Krepšinis - tai daugiau nei tik sportas; tai aistra, emocijos ir bendruomenė. Tačiau kartais aistra gali peržengti ribas, ypač kai kalbama apie vaikų ir jaunuolių krepšinį. Šiame straipsnyje nagrinėsime įvairius elgesio aspektus krepšinio varžybų metu - nuo žaidėjų ir trenerių iki tėvų ir žiūrovų, atkreipdami dėmesį į tai, kas skatina gerą atmosferą ir kas ją griauna.
Tėvų vaidmuo: palaikymas ar spaudimas?
Tėvų vaidmuo sportuojančio vaiko gyvenime yra itin svarbus. Tinkamas tėvų elgesys gali padėti vaikui atrasti džiaugsmą sporte, ugdyti pasitikėjimą savimi ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tačiau netinkamas elgesys gali sukelti spaudimą, nerimą ir net paskatinti vaiką palikti sportą.
Incidentas Moksleivių Krepšinio Lygoje
Dar 2013 metais „Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ išsiuntė įspėjimą Kauno Arvydo Sabonio krepšinio centrui dėl sunkiai suvaldomų tėvelių elgesio. Tokių priemonių buvo imtasi po „Pirmojo iššūkio“ varžybų Šilutėje, kai Sabonio KC I komandos žaidėjų tėvai įžeidinėjo rungtynių teisėjus, trukdė mačo eigai. Tai jau ne pirmas 2001 metais gimusių „saboniukų“ tėvų išsišokimas. Prieš kurį laiką jaunųjų krepšininkų tėvai savo „pasirodymą“ surengė Kaune. „Manijos Moksleivių krepšinio lyga“ įspėja A. Sabonio KC centrą, o pasikartojus panašiems incidentams jaunieji „saboniukai“ bus priversti žaisti kelias rungtynes be žiūrovų ir gali būti pašalinti į žemesnius divizionus.
Šis atvejis puikiai iliustruoja, kaip tėvų aistra gali peržengti ribas ir tapti žalinga ne tik teisėjams, bet ir pačiai vaikų komandai. Agresyvus elgesys, įžeidinėjimai ir spaudimas gali sukurti neigiamą atmosferą ir atimti iš vaikų džiaugsmą žaisti krepšinį.
Psichologo patarimai tėvams
Laidoje apie sportą „Lietuvos mokyklų žaidynės“ psichologas Andrius Liachovičius pabrėžė, kad svarbu orientuotis ne į rezultatą, o į procesą. Jis teigė, kad viena pagrindinių tėvų daromų klaidų - bausmės už nesėkmes. „Būna, kad tėvai sako vaikams: jei nesimokysi, negalėsi eiti į sportą. Kas atsitinka? Kurį laiką tai veikia, bet vėliau vaikas išmoksta, kad tai yra jūsų kažkoks galios naudojimas. Jis pradeda tiesiog savanoriškai nutraukti sportinę veiklą tam, kad atimtų iš jūsų šį baudimo įrankį. Nors sportas galbūt jam seniau patiko, bet jam atsibosta tas baudimo periodas“, - aiškino A. Liachovičius.
Taip pat skaitykite: Sportas "Delfi TV": Tenisas
Psichologas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kokį pavyzdį tėvai rodo per varžybas: „Jei įžeidinėjate kitus, šūkaujate kritiškai, užuot palaikę savo sportininkus, engiate kitus, nesistebėkite, jei ir jaunieji sportininkai tarpusavyje pradės naudoti patyčias. Jos atsiranda iš to, ką vaikai mato, ką daro tėvai arba treneriai, arba kiti aplinkiniai.“
Trys tėvų įsitraukimo tipai
Mokslininkai, tyrinėję žaidimų sporto šakas lankiusių vaikų tėvus, nustatė, kad egzistuoja trys įsitraukimo tipai:
- Per mažas įsitraukimas: pasižymi nedideliu susidomėjimu, emociniu palaikymu ir menka finansine parama.
- Optimalus įsitraukimas: apibrėžiantis santykių lankstumą, emocinį pastovumą, leidimą spręsti vaikui.
- Per didelis įsitraukimas: per dažnas lankymasis treniruotėse, nuolatinė žaidėjų ir trenerio kritika, noras treniruoti patiems.
