Futbolas, kaip sportinis žaidimas, kuriame dalyviai kojomis arba galva smūgiuoja kamuolį, stengdamiesi įmušti jį į varžovų vartus, turi ilgą ir turtingą istoriją. Šiame straipsnyje apžvelgsime Europos čempionų klubų turnyro raidą, pradedant nuo ištakų ir svarbiausių įvykių iki šių dienų.
Futbolo ištakos ir raida
Žinoma, kad žaidimai su kamuoliu buvo populiarūs jau prieš kelis tūkstantmečius Kinijoje, Egipte. Homeras Odisėjoje mini žaidimą su kamuoliu. Dabartinis futbolas pradėtas žaisti Didžiojoje Britanijoje. 1857 m. Sheffielde (Didžioji Britanija) įkurtas profesionalaus futbolo klubas, 1885 m. parengtos futbolo taisyklės, 1872 m. lapkričio 30 d. Glazge įvyko pirmosios tarpvalstybinės (Škotijos ir Anglijos) rungtynės (0:0). Futbolas įtrauktas į olimpinių žaidynių programą 1900 m., o 1904 m. įkurta Tarptautinė futbolo asociacijų federacija (FIFA). Nuo 1930 m. rengiami pasaulio, o nuo 1960 m. Europos čempionatai. 1954 m. įkurta Europos futbolo asociacijų sąjunga (UEFA). Nuo 1955 m. rengiamos Europos čempionų taurės ir UEFA taurės varžybos.
Lietuvoje pirmąsias futbolo komandas sudarė 1909 m. grįžęs į Lietuvą Rusijos karininkas V. Petrauskas. 1912 m. įvyko oficialios rungtynės tarp Kauno ir Vilniaus miestų komandų (10:5 laimėjo vilniečiai). 1922 m. įvyko pirmasis Lietuvos futbolo čempionatas, kuriame dalyvavo 10 komandų (baigė 6).
Europos čempionų taurė/UEFA Čempionų lyga
UEFA Čempionų lyga yra kasmetinis Europos futbolo turnyras, kuris pirmą kartą buvo surengtas dar 1955 m. Pradžioje jis buvo vadinamas Čempionų taure, o 1992 m. pervadintas į UEFA Čempionų lygą. Šis turnyras yra laikomas pačiu prestižiškiausiu pasaulyje.
Nuo pat 1955 m. tik 22 futbolo klubai sugebėjo laimėti Čempionų lygos turnyrą, iš kurių 13 kartų turnyrą laimėjo Madrido „Real“ komanda. Ir tai yra didžiausias tos pačios komandos laimėtas turnyrų skaičius visoje UEFA Čempionų lygos istorijoje.
Taip pat skaitykite: Europos čempionatas: Giedriaus Titenio žygdarbiai
Eindhoveno futbolininkai dar prieš ateinant į jų klubą Romario 1987/1988 metų sezone tapo Europos čempionų taurės (taip iki 1992/1993 metų sezono vadinosi UEFA Čempionų lyga) nugalėtojais.
Lietuvos klubų pasirodymai UEFA Čempionų lygoje
Debiutas įvyko prieš ketvirtį amžiaus, 1992 metais, kai Lietuva pirmą kartą gavo teisę deleguoti mūsų šalies čempioną į stipriausių Europos klubinių komandų turnyrą, kuris pirmą kartą vadinosi nauju pavadinimu - UEFA Čempionų lyga.
Vilniaus „Žalgirio“ debiutas UEFA Čempionų lygoje įvyko 1992 metų rugsėjo 16 dieną Eindhoveno „Philips Stadion“ arenoje. Tai buvo sunkūs laikai mūsų klubui, nes po sprendimo 1990 metų pavasarį visiems laikams pasitraukti iš Tarybų Sąjungos čempionato „Žalgirį“ palaipsniui paliko geriausi futbolininkai, kurie pradėjo žaisti užsienio klubuose. Deja, tų rungtynių nerodė Lietuvos televizija, todėl žalgiriečių debiuto nematėme. Sužinojome iš žinių laidos, kad jis buvo skaudžiai pralaimėtas 0:6. Ypač siautėjo Juulis Ellermanas, įmušęs tris įvarčius.
