XX a. 3-4 dešimtmečiuose Lietuvoje sportas pradėtas suvokti kaip svarbi socialinio ir kultūrinio gyvenimo dalis. Šiame straipsnyje panagrinėsime dviračių sporto raidą Lietuvoje tarpukariu, jo populiarumą, iššūkius ir ryškiausius to meto sportininkus.
Sporto Sąjungų Kūrimasis ir Sporto Suvokimas Lietuvoje
Po Pirmojo pasaulinio karo į tėvynę sugrįžo daug po pasaulį išblaškytų žmonių, tarp kurių buvo ir sporto entuziastų. 1919 m. gegužės 18 d. Kaune buvo įkurta pirmoji nepriklausomos Lietuvos sporto sąjunga (LSS), kurios tikslas buvo visapusiškai lavinti žmogaus kūną bei propaguoti sportą. Netrukus, 1919-1920 m., Stepono Garbačiausko, Viktoro Dineikos, Elenos Kubiliūnaitės-Garbačiauskienės ir Petro Olekos iniciatyva įkurta viena pajėgiausių Lietuvos sporto organizacijų - Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga (LFLS). 1923 m. kovo 22 d. įsteigta Lietuvos sporto lyga (LSL), kuri rūpinosi įvairių sporto šakų plėtra, atstovavo šalies sportui tarptautinėse organizacijose.
XX a. 3-iajame dešimtmetyje sportas gyvavo tik sporto sąjungų ir atskirų sportininkų iniciatyva. Pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas buvo surengtas jau 1922 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais. Tais pačiais metais įvyko ir pirmasis dviračių sporto čempionatas.
Lietuvos Sporto "Išplaukimas į Tarptautinius Vandenis"
Svarbus Lietuvai sporto reiškinys buvo šalies sporto organizacijų „išplaukimas į tarptautinius vandenis“. 1923 m. Lietuvos sporto lygos futbolo komitetas tapo Tarptautinės futbolo asociacijų sąjungos (FIFA) nariu. Naujai susikūrusi Lietuvos valstybė gana greitai suprato sporto ir fizinio lavinimo svarbą. Nors sąlygos buvo sunkios, ypač dėl salių, aikščių trūkumo, mokyklose kūno kultūra jau 1924 m. sausio 14 d. Kauno Žaliakalnyje esančiame Ąžuolyne buvo paskirtas sklypas įrengti stadioną, kuriame pagal projektą turėjo atsirasti: futbolo aikštė, krepšinio ir beisbolo, dvi teniso, dviračių aikštelės ir 400 m bėgimo takas. Stadiono statyba vystėsi labai sparčiai. Rudenį įvyko LFLS stadiono atidarymo iškilmės, futbolo, krepšinio ir lengvosios atletikos varžybos.
Pasiruošimas Olimpinėms Žaidynėms ir Finansiniai Iššūkiai
Sportininkų rengimu būsimam iššūkiui pradėjo rūpintis LSL. Nors vyriausybė dėl sunkių politinių, ekonominių ir socialinių aplinkybių negalėjo tinkamai materialiai paremti sporto entuziastų iniciatyvos, tačiau iš esmės pritarė jų olimpiniams siekiams - Lietuvai, kaip jaunai, nedidelei valstybei, rūpėjo jos tarptautinis prestižas. Nepaisant finansinių trūkumų, tuometinis ministrų kabinetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, paskutiniu momentu atsižvelgė į sporto entuziastų prašymus ir Lietuvos sportininkų dalyvavimui olimpinėse žaidynėse skyrė apie 12 tūkst.
Taip pat skaitykite: Dviračių taisyklės pėsčiųjų perėjose
Likus pusantrų metų iki Paryžiaus olimpiados, pradėta diskutuoti, ar verta joje dalyvauti. LSL Centro komitetas priėjo prie išvados, kad gali dalyvauti futbolininkai, kurie galbūt negautų „sausai“. Buvo nuspręsta prašyti Vyriausybę, Kauno savivaldybę ir inteligentiją paremti sportininkų kelionę į Paryžių, tačiau visa tai buvo pamiršta. 1924 m. balandžio 6 d. LFL suvažiavime, dalyvaujant Kauno ir Klaipėdos futbolo apygardų atstovams, buvo pranešta, kad Lietuvos reprezentacinė komanda jau įregistruota dalyvauti olimpinėse žaidynėse.
