Šiais metais minimos 150-osios dailininko Levo Baksto gimimo metinės, šią datą UNESCO įtraukė į minėtinų sukakčių sąrašą. L. Bakstas buvo universalus dailininkas, visą gyvenimą svajojęs būti tapytoju. Yra jo labai gerų darbų, ypač portretų, bet likimas taip susiklostė, kad jis save pašventė teatro menui, tai ir atnešė jam pasaulinę šlovę. Šiame straipsnyje nagrinėsime dailės sporto eskizą, jo specifiką, reikšmę ir ryšį su kitomis dailės sritimis, įskaitant garsaus dailininko Levo Baksto kūrybą. Aptarsime, kas yra škicas, kokios jo savybės, kaip jis susijęs su saviraiška ir kokias užduotis kelia tiek menininkui, tiek žiūrovui. Taip pat paliesime įvairius dailės žanrus, technikas ir stilius, siekdami parodyti platų dailės pasaulį.
Levas Bakstas: epocha ir kūryba
L. Baksto 1922 m. sukurtas kostiumo eskizas „Ugnies paukštė“ Igorio Stravinskio baletui „Ugnies paukštė“ tapo pirmuoju darbu, kurį savo kolekcijai įsigijo Baltarusijos „Belgazprombankas“. Šis darbas, svarbus L. Bakstui, tapo ir parodos vizitine kortele. Bankas ėmėsi iniciatyvos įgyvendinti tarptautinį meninį projektą „Levas Bakstas. Epocha ir kūryba“. Paroda vadinasi „L. Bakstas. Epocha ir kūryba“, todėl mes norėjome parodyti ne tik šio pasaulinio garso scenografo, dekoratoriaus, tapytojo kūrybą, bet ir parodyti tą epochą, kuri vadinosi belle epoque, gražioji epocha. Taip sutapo, kad jis šios epochos bendraamžis, jis gimė kartu su ja ir kartu su ja mirė. Mes norėjome parodyti to meto dailininkus, ypatingą dėmesį skiriant mūsų krašto, Baltarusijos ir Lietuvos dailininkams.
L. Bakstas gimė Gardine, oficialiuose dokumentuose jis - Leiba Chaimas Izrailovičius Rozenbergas, vėliau pasivadino Baksto slapyvardžiu. Mokėsi Sankt Peterburgo imperatoriškoje dailės akademijoje. Trisdešimtmetis L. Bakstas aktyviai įsijungė į draugijos „Meno pasaulis“ veiklą, šiai draugijai priklausė Nikolajus Rerichas, Mstislavas Dobužinskis, Sergejus Diagilevas. L. Bakstas vadovavo draugijos leidžiamo žurnalo „Mir Iskusstva“ meno skyriui, kūrė dekoracijas Sergejaus Diagilevo baleto trupės gastrolėms užsienyje, vadinamiesiems „Rusų sezonams“. L. Bakstas plačiai žinomas tapo visų pirma kaip teatro dailininkas. Pasaulinė šlovė atėjo 1909 m., sukūrus dekoracijas ir kostiumus S. Baletai „Šecherezada“ ir „Ugnies paukštė“, kuriuos Paryžiaus operos scenoje pastatė choreografas Michailas Fokinas, sulaukė nepaprastos sėkmės. Šių spektaklių scenografija tapo naujos parodinės veiklos pradžia - kaip savarankiški meno kūriniai buvo pradėti eksponuoti kostiumų ir dekoracijų eskizai. L. Bakstas buvo vertinamas ir kaip modeliuotojas. Būdamas 58 m.
Škicas: tarp technikos ir saviraiškos
Kas yra škicas? Toks klausimas natūraliai kilo lankantis po parodą "Škicas" Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete. Parodoje - akademijos auklėtinių darbai, todėl paprasčiausias atsakymas būtų toks: škicas yra piešimo technika, kurią studentai privalo įvaldyti spręsdami jiems iškeltas užduotis. Atsakymas teisingas, bet vargu ar jis tenkins apie tokias užduotis nelabai nusimanantį žiūrovą. Juolab kad toks apibūdinimas nieko nesako apie škico specifiką ir niekuo parodos žiūrovui nepadeda. Be abejo, studijų užduotys yra skirtingos ir yra siejamos su įvairioms piešimo technikoms - šiuo požiūriu škicas yra gan specifinė technika, daugeliu požiūriu priešinga akademiniam piešimui.
