Donatas Petrošius, poetas ir eseistas, teigia, kad kūryba jam yra nuolatinis procesas, vykstantis be valios ar planavimo, panašus į kvėpavimą. Jis bando susieti sunkiai susiejamus dalykus į sklandų pasakojimą. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip šis požiūris atsiskleidžia jo kūryboje, vaikystės prisiminimuose, kino patirtyse ir požiūryje į sovietmetį.
Vaikystės patirtys: tarp meilės ir laisvės
D. Petrošius prisimena tūkstančius detalių iš ankstyvos vaikystės, kurią praleido slankiodamas pakampėmis paskui alaus ir netikro vyno gėrikus, sovietinio kolchozo bohema, sportininkus. Jis nelankė darželio, o dienas ir vakarus leido su tėvu - kino mechaniku ir sporto metodininku. Rašytojui, anot jo, nėra dalykų, kurių nereikėtų pamatyti. Iš pradžių jis trankėsi po rajonines varžybas paskui įvairias sporto šakų ekipas iš savo kaimo, vėliau - su tėvu vyko į ilgų nuotolių bėgimus visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Jo vaikystė buvo saldi, skaudi ir pavojinga.
Jis teigia, kad savo vaikystę gali aprašyti dvejopai: iš labai prižiūrėto, lepinto, meile įkrauto vaiko pozicijų ir kaip laukinio, turėjusio daug laisvės. Pradinėse klasėse jis nemokėjo dantų valytis, neskirdavo švarių kojinių nuo nešvarių, nematydavo reikalo pasisakyti, kur einąs, ir galėdavo grįžti nakčia, jei niekas jo nerasdavo ir neparvesdino. Jis turėjo įprotį elgtis atbulai, nei yra liepta.
Poezija ir autobiografiškumas
D. Petrošius teigia, kad jei eilėraščiai paskaitomi, su poetinėmis įkrovomis, tuomet nesvarbu, ar ten pateko biografiškumo, ar ne. Svarbiausia, kad ji atlaikytų laiko išbandymą, kad žmonės po dešimt ar šimto metų atrastų universalių ir artimų dalykų. Nuo mūsų teoretizavimų, kokia gali, o kokia negali būti poezija, niekas nepriklauso. Mėgindamas įsprausti į rėmus gali apsijuokti ar prisišnekėti. Jis džiaugiasi, kad kaita niekada nesustoja - keičiasi žmonės, pasaulis, santykiai, požiūrio taškai.
Kino mechaniko karjera
D. Petrošius pasakoja apie savo kino mechaniko padėjėjo karjerą, kurią trumpai aprašius, gal į šimtą puslapių tilptų, o išsami ataskaita užimtų mažų mažiausia šešis šimtus. Yra išlikę kalnai žurnalų apie kiną, keletas tūkstančių reklaminių afišų palėpėje, susuktų į ritinius, dalis - dvikalbės, lietuvių ir rusų kalbomis - spalvotos reklamos, atspausdintos centrinės kino direkcijos užsakymu, dalis - jo tėvo kaligrafija tušu.
Taip pat skaitykite: Lietuvos futbolo dainų kultūros apžvalga
Antradieniais, ketvirtadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais filmus rodydavo Bijotų laisvalaikio salėje, trečiadieniais ir pirmadieniais - vakarinius seansus griūvančioje Girdiškės salėje. Į Girdiškę nuvažiuodavo vakariniu autobusu, o už trijų šimtų metrų nuo salės gyveno jo seneliai. Po filmo tamsoje parbėgdavo su tėvu bėgte į Bijotus. Filmus į Bijotus atveždavo kelioms dienoms iš Šilalės, o kaip iki Girdiškės nusigabenti, kaip juos paskui parsivežti - buvo jų pačių reikalas. Automobilio neturėjo, o tėvas vengdavo aplinkinių prašinėti paslaugų ir pagalbos. Už tai prisisportuodavo su tomis dėžėmis į valias. Viena dėžė sverdavo keliolika kilogramų.
Jei vakaras šiltas, šviesus, prisirinkdavo Bijotuose aplink kino salę daug vaikų. Žaisdavo slėpynių, gaudynių ar šiaip stebėdavo, kas vyksta aplink. Pilnamečiai vaikinai suvažiuodavo motociklais. Mėgindavo krapštytis aplink variklius, kišti pagalius į duslintuvus, kai niekas nematydavo.
