Futbolas Gruzijoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, turėjo didelę reikšmę. Jis buvo ne tik sportas, bet ir politinis įrankis, demonstruojantis šalies galią ir vienybę. Tbilisio „Dinamo“ užėmė svarbią vietą Gruzijos futbolo istorijoje, iškovodamas ne vieną titulą ir garsindamas šalies vardą. Šiame straipsnyje panagrinėsime Tbilisio „Dinamo“ istoriją, pradedant sovietiniu laikotarpiu ir baigiant nepriklausoma Gruzija.
„Dinamo“ ir politinė galia
Sovietų Sąjungoje sportas buvo itin svarbus politinis įrankis, pabrėžiantis ir aukštinantis SSRS išgalvotą pranašumą prieš visą pasaulį. Vis dėlto tai, kas vyko sovietų futbole Stalino valdymo metais, pranoksta bet kokią fantaziją.
Tbilisio „Dinamo“ istorija glaudžiai susijusi su Lavrentijaus Berijos, įtakingo sovietų politiko ir NKVD vadovo, vardu. L. Berija, gimęs Gruzijoje, nuo vaikystės sirgo už Tbilisio „Dinamo“ klubą ir vėliau, tapęs politiku, aktyviai domėjosi jo reikalais. Tapęs NKVD galva, jis tapo ir šios organizacijos sporto sekcijos „Dinamo“ vadovu.
L. Berijos įtaka futbolui buvo didžiulė. Jis siekė, kad „Dinamo“ taptų stipriausiu klubu Sovietų Sąjungoje ir naudojo savo galią šiam tikslui pasiekti. Yra liudijimų, kad CSKA žaidėjams buvo grasinama, jie buvo papirkinėjami, kad pereitų į „Dinamo“. Vienas iš žaidėjų gavo užtikrinimą iš NKVD, kad perėjus į „Dinamo“ jo tėvams, kurie tuo metu kalėjo GULAG`e, bus padaryta nuolaidų.
Tačiau L. Berijos ambicijos neapsiribojo vien tik „Dinamo“ dominavimu. Jis siekė sunaikinti Maskvos „Spartak“, populiarų liaudies klubą, kuris jam atrodė kaip konkurentas. 1939 m. SSRS taurės turnyras parodė, kokią įtaką Kremliaus kabinetuose net ir futbolui gali padaryti L. Berija. Pusfinalio rungtynėse tarp Maskvos „Spartak“ ir Tbilisio „Dinamo“ maskviečiai laimėjo, tačiau „Dinamo“ pateikė protestą, teigdama, kad pergalingo įvarčio metu kamuolys iš tikro nekirto vartų linijos. Nepaisant to, kad „Spartak“ laimėjo taurės finalą, buvo nuspręsta peržaisti pusfinalio mačą. Toks įsakymas atskriejo tiesiai iš Komunistų partijos Centro komiteto.
Taip pat skaitykite: Futbolas, salos, Serbija: detali apžvalga
Galiausiai, atsikračius Starostinų bei susilpninus „Spartak“, pirmąjį sovietų čempionatą po Antrojo pasaulinio karo 1945 metais laimėjo būtent „Dinamo“.
Po Stalino mirties greitai galą gavo ir pats L. Berija, o jo propaguojamam „Dinamo“ klubui, simboliška, bet sektis ėmė jau po įtakingojo ir galingojo vadovo mirties.
Incidentas Tbilisio „Dinamo“ stadione 1977 m.