Štai tie žalgiriečiai, kurie dalyvavo pirmosiose rungtynėse: Darius Spetyla, Tomas Žiukas, Tomas Žvirgždauskas, Virginijus Baltušnikas, Ramūnas Stonkus, Eimantas Poderis, Viačeslavas Sukristovas, Andrėjus Tereškinas, Aidas Preikšaitis, Aurelijus Skarbalius, Ričardas Zdančius (komandos kapitonas). Po keitimų į aikštę įbėgo Darius Maciulevičius ir Dainius Šuliauskas.
Antrosios rungtynės buvo žaistos rugsėjo 30 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Aikštės šeimininkų sudėtis lyginant su rungtynėms Eindhovene pasikeitė labai nedaug: nuo pradžios žaidė Gražvydas Mikulėnas, po pertraukos įbėgo į aikštę Vytautas Karvelis. Žiūrovų buvo labai nedaug - apie 2 tūkstančius. Ateiti vertėjo vien tam, kad pažiūrėtumėt į Romario. Tai buvo spektaklis: jis beveik visą laiką lėtai ristele bėgiojo, nesivijo nė vieno kamuolio, kuris buvo jam pasiųstas bent kiek tolėliau. Dažnai tiesiog vaikščiojo, nelabai domėdamasis, kur kamuolys. Žiūrėjo į dangų, į matomus už stadiono tribūnų Vilniaus bokštus, retkarčiais žiovaudavo. Bet koks kitas treneris bet kokį kitą žaidėją tokiu atveju būtų pakeitęs. PSV treneris Hansas Westerhofas žinojo, kad to daryti nereikia. Jis puikiai žinojo, kad Romario tiesiog nori užmigdyti šalia jo budėjusius kelis gynėjus. Iš tiesų, jis atėjo 39 minutę, kai rezultatas buvo 1:0 svečių naudai. Romario gavo patogų perdavimą prie vidurio linijos ir staiga pasikeitė kaip pasakoje: vietoje snaudžiančio tinginio pamatėme genialų puolėją. Jis veržliai, lanksčiai apėjo kelis žalgiriečius, išbėgo vienas prieš vartininką Spetylą ir meistriškai įspyrė kamuolį į vartų tinklą. Įvartis, 2:0. Po to iki pabaigos Romario vėl tik snaudė ir žiovavo. Pasibaigus 1992/1993 metų sezonui jis perėjo į „Barcelona“, o 1994 metų vasarą buvo išrinktas geriausiu pasaulio čempionato, vykusio JAV, futbolininku.
Taip pat skaitykite: Europos krepšinio čempionato transliacijos
Antrą kartą UEFA Čempionų lygoje „Žalgiris“ dalyvavo 1999/2000 metų sezone. Šį sykį teko viską pradėti nuo pirmojo atrankos etapo. Varžovas - Armėnijos čempionas ir taurės laimėtojas Ararato miesto „Cement“ komanda. Pirmos rungtynės - 1999 metų liepos 14 dieną Vilniaus „Žalgirio“ stadione. Nei vilniečių, nei svečių sudėtyje nebuvo nė vieno legionieriaus. Žalgiriečiai, kuriuos tuo metu treniravo Kęstutis Latoža, žaidė geriau, daugiau puolė. Vilniečių komandos lyderiai broliai Steško pelnė po įvartį: pirmojo kėlinio pabaigoje įvartį įmušė Igoris, baigiantis rungtynėms - Artūras. Antrosios rungtynės įvyko po savaitės Jerevane, garsiajame „Razdano“ stadione, kuris buvo pastatytas per 18 mėnesių (1969-1970 metais), talpino daugiau nei 70 000 žiūrovų, buvo vienas didžiausių Tarybų Sąjungoje. Žalgiriečiai tokioje tylioje aplinkoje armėnų ekipą dar kartą užtikrintai įveikė, šį sykį rezultatu 3:0. Įvarčius pelnė Sergėjus Novikovas (7 minutę), Andrius Jokšas (30 min.) ir Nerijus Vasiliauskas (65 min.). „Žalgirio“ kapitonas abejose rungtynėse buvo legendinės 1983-1990 metų „Žalgirio“ meistrų komandos gynėjas Vladimiras Buzmakovas.
Atsisveikindami su tuo metu apleista „Razdan“ arena, vilniečiai nenujautė, kad jos laukia visiškai kitoks likimas, nei jų gimtojo „Žalgirio“ stadiono. 2008 ir 2012 metais „Razdan“ buvo iš esmės renovuotas, dabar talpina 54 tūkstančius žiūrovų, jame žaidžia Armėnijos rinktinė, Jerevano „Ararat“ klubas.
