Kai stebime dailiojo čiuožimo varžybas, mus dažnai pakeri magija. Atrodo, kad sportininkai be jokių pastangų skrieja ledu, sukasi lyg vilkeliai ir atlieka kvapą gniaužiančius šuolius, kurie, rodos, paneigia visus fizikos dėsnius. Tačiau už šio grakštumo ir lengvumo fasado slepiasi tūkstančiai valandų alinančių treniruočių, geležinė disciplina ir neįtikėtina dvasios stiprybė. Dailusis čiuožimas - tai ne tik sportas. Tai menas, drama, aistra ir istorija, pasakojama aštriais pačiūžų ašmenimis ant spindinčio ledo arenos. Tai sporto šaka, kurioje sekundės dalys gali lemti triumfą arba skaudų pralaimėjimą, o sportininko kūnas tampa instrumentu, perteikiančiu giliausias emocijas.
Istorijos Viražai: Nuo Buitinio Transporto Iki Olimpinės Scenos
Nors dailusis čiuožimas, kokį matome šiandien, yra palyginti modernus reiškinys, čiuožimo ant ledo ištakos siekia tūkstančius metų. Pirmosios pačiūžos, pagamintos iš gyvūnų kaulų, buvo skirtos ne pramogai, o praktiniam tikslui - greitesniam judėjimui per užšalusius ežerus ir upes Šiaurės Europoje. Tai buvo išgyvenimo įrankis. Prieš tūkstančius metų Suomijos gyventojai prie kojų prisitvirtindavo gyvūnų kaulus, kad galėtų čiuožti per užšalusį ežerą, o ne juo vaikščioti. Mokslininkai mano, kad jie taip pat galėjo naudoti medines lazdas, kad galėtų judėti pirmyn. Dailiojo čiuožimo istorija prasidėjo nuo išmanaus išradimo. Šimtmečiams bėgant, tobulėjo ir pačios pačiūžos - kaulus pakeitė medis, o vėliau ir metalas, suteikęs čiuožėjams daugiau kontrolės ir greičio.
Tikrąjį perversmą dailiajame čiuožime įvykdė amerikietis baleto šokėjas Jacksonas Hainesas XIX amžiaus viduryje. Iki tol čiuožimas buvo gana statiškas ir formalus, orientuotas į precizišką geometrinių figūrų „piešimą“ ant ledo. Hainesas, atvykęs į Europą, sujungė čiuožimą su baleto ir šokio elementais. Ant ledo čiuožėjai pirmiausiai pradėjo šokti valsą. Šiuolaikinis dailusis čiuožimas susijęs su „šokiais ant ledo”, kurie atsirado vieną atšiaurią 1862 m. žiemą Londone. Tačiau pirmieji oficialūs pasirodymai ant ledo galėjo atsirasti 1880 m., kai Vienos čiuožėjų klubas per savo susirinkimus pradėjo imituoti valsą ant ledo. Jis pirmasis pradėjo čiuožti pagal muziką, įtraukdamas į savo pasirodymus grakščius kūno judesius, šuolius ir suktukus. Nors iš pradžių jo „tarptautinis stilius“ gimtojoje Amerikoje buvo sutiktas skeptiškai, Europoje, ypač Vienoje, jis sulaukė didžiulio pripažinimo ir tapo modernaus dailiojo čiuožimo pradininku. Būtent jo dėka sportas įgavo teatrališkumo ir artistiškumo, be kurio šiandien jo neįsivaizduojame.
XX amžiaus pradžioje dailusis čiuožimas jau buvo įsitvirtinęs kaip rimta sporto šaka. 1908 metais jis netgi tapo Londono vasaros olimpinių žaidynių dalimi - tai unikalus atvejis, kai žiemos sporto šaka debiutavo vasaros olimpiadoje. Dailusis čiuožimas debiutavo 1908 m. Iki 1972-ųjų buvo rengiamos vyrų ir moterų asmeninės bei porų varžybos, o šokiai ant ledo į olimpinę programą įtraukti nuo 1976 m. Vėliau, 1924 metais įsteigus žiemos olimpines žaidynes, dailusis čiuožimas tapo neatsiejama jų programos dalis.