1980 metų antroje pusėje sovietinės cenzūros sąlygomis apie tuos įvykius nieko nebuvo kalbama buvusių SSSR respublikų žiniasklaidose, bet Vakarų šalių radijo stotys 1977 metais perdavė apie tą didelį incidentą, įvykusį Tbilisyje. Ir dabar prisimenu viską, kas įvyko 1977 metų liepos 23 dieną „Dinamo“ stadione. Man tada buvo 17 metų, aš kartu su tėvu, dideliu Bočijo Pačkorijos futbolo gerbėju, buvome tose dinamiečių ir Vorošilovgrado „Zaria“ futbolo rungtynėse. Tada tbilisiečiai užėmė antrąją vietą SSSR futbolo čempionate ir, jei būtų laimėję šias rungtynes, būtų pasiviję lyderius - Kijevo dinamiečius. Į futbolo rungtynes susirinko apie 60 tūkst. žiūrovų. Tada „Dinamo“ stadionas talpino 80 tūkst. žmonių ir pagal lankomumą (vidutiniškai per vienas rungtynes susirinkdavo 68 tūkst.) stadionas užėmė pirmą vietą buvusioje SSSR ir vieną iš pirmųjų vietų Europoje. Tbilisyje futbolo žiūrovai visada išsiskyrė objektyvumu ir pagarba svečiams, tačiau tą dieną visas stadionas antrame kėlinyje kelis kartus pora minučių garsiai skandavo: „Teisėjus į muilą“, „Teisėjus-p…“. Kadangi šioms rungtynėms teisėjavęs R. Juška „nepastebėjo“ grubių „Zarios“ gynėjų veiksmų prieš Kipianį, Gucajevą, Daraceliją, Šengeliją ir kitus „Dinamo“ žaidėjus, „nepastebėjo“, kaip svečiai, gynėjai netoli savo baudos linijos du kartus sužaidė ranka. O Lietuvoje neseniai ponas Juška pareiškė, kad „rungtynių pabaigoje jis sušvilpė, bet po to dinamiečiai ir toliau atakavo, Revazas Čelebadzė nugriuvo baudos aikštelėje, o po to dinamiečiai pareikalavo baudos įvarčio. Ne, gerbiamas Romualdai, mačo pabaigoje vienam iš dinamiečių nugriuvus baudos aikštelėje jūs sušvilpėte, kad baigėsi susitikimas, nors buvo likę žaisti dar dvi minutes. Švieslentėje tai buvo aiškiai matyti, todėl tai ir sutrikdė žiūrovus. R. Juška pasakė, kad vos ne pusė visų žiūrovų sugužėjo į futbolo aikštę. Iš tikrųjų į aikštę išėjo daugiausiai nuo trijų iki penkių tūkst. sirgalių, o likusieji - daugiau kaip 50 tūkst., tarp jų aš ir mano tėvas, likome tribūnose. Žiūrovai pasipiktino ne tiek dėl teisėjo klaidų, o kad tai buvo jau ne pirmas atvejis, kai arbitrai spaudė dinamiečius. Gruzijoje tai buvo suprasta kaip Maskvos sporto valdininkų spaudimas, kurio tikslas - neleisti, kad Gruzijos komanda taptų čempione. Po to, kai žaidėjai ir teisėjai, saugomi milicijos, pasuko persirengimo kambarių link, į aikštę išbėgusi dalis žiūrovų nesiskirstė, tribūnų nepaliko ir dešimtys tūkstančių žiūrovų. Per garsiakalbį į žiūrovus kreipėsi legendinis komentatorius Kote Macharadzė, kuris paprašė jų skirstytis. Po to į aikštę išbėgo publikos numylėtinis Davidas Kipianis, tačiau sirgaliai mandagiai pakėlė jį ant rankų ir nunešė į persirengimo kambarį. Žiūrovai reikalavo, kad rungtynės būtų žaidžiamos iš naujo ir diskvalifikuoti teisėjai. Tada per megafoną į žiūrovus kreipėsi Gruzijos KP CK pirmasis sekretorius Eduardas Ševardnadzė, tačiau niekas nesiskirstė. Tada, netikėtai daugumai, E. Ševardnadzė paliko vyriausybinę ložę, perėjo į tribūną, o paskui - į aikštę ir kreipėsi į žiūrovus, prašydamas juos išsiskirstyti. Vėliau šį epizodą E. Ševardnadzė aprašė savo memuaruose gruzinų kalba „Mintys apie