Vilnius, siekdamas pasiūlyti alternatyvas užsienio atostogoms ir perpildytiems pajūrio kurortams, pačioje miesto širdyje, Lukiškių aikštėje, sukūrė dirbtinį paplūdimį „Open Beach“. Vilniečiai ir miesto svečiai čia gali ne tik atsipalaiduoti, pasideginti saulėje ar paskaityti knygą, bet ir mėgautis kino, serialų bei edukacinių laidų programa didžiuliame „Telia“ įrengtame ekrane. Ši iniciatyva - Vilniaus atsakas į karantino sukurtus apribojimus.
Naujos galimybės ir laisvės šventė
„Visi apribojimai sukuria naujas galimybes. Atostogų sienų užvėrimas sukūrė galimybę ne tik atostogauti Vilniuje, bet ir naujai jį atrasti. O tai, kad šis paplūdimys atsiranda Lukiškių aikštėje, mums primena ir tą didelį džiaugsmą, kad galime švęsti laisvę“, - teigiama pranešime.
1660 kv. m ploto paplūdimiui supilti panaudota 300 kubinių metrų smėlio. Greta paplūdimio iki liepos pabaigos stovėjo didžiulis ekranas, kurio transliacijomis rūpinosi projekto partneris „Telia“ - kiekvieną vakarą čia buvo rodomi išskirtiniai „Telia TV“ filmai, serialai, koncertai, o dieną - Baltijos jūros vaizdai.
Kino programa Lukiškių aikštėje
Antradieniais „Telia“ vasaros kinas rodė vieną populiariausių filmų - britų režisieriaus Guy‘aus Ritchie‘io juostą „Džentelmenai“, o birželio 24 d. šeimos buvo kviečiamos žiūrėti antrosios „Meškiuko Pedingtono“ dalies.
Kino kompanijos „Lokys, liūtas ir šakelė“ indėlis
Repertuare taip pat buvo 13 metų gyvuojančios kino kompanijos „Lokys, liūtas ir šakelė“ kolekcijos filmai. Gegužės 1 d. vakare daugiau nei 500 žiūrovų susirinko į slaptą programos pristatymo seansą. Sezono atidarymui buvo parinktas režisieriaus iš Kambodžos Davy‘io Chou filmas „Sugrįžimas į Seulą“, vienas pernykščių Kanų hitų. Filmas pasakoja apie vaikystėje prancūzų įvaikintą korėjietę, kuri suaugusi sugrįžta į Seulą ieškoti savo šaknų. Prieš filmą savo plokštelių kolekcija dalinosi DJ Raf.
Taip pat skaitykite: Kaip apsaugoti vaiką čiuožykloje
Kino pirmadieniai Lukiškių kalėjime 2.0
Antrą vasarą Lukiškių kalėjime 2.0 vykę kino pirmadieniai daugiausia akcentavo Kanų kino festivalio filmus. Buvo rodomos ankstesnių festivalių juostos, o sezoną uždarė keturi pernykščių Kanų prizininkai - „Auksinę palmės šakelę“ pelnęs režisieriaus Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“, už scenarijų apdovanotas režisieriaus Tariko Saleho „Kairo sąmokslas“, Kanų Didžiojo prizo laimėtojas ir „Oskaro“ nominantas belgų režisieriaus Lukaso Dhonto „Arti“ bei geriausios aktorės prizą Amirai Ebrahimi atnešęs režisieriaus Ali Abassio „Šventasis voras“.
Šalia patyrusių kino meistrų filmų buvo rodomi ir debiutantų iš viso pasaulio darbai. Vienas jų - geriausiu debiutiniu filmu 2021 m. Kanų kino festivalyje pripažinta kroatų režisierės Antonetos Alamat Kusijanović „Murena“, pasakojantis apie it rojuje Adrijos jūros saloje gyvenančios jaunos merginos maištą prieš tėvą.
Žiūrovai išvydo ir lenkų meno kritiko Łukaszo Rondudos biografinį filmą „Visos mūsų baimės“, Gdynės kino festivalyje pripažintą geriausiu filmu, kuris pasakoja apie menininko Danielio Rycharskio (ne)pritapimą kaimo bendruomenėje.