1916 m. olimpinės žaidynės turėjo vykti Vokietijos sostinėje Berlyne, tačiau jos nebuvo surengtos dėl Pirmojo pasaulinio karo. Teisė rengti 1920 m. Antverpeno žaidynėse dalyvavo 2622 sportininkai iš 29 šalių. Daugiausia medalių iškovojo (iš viso medalius laimėjo 22 rinktinių atstovai): 1. JAV - 95 (41, 27, 27), 2. Švedija - 64 (19, 20, 25), 3. Antverpeno žaidynių atidaryme pirmą kartą istorijoje buvo pakelta olimpinė vėliava su penkiais žiedais, simbolizuojančiais penkis žemynus, taip pat pirmą kartą buvo perskaityta sportininkų olimpinė priesaika kovoti garbingai. Po pertraukos nuo 1908 m.
Taip pat skaitykite: Saugos Priemonės ir Čiuožimo Inventorius
Disciplinų Įvairovė: Keturios Ledo Dramos Pusės
Dailusis čiuožimas nėra monolitiškas. Jis skirstomas į kelias skirtingas disciplinas, kurių kiekviena reikalauja specifinių įgūdžių ir pasižymi unikalia dvasia. Yra šios dailiojo čiuožimo olimpinės rungtys: pavienis (vyrų ir moterų), porinis (mišrių porų) dailusis čiuožimas, šokiai ant ledo (mišrių porų) ir komandinė.
Vyrų ir Moterų Vienetai: Individualumo Triumfas
Tai bene geriausiai atpažįstama ir populiariausia dailiojo čiuožimo disciplina. Čia sportininkas ant ledo yra vienas - tik jis, muzika ir teisėjai. Varžybas sudaro dvi dalys: trumpoji programa ir laisvoji programa. Vyrų, moterų ir porų varžybose sportininkai atlieka po dvi programas: trumpąją su privalomaisiais techniniais elementais ir laisvąją, į kurią taip pat įeina privalomųjų techninių elementų, bet suteikiama daugiau laisvės, kaip juos atlikti. Patys čiuožėjai pasirenka muziką, pagal kurią nori atlikti abu šiuos šokius. Trumpojoje programoje čiuožėjai privalo atlikti septynis privalomus elementus (šuolius, suktukus, žingsnelių seką), kurie leidžia palyginti techninį sportininkų pasirengimą. Laisvoji programa, kaip ir sako pavadinimas, suteikia daugiau kūrybinės laisvės. Čia sportininkai gali atskleisti savo artistiškumą, papasakoti istoriją ir pademonstruoti sudėtingiausius techninius elementus. Vienetų čiuožimas - tai atletiškumo ir meno sintezė, kurioje galingi keturgubi šuoliai derinami su neįtikėtinu lankstumu ir elegancija.
Porinis Čiuožimas: Partnerystės Harmonija ir Drąsa
Jei vienetų čiuožimas yra individualumo išraiška, tai porinis čiuožimas - absoliutaus pasitikėjimo ir partnerystės triumfas. Čia vyras ir moteris čiuožia kaip vienas nedalomas vienetas. Be standartinių elementų, tokių kaip šuoliai ir suktukai (kurie turi būti atliekami sinchroniškai), porų varžybose matome ir unikalių, kvapą gniaužiančių elementų. Tai aukštai į orą išmetamos partnerės (išmetimai), įspūdingi pakėlimai, reikalaujantys didžiulės partnerio jėgos, ir garsioji „mirties spiralė“, kurios metu partneris suka partnerę aplink save, jai esant žemai prie pat ledo. Kiekvienas judesys reikalauja tobulo laiko suvokimo ir visiško pasitikėjimo partneriu. Tai pati drąsiausia ir rizikingiausia dailiojo čiuožimo disciplina.
