsite natūraliai palaikyti kūno ir proto sveikatos darną.
Plaukimo nauda nervų sistemai ir bendrai sveikatai
Plaukimas - viena tinkamiausių sporto šakų nuovargiui mažinti, nerviniam stresui pašalinti, sveikatai stiprinti. Specialūs judesiai vandenyje padeda šalinti judėjimo sutrikimus, įgyjamas atsparumas ligoms. Vandens procedūros grūdina jaunimą ir pagyvenusius žmones. Itin palankiai plaukimas veikia besivystantį vaiko organizmą, suformuoja atitinkamą kūno laikyseną, gerina širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo bei kitų sistemų darbą. Dėl visų šių priežasčių plaukti gali visi žmonės, nuo vaikų iki senelių, tačiau plaukti taisyklingai ir techniškai retas kuris moka. Šį veiksnį būtina įvertinti ir priimti sprendimą - ar iš pradžių išmokti plaukti, ar iš karto kibti į treniruotes.
- Plaukimo poveikis fizinei būklei. Plaukimas yra viena iš fizinio aktyvumo formų. Ši sporto šaka skiriasi nuo kitų tuo, kad judama žmogui neįprastoje vandens aplinkoje, kurioje kūną veikia tam tikri fizikos ir hidrodinamikos dėsniai. Plaukimo metu atliekant grybšninius ciklinius pasikartojančius judesius rankomis ir kojomis, į darbą įtraukiami viršutinių ir apatinių kūno dalių raumenys, korpusą turime išlaikyti tiesų, todėl jį stabilizuojantys raumenys turi būti tvirti. Taigi, plaukiant įdarbinami beveik visi kūno raumenys, todėl raumenynas vystosi harmoningai.
- Vandens savybės ir jų įtaka organizmui. Vanduo savo fizikiniais rodikliais labai skiriasi nuo oro. Vanduo yra tankesnis (apie 770 kartų) ir klampesnis (apie 60 kartų) nei oras. Vandenyje žmogų veikiančią gravitacijos arba sunkio jėgą neutralizuoja vandens keliamoji jėga. Dėl to jaučiamės kur kas lengvesni - vandenyje žmogaus kūnas sveria apie dešimt kartų mažiau, galime plūduriuoti, esame tarsi nesvarumo būsenos, o tai atramos-judėjimo aparatą išlaisvina nuo nuolat sausumoje gniuždančios gravitacinės jėgos. Pratimai vandenyje atpalaiduoja kaulų ir raumenų sistemą, leidžia pailsėti sąnariams. Plaukiant kūnas yra horizontalioje padėtyje, dėl to atsipalaiduoja daugelis raumenų, sumažėja stuburo apkrova. Sudaromos palankios sąlygos formuotis taisyklingai laikysenai. Plaukimas palengvina stuburo tarpslankstelinių diskų apkrovą ir atsargiai ištempia raumenis kaklo, pečių ir juosmens srityse. Šie raumenys daugeliui įprastomis sąlygomis dėl statinės sėdimos veiklos yra skausmingai įtempti. Vandenyje žmogaus kūną, be atmosferinio slėgio, veikia dar ir hidrostatinis slėgis - spaudimas, kurį sukelia skysčio molekulės, kai kūnas yra panardinamas į vandenį. Dėl didelio vandens tankio ir klampumo jame judėti sunkiau, o judėdami sunaudojame daugiau energijos. Plaukimas priskiriamas prie fizinio aktyvumo veiklų, kur energijos sąnaudos yra gana didelės. Vanduo yra geras šilumos laidininkas ir perduoda šilumą 25 kartus greičiau nei oras. Atliekant pratimus vandenyje ir sausumoje skiriasi organizmo termoreguliacijos procesai. Vėsesniame vandenyje optimaliai kūno temperatūrai palaikyti taip pat naudojama energija, vadinasi, deginamos kalorijos. Todėl sistemingos plaukimo pratybos padeda reguliuoti kūno svorį.