1924 m. balandžio 8 d. įvyko LSL skubus posėdis (likus pusantro mėnesio iki olimpiados atidarymo). Dalyvaujant CK pirmininkui Jonui Bulotai, prof. Juozui Eretui, Jurgiui Šulginui ir Stasiui Razmai, buvo nuspręsta į olimpiadą siųsti 14 futbolininkų - 8 iš Kauno, 6 iš Klaipėdos, 4 lengvaatlečius, 2 moteris, 10 kitų sporto šakų atstovų. Iš viso - 30 sportininkų. Preliminari išlaidų suma siekė 20 tūkst. Po šios žinios „Sporte“ pasirodė džiaugsmo kupinos eilutės: „Lietuva dalyvauja Pasaulio olimpiadoje! Kaip daug reiškia mūsų širdžiai šitie žodžiai. Džiaukitės lietuviai sportininkai. Sporto organizatoriai skubiai pradėjo rūpintis lėšomis. Bandė sukaupti jų iš valdžios, savivaldybės, privačių asmenų, pašalpų, iškilmingų koncertų ir futbolo rungtynių.
Lietuvos Debitas Olimpinėse Žaidynėse Paryžiuje
Olimpinis Lietuvos atletų debiutas įvyko 1924 m. VIII vasaros žaidynėse Paryžiuje. Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi septynias sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimąsi, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą. Iš viso olimpinių kandidatų sąraše buvo 33 pavardės. Tačiau dėl nenuoseklaus Lietuvos sporto vadovybės požiūrio į dalyvavimą žaidynėse, lėšų stokos bei kitų aplinkybių po didelių ginčų į Paryžių buvo išsiųsta tik futbolo komanda, du dviratininkai ir imtynininkas.
1924 m. balandžio 17 d. Olimpinio komiteto būstinėje Paryžiuje vykusioje burtų traukimo ceremonijoje dalyvaujant S. Garbačiauskui, Prancūzijos futbolo lygos pirmininkui Ž. Rime 18.00 val. buvo nulemtas Lietuvos futbolo rinktinės varžovė - Šveicarija.
Pasiruošimo Trūkumas ir Paskubomis Surinkta Komanda
Prieš rungtynes šveicarai aktyviai treniravosi, o Lietuvoje vyravo „olimpinė ramybė“. Apie olimpiadą buvo prisiminta visiškai atsitiktinai, paskutinę akimirką. Gegužės 19-22 d. Kaune vyko Baltijos šalių užsienio reikalų ministrų konferencija Baltijos sąjungai įkurti. Lietuvių klube per surengtą pokylį svečiams pagerbti premjero E. Galvanausko buvo paklausta, ar daug lietuvių vyksta į olimpiadą. Tik tada buvo sureaguota. Jau kitą dieną jis įpareigojo LSL pirmininką gen. J. Bulotą išsiųsti Lietuvos futbolo rinktinę į olimpiadą. Futbolo rinktinei, dviratininkams ir imtynininkui greitai buvo surinkti 15 tūkst. litų.
Taip pat skaitykite: Dviračių sporto rūšys
Žinia, kad sportininkai važiuoja į olimpiadą, apskriejo visą Kauną. Į Paryžių buvo išsiųsta telegrama, kurioje rašyta, jog Lietuvos sportininkai atvyksta tik gegužės 26 dieną, ir prašyta rungtynes atidėti bent tris dienas. Tačiau olimpinis komitetas atsakė, kad atvykti į Paryžių reikia vėliausiai 24 dieną. Iš Kauno išvažiuoti reikėjo jau gegužės 22 dieną. Klaipėdos sportininkai šią žinią gavo tik gegužės 22 d. 21.00 val. ir vakariniu traukiniu išvykti nespėjo. Greitai buvo nuspręsta sudaryti kauniečių komandą iš 16 žaidėjų. Sportininkai buvo renkami tiesiog gatvėse, kad laiku galėtų išvykti į žaidynes. Surinkti pavyko tik 12. Lietuvos olimpinei futbolo komandai atstovavo Hansas Gecas, Stasys Sabaliauskas, Stasys Razma, Juozas Žebrauskas, Leonardas Juozapaitis, Steponas Garbačiauskas, Georgas Hardingsonas, Vincas Bartuška, Stasys Janušauskas, Valerijonas Balčiūnas, Eduardas Mikučiauskas.