Ledo Šokiai: Ritmas, Emocijos ir Precizika
Ledo šokiai dažnai painiojami su poriniu čiuožimu, tačiau tai visiškai kitokia disciplina. Jos šaknys - pramoginiuose šokiuose. Čia pagrindinis dėmesys skiriamas ne akrobatiniams elementams, o muzikos interpretacijai, sudėtingoms žingsnelių kombinacijoms ir partnerių tarpusavio ryšiui. Ledo šokiuose draudžiami aukšti pakėlimai virš galvos ir išmetimai. Vietoj to, poros demonstruoja neįtikėtiną čiuožimo techniką, preciziškus žingsnelius ir šokio judesius, pritaikytus ledui. Šokių ant ledo varžybų dalyviai atlieka ritminę (trumpąją) ir laisvąją programas. Ritminės programos muzikos žanrą kasmet nustato ir paskelbia Tarptautinė čiuožimo sąjunga. Varžybas sudaro ritminis šokis, kuriame visos poros privalo atlikti šokį pagal iš anksto nustatytą ritmą (pavyzdžiui, tango, valsą ar svingą), ir laisvasis šokis, kuriame, kaip ir kitose disciplinose, atsiskleidžia poros kūrybiškumas ir gebėjimas papasakoti istoriją per šokį. Tai pati artistiškiausia ir emociškai įtaigiausia disciplina. Atlikdami šokių ant ledo programą čiuožėjai neturi atsiskirti vienas nuo kito daugiau nei 5 kartus arba ilgiau kaip 5 s, kėlimai - ne aukščiau pečių lygio.
Sinchroninis Čiuožimas: Komandinė Jėga Ant Ledo
Nors sinchroninis čiuožimas nėra olimpinė sporto šaka, jo populiarumas pasaulyje nuolat auga. Tai komandinė disciplina, kurioje 12-16 čiuožėjų (dažniausiai moterų) komanda ant ledo juda kaip vienas organizmas. Jų pasirodymas - tai sudėtingų formacijų (ratų, linijų, blokų, krypčių keitimo) ir sinchroniškų judesių pynė. Įsivaizduokite, kokio susiklausymo ir precizikos reikia, kad šešiolika žmonių, skriejančių dideliu greičiu, vienu metu atliktų tą patį sudėtingą posūkį ar žingsnelį. Tai įspūdingas reginys, demonstruojantis komandinio darbo galią. Žymiausi 20 a. Šiaurės Amerikoje ir Skandinavijoje labai populiarus sinchroninis čiuožimas. 1957 pirmą kartą pademonstruotas Jungtinėse Amerikos Valstijose. Sinchroninio čiuožimo komandą sudaro 12-16 čiuožėjų (vienoje komandoje gali būti ir vyrai, ir moterys).
Taip pat skaitykite: Lietuvos dailiojo čiuožimo viltys: Reed ir Ambrulevičius
Komandinės varžybos
Komandines varžybas sudaro du etapai - atrankos ir finalinis. Čia čiuožėjai irgi rodo dvi programas - trumpąją ir laisvąją. Atrankos etape keturių dailiojo čiuožimo rungčių vienos šalies atstovai - du pavieniai čiuožėjai, vyras ir moteris, bei ledo šokėjų pora ir porinio čiuožimo duetas - atlieka trumpąsias programas ir kovoja dėl kuo geresnių įvertinimų. Šios varžybos rengiamos prieš atidarymo ceremoniją ir jose dalyvauja dešimties geriausių šalių čiuožėjai (pagal to sezono pasaulio reitingą).
Technikos Elementų Abėcėlė: Kas Slypi Už Sudėtingų Pavadinimų?
