Dvíračių spòrtas, apimantis įvairias disciplinas nuo plento iki treko ir kalnų dviračių, turi turtingą istoriją Lietuvoje. Ši sporto šaka, atsiradusi Europoje dar 1860 m., greitai išpopuliarėjo ir Lietuvoje, tapdama svarbia tiek sportininkų, tiek mėgėjų gyvenimo dalimi.
Dvíračių Spòrto Atsiradimas ir Raida
Dvíračių spòrtas apima plento, treko, kalnų ir mažųjų dviračių lenktynes, krosą. Taip pat būna dailiojo važiavimo dviračiais ir dviračių sportinių žaidimų varžybos. Pirmosios dviračių sporto varžybos (mediniais dviračiais) įvyko 1869 m. Prancūzijoje. Pasaulio čempionatai rengiami: treko dviračių - nuo 1895 m., plento dviračių - nuo 1927 m., kroso - nuo 1950 m., kalnų dviračių - nuo 1990 m., mažųjų dviračių (BMX) - nuo 1993 m.
Dvíračių Spòrtas Lietuvoje: Pradžia ir Pirmieji Čempionatai
Lietuvoje dviračių sporto pradininkais buvo Kęstutis ir V. Bulotos, Jurgis Šulginas. Dviračių sporto pradžia Lietuvoje siejama su 1922 m. I Lietuvos plento dviračių čempionatas įvyko 1922 m. rugpjūčio 22 d.: 1 km pavienio starto lenktynes (1 min 31,0 s) ir 10 km grupines lenktynes (19 min 50,0 s) laimėjo V. Bulota (Kauno Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga). 1924 m. birželio 22 d. surengtas II Lietuvos čempionatas: 110 km grupines lenktynes maršrutu Kaunas-Marijampolė-Kaunas laimėjo J.
1925 m. Kaune, šalia Vytauto parko, pastatytas pirmasis medinis dviračių trekas (172 m ilgio ir 4,4 m pločio). 1926 m. surengtas I Lietuvos treko dviračių čempionatas. Pirmuoju čempionu tapo E. Preisas (Kauno Kovas). 1928 m. vykusiame Lietuvos plento dviračių čempionate 160 km grupines lenktynes maršrutu Kaunas-Vilkaviškis-Kaunas laimėjo Vilius Jankauskas (Kauno Sparta).
Moterų Dalyvavimas Dvíračių Spòrte
1929 m. įvyko pirmosios tarptautinės varžybos Klaipėdoje (dalyvavo Vokietijos dviratininkai). Moterys pirmą kartą dalyvavo varžybose (Kauno čempionate); 100 m lenktynėse startuojant iš eigos laimėjo S. Maliauskaitė (Kauno Lietuvos dviratininkų sąjunga). 1930 m. moterys pirmą kartą dalyvavo Lietuvos čempionate; 100 m (9,0 s) ir 200 m (17,4 s) lenktynėse startuojant iš eigos čempione tapo S.
Taip pat skaitykite: Dviračių taisyklės pėsčiųjų perėjose
Tarpvalstybinės Varžybos ir Klaipėdos Krašto Dviratininkai
1931 m. įvyko pirmosios tarpvalstybinės varžybos Lietuva-Latvija. Trasoje Kaunas-Marijampolė-Kaunas nugalėjo J. Bruzdeilijus ir Latvijos komanda; 1932 m. tarpvalstybines revanšo lenktynes Rygoje (100 km) vėl laimėjo Latvija. 1934 m. varžybose aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto dviratininkai. 1935 m. Klaipėdoje pirmą kartą įvyko tarpmiestinės varžybos Kaunas-Klaipėda, jas laimėjo klaipėdiečiai. 1936 m. klaipėdiečiams atiteko visos Lietuvos čempionato prizinės vietos.
Lietuvos Dvíračių Spòrtas Prieš Antrąjį Pasaulinį Karą
1938 m. Lietuvos čempionate visas trumpųjų nuotolių rungtis laimėjo Juozas Pimpis (Kauno Kipras), 100 km lenktynėse Kazys Paršaitis (Klaipėdos Santaros sporto organizacija) užėmė 2 vietą. I Lietuvos tautinė olimpiados 25 km pavienio starto lenktynėse nugalėjo Juozas Pimpis. 1939 m. Lietuvos čempionate keletą kartų pirmą vietą laimėjo S. Severinas (Viktoro brolis), vėliau tapęs profesionaliu boksininku. 1940 m. Lietuvos 100 km lenktynių čempionu tapo Kazys Paršaitis; jis (ir Lietuvos rinktinė) nugalėjo ir trasoje Kaunas-Marijampolė-Kaunas vykusiose Lietuvos ir Latvijos varžybose.