Į sovietinius filmus ateidavo trisdešimt-penkiasdešimt žiūrovų. Jei prastas oras - dešimt ar dvidešimt. Pilna salė susirinkdavo į JAV gamybos filmus, pavyzdžiui, „Spartaką“, „Tą beprotišką, beprotišką, beprotišką pasaulį“ ar panašias ideologiškai nepavojingas istorines ekranizacijas ir komedijas. Nuo kokių 1985 ar 1986 metų mėnesio repertuare pasitaikydavo du-trys amerikietiški aštraus siužeto nuotykių filmai, vienas gana kokybiškas fantastinis - „Mano prieše“. Mudu su tėvu labiausiai laukdavome prancūziškų komedijų - su Louis de Funèsu, Bourviliu. Ypač - „Didžiojo pasivaikščiojimo“. Labai retai atveždavo britiškų filmų - pamenu vykusią komediją „Misteris Pitkinas priešo užnugaryje“. Rumuniški įsiminė, nes visiškai nepanašūs į kitų socialistinių šalių kiną. Ir jugoslaviški, nes jie ekranizavo ne vieną filmą apie indėnus. Į indiškus filmus ateidavo gal trys šimtai žiūrovų. Bene šimtas stovėdavo pasieniais, nes trūko sėdimų vietų.
Nors Bijotų Dionizo Poškos kolūkis „ant popieriaus“ buvo milijonierius, bet pirmininkui niekaip nepavykdavo atsikovoti pinigų iš biudžeto, kad galėtų pastatyti naują laisvalaikio salę, kur būtų vietos atsisėsti visiems (okupantai sukišdavo kolūkiečių ir darbininkų milijardus į Afganistano karą ir į viso pasaulio čegevarų rėmimą). Karštligė dėl indų filmų sovietmečiu rodė, kad žmones traukia surogatai. Ne kapitalizmas su meksikietiškais serialais sugadino žmonių estetinį skonį - šlamšto poreikis yra įgimtas. Bet pasitaikydavo anšlagų ir į gerus filmus, pavyzdžiui, į lietuvišką „Skrydis per Atlantą“. Kaip svarbų įvykį įsiminiau muzikinį filmą „Kažkas atsitiko“ - su BIX, „Fojė“ ir „Antimi“.
Prieš pat nepriklausomybę repertuare atsirado erotinių filmų - „Intermergaitė“, „Mažoji Vera“ ir pan. Tada manęs dešimtmečio-vienuolikamečio neįleisdavo žiūrėti. Pavadinimus, plakatus, recenzijas „Kino“ žurnale atsimenu, nors iki dabar nėra tekę matyti tų anais laikais mane namuose įkalinusių N-16 šedevrų. Šiaip tėvai nebūtų draudę žiūrėti tų neva erotinių filmų; su tėvu vieną vakarą Šilalės kino teatre „Aušra“, laukdami naktinio autobuso į Vilnių, į varžybas, žiūrėjome „Modernistus“ - neblogo lygio filmą apie dailininko Amadeo Modiglianio gyvenimą: ten šio to būta iš N-16 repertuaro, dėl visa ko apsimečiau, kad užsnūdau ir nieko tokio nemačiau; taip pažeisti viešąją tvarką galima pusiau svetimame mieste, kur mus praeiviai pažinojo tik iš matymo, o savo kaime - sėdėt namie, nes savo sūnų įleidus - visus vaikus būtų tekę suleisti salėn, nes vaikai jau tada buvo drąsūs.
Taip pat skaitykite: Gudznevičiūtės kelias į auksą
Pamenu, kaip mano klasiokas Giedrius įbruko kapeikas per anšlaginius seansus „bilietuojančiai“ mano mamai ir ryžtingai prasibrovė vidun, kur iš videojuostos viešai rodė pirmąkart Bijotų istorijoje itališką erotinį filmą. Neįmanoma sustabdyti dvylikamečio, kuris po kaimą važinėjasi raudonais tėvo „Žiguliais“.