Dailiojo čiuožimo komentatoriai dažnai svaidosi sudėtingais terminais: „keturgubas tulupas“, „Lutzas“, „Biellmanno sukinys“. Ką iš tiesų reiškia šie pavadinimai? Naudojami meninės gimnastikos, akrobatikos, šokių elementai, dažnai keičiama čiuožimo kryptis, atliekami įvairūs žingsniai, suktukai, šuoliai ir figūrų deriniai. Varžybos rengiamos 53-60 m ilgio, 26-30 m pločio natūralaus ar dirbtinio ledo aikštelėje. Vertinama čiuožimo figūrų ir šokių elementų atlikimo kokybė, figūrų įvairumas, sudėtingumas, judesių darnumas, kompozicijos originalumas, čiuožimo grožis.
Šuoliai: Skrydis Virš Ledo
Šuoliai yra patys įspūdingiausi ir daugiausiai taškų duodantys elementai. Yra šeši pagrindiniai šuolių tipai, pavadinti jų kūrėjų vardais arba apibūdinantys atsispyrimo techniką. Jie skirstomi į dvi grupes: atsispiriamus nuo pavažos briaunos ir atsispiriamus dantukais.
- Briaunos šuoliai: Salchowas (Axelio Paulseno varžovo Ulricho Salchowo vardu), Rittbergeris (dažniau vadinamas Loop) ir Axelis (vienintelis šuolis, atliekamas atsispiriant judant į priekį, todėl turintis papildomą pusę apsisukimo).
- Dantukų šuoliai: Tulupas (Toe Loop), Flipas ir Lutzas.
Sudėtingiausiu šuoliu laikomas Axelis. Pavyzdžiui, trigubas Axelis iš tiesų turi tris su puse apsisukimo ore. Lutzas taip pat laikomas labai sudėtingu, nes čiuožėjas turi atsispirti nuo išorinės pavažos briaunos, judėdamas viena kryptimi, bet suktis ore į priešingą pusę, kas reikalauja puikios koordinacijos. Šiuolaikiniame vyrų čiuožime domininuoja keturgubi šuoliai, o moterys jau taip pat sėkmingai juos įvaldė. Šiemet ledo arenoje Pekine sužibėjo 15-metė Kamila Valijeva, tapusi pirmąja istorijoje, kuri olimpiadoje atliko keturgubą šuolį.
Sukiniai: Elegancijos Sūkurys
Sukiniai - tai elementas, kuriame atsiskleidžia sportininko lankstumas, pusiausvyra ir greitis. Yra trys pagrindinės pozicijos: status sukinys (upright spin), sėdomis (sit spin) ir „kregždutė“ (camel spin). Kiekviena iš šių pozicijų turi daugybę variacijų. Pavyzdžiui, garsusis Biellmanno sukinys, kurio metu čiuožėja (arba labai lankstus čiuožėjas) už nugaros iškelia koją virš galvos, yra stataus sukinio variacija. Sukiniai vertinami pagal greitį, pozicijų sudėtingumą, centravimą (gebėjimą suktis vienoje vietoje) ir apsisukimų skaičių. Jie sukasi 300 apsisukimų per minutę greičiu.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sportininkai Pjongčange
Pačiūžos
Anksčiau pačiūžos buvo gaminamos iš gyvūnų kaulų. Kol E.V. Bushnellis neišrado saugaus metalinių pačiūžų spaustuko, nebuvo įmanoma su pačiūžomis atlikti sudėtingų manevrų - jie paprasčiausiai nukrisdavo arba sužeisdavo žaidėją. Tačiau, kai 1848 m. E.V. Pačiūžų ašmenų priekinė dalis yra dantyta. Dailiojo čiuožimo sportininkai gali pasisukti ir trumpam sustoti dėl vos pastebimo dantyto krašto ant ašmenų krašto. Geriau nebūti šalia čiuožėjų nusileidimo metu. Yra judesių, kurių čiuožėjai vyrai negali atlikti. Dailiojo čiuožimo elementas atsilenkus atgal („layback spin”), kai čiuožėjas turi atlošti pečius ir galvą, labai apkrauna pečius ir stuburą ir reikalauja didelio lankstumo.