Patys vaikai dažniausiai tėvų palaikymą supranta keliais kriterijais: finansinį palaikymą (transportavimą į treniruotes ir rungtynes, lėšų skyrimą), informacinį palaikymą (patarimai apie mitybą, treniruotes, rungtynes) ir emocinį palaikymą (supratimą ir paramą, kai nesiseka). Vaikai tėvų elgesį supranta kaip spaudimą šiais atvejais: kritiką per rungtynes, baudimą už nesėkmes, meilę tik tuomet, kai vaikui sekasi.
Ko vaikai nori iš tėvų?
JAV atlikta apklausa parodė, kad vaikai nori tėvų dalyvavimo rungtynėse, palaikymo už pastangas, emocijų kontrolės, kitų žaidėjų palaikymo. Tačiau vaikams per rungtynes nesinori, kad būtų kritikuojami ir gąsdinami varžovai, rodomos neigiamos emocijos, įsitraukiama į žaidimą, varžovų nušvilpimo.
Po rungtynių vaikams norisi komentarų apie pastangas ir nusiteikimą, realaus įvertinimo, tinkamo momento, kada bus galima vertinti.
Taip pat skaitykite: Lietuvos dailiojo čiuožimo viltys: Reed ir Ambrulevičius
Žiūrovų elgesys: palaikymas ar priešiškumas?
Žiūrovų elgesys taip pat gali turėti didelės įtakos varžybų atmosferai. Sveikas komandos palaikymas gali įkvėpti žaidėjus ir sukurti teigiamą energiją, tačiau priešiškumas ir įžeidinėjimai gali demoralizuoti ir atitraukti dėmesį nuo žaidimo.
„Niekdariai“: nuo ovacijų iki nušvilpimų
TV3 laidoje „Niekdariai“ komikas Antanas Sadauskas sulaukė itin nemalonios bausmės - jam reikėjo neleisti vaikui pataikyti į krepšinio tinklą. Nors aktorius ir laidų vedėjas Andrius Žiurauskas skatino krepšinio gerbėjus plojimais palaikyti ir niekdarį, ovacijos virto nušvilpimais.
Šis pavyzdys rodo, kaip žiūrovai gali greitai pakeisti savo nuomonę ir iš palaikymo pereiti į priešiškumą, ypač kai mato, kad kažkas trukdo vaikui siekti savo tikslo.
Kultūros stoka ar aistra?
Aprašant A. Sabonio KC I komandos tėvų elgesį Šilutėje, buvo pastebėta, kad „ne visada tie, kurie atvyksta stebėti krepšinio spektaklį, lieka tik stebėtojais arba „sveiko proto“ sirgaliais“. Kyla klausimas: ar toks elgesys yra madinga, ar taip elgiasi tik tie, kuriems krepšinio žinių ir kultūros stinga?
Teisėjų asociacijos seminaruose teisėjus moko viską girdėti, bet ne į viską reaguoti; nediskutuoti su žiūrovais, išlikti mandagiais ir oriais, nors ir kaip nepagrįstai „plūstų“. Negalima bausti žiūrovų už tai, kad viešai įžeidinėja.
Taip pat skaitykite: Dalyvių sąrašas ir nugalėtojai
Vaikų sportas: džiaugsmas ar našta?
Vaikų sportas turėtų būti pirmiausia džiaugsmas ir galimybė tobulėti. Tačiau kartais pernelyg didelis tėvų ir trenerių spaudimas gali paversti sportą našta ir atimti iš vaikų norą sportuoti.
Ankstyvas specializavimasis: privalumai ir trūkumai
Tikėdamiesi, kad išaugs dar vienas Arvydas Sabonis ar Cristiano Ronaldo, tėvai jau keturmečius vaikus išleidžia į krepšinio ar futbolo treniruotes. Tačiau ar ne per anksti?
Kineziterapeutas Tomas Balčius teigia, kad mokytis pavienių sporto šakų judesių nėra blogai, tačiau kontaktiniame sporte visada yra rizika patirti traumą. Be to, keturmečiai dar nėra iki galo fiziškai išsivystę, ne tokie koordinuoti ir mąstantys kaip aukšto lygio atletai, tad traumų rizika didesnė. Svarbu žinoti, kad ir nedidelė trauma vaikystėje gali turėti reikšmės rimtesnių traumų atsiradimui ateityje.