„Lietuvoje rodome filmus iš pagrindinių kino pasaulio festivalių, tai su humoru atspindi ir mūsų pavadinimas (lokys - Berlinalės pagrindinis prizas, liūtas - Venecijos, šakelė - Kanų), o spalio pirmąją savaitę organizuojame festivalį, kuriame pristatome atidžiai atrinktą aktualiausių metų filmų programą. Partnerystė su Lukiškių kalėjimu 2.0 puikiai atitinka mūsų propaguojamas vertybes - orientuojamės į šiuolaikinį kiną, originalius kūrinius, novatoriškus tiek kino kalba, tiek turiniu“, - teigė kino programos „Lokys, liūtas ir šakelė“ įkūrėja Giedrė Krikščiūnaitė.
Visgi Lukiškėse žiūrovai išvydo ir vadinamosios „modernios klasikos“ filmų. Vidurvasarį, liepos 24 d., buvo parodyta prancūzų režisieriaus Mathieu Kassovitzo 1995 m. juosta „Neapykanta“. Tai kultinis filmas apie Paryžiaus rajonų jaunimą ir jų susidūrimą su policija. Kitas kultinio statusą pelnęs filmas - 1992 m. režisieriaus Paulo Verhoeveno sukurtas „Esminis instinktas“ su Sharon Stone ir Michaelu Douglasu. „Nors filmams dvidešimt ir daugiau metų, jie vis dar aktualūs“, - pabrėžė G. Krikščiūnaitė.
Taip pat skaitykite: Žaidimų aikštelės gidas
„Esame įpratę sakyti, kad vasara Lietuvoje trumpa, tačiau nuo gegužės 1 iki rugsėjo 30 d. yra 22 pirmadieniai. Ne tiek ir mažai. Jaukiausias kalėjimo kiemas leis mėgautis vasara su rinktiniais filmais. Kino pirmadieniai įsilieja į plačią mūsų kultūrinę programą šalia muzikos, meno ir kitų renginių. Mūsų bendruomenei kalėjime ši kino programa taip pat labai vertinga. Šią vasarą turėsim dar didesnį ir geresnį LED ekraną - neabejoju, kad Lukiškės ne vienam taps mėgstamiausiu vasaros kino teatru“, - tvirtino vienas Lukiškių kalėjimo konversijos autorių Martynas Butkevičius.
Kino programos „Lokys, liūtas ir šakelė“ filmų tvarkaraštis Lukiškių kalėjime 2.0:
Gegužė:
- 1 d. „Sugrįžimas į Seulą“, režisierius Davy Chou
- 8 d. „Murena“, rež. Antoneta Alamat Kusijanovi
- 15 d. „Laimės gėlelė“, rež. Jessica Hausner
- 22 d. „Esminis instinktas“, rež. Paul Verhoeven
- 29 d. „Karštos vasaros naktys“, rež. Elijah Bynum
Birželis:
- 6 d. (antradienis) „Peteris fon Kantas“, rež. François Ozon
- 12 d. „Žaltvykslė“, rež. João Pedro Rodrigues
- 19 d. „Riminis“, rež. Ulrich Seidl
- 26 d. „Sen Lorenas. Stilius - tai aš“, rež. Bertrand Bonello
Liepa:
- 3 d. „Įsimylėję gyvenimą“, rež. Raphaël Balboni, Ann Sirot
- 10 d. „15 būdų užmušti kaimyną“, rež. Santiago Mitre
- 17 d. „Gyvenimas be Jango“, rež. Kogonada
- 24 d. „Neapykanta“, rež. Mathieu Kassovitz
- 31 d. „Dvyliktosios naktis“, rež. Dominik Moll
Rugpjūtis:
Taip pat skaitykite: Čiuožyklos: patarimai ir gudrybės
- 7 d. „Pamfiras“, rež. Dmytro Sukholytkyy-Sobchuk
- 14 d. „Tokia ta vasara“, rež. Denis Côté
- 21 d. „Visos mūsų baimės“, rež. Łukasz Gutt, Łukasz Ronduda
- 28 d. „Dvilypis meilužis“, rež. François Ozon
Rugsėjis (Kanų laimėtojų mėnuo):
- 4 d. „Šventasis voras“, rež. Ali Abassi
- 11 d. „Arti“, rež. Lukas Dhont
- 18 d. „Kairo sąmokslas“, rež. Tarik Saleh
- 25 d. „Liūdesio trikampis“, rež.
Papildoma kino programa Lukiškių aikštėje gegužės 1 d.