Antrajame atrankos etape Vilniaus „Žalgiris“ susitiko su Kijevo „Dinamo“ ekipa, treniruojama legendinio trenerio Valerijaus Lobanovskio. Pirmąsias rungtynes, vykusias liepos 28 dieną tuo metu jau modernizuotame Kijevo „Dinamo‘ stadione (jame telpa apie 16 000 žiūrovų) rezultatu 2:0 laimėjo šeimininkai, kurie žaidė pranašiau, nors vilniečiai labai stengėsi kuo aktyviau pasipriešinti. Atsakomosios rungtynės Vilniaus „Žalgirio“ arenoje saulėtą rugpjūčio 4-osios popietę vėl atnešė džiaugsmo Kijevo „Dinamo“ aistruoliams, kuriuos su mūsų klubo gerbėjais nuo seno sieja draugiški santykiai. Po rungtynių dalyvavau spaudos konferencijoje. Diplomatiškai pagyręs vilniečius už puikų priėmimą ir ryžtingą kovą aikštėje, Valerijus Lobanovskis atsakė į daug klausimų, o baigdamas pats paklausė žurnalistų - kodėl vis dar nėra atnaujintas „Žalgirio“ stadionas? Atsakymo nebuvo. Tai buvo paskutinė garsaus trenerio viešnagė Vilniuje. 2002 metais, vis dar būdamas „Dinamo“ treneriu, po insulto jis mirė, sulaukęs vos 63 metų.
Trečiojo starto Čempionų lygoje „Žalgiriui“ teko laukti 15 metų. Per tą laiką mūsų klubas patyrė ir galimo išnykimo širdgėlą, ir nuostabaus atgimimo džiaugsmą. Sustiprėjęs ir vėl tapęs aiškiu lyderiu Lietuvoje „Žalgiris“ sugrįžo į Čempionų lygą 2014 metų liepos 15 dieną Zagrebo „Maksimir“ stadione. Trečią kartą startuoti teko rungtynėmis su Kroatijos čempionais - Zagrebo „Dinamo“ futbolininkais. Tai buvo atkakli nelygiaverčių varžovų dvikova. „Dinamo“ ekipa namie žaidė geriau nei žalgiriečiai visais požiūriais: smūgiais į vartus pirmavo 19:3, kampiniais 6:2, o įvarčiais 2:0. Vilniuje liepos 22 dieną pirmą sykį Čempionų lygos rungtynes „Žalgiris“ žaidė Lietuvos futbolo federacijos stadione. Po pirmojo kėlinio viltis ištaisyti situaciją dar ruseno, bet iš karto po pertraukos vis tas pats A.Soudani ir Josipas Šimuničius dviem įvarčiais patvirtino, kad Zagrebo dinamiečiai tą vasarą stipresni nei Mareko Zubo treniruojami žalgiriečiai.
Užpernai burtai lėmė žalgiriečiams žaisti su Švedijos čempionais „Malmö“ ekipa. Pirmoji „Žalgirio“ kova naujajame Malmės „Swedbank“ stadione, pastatytame per dvejus metus (2007-2009), talpinančiame 21 000 žiūrovų ir UEFA įvertintame 4 žvaigždutėmis, įvyko liepos 15 dieną. Aikštės šeimininkai daugiau puolė (smūgių į vartus santykis 17:5, kampinių santykis 8:5), bet vilniečiai puikiai gynėsi, o retkarčiais ir patys veržliai atakavo. Liepos 21 dieną, kai buvo žaidžiamos atsakomosios rungtynės, šios viltys gyvavo šiek tiek ilgiau nei kėlinį. 55 minutę Antonas Tinnerholmas pasiuntė kamuolį į Armanto Vitkausko vartų tinklą. Pakeisti varžybų eigą vilniečiai neturėjo galimybių. Švedai pirmavo ne tik įvarčiais (1:0), bet ir smūgiais į vartus (14:6), kampiniais (8:1). Vis dėlto tai, kaip žaista su Malmės klubu, buvo žingsnis į priekį lyginant su pralaimėjimu Zagrebo ekipai.