Dvíračių Spòrtas Okupacijos Metais
1941 m. pirmąsias Lietuvos ir Baltarusijos dviratininkų varžybas laimėjo Baltarusija. 1942 m. S. Severinas pagerino visus Lietuvos rekordus ir nugalėjo visose Lietuvos čempionato rungtyse. Dviračių sportas vis labiau darėsi masinis. Pradėta dalyvauti SSRS čempionatuose, Pabaltijo spartakiadose.
Pokario Metai ir Nauji Čempionatai
1948 m. įvyko pirmasis Lietuvos čempionatas paprastais dviračiais, 1950 m. pirmosios kaimo pirmenybės (nugalėjo Č. Rokaitis - 50 km plento, A. Indrelė - 20 km plento ir 10 km kroso lenktynėse). Dviračių lenktynės pirmą kartą įtrauktos į Lietuvos moksleivių spartakiadą; nugalėjo Č. Dobilas ir B.
Dvíračių Spòrto Infrastruktūros Plėtra
1961 m. Lietuvos čempionate 4 aukso medalius (kroso ir plento dviračių lenktynėse) pelnė Juozas Grabauskas, jis laimėjo ir žiedines lenktynes gatvėmis. 1979 m. restauruotas dviračių trekas Klaipėdoje. 1984 m. Lietuvoje (Klaipėdoje) buvo 2 specializuotos dviračių sporto bazės. Vilniuje ir Klaipėdoje veikė po 1 olimpinio rezervo sporto mokyklą, Vilniuje buvo dviračių sporto skyrius Aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje, 2 dviračių sporto olimpinio rengimo centrai (Vilniuje - plento ir Klaipėdoje - treko), 31 skyrius kompleksinėse vaikų sporto mokyklose; dviratininkai taip pat buvo rengiami Panevėžio internatinėje sporto mokykloje.
Taip pat skaitykite: Dviračių sporto rūšys
Tradicinės Lenktynės ir Pabaltijo Pirmenybės
Nuo 1953 m. rengtos vyrų dviratininkų lenktynės Aplink Lietuvą (tapo tradicinės ir vėliau vadintos daugiadienėmis lenktynėmis), nuo 1959 m. - daugiadienės moterų dviratininkių lenktynės. Pirmosiose vyrų lenktynėse 32 dviratininkai iš Vilniaus išvyko į 855 km trasą, suskirstytą į 7 etapus; nugalėjo Kazys Paršaitis (Dinamo, Klaipėda), vėliau laimėjęs dar trejas lenktynes. Pirmąsias moterų lenktynes laimėjo S. Lietuvos dviratininkai dalyvavo ir nuo 1955 m. rengtose Pabaltijo daugiadienėse lenktynėse. I Pabaltijo daugiadienėse lenktynėse Ryga-Vilnius-Ryga lietuviai pirmųjų vietų neužėmė, Lietuvos komanda liko antra.
Tarptautinės Baltijos Draugystės Lenktynės
1965-1978 m. rengtose tarptautinėse Baltijos draugystės lenktynėse (pranc. Course Baltique de l’Amitié) Lietuvos ir Lenkijos keliais dalyvavo jaunimo amžiaus dviratininkai. Geriausi Lietuvos dviratininkų asmeniniai rezultatai: 1967 m. Antanas Berankis užėmė 4 vietą, 1972 m. A. Kašinas (Klaipėdos Automobilininkas) - 2 vietą, 1974 m. V.