Į stotį išlydėti futbolininkų susirinko nemažas sportininkų skaičius. Latviai atrodė kiek kitaip nei lietuviai. Jie buvo pasipuošę specialiai šiam renginiui padaryta metaline tautine vėliavėle, pasiėmę daug maisto. Latviai buvo geriau fiziškai pasirengę - kaip rinktinė buvo treniravusis nuo ankstyvo pavasario. Drauge važiavo treneriai, masažistai. O paskubomis surinkti lietuviai nebuvo nei karto žaidę kaip komanda ir dėl aikščių stokos apskritai mažai treniravęsi. Retas kuris kelionei buvo įsidėjęs duonos kąsnį, jie neturėjo nei trenerio, nei masažisto, netgi pamiršo pasiimti kamuolį. Į olimpinį miestelį futbolininkai atvyko apie pirmą valandą nakties.
Olimpiadinis Debitas ir Skaudus Pralaimėjimas
Taigi 1924 m. gegužės 25 diena - Lietuvos sportininkų olimpinio debiuto diena ir olimpinio judėjimo pradžia. Lietuviai su šveicarais 14 val. 30 min. vietos laiku susitiko „Peršingo“ stadione. Rungtynės, galima sakyti, vyko į vienus vartus. Jau trečią minutę šveicarai „įvarė pirmą golą“. Aštuntą minutę sekė antras įvartis. Pirmojo kėlinio pabaigoje šveicarai pirmavo 4:0. Antrasis kėlinys buvo ne ką sėkmingesnis Lietuvos rinktinei - į jų vartus įkrito dar 5 įvarčiai.
Negana to, kad lietuviai patyrė du skaudžius pralaimėjimus, dar ir pritrūko pinigų sugrįžti namo. Jų pasiskolino Lietuvos atstovybėje ir birželio 5 d. 18 val. 25 min. S. Garbačiauskas taip apibendrino olimpinį krikštą: „Paryžiuje mes turėjome garbingą priešą - Šveicariją. Pasaulio futbolo turnyro finalistą ir Europos čempioną. Olimpinių žaidynių futbolo čempionais tapo Urugvajaus sportininkai.
Po olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti komplektą diplomų ir medalių, kuri juos persiuntė LSL su tokiu lydraščiu: „Atstovybė turi garbės persiųsti dalyvavusiems Paryžiaus VIII Olimpiados atletams ir prie jų priskirtam attache p. Jurgiui Dobkevičiui, 19 diplomų ir tiek pat medalių, kurių gavimą prašo pakvituoti prie šio pridedamo rašto.
Taip pat skaitykite: Nuo įkūrimo iki šių dienų: „Vitus“
Pasiruošimas Dviračių Varžyboms ir Dviratininkų Iššūkiai
Žinant futbolininkų rezultatus, 1924 m. gegužės 27 d. LSL CK, norėdamas geriau paruošti sportininkus, nusprendė surengti priešolimpines rungtynes. Paskelbta, kad nugalėtojai kiekvienoje šakoje bus pasiųsti į Pasaulinę olimpiadą dalyvauti Lietuvos vardu. Tačiau įvyko ne visos varžybos. Birželio 21 d. buvo surengtos graikų-romėnų imtynės, o birželio 22 d. - Lietuvos pirmenybės dėl Lietuvos dviračių sąjungos prezidento J. Dviračių lenktynėse dalyvavo 15 sportininkų. Prizininkais tapo I. Kremeris, E. Malcanas ir J. Vilpišauskas. Šių lenktynių metu buvo užfiksuotas pirmasis dviračių sporto rekordas: vidutinis važiavimo greitis - 23-24 km per valandą. Tačiau LSL vadovai suabejojo, ar jas laimėjo patys geriausi, ir liepos 13 d. pakartotinai surengė varžybas. Kitos priešolimpinės varžybos neįvyko.