Prieš pat devyniasdešimtuosius buvo susiklosčiusi tvarka dukart per mėnesį iš Šilalės kino direkcijos atvežti „viliuku“ spalvotą televizorių su vaizdo grotuvu (sakė, kad kainuoja tris šimtus rublių, gamina Minske ir, pateikus užsakymą, tenka daug mėnesių laukti, kol ateis tavo eilė atsiimti) ir rodyti filmus su Stalone, Švarcu, Džekičanu ir kitais robokopais. Po du per vakarą. Filmai su Bruceʼu Lee ir Šaolinio vienuolių kung fu daugelį pastūmėjo savarankiškai kibti į Rytų kovos menus, atsirado prekyboje plonų knygelių su pratimais, katomis.
Iki 1992-ųjų kino salių lankomumas taip sumažėjo, kad toliau visai nebeapsimokėjo tuo užsiimti. Net iš idėjos. Tėvą gniuždė suvokimas, kad provincijoje niekam nebereikia kino.
Praėjus trims dešimtmečiams nuo tų laikų daug kas susilieja, spalvos išblunka. Į tuos laikus grįžti iš dalies įmanoma turbūt tik žiūrint filmus. Sentimentalių prisiminimų tiražuoti nenoriu. Daugybė dalykų, net jei parašyčiau teisybę, atrodytų kaip išmonė.
„Nuožiūros“ ir kinomanijos tęsinys
D. Petrošiaus eilėraščių rinkinyje „Aoristas“ vienas skyrius yra ištisai „nužiūrėtas“ - eilėraščiai tiesiai šviesiai vadinami realiai egzistuojančių filmų pavadinimais: „Veidrodis“, „Deadman“, „Mulholland Dr.“, „Kava ir cigaretės“ ir kt. Tai rodo, kad jo kaip kinomano karjera tęsėsi dar ilgai po kino rodymo su tėvu.
Taip pat skaitykite: Gudžinevičiūtės kelias į olimpą
Iki kokių 2010-ųjų, atradęs DVD formatą, piktnaudžiaudavau namų kinu, pasitaikydavo, ir po dešimt valandų be pertraukų. Būdavo, kad vieną-du mėnesius kiekvieną vakarą žiūriu tą patį filmą. Ką nors parašydavau užsigalvojęs, tie „Nuožiūrų“ eilėraščiai - tarsi komentarai, juos būtų galima tęsti iki begalybės. Prabėgus tiek laiko - ginčytis su savimi. Pradžiai derėtų perrašyti visus iš „Nuožiūrų“ iš naujo. Visai kitaip. Dviem ar trimis tekstais lyg ir esu patenkintas, ten pataisyti pakaktų tik tam tikras eilutes. Dabar taip su filmų žiūrėjimu nebekvailioju. Kasmet aptinku mažiau nei dvidešimt dar nematytų, bet vertų pažiūrėti filmų.
Apie scenarijus negalvoju - esu realistas ir suvokiu, kad kinui reikia ne tik baisiai didelių pinigų, bet ir režisierių, aktorių, laiko. Kantrybės ištverti nesėkmes, klupinėjimus. Galbūt aš nė nežinau, kas tas kinas apskritai. Gal nesu viso to reikalo matęs iš šalies. Gal buvau ir tebesu per daug į jį - kaip į vaizdinį - sulindęs.
Atmintis ir sovietmetis
D. Petrošius teigia, kad visos mūsų epochos buvo trumpos, ryškios ir skirtingos. Nemoku į sovietmetį žiūrėti be palyginimų su vėlesniais laikais. Buityje, kuri buvo ant ribos tarp kuklaus gyvenimo ir nepriteklių, trūko visko, ko tuo metu reikėdavo sportuojančiam vaikui - padorios sportinės aprangos, ypač bėgimo batelių, futbolo kamuolių, reikiamo dydžio slidinėjimo batų… Nežinau, kaip didmiesčių vaikams, bet iš kaimo pusdieniui į miestą su mama nuvažiavus apsipirkti, nieko gero nerasdavai. Drabužius, batus pirkdavo tokius, kokių tą dieną yra krautuvėje. Niekada madomis nesidomėjau, bet jau tada jausdavau, kad viskas pasiūta atbulomis rankomis, kai net tavo dydžio drabužiai atrodo tarsi nusipirkti „ant išaugimo“. Ką ten apie batus ir skudurus - net knygų - ypač iš „Drąsiųjų kelių“ ar apie indėnus - sunku būdavo gauti.