Dalyvavimas SSRS Čempionatuose ir Olimpinėse Žaidynėse
Nuo 1945 m. Lietuvos dviratininkai dalyvavo SSRS dviračių sporto čempionatuose. Jau pirmieji startai Lietuvos sportininkams buvo sėkmingi: 1945 m. Juozas Pimpis tapo SSRS dviračių kroso čempionu, Viktoras Severinas užėmė 3 vietą. Nuo 1946 m. Lietuvos sportininkai kviečiami į SSRS rinktines. 1924 m. Lietuvos dviratininkai pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse (VIII olimpinės žaidynės, Paryžius): Juozas Vilpišauskas ir Isakas Anolikas varžėsi 188 km grupinėse plento dviračių lenktynėse ir nuotolio nebaigė. IX olimpinėse žaidynėse (1928 m. Amsterdamas) dalyvavo 4 Lietuvos dviratininkai: 169 km grupinėse plento dviračių lenktynėse T. Murnikas užėmė 40 vietą, J.
Dalyvavimas Pasaulio Čempionatuose ir Triumfo Metai
Nuo 1975 m. Lietuvos dviratininkai dalyvauja pasaulio čempionatuose. 1996 m. Europos jaunių čempionate sidabro medalį 65 km grupinėse lenktynėse plentu laimėjo Diana Žiliūtė. 1998 ir 1999 m. buvo Lietuvos dviratininkių triumfo metai. 1998 m. Edita Pučinskaitė laimėjo prestižines daugiadienes Tour de France lenktynes, Diana Žiliūtė tapo pasaulio 103,2 km grupinių ir Europos 16 km pavienio starto lenktynių plentu čempione (Rasa Mažeikytė užėmė 3 vietą), laimėjo Pasaulio taurę. 2000 m. Diana Žiliūtė laimėjo Pasaulio taurę.
XXI Amžiaus Pasiekimai ir Dabartinė Situacija
2005 m. Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionato grupinėse lenktynėse plentu bronzos medalį pelnė Modesta Vžesniauskaitė, Europos jaunių čempionato individualiosiose lenktynėse plentu laikui sidabro medalį - Aušrinė Trebaitė, Europos jaunimo (iki 23 metų) čempionato 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse treku bronzos medalius - Gediminas Bagdonas, Ignatas Konovalovas, Aidis Kruopis, Simas Kondrotas. Stipriausi Lietuvos dviratininkai treniruojasi garsiuose užsienio šalių klubuose ir jiems atstovauja prestižinėse varžybose. 2009 m. E.
Taip pat skaitykite: Nuo įkūrimo iki šių dienų: „Vitus“
Nepriklausomos Lietuvos Dvíračių Spòrtas
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Lietuvos dviračių sporto federacija tapo savarankiška, 1991 m. atkurta jos narystė Tarptautinėje dviračių sporto sąjungoje. Tuo metu federacijai priklausė 17 klubų, dirbo 30 etatinių trenerių, treniravosi apie 600 sportininkų. 2007 m. federacijai priklausė 32 klubai, dirbo 42 etatiniai treneriai, treniravosi apie 450 sportininkų. Pagrindinės sporto bazės - Klaipėdoje ir Panevėžyje. 1992 m. įkurta Panevėžio Olimpo sporto mokykla. 2008 m. Panevėžio Cido universalioje sporto arenoje įrengtas dviračių trekas.
Žymūs Treneriai ir Organizatoriai
Žymiausieji treneriai: Valerijus Konovalovas, Antanas Jakimavičius, A. Kazlauskas, Vytautas Zubernis, Kęstutis Norvaišas, Vytautas Slanina, Vytautas Juchnevičius, Vilius Jankauskas, V. Vencius, R. A. Lietuvos dviračių sporto organizacijoms vadovavo: Kęstutis Bulota (1922-1923, 1931-1933); Jurgis Šulginas (1923-1924, 1926-1929; P. Ruseckas (1924-1925); K. Markevičius (1929-1931); V. Petrauskas (1933-1934); P. Vysockis (1934); Juozas Vilpišauskas (1934-1940); E. Preisas (1940-1941); Viktoras Severinas (1942-1948); K. Vasiliauskas (1949-1953); Antanas Auštrevičius (1954-1967); Aleksandras Icikavičius (1967-1977); N. Jis-ir 1985 m. pasaulio jaunimo dviračių treko čempionas 3 km individualinėse persekiojimo lenktynėse ir bronzinis prizininkas 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse.
Artūras Kasputis: Olimpinis Čempionas ir Treneris
A. Kasputis 1994-2002 metais atstovavo Prancūzijos „Casino“ profesionalų klubui, o nuo 2003-iųjų yra „AG2R La Mondiale“ komandos vienas iš šešių sporto direktorių. 53-ejų metų A. Kasputis - ir Lietuvos dviračių rinktinės vyriausiasis treneris, dabar nemažą dėmesį yra sutelkęs Tokijo olimpinėms žaidynėms.
- Prancūzijoje dirbate jau 26 metus, iš jų septyniolika esate komandos sporto direktorius. Darbų daug, atsakomybė didelė, tikriausiai, nėra kada ir į Lietuvą sugrįžti?
- Būna laiko, nesu iš tų emigrantų, kuris išvažiavo ir pamiršo savo gimtinę. Lietuvą visada aplankau po kelis kartus per metus. Pernai buvau ir savo trenerio, kuriam birželio 21-ąją sukako 82-eji, dokumentinio filmo „Narsutis Dumbauskas. Dviračių sporto profesorius“ pristatyme, susitikau su savo buvusiais treniruočių draugais. Su treneriu dažnai pasimatyti netenka. Tačiau, kai tik būnu Lietuvoje, tai su malonumu su treneriu susitinku per jo gimtadienį. Mūsų tarpusavio santykiai išliko geri iki šių dienų.
- Iš Lietuvos išvažiavote 1994-aisiais ir apsigyvenote Savojos regione, Šamberi mieste, ar gerai įsikūrėte?
- Šiame pačiame regione įsikūrė ir mūsų komanda „AG2R La Mondiale“. Šamberi miestas yra Prancūzijos pietryčiuose, 55 km į šiaurę nuo Grenoblio. Savojos regionas labai gražus, aplinkui kalnai, visur žalia. Žiemą daug sniego. Prancūzijos regionas man pakeitė Lietuvos aplinką. Klaipėdoje galiu grožėtis jūra, o sugrįžęs į Šemberi - Alpėmis.
- Anksčiau sakėte, kad gimtinė - Lietuva, o darbovietė - Prancūzija, o kaip dabar?
- Lietuva buvo ir liks gimtinė, jos niekas nepakeis. Šiais laikais, manau, be didelių problemų galima dirbti bet kurioje Europos Sąjungos šalyje. Kiekvienas pagal galimybes gali pasirinkti, kur jam maloniau ir geriau keliauti ar gyventi.
- Kone tris dešimtmečius praleidžiate toje pačioje komandoje, esate nepakeičiamas?
- Per ketvirtį amžiaus tapau vienu komandos senbuvių. Darbe būna visko: ir gerų rezultatų, sėkmių, bet ir nesėkmių. Mano pareigos nėra trenerio, esu komandos sporto direktorius. Dviračių sporte nėra taip, kaip futbole ar krepšinyje, kur treneriai keičiasi kone kas metus. Dviračių sporte taip nebūna. Sporto direktorių pagrindinės pareigos - kai komanda, kurioje nuo 20 iki 30 žmonių, išvyksta į lenktynes. Tada mūsų rankose - visas kolektyvas: sportininkai, aptarnaujantis personalas. Turime išspręsti visas problemas, jeigu jos tik atsiranda. Pasitaiko, kad nežinai, dėl kokios priežasties jos iškilo, tada reikia rasti išeitį iš bet kurios situacijos.
- Ar esate pasiskirstę pareigomis?
- Taip. Kas būna atsakingas už trasą, taktiką, kas - už bendravimą su sportininkais, personalu ir t. t. Per lenktynes, ypač daugiadienes, dažniausiai dirbame dviese. Svarbiose klasikinėse „Tour de France“, „Giro d’Italia“, „Vuelta Espana“ lenktynėse, kur dalyvauja geriausios pasaulio 18 komandų, būname trise. Lenktynės su išvykimu vyksta kone 4 savaites, yra didelis krūvis ir trise bandome susitvarkyti. Mano pareigos per lenktynes būna daugmaž tos pačios: esu atsakingas už taktiką, per varžybas seku sportininkus, kurie dalyvauja pabėgimuose. Tačiau, jeigu būna atsilikusiųjų, reikia aptarnauti ir juos - tą dieną jiems nėra darbo, bet komandai jie bus naudingi vėliau.
- Prancūzijoje 1994-aisiais atsidūrėte kaip dviratininkas, ar ir ten karjera buvo tokia įspūdinga, kaip ir treniruojantis Klaipėdoje?