praeitį ir ateitį“, išleistuose 2006 metais Tbilisyje. Jis rašė: „Neramumai tribūnose prasidėjo dėl teisėjų klaidų. Prie to prisidėjo ir tai, kad mačo pabaigoje arbitras neskyrė baudos įvarčio. Nežinau, ar visa tai arbitras padarė atsitiktinai ar specialiai, tačiau tribūnos tiesiog sprogo nuo nepasitenkinimo. Tūkstančiai žiūrovų išbėgo į aikštelę, mes spėjome paslėpti arbitrus patalpose, esančiose po tribūnomis, tada žiūrovai perkėlė savo įtūžį ant teisėtvarkos pareigūnų. Aš du kartus per megafoną kreipiausi į žiūrovus, bet jie nesiskirstė. Kadangi tai nepadėjo, nusprendžiau imtis veiksmų, kurie galėjo sukelti tuo metu šoką: iš ložės iššokau tiesiai į žmonių minią tribūnose, su manimi buvo keli apsaugininkai. Žiūrovai užleido man kelią ir aš praėjau tiesiai į futbolo aikštę, kur buvo daug jaunimo. Aš kreipiausi į juos: „Jaunuoliai, juk jūs matote, kad aš su jumis, su teisėjais mes klausimą išspręsime, o dabar einame su manimi… Aš pasukau futbolo aikštės išėjimo link, ir ta minia žmonių ėjo paskui paskui mane, o paskui mes kartu praėjome gatvėmis apie pusę kilometro. Buvo labai karšta, mano drabužiai jau buvo šlapi nuo prakaito, stabtelėjau ir vėl kreipiausi į sirgalius: “Vaikinai, aš pavargau, man blogai, galiu nukristi“. Jauni žmonės padarė man praėjimą, atsisveikino ir išsiskirstė į namus. Tai parašė E. Ševardnadzė savo memuaruose. O iki tol, 1997 metų liepos mėnesį, suėjus 20-mečiui nuo to incidento, Tbilisyje, valstybės kanceliarijos skyriuje buvo įprasta kassavaitinė E. Ševardnadzės spaudos konferencija. Aš jo paklausiau: „Kalbama, kad tada, 1977 metais, jus iškvietė į TSKP CK Politinį biurą ir gavote papeikimą dėl to, jog pažeidėte instrukcijas išėjęs į futbolo aikštę, kur susirinko įsiutę sirgaliai. Ar taip?“ E. Ševardnadzė atsakė taip: „Taip, TSKP CK Politiniame biure buvo tokia kalba šia tema, kai kas siūlė mane nubausti, tačiau Leonidas Brežnevas sustabdė juos ir pasakė: „Gal Eduardas Ambrosievičius ir pažeidė instrukcijas, bet jis išvengė kraujo praliejimo“. L. Brežnevą palaikė ir kiti Politinio biuro nariai, nors kai kas ir norėjo, kad būčiau nubaustas“. Nežinau, taip buvo iš tikrųjų, ar ne Politiniame biure, bet E. Ševardnadzė atsakė būtent taip. Pastaruosius du dešimtmečius aš, kaip žurnalistas, daug kartų kritikavau savo straipsniuose ir televizijos laidose E. Ševardnadzės politiką, kai jis vadovavo nepriklausomai Gruzijai (nuo 1992 metų kovo mėnesio iki 2003 metų lapkričio), tačiau manau, kad Tbilisio futbolo aikštėje 1977 metų liepos 23 dieną jis pasielgė išmintingai, gudriai ir drąsiai. O dėl pono R. Juškos, tai toks patyręs arbitras, kaip gerbiamas Romualdas, praėjus 35 metams galėtų bent iš dalies pripažinti savo grubias klaidas, kurios, gaila, ir įkaitino situaciją Tbilisio „Dinamo“ stadione. Tačiau mes nepykstame ant jo: 1977 metais Tbilisio dinamiečiai tapo vicečempionais, o 1978 metais - TSRS čempionais. Tai buvo ta komanda, kuri 1981 metais laimėjo Europos šalių nugalėtojų taurę. O Tbilisio dinamiečius, kaip techniškiausią ir lanksčiausia komandą, tuo metu SSSR palaikė visur, taip pat ir Lietuvoje. Aš tuo įsitikinau šių metų liepos mėnesį, kai lankiausi Vilniuje ir Kaune.