Gegužės 1 d. Lukiškių aikštėje apsigyveno europietiškas kinas - „Europa Cinemas“ šeimai priklausantis kino teatras „Pasaka“ kartu su Vilniaus miesto savivaldybe sostinės gyventojus ir svečius kvietė iš arčiau susipažinti su europietišku kinu. Susirinkusieji į Lukiškių aikštę, nuo pat ryto galėjo žiūrėti net keturis kino ekspertų atrinktus pripažintų Europos kūrėjų filmus. Jau 10.00 val. buvo galima išvysti animacinį prancūzų kūrėjų animacinį filmą „Nematomas herojus“. Su filmo „Veidai kaimai“ herojais - kino legenda Agnès Varda ir skulptoriumi, fotografu JR susitiksime dviejų kino seansų metu: 13.00 val. ir 19.00 val. Žiūrovai įvertinti galėjo ne tik užsienio, bet ir lietuvių kinų kūrėją - 15.00 val. buvo galima pamatyti Arūno Matelio dokumentinę juostą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“.
Paplūdimys miesto centre: atsipalaidavimas ir pramogos
Paplūdimio gultai, skėčiai, persirengimo būdelė, paplūdimio tinklinio aikštelė ir net jūros vaizdas ekrane bei garsas - visos detalės padėjo kurti vasaros kurorto įspūdį pačiame Vilniaus centre. Kaip pliažo atidarymo išvakarėse pranešime spaudai teigė meras Remigijus Šimašius, „pietiniai Europos kurortai privėrė duris, o Baltijos jūros paplūdimiai šiemet bus pilni, todėl skubame padėti vilniečiams ir miesto svečiams - ilsėkitės Vilniuje“. Tokiu būdu esą šią vasarą Vilnius virto kurortu.
1660 kv. m ploto paplūdimys buvo pradėtas pilti Lukiškių aikštės dalyje prie Gedimino prospekto, tam panaudota apie 300 kubinių metrų smėlio. Paplūdimys aikštėje buvo visą vasarą. Greta jo iki liepos pabaigos stovėjo didžiulis ekranas, kuriame kiekvieną vakarą rodomi „Telia TV“ filmai, serialai, koncertai, o dieną - Baltijos jūros vaizdai.
Papildomos pramogos ir veiklos
Be kino programos ir paplūdimio, Lukiškių aikštėje vyko ir kitos veiklos. Nevyriausybinė organizacija VšĮ „Vaikų ir paauglių socialinis centras“ gegužės 1-ąją organizavo akciją „I Am You“, skirtą Europos solidarumo korpuso idėjoms skatinti. Akcijoje dalyvavo savanoriai iš 10 valstybių, kurie ne tik dalinosi savo patirtimi savanoriaujant Lietuvoje, bet ir visus renginio dalyvius supažindino su savo kultūra, tradiciniais šokiais, kalbomis, tradicijomis ir žaidimais. Su Solidarumo Korpuso teikiamomis galimybėmis, savanorystės nauda stojant į aukštąsias mokyklas galėjo susipažinti vyresniųjų klasių moksleiviai, organizacijų atstovai.
Šventėje taip pat aktyviai dalyvavo ir kvietė prisijungti: geros savijautos centras „Sanus“, smiginio klubas „Vilniaus legionas“, akrobatinės jogos mokykla „AcroYogaLt“, Europos centro golfo klubas, badmintono klubas „Capital badminton club“, Vilniaus diskgolfo klubas, sporto klubas „My Fitness“, klubas „Lankinis“, Vilniaus orientavimosi sporto klubas „Ąžuolas“, lauko šachmatai milžinai „Giant Chess Lithuania“, lauko pramogos ir žaidimai „Margas miškas“.
Kritika ir diskusijos
Tačiau paplūdimys miesto centre, Lukiškių aikštėje, sužavėjo ne visus. Vilniaus valdančiųjų koalicijai priklausantys konservatoriai pareiškė, kad su jais dėl šito projekto nebuvo tartasi. Seimo Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas pareiškė, kad Lukiškių aikštėje pradėti darbai nedera su 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Jie kreipėsi į Vilniaus miesto merą R.Šimašių ir savivaldybės administracijos direktorių Povilą Poderskį reikalaudami nedelsiant stabdyti savivaldybės vykdomus darbus, taip pat į Seimo Kultūros komiteto pirmininką Ramūną Karbauskį, ragindami neatidėlioti Seimui dar 2017 m. pateikto Lukiškių aikštės įstatymo projekto svarstymo. „Miesto vadovo sprendimas rengti pramogas tokioje vietoje panašus į šokį ant sukilėlių kaulų. Aikštėje, kurioje buvo žudomi Lietuvos sukilėliai, kur šalia esančiuose KGB rūmų rūsiuose kalinti ir šaudyti Lietuvos rezistentai, įrenginėti pliažą visiškai nedera su pagarba kovojusiems už laisvę. Tokius darbus būtina stabdyti nedelsiant“, - teigė Seimo narys A.Ažubalis.