Panašiai kaip ir futbolininkai, dviratininkai į olimpines žaidynes buvo sukviesti kelionės išvakarėse, telegramomis. Taigi liepos 19 d. 4 val. 55 min į Paryžių išvyko J. Vilpišauskas ir I. Anolikas. Jiems paskirtas finansavimas buvo tikrai menkas. Vos tik atvykę į Paryžių, dviratininkai nuskubėjo į dviračiais prekiavusią firmą „Peugeot“, mat: „Specialistai, apžiūrėję mūsų sportininkų dviračius nustatė, kad suremontuoti galima tik J. Vilpišausko dviratį, o Anoliko dviratis, anot jų, visai netinka bėgti tokią distanciją ir juo labiau kalnuotais Francijos keliais […], pasiūlė nupirkti iš jų naują, ką Anolikas ir padarė […], bet už dviratį privalėjo atiduoti paskutinius turimus pinigus, nebepalikdamas nei pragyvenimui, nei kelionei sugrįžti Lietuvon. Ne ką geriau buvo ir Vilpišauskui, iš kurio taip pat pareikalavo ne mažą sumą už dviračio sutaisymą […].
Nesėkmės Dviračių Lenktynėse
Dviračių lenktynėse dalyvavo 77 dviratininkai iš 20 šalių. Sportininkai į startą stojo birželio 23 d. 8.00 val. ryto. Reikėjo įveikti daug kliūčių, tiesa, nei vienas iš jų varžybų taip ir nebaigė: „Prie vieno pasisukimo 100 km nuo starto, Vilpišauskui nelaimė - lūžo dviratis, smarkiai susidaužęs negalėjo tęsti lenktynių; Anolikui keliskart plyšo ratų gumos, bet neesant gumų atsargos turėjo daug laiko sugaišti jas belopydamas […]. Tik naktį po 11 val. grįžo sušalęs ir išalkęs mūsų nelaimingas dviratininkas […]. I. Anolikui padangos prakiuro net septynis kartus, o po septintojo jis dar ir pasiklydo trasoje. Lenktynėms pasibaigus, organizatoriai nežinojo, kur jis yra. Dviratininkui pasiekus artimiausią geležinkelio stotį, vietinis prancūzas jam nupirko bilietą į Paryžių. Kritusiam J. Vilpišauskui pro šalį automobiliu važiavę švedai padėjo pasiekti stadioną ir suteikė medicininę pagalbą.
Nesėkmės dviratininkus lydėjo ir po varžybų - pritrūko lėšų kelionei atgal į Lietuvą, todėl juodu nutarė grįžti dviračiais, bet, pasiskolinę pinigų iš Lietuvos atstovybės, šios minties atsisakė.
Imtynininko Nusišalinimas
1924 m. birželio 21 d. vyko priešolimpinės graikų-romėnų imtynių varžybos. Olimpiniu kandidatu tapo Petras Požėla, nugalėjęs savo varžovus. P. Požėla liepos 1 d. turėjo dalyvauti rungtynėse, tačiau iki nustatyto laiko jis neatvažiavo ir nežinia kur dingo kelionėje. Pagaliau atsiradęs P. Požėla, pasirodo, net nebandė keliauti į žaidynes, o vietoj Paryžiaus nuvyko į savo tėviškę.
Dviračių Pramonės Augimas Tarpukariu
Kaip vystėsi dviračių pramonė tarpukariu? Po karo Lietuvoje dviračių parkas nebuvo gausus, mūsų keliais gyventojai važinėjo importiniais dviračiais, dominavo Vokietijos gamintojų produkcija. 1928 m. Lietuva minėjo pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį. Tais pačiais metais Klaipėdoje pradedamas gaminti lietuviškas dviratis „Bresvelo“. Tais pačiais metais Lietuvos rinkoje pasirodo ir dviratis „Lietūkis“. Gamintojai reklamose nurodydavo, kad jie daug pigesni už importinius ir specialiai pritaikyti Lietuvos keliams. Dviračio kaina buvo nemaža, svyravo nuo 270 iki 400 litų. Apibendrintai galima sakyti, kad dviračio kaina prilygo karvės kainai. Prekybininkai tarpukariu pradėjo taikyti ir pirkimą išsimokėtinai. Dėl to dviračiai labai paplito visuomenėje, vidurinė klasė galėjo sau leisti įsigyti šią transporto priemonę.