Škico ir akademinio piešimo skirtumai
Ko reikalauja akademinis piešimas? Gero taisyklių mokėjimo bei paklusnumo ir kruopštumo jas pildant. Ne veltui sakoma, kad "vidutiniškai" piešti galima išmokyti net arklį. O kuo grindžiamas škicavimas? Kūrybingu ir unikaliu taisyklių taikymu, netgi tikslingu jų laužymu, jei tik to reikalauja individualios manieros logika. Paskutinio etapo požiūriu škicas yra poezija - kūrybiškai produktyvus taisyklių nepaisymas, pažįstamiems "piešimo žodžiams" suteikiantis nematytą tvarką ir perteklinę prasmę.
Taip pat skaitykite: Kultūros sričių sąveika
Škicas kaip savityra
Perženkime formalių požymių ryškinimu grindžiamus apibūdinimus. Pavyzdžiui, škicavimas yra savityra. Dialogas, kurio metu į sau keliamus klausimus atsakoma lengva ranka eskizuojamais atsakymais. Menininko būdas į save kreiptis "škicuojamais žodžiais", neištariamais kitu būdu. Kokių pastangų toks apibrėžimas reikalauja iš žiūrovo? Remkimės prielaida, kad menininko dialogas su savimi vyksta ne "uždaru kanalu", tai yra, jis įskaitomas piešinyje, ir kad žiūrovui atitinkamų skaitymo kompetencijų pakanka. Tada atsakymas bus paprastas: bet kurioje škicavimo pastangoje, nesvarbu, ką vaizduojančioje, žiūrovui siūloma įžvelgti autoriaus "veidą". Visi žino, kad kalbantysis gali sakyti tiesą, bet gali ir meluoti, bandydamas ką nors sąmoningai ar nesąmoningai slėpti. Kalba, kaip komunikavimo priemonė, savaime tiesos negarantuoja. Piešinys šiuo požiūriu neabejotinai "nuoširdesnis" - bent sąmoningai nekelia sau tikslo apgaudinėti ar manipuliuoti.
Škicas kaip komunikacija
Škicavimas yra komunikacija per specifinę formą, šia prasme tai kalba; tačiau tai neverbalinė, sąlyginai siauram ratui suprantama kalba, kurios estetinė pusė paprastai užtemdo kitus jos dėmenis. Galime ją vadinti save šifruojančia kalba, kurią pats piešėjas ne itin gerai supranta (nes gilinasi pirmiausia į estetinį saviraiškos aspektą); jis "piešia žodžius", kurie savityros požiūriu retai yra skaidrūs - o ką jau kalbėti apie stebėtoją iš šalies? Ir visai nesvarbu, piešia jis savo malonumui, lavina ranką ar derina šiuos tikslus. Pastaruosius, matyt, galime vadinti natūraliais savižinos barjerais, kurie skirtingais pavidalais lydi bet kokį dialogą su savimi. Turėkime omenyje, kad toks bandymas retai yra visiškai sąmoningas, t.y. Vis dėlto tikrasis iššūkis, - tiek piešinio autoriui, tiek ir jo žiūrovui/vertintojui - dešifruoti škicavimo pastangą ir įžvelgti joje portretinius autoriaus bruožus, apibrėžti ne amato, bet kūrybinės saviraiškos lygį.
Dailės žanrai ir technikos
Dailė - plastinio meno šaka. Ji apima vaizduojamąją dailę (tapybą, skulptūrą, grafiką) ir taikomąją dekoratyvinę dailę (keramiką, dailiąją tekstilę, baldininkystę, juvelyriką ir kt.). Dailės žanrai apima istorinį žanrą (vaizduojantį istorinius įvykius ir asmenybes), mitologinį žanrą (mitologinės tematikos kūrinius), religinį žanrą (susijusį su religija, dažniausiai krikščionybe), portretą, peizažą (vaizduojantį natūralų ar žmogaus pakeistą vietovaizdį) ir natiurmortą (vaizduojantį negyvus daiktus).