Plaukimo technika ir saugumas
Taip, tas vandens klampumas ir tankis sukuria didelį pasipriešinimą judant, todėl mums reikia daugiau energijos. Turime įdėti daugiau raumenų pastangų, sudeginti daugiau energijos, kad judėtume į priekį arba atliktume įvairius pratimus. Atlikdami pratimus vandenyje galime didinti raumenų jėgą naudodami įvairias priemones. Pavyzdžiui, atliekant mankštą vandenyje ar vandens aerobiką ant kojų ir rankų dedamos papildomos priemonės, kurios didina pasipriešinimą, tad reikia daugiau pastangų vandens pasipriešinimui įveikti. Dar reikėtų pažymėti, kad plaukimas priskiriamas prie ištvermės sporto šakų, kai vystome aerobinę ištvermę. Plaukiant įdarbinami beveik visi raumenys. Plaukiant būtina išlaikyti stabilią kūno padėtį - taip mažinamas pasipriešinimas plaukiant, galime plaukti ilgiau naudodami mažiau energijos. Tai susiję su plaukimo technikos tobulumu. Todėl mes, specialistai, sakome, kad mokytis plaukti reikia taisyklingai. Ypač tada, kai norime tobulinti laikyseną. Dažnai stebėdama savaip išmokusius plaukti žmones matau, kad jie plaukia iškėlę galvą, o tada įsitempia sprando raumenys, išlinksta stuburas. Užuot patyrę teigiamą plaukimo naudą, žmonės skundžiasi, kad plaukimas tik sustiprina juosmeninės arba kaklinės stuburo dalies skausmą. Dar egzistuoja sveikatai naudinga kineziterapija vandenyje. Ją irgi reikia atlikti taisyklingai, kad plaukimo ir fizinių pratimų poveikis sveikatai būtų teigiamas.
Taip pat skaitykite: NBA Centrinis divizionas: praeitis ir dabartis
Judėjimas vandenyje visada naudingas. Plaukimui, kaip fizinei aktyvumo formai, galioja tos pačios taisyklės, kurias yra suformulavusi Pasaulinė sveikatos organizacija: ne mažiau kaip valanda kasdienės fizinės veiklos suaugusiajam. Žmogus - sausumos gyventojas ir plaukimas nėra jo natūrali fiziologinė būsena. Vadinasi, gebėjimą plaukti būtina skatinti ir ugdyti. Kalbant apie savisaugą vandenyje - plūduriavimas įvairiose padėtyse yra labai svarbus. Tiek ant krūtinės, tiek ant nugaros, tiek horizontalioje, tiek ir vertikalioje padėtyse reikia mokėti plūduriuoti, kad, atsidūręs ekstremalioje ir pavojingoje situacijoje, sugebėtum kiek galima ilgiau išsilaikyti vandens paviršiuje nepanikuodamas ir duoti ženklų, kad tau reikia pagalbos. Dar svarbus gebėjimas judėti į saugią vietą - įvertinti aplinką, nustatyti, į kurią pusę turi judėti, kur galėtum saugiai išlipti į krantą. Ir, žinoma, kvėpavimo kontrolė, kai gali sulaikyti kvėpavimą, pasinerti po vandeniu, ritmingai kvėpuoti pakėlęs galvą, nuleidęs veidą į vandenį iškvėpti. Bet kurie žaidimai vandenyje tiek vaikams, tiek vyresnio amžiaus žmonėms yra naudingi, o žaidimų galima prisigalvoti įvairių. Galima kamuolį pamėtyti, galima raketes panaudoti stovint iki pusės vandenyje - esi priverstas judėti sunkesnėmis sąlygomis. Vėlgi - mankštos pratimai. Labai svarbi taisyklė - neplaukti gilyn į jūrą. Bėgiojimas vandenyje, regbio žaidimas, vandens tinklinis - visi šie užsiėmimai, be abejonės, yra naudingi. Paviršinis nardymas, kai plaukiame su vamzdeliu, su kauke ant veido ir stebime dugną - judame į priekį ir patiriame tam tikrą fizinį krūvį. Vandens aerobikos pratimus, kuriuos atliekame baseine, galime taikyti ir atviruose vandens telkiniuose, o papildomas svoris gali būti paprasčiausi buteliukai su vandeniu. Tad ne tik plaukimas, bet ir kita veikla vandenyje yra puikus būdas prisijaukinti sportą, aktyviai ir smagiai praleisti laiką.