Dviračių Tarpukario Lietuvoje Kasdienybė
Ar Kaunas, o ir kiti tuometės Lietuvos miestai, buvo patogūs dviračiams? Deja, dviračio eros pradžioje nebuvo specialių dviračių takų, o eismas gatvėse buvo kiek chaotiškas tiek dėl pėsčiųjų elgesio, kurie per gatvę eidavo kaip panorėję, tiek dėl automobilių ir motociklų eismo. Tarpukario spaudoje gausu pranešimų apie dviratininkams nutikusias nelaimes. Kelių danga taip pat nebuvo tinkama. Pavyzdžiui, 1928 m. reklamuojant dviratį „AMLIT“ rašoma: „Priešakinė dviračio šakė su resorais ir visai apsaugo nuo sukrėtimų, o balnelis su dvigubomis spyruoklėmis. Tobulinti dviračius ir juos pritaikyti blogiems keliams buvo visų dviračių gamintojų rūpestis.
Pirmiausia dviratizacija prisidėjo prie Lietuvos ekonomikos augimo, nes mokesčiai nuo prekybos dviračiais, jų dalimis bei remonto ir dviračių registracijos mokestis pildė tiek valstybės, tiek savivaldybių biudžetus, galų gale 1928 m. žmonės tapo mobilesni, tarpukario spaudoje dažnai aptinkama žinučių, kad su reikalais į Kauną dviračiu atvyko interesantai ir iš aplinkinių apskričių, o į miestelius - iš aplinkinių kaimų. Taip pat jaunimas galėdavo nuvykti į tolimesnių kaimų gegužines, o ten jau atskiros istorijos, dažnu atveju pasibaigdavusios taip, kad kavalieriai turėdavo grįžti namo pėsčiomis… Tarpukario spaudoje aptikau nemažai straipsnių, aiškinančių dviračio naudą sveikatai, pritaikymą įvairiuose kariuomenės daliniuose, policijoje ir t.
Vis dėlto atsiradus dviračiams, atsirado ir nauja vagių rūšis - dviračių vagys. Leidinyje „Kriminalinės policijos žinios“, kurio numeris išeidavo kas 10 dienų, randame daug įdomios ir vertingos informacijos apie pavogtus dviračius. Jų aprašymuose nurodomos ypatingos dviračio žymės kartais būna vienintelis šaltinis apie tam tikro modelio dviračio puošybą (dviračio spalva, dekoratyvinės juostelės, detalių padengimas nikeliu ar chromu). Skelbimuose randame informacijos, kad dviračio padangos būdavo ne tik juodos, kaip įprasta, bet ir raudonos, pilkos ar baltos, sparnai ar ratlankiai nikeliuoti, rėmų galai raudoni, „ant tekinių baltos blekos“, randame ne tik rėmo numerį, bet ir registracijos numerį ir kitą svarbią informaciją (skambučiai, užraktai, apšvietimo priemonės), kurią po kruopelytę sudėję į visumą galime susidaryti prieškario Lietuvoje buvusio „dviračių parko“ vaizdą.
Reikėtų paminėti ir dviračių bei jų dalių kontrabandą, kuri klestėjo Lietuvos pasienyje. Policija masiškai sulaikydavo kontrabandininkus, konfiskuodavo įvairias prekes. Žurnale „Policija“ galima rasti daug informacijos apie konfiskuotas prekes, o tarp jų - nemažai ir dviračių bei jų dalių. Didžiausia kontrabanda vyko pasienyje su Vokietija, (Klaipėdos kraštu nuo 1939 m.), taip pat su Latvija. Dėl sustiprinto ir karo parengtyje laikomo sienos režimo su Lenkija tokio pobūdžio kontrabanda neužfiksuota.
Dviračių Sporto Pradininkai ir Lietuvos Dviračių Sąjunga
Kai Vakarų Europoje dviračių sportas jau egzistavo daugiau nei pusamžį, Lietuvoje ši sporto šaka pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. Dviračių sporto iniciatoriai ir pradininkai - Kęstutis ir Vytautas Bulotos ir Jurgis Šulginas. Jų pastangomis pirmasis nepriklausomos Lietuvos dviračių sporto čempionatas įvyko 1922 m. rugpjūčio 27 d. 1923 m. spalio 8 d. sporto entuziastų ir puoselėtojų Vinco Barkausko, Vinco Butkausko, Voldemaro Gulmano, Kazimiero Markevičiaus, Jurgio Šulgino, profesoriaus Tado Ivanausko ir kitų iniciatyva buvo įsteigta Lietuvos dviratininkų sąjunga.