Už Kulisų: Teisėjavimas, Kostiumai ir Pasiruošimas
Pasirodymas ant ledo - tai tik ledkalnio viršūnė. Sėkmę lemia daugybė nematomų detalių.
Sudėtinga Teisėjų Sistema
Po 2002 metų Solt Leik Sičio olimpiadoje kilusio teisėjavimo skandalo, buvo įdiegta nauja, sudėtingesnė vertinimo sistema. Dabar kiekvieno sportininko pasirodymas vertinamas pagal dvi dedamąsias: techninių elementų sumą (TES) ir programos komponentų balą (PCS). Techninė vertė priklauso nuo atliktų elementų sudėtingumo ir jų įvykdymo kokybės. Programos komponentai vertina bendrą pasirodymo kokybę: čiuožimo įgūdžius, perėjimus tarp elementų, atlikimą (charizmą), kompoziciją ir muzikos interpretaciją. Taškus už pasirodymą varžybose skiria du techniniai specialistai ir techninis kontrolierius. Jie vertina čiuožėjų techninių elementų atlikimą, o šokių kokybę ir meninius elementus vertina devynių teisėjų komisija. Galutinę sportininkų rikiuotę ir medalininkus nulemia bendra taškų, gautų už du šokius, suma. Ši sistema yra skaidresnė, tačiau kartu ir labai sudėtinga, reikalaujanti iš teisėjų didelio profesionalumo.
Kostiumas - Daugiau Nei Drabužis
Dailiojo čiuožimo kostiumas yra neatsiejama pasirodymo dalis. Jis padeda kurti personažą, atspindėti muzikos nuotaiką ir pabrėžti judesių grožį. Kostiumai siuvami iš elastinių, lengvų audinių, kad nevaržytų judesių. Dizainas, spalvos, blizgučiai - viskas apgalvota iki smulkmenų, kad sukurtų harmoningą visumą su programa. Kartais kostiumas gali tapti tikru meno kūriniu.
Nematomas Darbas
Profesionalaus čiuožėjo diena prasideda anksti ryte ir baigiasi vėlai vakare. Kelios valandos ant ledo - tai tik dalis darbo. Sportininkai daug laiko praleidžia ir sporto salėje, lavindami jėgą, ištvermę ir lankstumą. Jų programoje - baleto, gimnastikos, šiuolaikinio šokio pamokos, kurios padeda lavinti kūno kontrolę ir artistiškumą. Be to, didžiulis dėmesys skiriamas psichologiniam pasirengimui, nes gebėjimas susikaupti ir atlaikyti milžinišką spaudimą varžybų metu yra raktas į sėkmę.
Dailusis Čiuožimas Lietuvoje: Nuo Povilo Vano Iki Šiandienos Vilčių
Lietuvoje dailusis čiuožimas pradėtas kultivuoti 1923, varžybos įvyko 1924. Lietuvos vardas dailiojo čiuožimo pasaulyje ryškiausiai nuskambėjo dėka ledo šokėjų poros - Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago. Jų ilga ir įspūdinga karjera, vainikuota Europos ir pasaulio čempionatų medaliais bei penkeriomis olimpinėmis žaidynėmis, įkvėpė ne vieną jauną sportininką ir išpopuliarino šią sporto šaką Lietuvoje. Jų rengiamas šou „Liepsnojantis ledas“ kasmet pritraukia minias žiūrovų ir leidžia iš arti pamatyti pasaulinio lygio žvaigždes.