Saugumas vandenyje
Bet reikia atminti, kad vandenyje turime elgtis atsargiai, nepervertinti savo galimybių. Maudytis saugiausia ten, kur įrengti paplūdimiai, budi gelbėtojai. Negalima paleisti vienų vaikų prie vandens telkinių. Kalbant apie plaukimą atvirame vandenyje, ypač - jūroje, yra labai svarbi taisyklė - neplaukti gilyn į jūrą. Norėdami suteikti pagalbą kitam, visada turime įvertinti savo galimybes, ar tikrai esame pajėgūs tai padaryti. Vandens šilumos imlumas ir laidumas daug didesni už orą. Šilumos apykaita vandenyje 25 kartus greitesnė nei sausumoje, todėl pasinėrus į vandenį iš karto juntamas šaltis. Dėl to kraujagyslės kūno paviršiuje susiaurėja, kraujo į odos paviršių atiteka mažiau, oda atšąla. Kad suaktyvėtų kraujotaka, širdis turi dirbti stipriau. Sausumoje būdamas ramiai žmogus sunaudoja apie 100 kalorijų šilumos per vieną valandą. Vandenyje, esant 24 °C temperatūrai, toks šilumos kiekis sunaudojamas per 15 minučių, o esant 12 °C temperatūrai - per 4 minutes. Tokį žymų šilumos netekimą turi kompensuoti padidėjusi medžiagų apykaita.
Plaukimo poveikis nervų sistemai
Sudirgindamas nemažai receptorių, vanduo teigiamai stimuliuoja centrinę nervų sistemą (CNS), stiprina ją. Reguliarios pratybos vandenyje ramina CNS, pašalina įtampą. Vandenyje kūno svoris yra neutralizuojamas vandens keliančios jėgos ir tai sudaro sąlygas taisyklingai laikysenai formuotis. Ši galimybė panaudojama stuburo iškrypimams gydyti. Tvirtos atramos nebuvimas labai išplečia judėjimo įvairiomis kryptimis galimybes, stimuliuoja šių gebėjimų tobulėjimą. Vanduo apvalo odą nuo dulkių, prakaito ir riebalinių liaukų išskyrų. Gerokai pagyvėja odos ir poodinio sluoksnio mityba. Plaukimas taip pat ramina nervų sistemą. Sudirgindamas nemaža receptorių, vanduo stimuliuoja centrinę nervų sistemą (CNS), stiprina ją. Reguliarios pamokos vandenyje ramina CNS, pašalina psichologinę įtampą, gerina miegą.
Kvėpavimo sistemos stiprinimas plaukiant
Plaukiant kvėpavimo sistema funkcionuoja sunkesnėmis sąlygomis. Įkvepiama trumpą laiką vandens paviršiuje, o iškvepiama po vandeniu. Kadangi vandens tankumas gerokai didesnis už oro, įkvėpimo ir iškvėpimo metu papildomai įtempiami krūtinės ląstos raumenys, dalyvaujantys kvėpavimo procese. Be to, kvėpuojant oras sulaikomas plaučiuose ir ilgai iškvepiamas po vandeniu.
Sąnarių paslankumas ir judėjimo galimybės
Tvirtos atramos nebuvimas labai išplečia judėjimo įvairiomis kryptimis galimybes, tobulina šiuos gebėjimus.
Taip pat skaitykite: Kaip nuraminti nervų sistemą po fizinio krūvio
Plaukimas pradedantiesiems
Pradedantieji pradeda mokytis plaukti nuo pačių paprasčiausių pratimų. Pamokų intensyvumas yra žemas, nes pratiname prie vandens, mokome atsigulti ant vandens paviršiaus atsipalaidavus, su priemonėmis arba be jų, mokome įkvėpti virš vandens ir iškvėpti vandenyje. Tai užtrunka 2-4 užsiėmimus ir tik tada intensyvumas palaipsniui didinamas. Mažiesiems plaukikams reiktų pradėti nuo vieno karto per savaitę ir po kelių mėnesių padidinti užsiėmimus iki dviejų kartų. Vyresniems ir suaugusiesiems rekomenduoju mokytis plaukti 2-3 kartus per savaitę.