Taip pat skaitykite: Europos futbolo ir sporto naujienos
Praeitos vasaros dvikova su „Astana“, ypač jos tragiška (sportiniu atžvilgiu) pabaiga neturi analogų legendiio šalies futbolo klubo istorijoje. Pirmosios rungtynės buvo žaidžiamos LFF stadione ir nuteikė optimistiškai „Žalgirio“ gerbėjus. Nors Kazachstano atstovai prieš metus buvo patekę į Čempionų lygos grupės turnyrą, žalgiriečiai namie liepos 13 dieną jiems niekuo nenusileido, pabaigoje turėjo puikių progų įmušti įvartį, bet neįmušė. Nei televizijos transliacijos, nei radijo reportažo iš Astanos nebuvo. Liepos 20 dienos rungtynių eigą tiesiogiai galima buvo sekti tik skaitant internetinės transliacijos užrašus kompiuterio ekrane. Iš pradžių viskas buvo gražu, po to jau neramu - 31 minutę aukštaūgis varžovų gynėjas Marinas Aničičius įmušė ir išvedė aikštės šeimininkus į priekį. Jei įmuštume įvartį, vėl būtų gerai. Kaip stebuklas atskrieja žinia - jau 1:1, žalgiriečių brazilas Elivelto 57 minutę puikiai prasiveržė, spyrė ir pataikė ten, kur reikia. Žalgiriečiai visomis jėgomis stengiasi apsiginti, kartais labai pavojingai kontratakuoja. Deja, antro įvarčio neįmuša, nors progų turėjo. 90 minučių praėjo - viskas taip, kaip reikia. Teisėjas iš Šveicarijos Sandro Schäreris prideda kelias minutes. Visi Astanos klubo žaidėjai bėga link žalgiriečių vartų, desperatiškai bandydami pramušti svečių gynybą. Vilniečiai kelis kartus ramiai atsimuša. Po to tas baudos smūgis. Kamuolys lekia oru į baudos aikštelės kraštą, iš ten galva mušamas link vartų, ten žaidėjų maišalynė ir… Kai kompiuterio ekrane sužibo įrašas, kad 92 minutę vėl tas pats M.Aničičius įmušė įvartį ir išgelbėjo „Astana“ ekipą, nesinori tikėti tuo, ką matau savo akimis. Viskas, jokio „Celtic“ nebus. Pralaimėjome 1:2. Toks jau futbolas. Gali paskutinę sekundę pralaimėti tai, ką jau beveik buvai laimėjęs. Nežinau, ar gali ką nors tai paguosti, bet „Astana“ tą Čempionų lygos sezoną baigė lygiai taip pat kaip „Žalgiris“. Namie su „Celtic“ jie sužaidė 1:1, Glazge po 90 minučių buvo toks pats rezultatas.
2019 m. Čempionų lygos finalas
Istorinis 2019 m. Čempionų lygos finalas visiems laikams buvo įrašytas į istoriją. 2019 m. pirmą kartą (skaičiuojant nuo 2013 m.) nei vienas Ispanijos futbolo klubas nepateko į UEFA Čempionų lygos finalą. Tai taip pat buvo septintasis kartas šio turnyro istorijoje, kai dvi futbolo komandos iš tos pačios asociacijos kovėsi dėl pergalės. Čempionų lygoje dominuoja Anglijos klubai, kurie yra nuskynę ne vieną pergalę. Penki Anglijos klubai yra laimėję šį turnyrą.
Europos futbolo čempionatai
Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė. Komandos žaidė rungtynes namuose ir išvykoje iki tol, kol vieną komanda iškris. Vėliau, finalinės rungtynės jau vykdavo vienoje šalyje. Pirmajį čempionatą organizuoti buvo patikėta Prancūzijai. Pirmajame finale susitiko SSRS ir Jugoslavijos rinktinės. Rungtynės buvo atkaklios, ir tik per papildomą laiką pergalę išplėšė sovietų rinktinė.
1968 m. Europos čempionatas Italijoje
1968 m. pirmenybės buvo unikalios tuo, kad jose vienų pusfinalio rungtynių nugalėtoją lėmė… burtai, o finale buvo žaidžiamos net dvi rungtynės. Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė (dviem daugiau, nei 1964 m.). Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą.