Tapybos technikos
Tapybos technikos yra įvairios ir apima akvarelę (vandeninius dažus), freską (sienų tapybos techniką), grizailę (dekoratyvinę tapybą vienos spalvos tonais) ir color field painting (spalvos lauko tapybą). Taip pat egzistuoja divizionizmas (tapybos metodas, grįstas atspalvių skaidymu į grynąsias spalvas) ir puantilizmas (tapymo būdas).
Grafikos technikos
Grafika apima visas piešimo technikas ir jomis atliktus kūrinius. Grafikos lakštas - popieriuje atspaustas grafikos kūrinys. Grafikos technikos apima gratažą (grafikos techniką, kai kartono lakštas nutepamas dažais ir išraižomas), graviūrą (raižinį) ir ofortą (giliaspaudės grafikos techniką).
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Kitos dailės technikos
Asambliažas - dailės technika, kai erdvines kompozicijas sudaro daiktai arba jų dalys, pritvirtintos prie plokštumos. Frotažas - siurrealizmo dailės technika, kai ant reljefinio paviršiaus dedamas popierius ir trinamas pieštuku. Fumažas - dailės technika, kai vaizdas kuriamas liepsna.
Dailės stiliai ir kryptys
Dailės istorijoje susiformavo įvairūs stiliai ir kryptys, tokie kaip akademizmas (dailės kryptis, susiformavusi 16-19 a.), ampyras (Europos architektūros ir dailės stilius), archainė dailė (Senovės Graikijos dailė), barokas (17 ir 18 a. Europos meno stilius), bizantijos dailė (6-15 a. Bizantijos menas), gotika (Europos 12-14 a. architektūros ir dailės stilius), helenizmas (senovės Graikijos ir kai kurių Rytų šalių istorinis laikotarpis), klasicizmas (17-19 a.), modernas (20 a. architektūros ir dailės stilius), renesansas (15-16 a. architektūros ir dailės stilius), rokokas (architektūros ir dailės 17-18 a. stilius) ir romaninis stilius (meno stilius, paplitęs 10-12 a.).
Taip pat egzistuoja modernistinės dailės kryptys, tokios kaip abstrakcionizmas (20 a. modernistinės dailės kryptis), dadaizmas, ekspresionizmas (20 a. I pusės stilistinė kryptis), futurizmas (20 a.), kubizmas (20 a. dailės kryptis), lučizmas (20 a. 2 dešimtmečio rusų modernistinės tapybos kryptis), metafizinė tapyba (20a. 2 dešimtmečio modernistinės italų tapybos kryptis), minimalizmas, neoplasticizmas (20 a. 2-3 dešimtmečių modernistinės dailės ir architektūros kryptis), orfizmas (20 a. 2 deš. modernistinės tapybos kryptis), popartas (vėlyvojo modernizmo dailės kryptis), postimpresionizmas (19 a. pab. - 20 a. pr. dailininkų judėjimas) ir siurrealizmas.
Dailė ir visuomenė
Dailė atspindi visuomenės kultūrą, istoriją ir vertybes. Paroda „Protesto menas: sovietmečio nepaklusnieji“ pristato menininkų, kūrusių ideologinio diktato, cenzūros ir judėjimo laisvės ribojimo sąlygomis, kūrybą. Tai liudija, kad dailė gali būti naudojama kaip priemonė išreikšti protestą ir siekti kūrybinės laisvės. Dailė taip pat gali būti naudojama kaip priemonė pažinti miestą ir jo istoriją. Virtualus pasivaikščiojimas po Vilnių leidžia pamatyti, koks jis buvo prieš šimtą metų, ką įdomaus jame pamatė menininkai ir ką užfiksavo savo kūriniuose.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą