Šiame straipsnyje apžvelgiamos įvairios su futbolu susijusios asmenybės Lietuvoje, jų biografijos, pasiekimai ir indėlis į šalies sportą. Taip pat nagrinėjami su futbolu susiję įvykiai ir asmenybės, palikusios ryškų pėdsaką Lietuvos visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
Futbolas ir kitos sporto šakos
Lietuvoje galima rasti sportininkų, kurie pasižymėjo ne tik futbole, bet ir kitose sporto šakose:
- Šachmatininkai ir treneriai, tokie kaip Lietuvos neįgaliųjų šachmatų vicečempionai.
- Futbolininkai ir treneriai, tapę Lietuvos futbolo čempionais.
- Slidininkai, irkluotojai ir irklavimo teisėjai, laimėję Europos irklavimo bronzos medalius.
- XX a. futbolininkai ir treneriai, daugkartiniai Lietuvos futbolo čempionai ir prizininkai.
- Fechtavimosi treneriai ir sporto organizatoriai.
- Tinklininkai ir treneriai.
- Lakūnai, parašiutininkai ir futbolininkai, daugkartiniai Lietuvos futbolo čempionai, parašiutizmo instruktoriai ir parodomųjų šuolių su parašiutais meistrai.
- Stalo tenisininkai ir treneriai, daugkartiniai Lietuvos stalo teniso čempionai.
- Krepšinio treneriai.
- XX a. futbolininkai, daugkartiniai Lietuvos čempionai.
Arūnas Klimavičius ir Martynas
Šie futbolininkai įrodė, jog yra verti vilkėti „Trakų“ marškinėlius. Arūno koziriai - patyrimas ir universalumas. Žiūrint iš „Trakų“ pusės, jis tapo tinkamu pakaitalu jo brolio Lino netekčiai. Martynas turi nemažai panašumų į Roką Stanulevičių, kuris išvyko į Izraelį. A. Klimavičius per savo karjerą kartą su Panevėžio „Ekranu“ yra tapęs šalies čempionu.
Pasirinkimas atstovauti komandai, kuri šalyje kovoja dėl aukščiausių apdovanojimų ir yra iškovojusi kelialapį į UEFA Europos lygą, buvo paprastas. Per kelias savaites buvo galima įsitikinti, jog patekau į puikų kolektyvą, su kuriuo galima nuveikti šį tą įdomaus. Toks tikslas ir yra - įsitvirtinti starto sudėtyje bei parodyti dar geresnius rezultatus nei pernai. Tiek jam, tiek A. Klimavičiui anksčiau yra tekusi garbė vilkėti ir nacionalinės rinktinės marškinėlius. A. Klimavičius tai darė keturiasdešimt vieną kartą, M.
„Trakų“ futbolininkai per sezoną įveikia 3000 kilometrų, važinėdami į A lygos rungtynes.
Taip pat skaitykite: Rungtynių „Barcelona“ prieš „Juventus“ analizė
Futbolininkų skaitymo įpročiai
Futbolininkai mėgsta skaityti biografines knygas. S. Ramosas yra idealas, tiek aikštėje, tiek už jos ribų, o ši knyga yra nereali. Ji suteikia papildomos motyvacijos prieš kiekvienas rungtynes. Draugas užkrėtė ta liga ir negaliu nuo jos atsigauti. Knygos yra pagrindinis išvykų palydovas. Tiesiog dievina garsių futbolininkų biografines knygas. Be jau minėtos S.Ramoso „išpažinties“, labai smagiai perskaityta Cristiano Ronaldo biografija, ką tik baigta skaityti „Versace legenda“. Po paskutinės kelionės knyga autobuse palikta. Šiaip jau skaito kiekvieną dieną. Dažniausiai perka istorines biografines arba kriminalines knygas. Stengiasi visada po ranka turėti neperskaitytą knygą, nes skaitymas yra malonumas.