- Tada buvo visai kiti laikai. Treniruojantis Lietuvoje pagrindinis tikslas buvo pasaulio čempionatai, olimpinės žaidynės, kur dalyvaudavo mėgėjai. Tada mėgėjų ir profesionalų lenktynės vykdavo atskirai, olimpinėse žaidynėse profesionalai negalėdavo dalyvauti. Ir tik per Atlantos olimpines žaidynes jiems buvo leista kovoti dėl medalių kartu su mėgėjais. Penkis kartus dalyvavau „Tour de France“ daugiadienėse lenktynėse, triskart - Vuelta Espana“, vieną kartą - „Giro d’Italia“, bet jų nebaigiau. Profesionalų sportas - tai prekė, komandos stengiasi reklamuoti savo rėmėjus ir siekia kuo geresnių rezultatų. Kone visos lenktynės yra komercinės, išskyrus olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. Per sezoną būna apie 70-90 startų. Mano profesionalo karjera tęsėsi 10 metų, buvo visko: ir pergalių, ir nesėkmių, ir traumų.
- Ar galite teigti, kad, dalyvaudamas profesionalų dviračių sporte, susikūrėte sau gerą gyvenimą ir ateityje jums nereikės vargti?
- Taip nesakau. Dviračių sporte nebūna milijoninių kontraktų, kaip krepšinyje, tenise, futbole ar dar keliose sporto šakose. Mūsų sportas nėra gerai apmokamas. Reikia daug dirbti. Yra tik keletas pačio aukščiausio lygio sportininkų, su kuriais pasirašomas milijono ar didesnis metų kontraktas.
- Prisiminkite Seulą, kai tapote olimpiniu čempionu 4 km komandinėse persekiojimo lenktynėse, kiek metų ėjote link šio titulo?
- Devynerius. Sportuoti pradėjau nuo 1980-ųjų pas trenerį Vladimirą Kolesnikovą, o pačias svariausias pergales pasiekiau, vadovaujant treneriui Narsučiui Dumbauskui. Tikrai teko nemažai išlieti prakaito. Ne vienam sportininkui olimpinės žaidynės - tarsi koks sapnas, o jose iškovoti medalį, - nereali svajonė. Nė vienose varžybose, kol nepravažiuodavau finišo linijos, savęs nelaikydavau lyderiu. Olimpiniame Seulo treke buvo didelė fizinė ir psichologinė įtampa. Finalinė kova dėl aukso medalių su VDR kvartetu buvo ypač atkakli nuo pat pirmųjų iki paskutiniųjų distancijos metrų. Mums pergalę lėmė tik dešimtosios sekundės dalys. SSRS komandą sudarė Klaipėdos ir Leningrado (dabar - Sankt Peterburgas) dviratininkai. Siekiant užsitikrinti kelialapius į Seulą, mums reikėjo laimėti SSRS čempionatą, ką mes ir padarėme Krylatskojės olimpiniame dviračių treke.
- Ar dabar palaikote ryšį su buvusiais komandos draugais?
- Jau dešimt metų po nelaimingo atsilikimo tarp gyvųjų nebėra Dmitrijaus Neliubino iš Sankt Peterburgo. Su Viačeslavu Jekimovu, kuris yra sukūręs šeimą su mūsų dviratininke Jolanta Polikevičiūte, susitinkame per pasaulio, Europos čempionatus. Dabar jis yra Rusijos dviračių sporto federacijos prezidentas ir paskutinįjį kartą matėmės 2019-aisiais Anglijoje. Su Gintautu Umaru daug bendravome per mūsų trenerio Narsučio Dumbausko dokumentinio filmo pristatymą.
- Kaip dabar vertinate savo trenerį, kuris su jumis dirbo kaip su tikrais profesionalais - principingai, vertė griežtai laikytis sportinio režimo?
- Treniruojantis buvo visko. Juk buvome jauni, daug ko norėjosi. Mano nuomone, Narsutis Dumbauskas buvo tikras dviračių sporto profesorius, anksčiau tokių žmonių buvo tik vienas, kitas. Nežinau, ar dabar yra tokių. Jeigu yra, tai jų darbo metodai kiti. Kai buvome visi kartu ir rengdavomės pasaulio čempionatams, olimpinėms žaidynėms, prakaitas tiesiog upeliais liejosi. Treniravomės, negailėdami savęs. Pasiektos pergalės su kaupu atpirko visus vargus. Esu įsitikinęs, kad mūsų darbas buvo dar rimtesnis ir sunkesnis nei profesionalų.