Nepriklausomybės pradžioje LDS išsikėlė uždavinį per vietinius įmonininkus aprūpinti dviratininkus tinkamais dviračiais, ir tai pavyko maždaug per trejus veikimo metus - senasis prieškarinis dviračių parkas pakeistas ir papildytas moderniais prancūzų, vokiečių, anglų dviračiais. 1926 m. LDS Laisvės alėjoje pavyko atidaryti velodromą, Vytauto kalne - klubą su skaitykla ir laisvalaikio kambariu. Aktyvi šios organizacijos veikla išliko iki ketvirto dešimtmečio pradžios, paskutinysis narys Kauno centrinio skyriaus Narių knygoje užregistruotas 1932 m. gegužės 1 d.
Lietuvos Dviračių Sporto Atstovai Olimpinėse Žaidynėse
Įsitvirtinti tarptautinėje arenoje Lietuvos dviratininkams sekėsi gana sunkiai. 1924 m. Lietuvos pirmenybių nugalėtojai Isakas Anolikas ir Juozas Vilpišauskas buvo pirmieji dviratininkai, atstovavę Lietuvai vasaros olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Pačių lenktynių Vilpišauskas nebaigė dėl nukritimo ir patirtos traumos nepastebėjus posūkio, o Anolikas nepasiekė finišo, nes sprogo jo dviračio padangos ir „pakelyje nieko girdėti nenorėjo apie padangų paskolinimą arba net už pinigus pardavimą“. Galima pasidžiaugti, kad 1928 m.
Isakas Anolikas - Dviračių Sporto Ikona
Isakas Anolikas - vardas, kuris išliko Lietuvos sporto istorijoje kaip talentingo, darbštaus ir pasiaukojančio dviratininko simbolis. Tarpukariu jis buvo vienas stipriausių šalies sportininkų, atstovavęs Lietuvai olimpinėse žaidynėse ir garsinęs savo šalį tuo metu, kai sportas tapo svarbia nacionalinio identiteto dalimi. Anoliko istorija - tai pasakojimas ne tik apie sportą, bet ir apie žmogaus ryžtą, siekį pranokti savo galimybes bei garbingai atstovauti Lietuvai pasaulinėje arenoje.
Isakas Anolikas gimė 1903 metais Kaune žydų šeimoje. Nuo jaunystės jis pasižymėjo išskirtine fizine ištverme ir judrumu, o sportas greitai tapo neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Iš pradžių jis domėjosi įvairiomis sporto šakomis, tačiau dviratis jį sužavėjo labiausiai. Anolikas greitai tapo vienu iš tų sportininkų, kurie padėjo pagrindus šios sporto šakos plėtrai Lietuvoje. Jis prisijungė prie Kauno sporto klubo, kuriame treniravosi kartu su kitais entuziastais, o jo pasiekimai netruko išsiskirti. Jo pirmosios pergalės vietinėse varžybose atvėrė duris į tarptautinę areną.
1924 metais Paryžiuje vykusios vasaros olimpinės žaidynės tapo istoriniu momentu tiek Lietuvai, tiek pačiam Isakui Anolikui. Tai buvo pirmosios Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, olimpinės žaidynės. Anolikas buvo vienas iš sportininkų, kuriems patikėta garbė atstovauti naujai susiformavusiai valstybei. Nors medalių pelnyti nepavyko, dalyvavimas olimpinėse žaidynėse buvo didžiulis pasiekimas tiek jam, tiek visai Lietuvai. Vėliau, 1928 metais, Anolikas dar kartą atstovavo Lietuvai Amsterdamo olimpinėse žaidynėse. Be varžybų, Isakas Anolikas aktyviai prisidėjo prie dviračių sporto plėtros Lietuvoje. Jis dalyvavo organizuojant vietines lenktynes, skatino jaunimą sportuoti ir dalinosi savo patirtimi su pradedančiaisiais. Jis garsėjo ne tik savo sportiniais pasiekimais, bet ir sąžiningumu, drausmingumu bei pagarba varžovams. Daugelis jį prisimindavo kaip žmogų, kuris visada buvo pasiruošęs padėti kitiems, patarti ar paskatinti nenuleisti rankų.