Futbolas ir verslas: Raimondas Karpavičius
Milijonierių R. Karpavičių saugojęs buvęs pareigūnas atskleidė, kokie buvo A. Klaipėdoje jis ėmė dažnai matyti skandalingąjį A.Pukelį, kuris atvykdavo į įmonės „Karpis“ biurą. R. Karpavičius pasitikėjo A.Pukeliu ir jam pristatydavo savo planus. Iš pradžių jie kalbėdavosi, kad reikėtų pakeisti federacijos vadovybę, kuri nustekeno futbolą. Buvo laikai, kai banditai ten kojomis atidarinėdavo duris. Prieš kelerius metus R.Karpavičius pradėjo guostis, kad A.Pukelis ėmė lįsti prie jo verslo. Verslininkas užsiminė, kad A.Pukelis aktyviai domisi Lukšių pienine. R.Karpavičius sakė, kad sulaukė pasiūlymo parduoti tą įmonę, įvardijo milijoninę sumą, kuri buvo siūloma. Tačiau jis nesutiko parduoti Lukšių pieninės, buvo daug ten investavęs. Tada R.Karpavičius užsiminė, kad A.Pukelis esą siūlo daryti bendrą verslą. Bet R.Karpavičius buvo atsargus.
Su Raimondu susitikdavome „Karpio“ biure. Jis pakviesdavo ir į namus Palangoje, pasivaikščiodavome prie jūros. Kartais verslininkas prisimindavo praeitį ar kalbėdavo apie Dievą. Aš jį suprasdavau, todėl man išsiliedavo. Mūsų pokalbiai būdavo ilgoki, trukdavo po kelias valandas. Biure jis pavaišindavo sūreliais iš jo gamyklos. O jei susitikdavome jo namuose Palangoje, kavos atnešdavo jo žmona Audronė Karpavičienė. Jis yra kalbėjęs ir apie brolį H.Karpavičių. Sakė, kad jie yra susipykę, santykių nepalaiko, ilgai nebendravo. Brolį esu matęs seniai, kai jis dirbo „Marijampolės pieno konservų“ gamykloje.
Nebuvo netgi kalbos apie kitą moterį. Klaipėda - lyg kaimas, kalbos greitai sklinda. Ir 2018-aisiais, ir ankstesniais metais jo namuose aš matydavau Audronę, jo sūnų Roką su žmona ir vaikais. Šeima verslininkui buvo šventa. Kol buvo kalėjime, Audronės palaikymas buvo labai svarbus. Kadangi ir man teko trumpai pabūti kalinimo įstaigoje, puikiai jį supratau. Matydavau Audronę Karpavičienę raudonu kabrioletu atvykstančią į „Karpio“ biurą Klaipėdoje. Jie su Raimondu kartu pradėjo verslą. R.Karpavičius rodydavo man sūnaus Roko, anūkų nuotraukas. Būdamas paauglys Rokas kartais padarydavo ką nors savaip, bet tėvas jį mylėjo. Kai Rokas Karpis kalėjo užsienyje, tėvas jam skambindavo. Kartą jie kalbėjosi dvi valandas.
Tokių klausimų nekildavo, nes jis nesiruošė nei mirti, nei dalyti turto. R.Karpavičius gyveno sveikai, gerdavo kalnų šaltinių vandenį, valgydavo obuolius iš savo sodo. Nuvykęs į Tenerifę jis Atlanto vandenyne daug plaukiodavo, bėgiodavo krosus, spausdavosi šviežias apelsinų sultis. Mes išbandydavome jėgas ir ringe, bičiulis rodydavo ištreniruotus raumenis. Aš irgi buvau tvirtas, daug sportavau, tik dabar esu sublogęs. Teks keisti klubo sąnarius, nes vaikštant labai skauda. Apie palikimą verslininkas nekalbėdavo dar ir todėl, kad viskas būtų atitekę šeimai.