Atrankos varžybose debiutavo grėsminga Vakarų Vokietijos rinktinė, tačiau debiutas jai baigėsi fiasko - vokiečiai savo grupėje į priekį praleido Jugoslaviją, kai lemiamose rungtynėse išvykoje nesugebėjo palaužti Albanijos. Atrankoje netrūko ir daugiau staigmenų - vietą ketvirtfinalyje Bulgarijai užleido ir legendinio Eusebio vedama Portugalija. Vieną atrankos pogrupį sudarė vien birtų komandos - Anglija, Velsas, Šiaurės Airija ir Škotija. Iš jos tolyn žengė tuometė pasaulio čempionė Anglija. Įdomu, kad lemiamas jų rungtynes su škotais, pasibaigusias lygiosiomis 1-1, Glazgo "Hampden Park" stadione stebėjo per 130 tūkst. žiūrovų. 1964 m. čempionė Ispanija savo grupėje turėjo vargo su Čekoslovakija ir Airija tačiau tolyn vis tik žengė.
Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis - bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos - Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0.
Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio. Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova - po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Kartą Piero Prati iš 15 metrų mušė greta virpsto, vėliau vartininkas Dino Zoffas atrėmė vieną Alberto Šesterniovo ir du Aleksandro Lenevo smūgius. Puikią progą šeimininkai turėjo pratęsimo metu, tačiau Angelo Domenghini pataikė į virpstą. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada - po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius - burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai. Jei SSRS rinktinės kapitoną A.Šesterniovą burtuose būtų lydėjusi sėkmė, SSRS galėjo trečią kartą iš eilės patekti į finalą.
"Rungtynes žaidėme Neapolyje, o tuo metu šio miesto komandoje aš ir žaidžiau. Jutau didžiulį palaikymą. Žiūrovai buvo nuostabūs, jie sukūrė puikią atmosferą. Kai baigėsi rungtynės, teisėjas ir abiejų komandų kapitonai nuėjo į rūbinę mesti burtų. Visi likę aikštėje su žiūrovais nekantriai laukėme rungtynių likimo. Kai jie grįžo ir pranešė apie mūsų pergalę, apėmė nuostabus jausmas. Buvo šaunu. Nors laimėjome tik po monetos metimo, visi buvo laimingi",- vėliau pasakojo vartininkas Dino Zoffas.
Patį futbolą šiose rungtynėse užgožė kietą kova ir pražangos - teisėjas ispanas Jose Maria de Mendibilas skyrė net 49 laisvus ir baudos smūgius. Visoje šioje suirutėje anglai galėjo pirmieji pasižymėti, bet Andy Ballas pataikė į skersinį. Galiausiai 86 min. puikiu individualiu žaidimu garsėjęs jugoslavų saugas Draganas Džajičius suklaidino tris varžovus ir pasiuntė kamuolį į Gordono Bankso vartus. Po poros minučių Alanas Mullery gavo raudoną kortelė ir rungtynių likimas buvo nulemtas - pasaulio čempionė neteko teisės siekti Europos čempionų titulo. Anglai iš dalies reabilitavosi mažajame finale, birželio 8 dieną kovoje dėl bronzos Romoje 2-0 įveikdami SSRS. Įvarčius 39 ir 63 min. mušė Bobby Charltonas bei Geoffas Hurstas.
Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami - antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo.
Turnyro organizatoriai šį kartą laimėtojo burtų keliu neišaiškinti. Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Vienas pirmajame finale nežaidęs vaikinas - Luigi Riva ir tapo auksinės italų pergalės kalviu. Šviežios jėgos šeimininkų rinktinei leido rungtynes pradėti didele sparta ir taip priblokšti varžovus. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.
"Jeigu atvirai, pirmosiose finalo rungtynėse nenusipelnėme lygiųjų. Bet antrajame finale laimėjome pelnytai. Mes dominavome aikštėje",- vertino čempionų vartininkas D.Zoffas.
Europos čempionatų nugalėtojai
Štai Europos futbolo čempionatų nugalėtojų sąrašas:
- 1960 m. - SSRS
- 1964 m. - Ispanija
- 1968 m. - Italija
- 1972 m. - Vokietija
- 1976 m. - Čekoslovakija
- 1980 m. - Vokietija
- 1984 m. - Prancūzija
- 1988 m. - Olandija
- 1992 m. - Danija
- 1996 m. - Vokietija
- 2000 m. - Prancūzija
- 2004 m. - Graikija