Mokant plaukti susiduriu su viena didele problema, tai „savamoksliai“ plaukikai, kurie ateina patobulinti plaukimo technikos. Dažniausiai tai būna ne tobulinimas, o mokymasis iš naujo. Nesimokykite plaukti internetu.
Inventorius ir saugumas baseine
Vienas svarbiausių dalykų nusiteikus lankyti baseiną, tai saugumo taisyklių laikymasis. Baseinas yra pavojinga zona, nes dažniausiai jis yra gilus. Be to, baseinų patalpos yra slidžios. Dėl šių priežasčių baseino lankytojai privalo save saugoti ir laikytis baseino, o ne savo susigalvotų taisyklių. Niekas nenori susižeisti, sužeisti kito asmens arba būti sužeistas. Kitas svarbus dalykas, tai sveikatos pasitikrinimas prieš pamokų arba treniruočių lankymą. Sveikatą vaikams ir vyresniesiems rekomenduoju pasitikrinti pas savo šeimos gydytoją. Reikalingas ir plaukimo inventorius. Tai plaukimo kepuraitė, akinukai, maudymosi kostiumėlis arba glaudės. Praverčia šlepetės, rekomenduoju gumines. Higienos reikmenys. Po pamokų arba treniruočių labai praverčia karšta arbata. Atvėsus orams, tai labai rekomenduoju. Po užsiėmimų būtina labai gerai išsidžiovinti plaukus, kitaip rizikuojama peršalti.
Neuropatija ir jos įtaka nervų sistemai
Neuropatija, dar vadinama periferinės nervų sistemos liga, yra sutrikimas, pažeidžiantis už galvos ir nugaros smegenų ribų esančius nervus. Neuropatijos simptomai gali apimti skausmą, dilgčiojimą, deginimo pojūtį, jautrumą, raumenų silpnumą, koordinacijos stoką, autonominės funkcijos sutrikimus (pvz., širdies ritmo pokyčius, virškinimo problemas, šlapimo pūslės disfunkciją) ir kt. Neuropatijos simptomai gali labai skirtis priklausomai nuo pažeistų nervų tipo ir vietos.
Neuropatijos simptomai
Skausmas: deginantis, maudžiantis, duriantis ar elektros srovės pojūtis paveiktoje vietoje. Neuropatijos simptomai gali vystytis palaipsniui, o jų sunkumas - svyruoti bėgant laikui. Pacientams, patiriantiems bet kurį iš šių simptomų, rekomenduojama kreiptis į gydytoją išsamiam įvertinimui ir diagnozei. Periferinė neuropatija yra dažniausiai pasitaikanti neuropatijos forma, pažeidžianti nervus, esančius už galvos ir nugaros smegenų ribų (centrinės nervų sistemos). Šie nervai sudaro periferinę nervų sistemą, kuri perduoda informaciją tarp centrinės nervų sistemos (smegenų ir nugaros smegenų) ir viso kūno. Skausmas yra vienas iš dažniausių periferinės neuropatijos simptomų. Jis gali pasireikšti kaip deginantis, maudžiantis, duriantis ar panašus į elektros šoką pojūtis paveiktose kūno vietose. Skausmas gali būti nuolatinis arba epizodinis ir skirtingo intensyvumo. Be skausmo, pacientai taip pat gali patirti jautrumo pokyčius, pavyzdžiui, sumažėjusį jautrumą prisilietimui, temperatūrai ar skausmui, sukeliantį tirpimo, dilgčiojimo ar nejautrumo pojūtį. Kartais gali pasireikšti ir padidėjęs jautrumas (hiperestezija). Raumenų silpnumas yra dar vienas dažnas simptomas, atsirandantis dėl nervų, kontroliuojančių raumenų judesius, pažeidimo. Pacientams gali būti sunku judinti paveiktas galūnes ar atlikti įprastas užduotis, pavyzdžiui, vaikščioti, pagriebti daiktus ar išlaikyti pusiausvyrą.