Taip pat skaitykite: Vokietijos futbolo rungtynių gidas
Tai buvo apie 2018 metų rugsėjį. Bičiulis atsiprašydavo, kad nepamena, ką būdavome kalbėję, sutarę. Paskui jis dingo, neatsiliepdavo ir į skambučius. Viskas įvyko tik dėl to, kad stipriai progresavo liga. Klaipėdoje yra toks veikėjas Valdemaras Anužis. Jis žinojo, kad mes su Raimondu seni draugai, bet kažkodėl man nepranešė, kai jis susirgo. V.Anužis „Atlanto“ komandoje buvo masažuotojas, vėliau - miesto tarybos narys, vadovavo „Sodros“ Klaipėdos skyriui, turi ryšių ligoninėse. Užsukęs į „Karpio“ biurą dažnai ten matydavau V.Anužį. Jis galėjo žinoti apie R.Karpavičiaus sveikatą, jam patarinėti. Kartais tuo metu biure matydavau ir tauragiškį A.Pukelį.
Taip, liga jį stipriai buvo paveikusi. Mane pribloškė jo antrųjų vedybų nuotraukos - jaunikio veidas ištinęs, tai visiškai kitas žmogus nei tas, kurį daug metų pažinojau. Jeigu R.Karpavičius būtų testamentą rašęs būdamas aiškaus proto, turtą būtų palikęs šeimai, anūkams. Jei kokia nors moteris jam ir būtų suteikusi malonių akimirkų, būtų ką nors tyliai nupirkęs. Man yra tekę tirti butų ar kito turto užvaldymo istorijas, bet apie tokio didelio masto bylas anksčiau net girdėti neteko. Esu skaitęs jūsų tyrimus - visa Klaipėda juos aptarinėja. Neabejojama, kad buvo sugalvotas gudrus scenarijus, o užrašydamas turtą sergantis verslininkas jau nesuvokė savo veiksmų. Man nuoširdžiai gaila R.Karpavičiaus, kad jo gyvenimas baigėsi taip liūdnai, kad dabar draskomas jo turtas. Jis turėjo būti garbingai palaidotas, būtų daug žmonių atėję atsisveikinti. Kodėl nei artimiesiems, nei draugams neleido su juo atsisveikinti?
Pareigūnai dabar turi daugiau galimybių, įrangos nei mano tarnybos laikais. Reikia noro ir pastangų - surinkti operatyvinę informaciją, įrodymus, apklausti liudininkus. Kartais tektų ir naktį nepamiegoti. „Našlę aš esu matęs A.Pukelio draugijoje“, - tikino kitas klaipėdietis Albinas Riklikas. „Prieš kokius aštuonerius ar daugiau metų aš paskambinau A.Pukeliui, kurį gerai pažįstu nuo 1992-ųjų. Jis pasakė, kad šeštadienį turės svečių, pakvietė į jo sodybą sekmadienį. Kai nuvykau, sodyboje buvo žinomas sporto pasaulio veikėjas ir dvi moterys. Viena jų buvo kaunietė Aistė. Jie ruošėsi pusryčiauti. A.Pukelis pakvietė mane prie ilgo stalo, pridūrė, kad visi savi. A.Pukelio sodyboje Aistė ir kita moteris šeimininkavo virtuvėje, ant stalo nešiojo maistą. Prabilęs „Lietuvos rytui“ A.Riklikas buvo pasiryžęs liudyti ir teisėsaugai, kuri narplioja mįslingas R.Karpavičiaus mirties ir testamento sudarymo aplinkybes. Po milijonieriaus mirties V.Anužis ligoninėje nusikopijavo paciento ligos istoriją.