Antrojo pasaulinio karo pradžia tapo lemtinga daugeliui Lietuvos sportininkų, ypač žydų tautybės. 1941 metais, naciams okupavus Lietuvą, prasidėjo masinės žydų persekiojimo ir žudynių akcijos. Istoriniai šaltiniai teigia, kad jis buvo suimtas ir nužudytas 1943 metais Kauno geto likvidacijos metu. Jo gyvenimas, kuris galėjo būti paženklintas dar ne viena pergale, baigėsi tragiškai. Jo vardas tapo simboliu visų tų sportininkų, kurie savo gyvenimus paaukojo dėl laisvės, tautos ir žmogiškumo idealų.
Po karo Isako Anoliko vardas ilgą laiką buvo primirštas, tačiau vėliau jo atminimas buvo atkurtas. Lietuvos sporto muziejuje saugomi dokumentai, nuotraukos ir jo pasiekimų įrašai. Šiandien jo istorija pasakojama ne tik sporto mėgėjams, bet ir mokyklose bei muziejuose. Isako Anoliko gyvenimas - tai istorija apie talentą, kurio nepalaužė nei sunkumai, nei laikmetis. Jis paliko pėdsaką Lietuvos sporte, įrodydamas, kad net ir mažos šalies sportininkas gali pasiekti pasaulinį lygį.
Moterys ir Dviračiai Tarpukario Lietuvoje
Tarpukario visuomenė buvo palyginti konservatyvi. XIX-XX a. sandūroje Vakarų Europoje ir JAV su saugiojo dviračio atsiradimu kilo feministinis sąjūdis. Nepaneigiamas faktas, kad didžioji dauguma dviračių valdytojų buvo vyrai. Jie sudarė per 90% LDS narių. Dviračio sporto pradininkai ir propaguotojai - vyrai. Dviračių reklama orientuota į vyrus - per visą tarpukarį spaudoje pavyko aptikti tik vieną reklamą, kurioje šalia dviračio pavaizduota moteris. Rinkoje dominavo vyriški dviračiai, moteriškų nuleistais rėmais veikiausiai būta ne kiekvienoje prekybos įmonėje, tik Amlit pirmieji savo išleistame 1928 m. reklaminiame leidinyje pristatė dviračius, skirtus moterims.
Viena šios statistikos ir susiformavusio stereotipo priežasčių buvo tai, kad dviratis buvo vyriška transporto priemonė nuo pat jo išradinėjimo pradžios ir per visą XIX a. Ne veltui feministinis moterų judėjimas, prasidėjęs XIX a. Tai pirmiausia sąlygojo „užkalkėjęs“ požiūris. Pavyzdžiui, Karolis Dineika, kūno kultūros ir sveikatingumo ekspertas, 1924 m. nerimauja: „Dviratis jokiu būdu negražina moters kūno. Kuprinimu ir kojų storinimu negi galima džiaugtis? O dviratis tiktai tas „malonybes“ teikia. Antra vertus, ir kojų kraujo indai pernelyg plėtojasi ir ilgainiui verčiasi į paviršių, kas be tam tikro defekto teikia ir skausmą. Ir indų išsiplėtimas jau žymiai blogai veikia į nėsčias moteris. Be to, ir, bendrai imant, labai blogai atsiliepia į lyties organus. Tam paaiškinimų nereikia. Gyvenime lengva pastebėti daug liūdnų pavyzdžių“.
Vis dėlto pamažu požiūris liberalėjo. Daugėjo įvairių šakų moterų sportininkių, kurių mažą skaičių iš esmės lėmė ankstesnis lėšų stygius ir neigiamas požiūris į sportuojančiąsias. Laikraščiuose atsirado viena kita reklama, pristatanti moterišką dviračiu važiuoti skirtą aprangą, fotografijose užfiksuotos moterų iškylos dviračiais ir pan.
tags: #dviraciu #sportas #tarpukariu