Periferinės neuropatijos priežastys
Periferinę neuropatiją sukelia įvairios priežastys. Dažniausia iš jų yra cukrinis diabetas, kurio metu ilgalaikis aukštas cukraus kiekis kraujyje pažeidžia nervus. Vitaminų, ypač vitamino B12, trūkumas taip pat gali prisidėti prie periferinės neuropatijos išsivystymo. Autoimuninės ligos, tokios kaip reumatoidinis artritas, sisteminė raudonoji vilkligė ar Guillain-Barré sindromas, taip pat gali paveikti periferinius nervus. Kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, juostinė pūslelinė, ŽIV, hepatitas C ir Laimo liga, gali tiesiogiai ar netiesiogiai pažeisti nervus. Toksinų, tokių kaip alkoholis, sunkieji metalai ir kai kurie chemoterapiniai vaistai, poveikis taip pat gali sukelti periferinę neuropatiją. Retos genetinės ligos, pavyzdžiui, Charcot-Marie-Tooth liga, gali būti paveldimos periferinės neuropatijos priežastis.
Autonominė neuropatija
Autonominė neuropatija yra specifinė neuropatijos forma, pažeidžianti tik autonominės nervų sistemos nervus. Ši nervų sistema yra atsakinga už nevalingų kūno funkcijų, tokių kaip širdies ritmas, kraujospūdis, kvėpavimas, virškinimas, šlapinimasis ir lytinė funkcija, reguliavimą. Vienas iš dažniausių autonominės neuropatijos simptomų yra įvairūs širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimai. Pažeisti nervai gali sutrikdyti širdies ritmą, sukelti staigius kraujospūdžio pokyčius, ypač atsistojant (ortostatinė hipotenzija), ir padidinti širdies priepuolio ar insulto riziką. Autonominė neuropatija taip pat gali paveikti virškinimo sistemą, sukeldama įvairius simptomus, tokius kaip pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Šie simptomai atsiranda dėl nervų, kontroliuojančių žarnyno judesius ir sekreciją, pažeidimo. Šlapimo pūslės ir lytinės funkcijos sutrikimai taip pat dažnai pasireiškia sergant autonomine neuropatija. Pažeisti nervai gali sutrikdyti šlapimo pūslės raumenų kontrolę, sukeliant sunkumų pradedant šlapintis, nepilną šlapimo pūslės ištuštinimą ar šlapimo nelaikymą.
Neuropatija kojose
Neuropatija kojose taip pat yra ganėtinai dažna periferinės neuropatijos forma, pažeidžianti nervus, esančius apatinėse kūno galūnėse. Vienas iš dažniausių kojų neuropatijos simptomų yra skausmas. Jis gali pasireikšti kaip deginantis, maudžiantis, duriantis ar elektros srovės pojūtis, dažnai prasidedantis nuo pėdų ar kojų pirštų ir plintantis į kitas kojų dalis. Be skausmo, pacientai taip pat gali patirti jautrumo pokyčius, pavyzdžiui, sumažėjusį jautrumą prisilietimui, temperatūrai ar skausmui. Dėl to kojos gali atrodyti nejautrios, sustingusios ar nemaloniai dilgčioti. Raumenų silpnumas ir koordinacijos stoka taip pat gali pasireikšti sergant kojų neuropatija. Pacientai gali pradėti sunkiai vaikščioti, laikyti pusiausvyrą ar atlikti smulkius judesius kojomis. Kai kuriais atvejais kojų neuropatija gali sukelti kojų patinimą, ypač aplink kulkšnis, ar pėdas. Ilgainiui neišgydyta kojų neuropatija gali sukelti rimtų komplikacijų. Pacientams gali išsivystyti opos ar infekcijos dėl sumažėjusio jautrumo ir sutrikusio žaizdų gijimo procesų. Diabetinė pėda yra dažna komplikacija, atsirandanti dėl nervų pažeidimo ir prasto cukraus kiekio kraujyje kontroliavimo.
#