V.Anužis, „Lietuvos rytui“ pradėjus tirti ir viešinti mįslingas R.Karpavičiaus mirties bei palikimo aplinkybes, surengė beprecedentę ataką prieš laisvą žodį. Jis nesėkmingai bandė pasitelkti prokuratūrą, policiją, teismą ir kitas institucijas. V.Anužiui buvo palanki tik V.Žukienė iš prieštaringai vertinamos Visuomenės informavimo etikos asociacijos, kurią išlaiko mokesčių mokėtojai. V.Anužio skundą V.Žukienė nagrinėjo net pusę metų, o pažeidimu pripažino straipsnyje pateiktą klausimą. To turbūt nėra buvę net sovietinės cenzūros laikais. V.Anužiui talkino advokatų kontora „Wint“. Advokatas A.Iškauskas teigė neatstovaujantis šiam veikėjui. Jis neatsakė paklaustas, kas mokėjo už sukurptus skundus. Bet „Lietuvos rytas“ gavo dokumentų su A.Iškausko parašu. Neatsitiktinai kitas „Wint“ atstovas, buvęs prokuroras G.Danėlius su aukštais Kauno policijos pareigūnais D.Žukausku ir G.Skladu 2019 metų liepą buvo nuvykę į Tenerifę šturmuoti R.Karpavičiaus vilos. „Wint“ mūšiui dėl šimtamilijoninio palikimo ruošėsi iš anksto. Dar 2019 metų kovo 27 dieną, likus dienai iki R.Karpavičiaus slaptų vedybų, G.Danėlius nusiuntė kolegei laišką. Jame prašė pranešti, „jei negalėtume atstovauti R.Karpavičiui ginče dėl turto su buvusia žmona Audrone Karpavičiene ir sūnumi Roku Karpiu“. Smegenų vėžio alinamo R.Karpavičiaus sveikatos būklė tada blogėjo, jis buvo nukritęs, susitrenkęs galvą. Po santuokos įregistravimo turtuolis pakliuvo į ligoninę. Per apžiūrą medikai rado pragulų, o dar anksčiau nustatė, kad jam nebuvo duodama arba per mažai duodama vaistų. „Lietuvos ryto“ žiniomis, verslininkas nuo 2019 metų birželio buvo maitinamas per specialų zondą, jam buvo išrauti dantys.
Kęstutis Ivaškevičius: nuo klinikinės mirties iki futbolo akademijos
Buvęs Lietuvos futbolo rinktinės narys, o dabar Klaipėdos futbolo akademijos (KFA) vadovas bei vienas iš Klaipėdos „Neptūno“ futbolo piramidės kūrėjų ir trenerių Kęstutis Ivaškevičius puikiai žino, ką reiškia akis į akį susidurti su mirtimi ir iš naujo kurti tarsi kortų namelis subyrėjusį gyvenimą. Sportiškas vyriškis balandžio mėnesį švenčia du gimtadienius - 17 dieną ir 30 dieną. Kęstutis prieš maždaug penkerius metus Klaipėdos centriniame stadione per „Palangos“ ir Alytaus „Dainavos“ rungtynes netikėtai sukniubo futbolo aikštėje ir kelias minutes nerodė jokių gyvybės ženklų. Komandos draugai nunešė žaidėją prie stadione budėjusios greitosios pagalbos automobilio, kur medikai keliolika minučių kovojo dėl jo gyvybės. Po įtempto keliolikos minučių medikų darbo pagaliau įsižiebė viltis - Kęstutis ėmė rodyti gyvybės ženklus ir buvo išgabentas į ligoninę. Visgi ir po kelių valandų futbolininko tėtis, žinomas Klaipėdos futbolo treneris Pranas Ivaškevičius žiniasklaidai komentavo, kad jo sūnus vis dar ištiktas komos.