Saugus sportas: atsižvelgiant į amžių
T. Balčius rekomenduoja rinktis saugias sporto šakas, atsižvelgiant į vaiko raidos etapus. Ankstyvojoje vaikystėje (3-5 metai) rekomenduojama tokia veikla kaip bėgiojimas, lengva fizinė mankšta, mėtymas, gaudymas, važinėjimas dviračiu ar triračiu. Nuo šeštųjų gyvenimo metų galima nukreipti vaiką į nekontaktines sporto šakas, tokias kaip gimnastika, lengvoji atletika, šokiai, dviračiai, tenisas. Vėlyvoje vaikystėje (10-12 metų) vaikai gali mokytis tokių kontaktinių sporto šakų kaip futbolas, krepšinis ar ledo ritulys judesių. Ankstyvoje paauglystėje (13-15 metų) jau galima užsiimti daugeliu sporto šakų, išskyrus tokias apkraunančias sporto šakas kaip sunkumų kilnojimas, kuriuo geriausia užsiimti vėlyvoje paauglystėje (16-18 metų).
Kaip pakelti vaikus nuo sofos?
Funkcinio sporto treneris Ž. Barakauskas teigia, kad gerų sporto įpročių pradžiamokslis yra tėvų rankose: „Aktyvios rutinos, taisyklių vaikams sukūrimas ir įsitraukimas į jas su šeima - geriausia įžanga tolesniems žingsniams link sporto. Iš savo patirties žinau, kad kuo tuos įpročius įdiegsi anksčiau ir natūraliau, tuo bus paprasčiau. Juk ir mūsų veikloms didelės įtakos turėjo tėvų elgesys ir pasirinkimai. Viskas prasideda nuo šeimos kasdienių įpročių - ar jie kasdien visur važiuoja automobiliu, ar vaikšto, ar keliauja į kalnus kopinėti bei slidinėti.
Sporto psichologijos svarba
Sporto psichologijos užsiėmimų metu optimizuojami įvairūs įgūdžiai, reikalingi siekiant maksimalaus rezultato. Pirmas dalykas - išsiaiškinti, ko individualiai sportininkui reikia, nes yra įvairiausių metodikų, kurias galima pritaikyti, galima profilaktiškai dirbti nuo vaikystės, formuojant tam tikrus įgūdžius. Jeigu turime aukščiausio lygio sportininką, mums reikia identifikuoti jo problemines sritis. Tam ir reikalingas tiek pokalbis su pačiu sportininku, tiek su treneriais, galbūt komandos draugais. Taip pat būtinas monitoringas - to sportininko stebėjimas jo sportinėje aplinkoje, t. y. treniruotėse, varžybose. Surinkus visą informaciją galima iš tikrųjų sudėlioti programą, ją patikrinti per treniruotes, suformuoti įgūdžius ir atitinkamai naudoti per varžybas.
Varžybų imitacija yra vienas iš metodų. Jeigu jį įmanoma įgyvendinti, tai tampa labai didele pagalba sportininkui, nes imitacinių varžybų, imitacinių treniruočių metu yra gaunama informacija, kas sportininkui padeda, o kas gali trukdyti.
Psichologo vaidmuo komandoje
Motyvavimo darbą daugiausia atlieka treneris. Jeigu reikia atskiro, individualaus motyvavimo, tada kiekvienas iš tų sportininkų turi pusę psichologo. Vieno žmogaus užtenka komandai vadovauti. Pavyzdžiui, Vokietijos futbolo rinktinėje nuo 2006 m. dirba psichologas, Diteris Hermanas, profesorius. Vokietijos futbolo rinktinės situacija futbolo „rinkoje“ iš tikrųjų gana stabili. Jie nuolat yra Europos, pasaulio trejetuke. Be to, šiandien jie - olimpiniai vicečempionai. Vieno žmogaus užtenka valdyti procesui.
Teigiamas tėvų elgesys šalia sporto aikštelės ir namuose
Tinkamas tėvų elgesys svarbus sportuojantiems vaikams tiek šalia sporto aikštelės, tiek namų aplinkoje. Padėti savo vaikams reikia skatinant ir orientuojantis ne į rezultatą, o į procesą, o viena pagrindinių klaidų - bausmės. Svarbu tai, kokį pavyzdį mes rodome per varžybas: „Jei įžeidinėjate kitus, šūkaujate kritiškai, užuot palaikę savo sportininkus, engiate kitus, nesistebėkite jei ir jaunieji sportininkai tarpusavyje pradės naudoti patyčias. Jos atsiranda iš to ką vaikai mato, ką daro tėvai arba treneriai, arba kiti aplinkiniai.“ Reikia nepamiršti rodyti pavyzdį ir namuose, netgi, pavyzdžiui, žiūrint sporto varžybas.