Šiandien Lietuvos dailiojo čiuožimo vėliavą neša nauja karta. Allison Reed ir Saulius Ambrulevičius sėkmingai tęsia ledo šokių tradicijas, demonstruodami aukštus rezultatus Europos ir pasaulio čempionatuose. Turime ir jaunų, perspektyvių vienetininkų. Vis dėlto, sportininkai susiduria su iššūkiais - Lietuvoje vis dar trūksta aukšto lygio ledo arenų, o finansavimas dažnai yra nepakankamas, kad būtų galima konkuruoti su didžiųjų dailiojo čiuožimo valstybių atstovais. Nepaisant to, entuziazmas ir atsidavimas šiam sportui leidžia tikėtis, kad ateityje dar ne kartą išgirsime Lietuvos vardą svarbiausiose dailiojo čiuožimo varžybose.
1931 surengtas pirmasis Lietuvos čempionatas. Iki Antrojo pasaulinio karo varžybos vyko ant natūralaus ledo, todėl dėl oro sąlygų kiti čempionatai įvyko tik 1932, 1937, 1940. Lietuvos sportininkai 1929 ir 1935 dalyvavo Baltijos šalių studentų varžybose, 1937 - universiadoje Australijoje. Geriausi 1924-41 čiuožėjai: Vincas Ignaitis, K. Kalvaitis, Liudas Zeikus, O. Paplauskaitė, F. Zeikuvienė. Nuo 1951 vėl rengiami Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatai. 1960 Kaune, 1963 Vilniuje įsteigtos dailiojo čiuožimo mokyklos. 1976 Kaune pradėjo veikti pirmoji Lietuvoje dirbtinio ledo čiuožykla. 1991 Lietuvos čiuožimo federacija tapo Tarptautinės čiuožėjų sąjungos nare, nuo 1992 Lietuvos sportininkai dalyvauja Europos ir pasaulio čempionatuose. Daugkartiniai Lietuvos čempionai: Aidas Reklys, Beatričė Rožinskaitė, E. Vaitkutė, P. Vanagas, Lilija Žalytė‑Vanagienė, Gintarė Vostrecovaitė, Ingrida Zenkevičiūtė-Snieškienė (pavienis dailusis čiuožimas). Šokių ant ledo pora M. Drobiazko ir P. Vanagas 2000 ir 2006 iškovojo Europos, 2000 pasaulio čempionatų bronzos medalius. Dalyvavo penkeriose žiemos olimpinėse žaidynėse: 1998 Nagano užėmė 8, 2002 Salt Lake City - 5, 2006 Turino - 7 vietą. 2024 01 10-14 Europos dailiojo čiuožimo čempionatas surengtas pirmą kartą Lietuvoje (Kaune).
Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionais tapo: pavienio vyrų - K. Kalvaitis (1931), L. Zeikus (1932), V. Ignatavičius (Ignaitis; 1937, 1940), pavienio moterų - M. Jungferienė (1931), O. Paplauskaitė (1932), F. Zeikuvienė (1937, 1940), porinio - A. Mikulskytė ir K. Mickevičius (1931), O. Paplauskaitė ir O. Tylius (1932), Dornaitė ir K. Mickevičius (1937), F. Zeikuvienė ir K. Mickevičius (1940). 1929 ir 1935 Lietuvos sportininkai dalyvavo Baltijos šalių studentų (SELL) žaidynėse, 1937 - pasaulio studentų žaidynėse. Vyko tarpvalstybinės varžybos: 1937 ir 1939 - su Latvija, 1940 - su Estija; tarp vyrų nugalėjo Vincas Ignatavičius (Ignaitis). Geriausi čiuožėjai: Vincas Ignaitis, K. Kalvaitis, L. Zeikus, O. Paplauskaitė, F. Zeikuvienė. 1941 dalyvauta SSRS dailiojo čiuožimo čempionate (Vincas Ignaitis užėmė 4 vietą). Karo metais apsiribota tik Lietuvos čempionatais. 1946 dalyvauta SSRS čempionate (užimta komandinė 7 vieta). Nuo 1951 vėl rengiami Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionatai. 