Turėjau nusipirkęs „Vinetu“ II ir III tomus, o pirmojo ieškojau gal trejus metus. Baldų tekdavo laukti, kol skirs tėvams taloną. Apie automobilį jie nė nesvajojo. Cemento tvartui persistatyti taip ir negavom iki 1990-ųjų. Turėjom tvartą, 1958 metais suręstą iš senų rąstų, - 1980-aisiais jau sutrūniję viskas buvo, paršiukai išlandžiodavo per sienas ir kasmet po kelis kartus pabėgdavo. Atmintis tarsi ir norėtų numuilinti visokius nesmagius tardymus mokykloje, mamos kasdien parsinešamą iš mokyklos įtampą. Tėvo pasivaišinimus talkose, po kurių pasikeisdavo į kitą žmogų.
Mano problemos buvo tik vidutiniškos su tuo, ką regėjau aplink. Mano gatvėje vienas berniukas tempdavo tuščius butelius į parduotuvę ir keisdavo juos į duoną. Dabar irgi pasitaiko apleisties, bet- milžiniškas skirtumas, nes gyvename ne skurdo, o pertekliaus laikais. Daugybė žmonių gali sau leisti dalintis, padėti. Mėsa ir drabužiai nebėra deficitas ar prabanga. Kuo ankstyvesnė vaikystė, tuo spalvingesni personažai maldavosi po kaimus. Prisimenu sunkiai vaikštančią pagyvenusią moteriškę iš Bardžių, vadindavo ją Manke, - miniatiūrine brikele, rodos, tai buvo perdarytas vaikiškas vežimėlis, iki parduotuvės atitempdavo ją protiškai neįgali maždaug dvidešimtmetė dukra - turbūt nuo vaistų išpurtusiu veidu ir keista šukuosena; vaikai šnibždėdavosi, kad motina ją apkerpa avių žirklėmis. Kai dabar sako, kad kaimas prasigėręs, mane juokas ima. Tėvą nuo visiško prasigėrimo gelbėjo sportas.
Kai nuo 1988-ųjų intensyviai ėmėme važinėtis po visą Lietuvą į ilgų nuotolių varžybas (į tai ir sukišom didžiąją dalį šeimos biudžeto), mačiau visų rajonų centrų autobusų stočių ir autobusų parkų skurdą, nudrengtus viešbučius, pusbadžiu gyvenančius ir kapeikas skaičiuojančius bėgimo entuziastus, besirausiančius šiukšlynuose ieškant išmestų tam tikros rūšies šlepečių guminiu padu. Tą padą buvo galima prisiklijuoti prie savo bėgimo batelių pado - kad per greitai nesudiltų.
Sportas kaip bendrystės ir tobulėjimo priemonė
Klaipėdoje vykęs Žmonių, turinčių negalią, vasaros sporto festivalis sutraukė dalyvius iš įvairių Lietuvos kampelių ir svečius iš Latvijos bei Ukrainos. Visi festivalio dalyviai atliko nuotaikingą Flešmob'ą pagal Marijono Mikutavičiaus dainą "Ši vasara". Ši sporto šventė yra daugiau nei varžybos, tai - tikėjimo savimi, bendrystės ir pozityvios energijos šventė. Sportas leidžia įrodyti, kad ribos egzistuoja tik mūsų mintyse. Kiekvienas žmogus siekiame tobulumo, tačiau tobulumas nėra tik tai, kas užrašyta doktrinose, o mūsų darbuose, siekiuose, pastangose, noruose tobulėti. Šioje šventėje jaučiama graži harmonija ir bendrystė. Svarbiausia ne rezultatai, o buvimas čia ir dabar. Mėgaukimės šiuo laiku, bendraukime, pramogaukime ir aktyviai leiskime šią dieną.