Jei žiūrint sporto varžybas tėvai už kiekvieną klaidą pradeda blogai kalbėti apie sportininkus, palydi prastu nusiteikimu, prastu požiūriu, ko vaikai iš to išmoksta? Kad jei aš suklystu, ir aš galbūt esu toks pats blogas, ir pradeda labiau sureikšminti tas klaidas“, - dėstė psichologas. Specialistas pažymi, kad tiek tėvams, tiek treneriams reikėtų labai atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką jie sako, bet ir ką jie daro. „Jei nenorime kad būtų patyčios, jei norime kad mūsų sportininkai gerbtų kitus, mes kaip treneriai ar tėvai turime gerbti aplinkinius. Tai turi didesnę įtaką tiems jaunesniems sportininkams, kurie tik atėjo sportuoti. Taip padėsite ne tik atrasti džiaugsmą vaikui sportininkui, bet ir padėsite jam išlikti tame sporte“, - tikino psichologas.
Skyrybos ir vaikų sportas
Vykstant dažniems nesutarimams tarp tėvų, vaikai gali išmokti įvairių manipuliacijos būdų. Ypač tais atvejais, kai ribos ir taisyklės, kurias taiko abu tėvai, skiriasi. Tokiu atveju vaikas gali bandyti laužyti nusistovėjusias ribas vieno iš tėvų šeimoje, teigdamas, kad, pavyzdžiui, kai gyvena su tėčiu, jis gali žiūrėti televizorių ar žaisti su kompiuteriu neribotai. Tėvų nesutarimai vaikams sukelia emocinių sunkumų. Mažamečiams dažnai sunku suprasti dėl ko jie turi dvejus namus (pas tėtį ir pas mamą). Jie nerimauja, kad tėvai nustojo mylėti vienas kitą, kad gali nustoti mylėti ir juos. Kai kurie vaikai gali galvoti, kad tėvų skyrybos įvyko dėl jų kaltės, pavyzdžiui, netinkamo jų elgesio. Paaugliams būdinga jausti nuolatinį pyktį dėl skyrybų ir dėl pokyčių, kuriuos jie sukūrė (pavyzdžiui, pasikeitusi gyvenamoji vieta, mokykla). Jie dažniausiai linkę kaltinti vieną iš tėvų. Nepaisant amžiaus, lyties ar kultūros, išsiskyrusių tėvų vaikai patiria daugiau psichologinių problemų, t. y. depresiją, nerimo sutrikimus.
Kaip išsaugoti ryšį su vaiku po skyrybų?
Nereikėtų teigti, kad tėvo atitolimas nuo vaiko po skyrybų yra natūralus procesas. Tikėtina, kad pats skyrybų procesas turi įtakos vaikų ir tėvų santykiams, tačiau svarbu ir tai, kokie tie santykiai buvo prieš išsiskyrimą. Po skyrybų vaikas dažniau pasilieka gyventi su mama. Tokiu atveju tėvams, kurie nebeturi galimybės dalyvauti kasdieniniame vaiko gyvenime, sunkiau išlaikyti artimą ryšį su juo. Vis dėlto T. Haukso ir L. Plato (2020 m.) atliktas tyrimas rodo, kad tėvai, kurie buvo sukūrę artimą ryšį su vaiku iki skyrybų, dažniau išlaiko šį ryšį ir po skyrybų, nepaisant visų pasikeitimų. Kartais nutinka taip, kad mamų ir tėvų nesutarimai, tarpusavio santykių konfliktai, komplikuoja tėvų bendravimą su vaikais. Gali nutikti ir taip, kad vaikas dėl skyrybų kaltins vieną iš tėvų, dėl to susilpnės jų tarpusavio ryšys.