1958, 1966, 1968 ir 1977 Lietuva dalyvavo Pabaltijo varžybose (1977 užėmė 1 vietą). 1959 Marija Daugėlaitė įkūrė visuomeninę Vaikų dailiojo čiuožimo mokyklą (išugdė Liliją Žalytę-Vanagienę ir Raimondą Eismontaitę-Kisielienę, jos vėliau tapo trenerėmis) Kaune, 1963 tokia mokykla įkurta Vilniuje. 1976 Kaune pradėjo veikti dirbtinio ledo čiuožykla (iniciatorius Alfonsas Žalys), 1977 Vilniuje pastatytuose sporto rūmuose įvyko SSRS čempionatas. 1983 Povilas Vanagas SSRS jaunučių dailiojo čiuožimo čempionate užėmė 3 vietą. Lietuvoje dailųjį čiuožimą 1983 kultivavo apie 500 sportininkų, dirbo 6 treneriai. Žymiausieji sportininkai - ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas dalyvavo 5 žiemos olimpinėse žaidynėse: XVI (1992 Albervilis, Albertville, Prancūzija) užėmė 16 vietą, XVII (1994 Lilehameris, Lillehammer, Norvegija) - 12 vietą, XVIII (1998 Naganas, Japonija) - 8 vietą, XIX (2002 Solt Leik Sitis, Salt Lake City,JAV) - 5 vietą ir XX (2006 Turinas, Torino, Italija) - 7 vietą. Ledo šokėjų pora Katrina Kopely (Katherine Copel) ir Deividas Stagniūnas, kartu čiuožiantys nuo 2006, 2009 Europos čempionate užėmė 12 vietą, pasaulio čempionate - 14 vietą ir iškovojo Lietuvai kelialapį į 2010 žiemos olimpines žaidynes Vankuveryje (Vancouver, Kanada).
Lietuvos olimpiečiai: Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas (1992, 1994, 1998, 2002, 2006); Isabella Tobias ir Deividas Stagniūnas (2014); Paulina Ramanauskaitė ir Deividas Kizala (2022). Aukščiausia pasiekta vieta - penkta, ją 2002 m. Solt Leik Sityje iškovojo M.Drobiazko ir P.Vanagas.
Mūsų šalies dailųjį čiuožimą sunku įsivaizduoti be Lilijos Vanagienės - Lietuvos čiuožimo federacijos prezidentės, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentės, nusipelniusios Lietuvos trenerės, aštuoniskart respublikos čempionės. Be to, penkerių žiemos olimpinių žaidynių dalyvio, pasaulio ir Europos čempionatų bronzinio prizininko Povilo Vanago mamos bei pirmosios trenerės.
Kodėl Dailusis Čiuožimas Vis Dar Žavi Milijonus?
Kasmet, artėjant žiemos sezonui, milijonai žmonių visame pasaulyje įsijungia televizorius stebėti dailiojo čiuožimo transliacijų. Šio sporto populiarumo paslaptis slypi jo unikalume. Tai viena iš nedaugelio sporto šakų, kurioje fizinė jėga ir techninis meistriškumas taip glaudžiai persipina su menu ir emocijomis. Tai drama, kurios scenarijus rašomas čia ir dabar, ant ledo. Kiekvienas pasirodymas - tai trumpas spektaklis, pasakojantis meilės, netekties, kovos ar džiaugsmo istoriją. Mes žavimės ne tik sportininkų gebėjimu atlikti neįtikėtinus triukus, bet ir jų drąsa, pažeidžiamumu ir aistra, kurią jie atiduoda žiūrovams. Dailusis čiuožimas primena mums, kad žmogaus galimybės yra beribės, o grožis gali gimti iš sunkiausio darbo ir didžiausio atsidavimo.
tags: #dailusis #ciuozimas #olimpines #zaidynes #tv6 #kartojimas