„The Beatles“ fenomenas: socializmo įtaka populiariajai kultūrai
Georgeʼas gimė ir pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus praleido name su lauko tualetu. Devynis mėnesius per metus jame būdavo žiauriai šalta, visas šildymas - židinys svetainėje. 1950 m. vietos miesto taryba Georgeʼo šeimai skyrė naują namą - socialinį būstą. Neabejotina darbininkų klasė: tėvas iš pradžių dirbo autobuso konduktoriumi, paskui transatlantinių lainerių stiuardu. Todėl Georgeʼą daugiausia augino motina, vietinės krautuvės pardavėja. Jis lankė vaikų darželį, vėliau - vieną geriausių valstybinių mokyklų Didžiojoje Britanijoje. Visa tai - namas, darželis, mokykla - buvo nemokama; pokario Britanijoje vyko taiki socialistinė revoliucija, kurią pradėjo 1945 m. rinkimus laimėję leiboristai. Ministras pirmininkas Clementas Attleeʼis ir jo ministrai, apsišvietę įvairaus rango biurokratai, lipdė gerovės valstybę, kurios nesugebėjo sugriauti net piktoji M. Thatcher. Žinoma, ji buvo kuriama iš gaunamų didelių mokesčių. Turtingieji mokėjo tam, kad vargšai ar tiesiog nepasiturintys piliečiai galėtų (palyginti) padoriai gyventi, auginti vaikus, gydytis ir atostogauti. Savo ruožtu vargšai ir neturtingieji sukūrė šalį beveik iš naujo; vietoj sparčiai skurstančios pokario Britanijos su talonais maistui, tualetais kiemuose, apgailėtinu skurdu pramoniniuose rajonuose, vietoj buvusios imperijos, kuri prarasdavo vieną koloniją po kitos, atsirado kažkas kita, genetiškai panašu į ankstesnę, bet kitaip. Brutalizmas šalia vienbučių sublokuotų namų. Meno koledžai, tos estetizuotos profesinės ir technikos mokyklos, šalia parapijinių mokyklų.
„The Beatles“ 1966 m. albumas „Revolver“ prasideda Georgeʼo daina Taxman. Joje tyliausias bitlas virsta politiškiausiu to meto bitlu: jo muzikinių išpuolių taikiniu tampa progresinių mokesčių sistema Didžiojoje Britanijoje, pagal kurią 95 procentai viršpelnio (tuo metu gana reto šioje šalyje) atitenka valstybei ir tik penki procentai - laimingiesiems turtuoliams.
1974 m. vadinamąjį „The Beatles“ išsiskyrimo susitarimą dėl grupės išformavimo ir turto pasidalijimo pagaliau pasirašė visiškai materialūs Johnas, Paulas, Georgeʼas ir Ringo. Tad apskritai tai - akivaizdus nedėkingumas, veidmainystė ir net šventeiviškumas.
Beje, nuobodžiame, bet gerame 1973 m. soliniame albume „Living in the Material World“ autorius sąžiningai prisipažįsta, kad taip - jis savo galvoje saugo „dvasinį dangų“, bet gyvena, deja, materialiame pasaulyje, kaip ir Johnas bei Paulas.
Jei pokario leiboristai nebūtų nudyrę trijų kailių nuo turtingųjų, nieko to nebūtų buvę. Atrodo, kad susiduriame su klasikiniu konfliktu tarp rinkos tikslingumo ir naudos visuomenei. Pirmoji aukojama dėl antrosios. Tačiau tai ne visai tiesa.
Įsivaizduokime, kad tada Britanijoje nebuvo nei progresinių mokesčių, nei britų socializmo, nei gerovės valstybės, nieko, iš ko galėjo gimti „The Beatles“ ir kelios kitos didžiojo popmodernizmo prodiuserių kartos iki pat 2000-ųjų pradžios, kai išnyko meno koledžų absolventų srautas, kūręs tą puikųjį popmodernizmą ir, svarbiausia, nuostabų britų poproką. Išnyko, nes M. Thatcher ir vėlesnės vyriausybės - tiek torių, tiek leiboristų - sunaikino britų socializmą, reikalaudamos efektyvumo ir kitų rinkos nesąmonių. Meno koledžai buvo uždaryti. Viskas baigėsi. Dabar scenoje ir ekrane viduriniosios klasės atstovai profesionaliai linksmina salos gyventojus.