Pirmosios tarpvalstybinės rungtynės su Lietuva
1990 m. gegužės 27 d. Tbilisio „Dinamo“ stadione įvyko istorinis įvykis - pirmosios tarpvalstybinės rungtynės tarp Sakartvelo ir Lietuvos rinktinių. Šis mačas buvo ypatingas abiem šalims, nes tai buvo pirmasis tarptautinis, draugiškas susitikimas Sakartvelo futbolo istorijoje ir pirmasis Lietuvos po išsivadavimo iš Tarybų Sąjungos gniaužtų.
Lietuvos rinktinę tuomet sudarė tik Vilniaus „Žalgirio“, o gruzinų - vien Tbilisio „Dinamo“ žaidėjai. Susitikimas baigėsi taikiai - 2:2.
Taip pat skaitykite: Zagrebo "Dinamo" klubo istorija
Legendinis futbolininkas Valdas Ivanauskas prisiminė: „Tbilisyje buvome labai šiltai sutikti. Į stadioną sugužėjo 55 tūkst. žiūrovų. Tribūnose plazdėjo mūsų trispalvė.“
Olimpinis čempionas Arminas Narbekovas taip pat su šypsena prisiminė išvyką į Sakartvelą: „Puikiai žinome, kokia yra ši tauta ir kaip ji priima svečius, vynas liejosi per kraštus. Keliavome kaip laisvos šalies komanda, nebe su tom raidėm, bet kaip Lietuva. Sakartvelas - pirmasis, kuris mus taip priėmė ir mus palaikė. Prieš mačą iš vaikinų nusiteikimo jautėsi, kad laukia neeilinės draugiškos rungtynės. Turiu omeny ne pasimetimą, o susijaudinimą. Tai buvo pirmi žingsniai į nežinomybę. Eilę metų buvo vienaip, o dabar - nauja, nežinoma situacija, kas dabar bus? Tokiomis mintimis prasidėjo naujas etapas."
„Ateitis CUP“ turnyras
„Ateitis CUP“ - vienas didžiausių Rytų Europoje jaunimo tarptautinių futbolo turnyrų. Jame dalyvauja komandos iš įvairių šalių, įskaitant ir Tbilisio „Dinamo“. Šis turnyras suteikia galimybę jauniesiems futbolininkams tobulėti, įgyti patirties ir varžytis su stipriais varžovais.
Vieno iš turnyrų metu Tbilisio „Dinamo“ (Sakartvelo čempionas) net nepateko į dešimtuką. Geriausiai tarp lietuvių pasirodė „Ateities“ komanda, kuri grupėje užėmusi pirmąją vietą, pralaimėjo būsimiems nugalėtojams „Dinamo“ futbolininkams, Borisovo BATE ekipai ir turnyre liko dešimti.
Maskvos „Spartak“ keturiolikmečiai futbolininkai laimėjo „Ateitis CUP“ turnyrą bei papildė šiame sezone jau triumfavusių Tbilisio „Dinamo“, „Manchester City“ ir Bresto „Dinamo“ sąrašą.
Taip pat skaitykite: „Dinamo“ salės praeitis
Trečiajame „Ateitis CUP“ 2019 metų rudens ciklo turnyre nugalėtojais tapo Bresto „Dinamo“ trylikamečiai iš Baltarusijos. Ne mažesnė intriga buvo ir mažajame finale, kuriame italų „Brescia“ po baudinių serijos nugalėjo Tbilisio „Dinamo“ komandą bei iškovojo trečiąją vietą.