Siekiant bendro susitarimo dėl vaikų priežiūros ir auklėjimo tėvams svarbu atskirti savo tarpusavio santykių problemas nuo vaikų priežiūros klausimų. Tėvai turėtų vaiko poreikių užtikrinimą laikyti svarbiausiu prioritetu. Gebėjimas išlaikyti pagarbų tarpusavio bendravimą rodo vaikui, kad jis yra svarbesnis nei tėvų tarpusavio nesutarimai. Reikėtų pasistengti jaučiamą pyktį savo buvusiam partneriui išreikšti adekvačiu būdu, pavyzdžiui, lankyti individualias psichologo konsultacijas, bendrauti vienas su kitu pagarbiai, tartis sprendžiant klausimus, susijusius su vaiku.
Tėvai turėtų vengti vaikus įtraukti į tėvų konfliktus. Nederėtų klausti vaiko, kuris iš tėvų geresnis, ar prašyti tėvų konflikto metu pasirinkti pusę, kurią vaikas palaikytų. Vaikai skyrybų atveju neretai vengia tėvams atskleisti savo jausmus, nes mato, kad jie ir taip kenčia. Prašymas vaiko pasirinkti vieną iš tėvų sukuria vidinį konfliktą, kuris vaikui kelia neigiamus jausmus. Kaip jau buvo minėta anksčiau, tėvai turėtų dviese aptarti nesutarimus, kurie kyla. Jei nėra galimybės, nepavyksta to padaryti, reikėtų kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie padėtų išspręsti kylančius konfliktus. Tėvai turėtų nepamiršti, kad sveikas tėvų ir vaikų santykis, padeda vaikams sėkmingiau išgyventi skyrybų procesą.
Kaip dažnai turėtų matytis tėvai su vaikais po skyrybų?
Svarbu paminėti, kad abu tėvai turi lygias teises ir pareigas savo vaikams. Bendravimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama, priklausomai nuo vaiko amžiaus, gali keistis, pavyzdžiui, bendravimas iki vienerių metų amžiaus vaiku galėtų būti 1-3 valandos du arba tris kartus per savaitę. Nuo 1 iki 2 metų, kai formuojasi vaiko emocinis prieraišumas, bendravimas su negyvenančiu tėvu turėtų būti ne retesnis kaip kas 3 dienos. Buvimas su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama gali būti pamažu ilginamas, kad vaikas ruoštųsi pasilikimui per naktį. Susitikimai gali būti iki 8 valandų dvi dienas per savaitę. Su nuo 2 iki 3 metų amžiaus vaiku svarbu kurti ir palaikyti nuolatinį ryšį. Tokio amžiaus vaikas gali bijoti praleisti ilgesnį laiką be tėčio ar mamos, su kuriuo gyvena nuolat. Vaiko paėmimas iš jam įprastos vietos turėtų vykti be ilgų liūdnų atsisveikinimų. Tokio amžiaus vaikas jau pradeda bandyti ribas, todėl labai svarbu, kad abiejuose namuose būtų laikomasi panašių taisyklių. Viena naktis savaitės viduryje ir vienas savaitgalis per mėnesį - tokia gali būti kartu negyvenančio tėčio ar mamos bendravimo su tokio amžiaus vaiku. 3-5 m. amžiaus vaikui vystosi socialiniai įgūdžiai, tuomet jis imituoja, pamėgdžioja suaugusiųjų elgesį, tačiau nesupranta pačios skyrybų esmės. Tuomet svarbu skatinti pozityvius jausmus kalbant apie kartu su kitu tėvu planuojamą praleisti laiką, svarbu stengtis šalia vaiko nesipykti, kalbėtis su juo apie jo jausmus. Per savaitę galima praleisti dvi naktis su nakvyne su kartu negyvenančiu tėčiu ar mama.
6-12 metų amžiaus vaikui svarbu stiprinti jo savivertę, pasitikėjimą savimi, saugumo jausmą. Šio amžiaus vaikams tampa svarbūs ne tik tėvai, bet ir draugai. Galima bendravimo su vaiku tvarka: kas antras savaitgalis ir kas antrą savaitę po vieną naktį savaitės viduryje. 13-17 metų paaugliai siekia atsiskirti nuo tėvų, patys nori priimti sprendimus, kada ir kaip bendrauti su tėvais. Jiems prioritetu tampa draugai, socialinė veikla. Šiuo atveju svarbus bendravimo tvarkos lankstumas, atsižvelgiant į pačio vaiko norus. Vaikas gali norėti su tėvais praleisti mažiau laiko. Ir tai gali būti ne skyrybų, o siekio būti nepriklausomu ir savarankišku pasekmė. Dėl bendravimo laiko tėvams reiktų nuspręsti individualiai, atsižvelgiant į vaiko poreikius.