Taigi, jei ne „The Beatles“, Johnas, Paulas, Georgeʼas ir Richardas (kuris taip ir netaptų Ringo) visą gyvenimą būtų dirbę elektrikais, stiuardais, mašinistais, o gal net džezmenais restoranuose. Tai, tiesą sakant, nėra blogai: profesijos geros ir patikimos. Tačiau vis tiek jų atlyginimas būtų buvęs tūkstančius kartų mažesnis už tuos penkis septinto dešimtmečio vidurio bitlų eldorado procentus, kuriuos jiems paliko dainoje Taxman minimas misteris Wilsonas, to meto Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas.
Kita vertus, 1960-ųjų viduryje „The Beatles“ ir kitos britų invazijos grupės tapo vos ne pagrindine Didžiosios Britanijos eksporto preke. Tai reiškia, jog jos uždirbo tiek pinigų valstybės biudžetui, investicijoms į ekonomiką ir taip toliau, kad iš pirmo žvilgsnio komerciškai netikslingas visuomenės gerovės prioritetas pasirodė esąs komerciškai tikslingiausias, efektyviausias, tikra aukso gysla. Kitus šešiasdešimt metų ši šalis geriausiai prekiavo poproko muzika, kurią kūrė socialinių būstų gyventojų vaikai ir keistų liaudies amatų mokyklų, kuriose mokytojai mokė modernaus dizaino ir popmeno bei visai netradicinių įgūdžių, nebaigę studentai.
Brianas Ferry, prieš 1970 m. įkurdamas „Roxy Music“, mokė keramikos mergaičių (!) mokykloje, o jo grupės kolega Brianas Eno, paštininko sūnus, laisvalaikį leidęs taisydamas laikrodžius, mokėsi Ipsvičo meno mokykloje, kurią įsteigė garsus šiuolaikinis menininkas Roy Ascottas. Ascotto mokinys buvo būsimasis „The Who“ gitaristas Peteʼas Townshendas; šiek tiek vėliau Townshendas kartu su kita dabartine roko mumija Ronnu Woodu lankė kitą koledžą Ilinge. Baigiant pasakojimą: Davidas Jonesas (vėliau žinomas kaip Bowieʼis) mokėsi Bromlio vidurinėje technikos mokykloje; čia jis susidraugavo su populiariu aštunto-devinto dešimtmečių gitaristu Peteriu Framptonu ir Georgeʼu Underwoodu.
„Revolver“ viršelis taip pat laikomas tobulu. 1967 m. jis pelnė „Grammy“ už geriausią albumo apipavidalinimą. Dizainą sukūrė vokietis Klausas Voormannas, kartą užklydęs į vieną Hamburgo klubą, kur vyko dar labai jaunų bitlų pasirodymas. Jis persikėlė į Londoną ir kurį laiką net gyveno bute, kurį nuomojosi Georgeʼas ir Ringo. Voormannas ne tik apipavidalino daugybę plokštelių; jis grojo bosine gitara dešimtyse albumų, nuo Manfredo Manno iki Lennono „Imagine“ ir - kaipgi be jo! - Harrisono „Living in the Material World“.
Ant originalaus vinilo „Living in the Material World“ voko - žalioje pievelėje prie buteliais ir maistu apkrauto stalo sėdi įraše dalyvavę muzikantai. Trečias iš kairės - Voormannas, balta skrybėle su juodu kaspinu, dryžuotu kostiumu, jį iš dalies dengia didžiulė vaza su vaisiais, jis žiūri į Harrisoną, apsirengusį katalikiška sutana. Albumą pradėti daina Taxman buvo tikrai kieta, taip maniau nuo pat pradžių. Ji ir šiandien skamba galingai, beveik genialiai.
Visgi dainoje tvyro ne liūdesys, o savotiškas niūrus užsidegimas. Išgirdau ją būdamas šešiolikos ir iškart atpažinau šį jaudulį; dėl suprantamų priežasčių tada negalėjau jo tiksliau apibrėžti, bet dabar pasakysiu taip: tai modernistinio daikto, kuris sukurtas būtent kaip „daiktas“, the thing, toks, kurį, kaip sakė poetas, galima mesti į vitriną ir ją sudaužyti, jaudulys. „The Beatles“ iki „Revolver“ ne tai kad nemokėjo taip daryti, jie tiesiog nemąstė tokia kryptimi, apskritai taip negalvojo. Ir ne dėl to, kad ten ir įrašai atbuli, ir keisti garsai, ir sitara, ir visokie efektai, ir elektroniniai įmantrumai, ir net styginių kvartetas dainoje Eleanor Rigby. Tai dėl ko kito - prašau atleisti už aukštąjį stilių - dėl meninio mąstymo būdo.