Taip pat skaitykite: Lietuvių ir portugalų futbolas: istorinis palyginimas
„Pats visa tai pamenu lyg per miglą. Vieną akimirką žaidžiu aikštėje, o kitą - atsibundu ligoninėje. Net nesupratau, kas čia vyksta. Jaučiausi lyg kokiame sapne - aplink visi laksto, šviečia lempos… Mintis, kad įvyko kažkas negero, sąmonę pasiekė tik tuomet, kai gydytojai pasakė, jog su futbolu greičiausiai teks atsisveikinti“, - žurnalui „Vakarai“ pasakojo K. Ivaškevičius.
„Staiga pamačiau, kad Kęstutis nukrito. Žinau savo vyro charakterį - jis visada iš paskutiniųjų stengiasi atsikelti ir vėl pulti į kovą. O tąkart gulėjo nejudėdamas. Mačiau, kaip prie Kęstučio puolė komandos gydytojas, atbėgo jo tėtis, atvažiavo greitoji. „Galiausiai Kęstutis pabudo iš komos.
„Tiesą pasakius, aš nelabai supratau, kas įvyko. Stengiuosi nebesigilinti į šią situaciją ir net beveik ją pamiršau. Apmaudu, kad teko baigti profesionalaus sportininko karjerą, bet svarbu, kad esu gyvas, sveikas, turiu mylimą žmoną Tautvilę, auginu du sūnus - Herkų ir Vakarį, dirbu mėgstamą darbą, tad džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka. Liūdėti tikrai nėra kada“, - akcentavo K. Ivaškevičius.
„Kas pusmetį einu pas gydytojus pasitikrinti, ir tiek. Sportuoju dėl savęs: mėgstu miško takais minti dviračio pedalus, padirbėti su treniruokliais, TRX diržais. „Kai pabudau iš komos, gydytojai pasakė, kad mano organizme visiškai nebebuvo kalio. Prieš tai buvau iškentęs septynias kojos operacijas, tad norėjau kuo greičiau atgauti sportinę formą, daug treniravausi, organizmas buvo nusilpęs, - pasakojo K. Ivaškevičius. - Viskas prasidėjo nuo menkiausio kojos lūžio, kurį patyriau žaisdamas minėtoje Tel Avivo komandoje. Izraelyje padarė operaciją, sugipsavo, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, gipsas buvo uždėtas blogai, užspaudė nervus ir raiščius, tad koja tapo sunkiai valdoma. Tiesiog pažeidė kojos nervus, kuriuos atgaivinti labai sudėtinga. Situacija buvo tokia: vieną dieną tos kojos beveik nejausdavau, kitą dieną atvirkščiai - hiperaktyvi ir jautri. Vėliau gydytojai sakė: “Viską sutvarkysime.„ Izraelyje koja iš viso buvo operuota net penkis kartus. Situaciją bandė gelbėti Tel Avivo “Maccabi„ krepšinio komandos gydytojas, bet galiausiai grįžau gydytis į Lietuvą. Mūsų šalies specialistai atliko dar dvi kojos operacijas ir, kiek tai buvo įmanoma, ištaisė kitų gydytojų klaidas…“ - pasakojo K. Ivaškevičius.
„Gali būti, kad viskas susidėjo į viena, ir įvyko tai, kas įvyko. Bet nieko nepadarysi, galbūt tai buvo ženklas, kad gyvenime reikia kažką keisti. Per visą sportinę karjerą neturėjau rimtų traumų, tik patempimus. Ir tąsyk, regis, buvo tik menkas kojos lūžis, o reikėjo iškęsti net septynias operacijas ir galiausiai atsisveikinti su profesionalaus futbolininko karjera… Kita vertus, jei ne tas įvykis, nebūtume su Tadu Vaitkumi įkūrę Klaipėdos futbolo akademijos, kuriai dabar vadovauju“, - kalbėjo K. Ivaškevičius.