Visais įmanomais būdais išlaikykite bendravimą su vaiku: jei yra galimybė, susitikite kuo dažniau, dalyvaukite mokyklos renginiuose, sporto varžybose, bendraukite telefonu, teksto žinutėmis. Įtraukite vaiką į bendras veiklas, susikurkite jums abiem įdomų laisvalaikio praleidimo būdą. Nenuvertinkite vaiko jausmų, net ir tada, kai jie yra priešiški jums. Stenkitės vaiką išklausyti ir suprasti, sukurkite pasitikėjimu grįstą tarpusavio santykį. Nežadėkite dalykų, kurių neturėsite galimybės įgyvendinti. Kad ir kaip stipriai pykstate ant savo buvusio partnerio, stenkitės neparodyti to prie vaikų, nekalbėkite apie juos nepagarbiai. Konflikto su buvusiu partneriu metu, nesistenkite įtraukti vaiko į tai, nemanipuliuokite vaiku, kad laimėtumėte konfliktą. Padėkite savo vaikams pasijausti saugiems.
Stalo žaidimai: bendravimo ir santarvės puoselėjimas
Šalia žaislų lentynos atsiranda paprastas stalas, kelios pintos kėdės, kuriose ilgais žiemos vakarais, jaukios toršero ir žvakių šviesos nušviesti, sėdi ir žaidžia vienas kitą mylintys žmonės. Jei tau pasiseka kurį nors vakarą atklysti į tokios šeimos namus, šypsaisi ir supranti - juose puoselėjamos didžiosios bendravimo ir santarvės „jėgos“. Tačiau taip būna ne visada. Galbūt pažįstate suaugusiųjų žmonių, kurie užaugę nebenori ir nebemėgsta žaisti. Stalo žaidimai yra tapę tikriausiai paskutine veikla, kuria šie pageidautų užsiimti su kitais suaugusiaisiais ar vaikais, ir jie nėra dėl to kalti. Pasitaiko, kad šie žmonės nebegali žaisdami patirti tikro malonumo, baiminasi kiekvieno pralaimėjimo, o jį patyrę - jaučiasi užklupti daugybės nemalonių, slegiančių jausmų ir minčių, pasijaučia pažeminti ir sumenkinti. Tame galbūt nėra nieko labai blogo, žmonių pomėgiai ir interesai skiriasi. Tačiau jeigu smalsu, kas nutinka, kad žmonės visiškai praranda žaidimą, kaip jų psichikos sveikatą puoselėjantį ir atgaivinantį, santykius stiprinantį ir bendrai veiklai idėjų teikiantį užsiėmimą, kartu leiskimės ieškoti galimų atsakymų. Mūsų atsakymai nebus vienareikšmiai ir absoliūtūs, juose liks erdvės abejonėms ir diskusijoms, jie atspindės tik vieną iš galimų situacijų, o ieškoti šių atsakymų mėginsime, kaip jau įprasta, vaikystėje.
„Aš daugiau su tavim nežaisiu“ (vaiko ir suaugusiojo bendravimo aprašymas)
6 metų Linas niūrus sėdėjo priešais žaidimo lentą ir tyrė susiklosčiusią situaciją. Jis iš paskutiniųjų stengėsi joje kažką surasti ir suprasti.- Nagi, tavo ėjimas! - nekantraudamas paragino Liną tėtis Tomas.Berniukas ūmai pašoko, šveitė žaidimo figūrėles į kampą ir raudodamas išbėgo iš kambario. Trinktelėjo dvejos durys, krito daiktai, girdėjosi vaiko verksmas.- Aš daugiau su tavim nežaisiu! - šaukė jis.- Judviejų žaidimuose daugėja užtrenktų durų, - tarstelėjo į kambarį atėjusi mama. - Tikriausiai vėl laimėjai? Kada paskutinį kartą laimėjo Linas?- Aš negaliu jam pasidavinėti! - pyktelėjo Tomas rinkdamas išmėtytas detales - Taip jis niekada neišmoks gerai žaisti, turiu jį „užgrūdinti“.