Taxman gitaros rifas ir sulėtina, ir pagreitina dainos laiką, sąmoningai sulėtintas Georgeʼo balsas skamba kaip vienintelė šio pasaulio realybė, grėsminga kaip 95 procentų pajamų mokesčio tarifas, pritariantieji balsai kyla aukštyn kaip Gendalfo stebuklingosios lazdos paragavę nazgulai, o gitaros solo… ak. Drįsčiau teigti, kad tai genialiausias gitaros solo per visą „The Beatles“ istoriją. Kiekvieną kartą klausydamasis jo jaučiu vitrinų šukių traškesį po Paulo kojomis. Taip taip, Paulo, nes būtent tas saldžiabalsis dainininkas ir įkalė solinę gitaros partiją Taxman. Per kitus beveik šešiasdešimt savo muzikinės karjeros metų Paulas daugiau nieko panašaus nedarė.
Išeitų, kad: dainą sukūrė etatinis (iki „Revolver“ beveik atleistas nuo dainų rašymo) grupės gitaristas, bet gitaros solo sugrojo etatinis (nenuilstamai plušantis prie hitų konvejerio) bosistas. Pastarąjį penkiasdešimtmetį tokie dalykai vykdavo išimtinai pogrindyje, vėliau - nepriklausomame ir alternatyviajame poproke; paprastai manoma, kad tokio požiūrio madą (svarbiau ne kas geriau valdo tam tikrą instrumentą, svarbiausia - daiktas, susikuriantis savaime, padedant muzikantams ir įvairiausiems instrumentams bei prietaisams) „Berlin Trilogy“ pristatė Bowieʼis ir Eno. Todėl Taxman šiandieninei patyrusiai klausai skamba kaip pavyzdinis pogrindžio produktas. Problema ta, kad tai pavyzdys to, ko 1966 m. nebuvo: poproko pogrindis tada iš esmės neegzistavo. Buvo šiuolaikinis menas. Buvo revoliucinis, pamatus griaunantis laisvasis džiazas (free jazz). Žinoma, ir puiki pogrindinė literatūra, ypač anglų kalba. Bet poproko pogrindis ėmė formuotis po kelių metų ir suklestėjo jau aštuntame dešimtmetyje.
Tai pasakytina ne tik apie Taxman. Ir ne tik apie finalinę Tomorrow Never Knows, kurioje širdį draskantis ritmas, papildytas plėšrių valkirijų paklykavimų, įprasmina net pseudobudistines teksto nesąmones. Ir ne tik apie sitarinę Love You Too, kurioje beveik nesijaučia firminio būsimų Harrisono solinių albumų nuobodulio. Kalbu apie Paulo dainas, net ne dainas, o daineles, melodingas, dažniausiai paprastas ir nepretenzingas.
„Revolver“ yra grynai angliškas albumas, septinto dešimtmečio vidurio angliškumo kvintesencija, tapusi savotišku rėmu vėlesniam, jau užpatentuotam daugelio salos poproko kūrinių angliškumui. Įsivaizduokime: 1966 m., toms vietoms neįprastai saulėta ir karšta vasara, kažkas pasikeitė dangaus sferose, Anglijoje tapo linksmiau, rinktinė laimėjo pasaulio futbolo čempionatą (pirmą ir paskutinį kartą), Londono Soho - būreliai linksmų merginų, vilkinčių naujai išrastus mini. Albume „Revolver“ yra daina apie saulėtą dienelę. Žinoma, ją parašė Paulas. Tai grynai angliška pastoralė: saulė, žalia žolytė, medžių šešėliai kaime arba parke (labiau tikėtina, kad antrajame, tad ne pastoralė, o miesto idilė, urboralė?), pasakotojas vaikšto su mylimąja, jis didžiuojasi, kad ją turi, ji didžiuojasi, kad puikiai atrodo, jie net guli po medžiu ant tos angliškos žalios žolytės, manau, palyginti nekaltai guli, erotika labiau sąlyginė nei fizinė, tiesiog piemuo su piemenaite, rokoko ir visa kita. Paveikslas ant provincijos užeigos kambario sienos.