Jis pats per sportinę karjerą pasiekė daug pergalių, atstovadamas Klaipėdos „Atlanto“, FBK „Kaunas“, „Šilutės“, Edinburgo „Heart of Midlothian“ (Škotija), Kryvyj Riho „Kryvbas“ (Ukrana), Tel Avivo „Bnei Yehuda“ (Izraelis) klubams. „Kai patyriau klinikinę mirtį, man buvo vos 31-eri. Jei ne kojos trauma ir tas įvykis, dar būčiau galėjęs profesionaliai futbolą žaisti iki šiol.
„Kuriame tokią piramidę ir klubą, kokio Klaipėdoje niekada nebuvo. Norime, kad būtų užpildytos visos grandys - nuo mažų vaikų iki suaugusiųjų pagrindinės ir dublerių komandų. Dedame pastangas, kad ateityje Klaipėdoje vėl būtų pagrindinė futbolo komanda, kuri žaistų aukščiausiojoje lygoje ir net galėtų tapti šalies čempione. Anksčiau tokios piramidės Klaipėdoje niekada nebuvo - “Atlantas„ dirbo sau, o Klaipėdos futbolo mokykla - sau. Pasiteiravus, ar lieka laiko buvusiam modeliui žmonai Tautvilei ir vaikams - Herkui ir Vakariui, ar šeima neprieštarauja dėl tokio jo užimtumo, K. Ivaškevičius atsakė: „Randame bendrą kalbą ir esame perpratę vienas kitą. Juk su žmona Tautvile kartu esame jau 14 metų, iš jų santuokoje - aštuonerius. Kartais nesinori savaitgaliais vykti į futbolo rungtynes, galbūt smagiau būtų pabūti su šeima, tačiau toks mano darbas: norisi Klaipėdos futbolo jaunajai kartai sudaryti kuo geresnes treniruočių ir varžybų sąlygas. Kita vertus, žmona yra įkūrusi renginių organizavimo įmonę “Amber idėja„, tad po karantino prasidės sezonas: vestuvės, krikštynos, kitos šventės ir žmona savaitgaliais taip pat bus užsiėmusi. Dėl darbų barnių nekyla. Suprantame, palaikome ir visada stengiamės paskatinti vienas kitą. K. Ivaškevičius atsimena laiką Izraelyje:
„Izraelis - šalis, kuri gyvena nuolatinės karinės parengties sąlygomis. Tai reiškia, kad bet kuriuo metu mieste gali sprogti bomba. Tarkime, sėdime persirengimo kambaryje prieš futbolo rungtynes, treneris dėsto rungtynių taktiką ir staiga pasigirsta sirenų kauksmas, kažkur įvyksta sprogimas. Mes garsiai paplojame, kad viskas baigėsi, ir bėgame į aikštę žaisti“, - pasakojo K. Ivaškevičius.
"Vienu metu gal per porą savaičių į mūsų pusę paleido apie 2 tūkstančius raketų. Iš pradžių buvo labai nemalonu, bet vėliau jau pripranti, žinai, kad yra išmaniosios programėlės, kad sukaukus sirenoms turi maždaug pusantros minutės kur nors pasislėpti. Stadione taip pat buvo toks atvejis: žaidėme su „Maccabi“, stadione - 15 tūkstančių futbolo sirgalių. Sėdime persirengimo kambaryje, o atėjęs kareivis aiškina, ką daryti, jei sukauks sirenos. Ir kaip tik jos sukaukia. Mes pasėdime, palaukiame, girdime, kaip raketą numuša, ir einame į aikštę daryti apšilimo. „Pradžioje buvo keista, bet vėliau jau nebekreipiau į tai dėmesio. Tarsi būtų tas pats, jei Lietuvoje kas ateitų ir šalia pasidėtų kuprinę. Izraelyje tiek vyrams, tiek moterims karinė tarnyba yra privaloma. Bet nėra taip, kad jie būtų uždaryti: išleidžia ir į treniruotes, ir į varžybas, ir į darbą. Ten taip jau yra įprasta. Jei paklaustume Lietuvoje, kas karo atveju imtų į rankas automatą ir eitų ginti Tėvynės, nežinau, ar būtų tiek patriotų, kiek yra Izraelyje. Kažin…“ - teigė K. Ivaškevičius.