- Dalyvavote ir Atlantos bei Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse, kurios iš šių trijų jums padarė didžiausią įspūdį?
- Žinoma, pirmosios Seule. Tik per olimpines žaidynes visų sporto šakų atstovai susirenka į vieną vietą - į olimpinį kaimelį. Prie pusryčių, pietų ar vakarienės stalo galima ne kartą susitikti su sporto įžymybėmis, olimpiniais čempionais, pasaulio rekordininkais ir su jais pabendrauti. Olimpinės žaidynės - tai pačio aukščiausio lygio varžybos.
- Lietuvoje dabar nėra dviratininkų, kurie sudarytų komandinį persekiojimo kvartetą, ar tikite, kad kada nors jis bus išugdytas?
- Laikas bėga ir jo sugrąžinti atgal niekas negali. Sunku pasakyti, kas gali būti po penkerių ar dešimties metų. Gyvenimas keičiasi, viskas tobulėja. Gali būti kažkas panašaus, bet bus kitaip.
- Sėkmingai rungtyniaudavote ir treke, ir plente, kur buvo mieliau?
- Ir ten, ir ten buvo įdomu, tai du skirtingi dalykai. Trekas - tai greitis ir ištvermė: 4 km komandinių persekiojimų lenktynių kvartetas distanciją jau įveikia greičiau nei per 4 min, grupinės lenktynės trunka iki 1 valandos. Plentas - tai didžiulės ištvermės reikalaujančios lenktynės. Kai kurios jų, kai etapai būna po 250-300 km, trunka ir iki 8 valandų.
- Pernai visus planus sugriovė pandemija, ar jūsų komanda dalyvavo prestižinėse lenktynėse?
- Komanda lenktyniavo iki kovo mėnesio, pandemijos pradžios. O po to - tik rugpjūčio viduryje iki spalio pabaigos. Per „Tour de France“ lenktynes mūsų komandos narys laimėjo vieną etapą, o „Giro d’Italia“, „Vuelta Espana“ lenktynėse tokių pergalių neiškovojome. Dabar dviratininkai rengiasi individualiai kas namuose, kas stovyklose. Pernai gruodžio mėnesį neplanavome jokių bendrų stovyklų, ji numatyta sausio mėnesį Ispanijoje. Gruodžio viduryje dauguma mūsų dviratininkai buvo atvykę į komandos bazę ir su jais buvo daug bendraujama: jie susitiko su komandos medikais, psichologais, dietologais. Buvo aptarti 2020 metų rezultatai, kalbėta apie 2021-ųjų planus. 2020 metais pasauliniame profesionalių komandų reitinge buvome 16-i. Norėjosi geriau. Tikimės, kad 2021-aisiais pasirodysime dar geriau, nes mūsų komandoje bus nemažų pokyčių. Truputį keisis komandos sudėtis, pakvietėme dviratininkų, kurie yra aukštesnio lygio. Dabartiniai rėmėjai mus remia jau daugiau nei 20 metų, o 2021-aisiais prie jų prisijungs dar vienas naujas rėmėjas.
- Kas naujajame sezone atstovaus „AG2R La Mondiale“ komandai?
- 2021-aisiais komandoje bus 5 belgai, po 2 šveicarus ir liuksemburgiečius, po 1 italą, australą… Komandoje bus apie 30 dviratininkų.
- Anksčiau komandoje buvo ir Lietuvos dviratininkų: Linas Balčiūnas, Tomas Vaitkus, Gediminas Bagdonas, išsilaikęs septynerius metus, o dabar nėra nė vieno…
- Šiuo metu nėra tokio lygio Lietuvos jaunųjų sportininkų, kurie galėtų įsilieti į profesionalų komandą. Buvo kartos, kada dviratininkai pakildavo iki profesionalų lygio, todėl jie ir buvo pakviesti į mūsų komandą.
- Kodėl „AG2R La Mondiale“ komandoje neatsirado vietos stipriausiems Lietuvos dviratininkams Ramūnui Navardauskui ir Ignatui Konovalovui?
tags: #dviraciu #sportas #nugaletojas