Valstybinė kultūros paveldo komisija taip pat išplatino pranešimą apie paplūdimį Lukiškių aikštėje, kurios nuomone, toks sprendimas nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme. „Lukiškių aikštės istorija siejama su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija. Tai pažymi ne tik archyviniai duomenys, bet ir įrengta atminimo lenta, įamžinanti 1863 m. sukilimo dalyvių mirties vietą bei akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui. Tai yra istoriškai susiformavusi vientisa, urbanistinė erdvė, turinti valstybinę reprezentacinę, Lietuvos laisvės kovotojų memorialinę ir visuomeninę paskirtis, tad aikštės pritaikymo sprendimai turėtų apimti ir suderinti visas šias funkcijas. Paveldo komisija mano, kad smėlio paplūdimio įrengimas Lietuvos istorinei atminčiai, tautiškumui itin svarbioje viešojoje erdvėje nedera su memorialine ir istorine Lukiškių aikštės reikšme. Dirbtiniame paplūdimyje vykdomos veiklos gali nustelbti tokios aikštės viešąjį pažinimą miestiečiams, plačiajai visuomenei bei svečiams iš užsienio šalių“, - rašoma pranešime.
Kitos iniciatyvos Vilniuje
Vilnius jau pateikė originalių idėjų, kaip išjudinti miestą ir visuomenę karantino metu ir po jo. Sostinės savivaldybės suteikė laisvę lauko kavinėms ir pavertė miestą vienu dideliu restoranu. Taip pat paskelbta, kad liepos pradžioje sostinė virs ir viena didele meno galerija po atviru dangumi - projektas „Menas be stogo“ menininkams dovanoja 100 lauko reklamos stenduose, kuriuose nuo liepos 7 d. bus eksponuojami šimto menininkų darbai.
Naujos vietos poilsiui ir gamtos pažinimui
Retas Europos miestas, ypač sostinė, gali pasigirti tokiais žaliais plotais kaip Vilnius. Tačiau net ir čia, kur miškai, šlaitai, upių slėniai ir laukinės teritorijos yra tiesiog ranka pasiekiamos, paradoksaliai vis dar trūksta paprastų dalykų - vietų, kuriose būtų galima sustoti, atsisėsti ir be skubos stebėti gamtą taip, kaip ji yra: nesukultūrinta, neparuošta, neįrėminta į tvarkingo parko standartus. Būtent šiai Vilniaus daliai skirtas dizainerio Martyno Kazimierėno sumanymas - aštuoni unikalūs funkcionalaus dizaino objektai, kviečiantys ne tik pailsėti, bet ir pažinti laukinę miesto gamtą.
Šios iniciatyvos ašis - stebėjimas. Dalis suoliukų bus įrengti ant kalvų ir šlaitų, ten, kur atsiveria platus vaizdas ir kur norisi tiesiog pabūti: įsiklausyti į miško garsus, pamatyti, kaip miestas pasitraukia į foną, o pirmame plane lieka vėjas, paukščiai ir reljefo linijos. Tai savotiška antropoceno gamta - ne idealiai „tvarkinga“, bet tikra: slidininkų nuslydėtas kalnas be medžių, tyla, kurią retkarčiais pertraukia retai pravažiuojantys traukiniai, arba Naujosios Vilnios užtvanka su keliais tiltais, primenančiais, kad žmogaus infrastruktūra čia persipynusi su laukine sistema. Objektai kuria pretekstą sustoti ir pamatyti šias vietas ne kaip foną judėjimui, o kaip sceną buvimui.
Ši idėja gimė iš siekio atkreipti dėmesį į Vilnių kaip žalią miestą ir kartu išryškinti jo identitetą - ne per komercinius sprendimus, ne per standartinius metalinius suoliukus ir trinkelių takus, o per minimalias priemones, organiškai įsiterpiančias į esamą kraštovaizdį. Objektų serija bus įrengta Pavilnių regioninio parko vietose, kurios išsiskiria panorama ir kraštovaizdžio dramaturgija: prie Vilnelės, Antakalnio miškuose, pievose prie Markučių ir kitur.
Svarbu ir tai, kad lokacijos parinktos ne „pakeliui“ - jos vaizdingos, tinkamos sustojimui ir trumpam poilsiui (su draugu, knyga ar termosu arbatos), tačiau dažnai yra kiek nutolusios nuo pagrindinių parko pasivaikščiojimo takų. Tai gali tapti gera proga atrasti mažiau populiarias parko vietas: ne tik pereiti maršrutą, bet ir sąmoningai nukrypti, užlipti, atsisėsti, išbūti.
„Projektą pradėti paskatino labai paprastas dalykas - prisedimo vietų poreikis. Dažnai matydavau lankytojus šiose vietose sėdinčius ant kuprinių arba pasidėjus atsineštą medžio šaką. Projektuojant parkus, suoliukai dažnai tampa tik maža detale - retai architektai praleidžia daug laiko ieškodami, kur tiksliai tą suoliuką padėti. Dažniausiai jis pastatomas šalia tako, nors kartais už 20 metrų yra jam žymiai geresnė vieta, kur iš tiesų norisi praleisti laiko. Todėl šiame projekte lokacijoms skyrėme daug dėmesio: kur objektui geriausia būti ir į kurią pusę jis turi „žiūrėti“,“ - sako dizaineris Martynas Kazimierėnas.
Tam, kad šie objektai būtų ne tik vizualiai įtaigūs, bet ir realiai patogūs bei saugūs, Martynas pastarąjį pusmetį skyrė intensyviam eksperimentavimui: kūrė suoliukų prototipus, bandė įvairias konstrukcijas, testavo skirtingą medieną ir jos sutvirtinimo būdus, ieškodamas sprendimų, kurie atlaikytų laiką, orų kaitą ir intensyvų naudojimą, bet tuo pat metu išlaikytų natūralumo įspūdį. Šis procesas jau davė apčiuopiamų rezultatų - šiuo metu yra sukurti bent trys prototipai, leidžiantys įgyvendinimą vertinti ne kaip idėją, o kaip realiai įsibėgėjantį veiksmą.
Iš pažiūros praeiviui objektai primins rąstų rietuvę - tarsi miške sukrautus krituolius išvežimui. Tačiau šis panašumas yra sąmoningas: rietuvės forma tampa nuoroda į plyno miško kirtimo temą, į kurią Martynas Kazimierėnas nori atkreipti žmonių dėmesį. Svarbi ir gamybos logika: objektams naudojama nekondicinė, malkinė mediena - žaliava, kuri dažnai būtų nukreipiama į kūrenimą ar biokuro gamybą. Šiame sprendinių cikle ji įgauna kitą vertę ir „antrą gyvenimą“: tampa ilgaamžės infrastruktūros dalimi, išlaikant natūralų medžiagos charakterį ir kartu kalbant apie santykį su mišku kaip resursu.
Šią logiką papildo ir kitas Martyno darbas - grandininiu pjūklu formuoti laiptai („Stairs designed with the chainsaw“). Jiems rąstai buvo gauti iš vietinio vystytojo, kuris medžius vis tiek turėjo kirsti. Taip „neišvengiama“ žaliava buvo perkelta iš sunaudojimo logikos į panaudojimą: mediena, kuri galėjo virsti malkomis, tapo funkcionaliu objektu, leidžiančiu judėti kraštovaizdyje. „Man įdomu, kai medžiaga ateina ne iš idealaus sandėlio, o iš realybės - kai rąstas atsiranda todėl, kad kažkas vis tiek turėjo kirsti medį. Tada svarbiausia tampa, ką su tuo padarai,“ - sako Martynas.
Svarbu ir tai, kad nors objektai atrodys lyg natūraliai suberti rąstai, jų konstrukcija bus saugi ir patikima: rąstai bus sutvirtinti taip, kad atitiktų kultūriniam rezervatui keliamus saugumo reikalavimus. Tai tvarus sprendimas, kuriame dera išskirtinė išvaizda, vietos specifika ir atsakinga inžinerija. Objektų dydžiai bus pritaikyti nuo dviejų iki aštuonių asmenų grupėms, kad čia tilptų tiek vienišas stebėtojas, tiek šeima ar bičiulių kompanija.
Ši iniciatyva vystoma bendradarbiaujant su Pavilnių ir Verkių regioninio parko direkcija, o galutinės vietos derinamos su Vilniaus miesto savivaldybe. Įgyvendinimą finansuoja Vilniaus miesto savivaldybės programa „Kuriu Vilnių“ ir Lietuvos kultūros taryba. Darbai vykdomi etapais, o visas projektas - kartu su sklaida, edukaciniu turiniu ir infrastruktūros sprendimais - bus įgyvendintas iki 2026 m. rudens.