Saulius Karka: policijos pareigūnas ir futbolininkas
Kai groja bosiniu trombonu, Saulius Karka paklūsta dirigento batutai. Viskas apsiverčia, kai vyras įžengia į futbolo stadioną. Netrukus sužinojau, kad Kybartuose gimusio 48-erių vyro gyslomis iš tiesų teka daug vokiško kraujo. Būtent tėtis Saulių supažindino su sportu. Mama, Kybartų pedagogė, buvusi Vilkaviškio rajono tremtinių sąjungos pirmininkė, aktyvi visuomenės veikėja, išleidusi tris knygas apie tremtį Sibire "Mes sugrįžom…", Dalija Agota Karkienė sūnų atvedė į muzikos pasaulį. Įkurtas 1960 m., Kybartų pučiamųjų orkestras, pavadintas miesto var…
Roberto Klimavičiaus indėlis į moterų futbolą Alytuje
Vasario 7 d. Alytaus miesto savivaldybės meras 30 metų sukakties proga moterų futbolo treneriui Robertui Klimavičiui įteikė padėką už moterų futbolo plėtrą ir populiarinimą, puikius profesinius įgūdžius, sportininkių ruošimą, jų pasiektas pergales, gebėjimą sutelkti Alytaus miesto merginas derinti mokslą su sveika gyvensena ir sportu.
Gabų trenerį - jauną specialistą jau pastebėjo Alytaus miesto savivaldybės vadovai, Sporto ir rekreacijos skyriaus vedėjas Adomas Andrušaitis pasveikino sportininką ir pasidžiaugė sakydamas, kad Alytuje tęsiasi Klimavičių šeimos futbolo sporto tradicijų plėtojimo dinastija. R. Klimavičiaus tėvas 15 metų atstovavo „Dainavos" komandai, vėliau Kauno „Atletui", o nuo 1996 metų pradėjo pats dirbti treneriu. Tėčio pėdomis pasekė ir trys sūnūs: Remigijus, Šarūnas ir Robertas - visi jie dirba futbolo treneriais.
Jubiliatas trumpai papasakojo apie sėkmingo savo darbo Alytaus moterų futbolo treneriu, Lietuvos moterų futbolo rinktinės treneriu kelią. Po studijų Kauno kūno kultūros akademijoje 2004 metais grįžęs į Alytų jau rado pulką merginų, norinčių žaisti futbolą. Pradėjo dirbti VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centre, kuriame treniruoja įvairaus amžiaus - gimusias 1987 ir 2002 m. merginas. Vėliau treneris įsteigė Alytaus apskrities moterų futbolo klubą, pradėjo bendradarbiauti su Alytaus apskrities futbolo federacija. Šiuo metu priima ir treniruoja visas moteris, merginas ir mergaites, norinčias žaisti futbolą. R. Klimavičius su savo komandomis jau pasiekė ir svarių sporto rezultatų: jaunutės - Lietuvos futbolo čempionės, LFF moterų pirmoje lygoje užimta 6 vieta iš šešiolikos komandų. R. Klimavičius nuo 2007 metų iki šiol yra Lietuvos jaunučių rinktinės vyr. treneris, jo treniruojama mergaičių futbolo rinktinė 2008 m. Europos atrankinėse varžybose iškovojo trečiąją vietą ir tais pačiais metais Baltijos šalių čempionate tapo čempionėmis.
Alytaus miesto meras Feliksas Džiautas pasidžiaugė jaunojo trenerio pasiektais rezultatais, jo optimistiniu požiūriu į Alytaus miesto futbolo plėtrą ir perspektyvas. Pasak mero, keista matyti jauną trenerį su tiek daug minčių ir ateities idėjų. Dažniausiai tenka padėkas įteikti solidaus amžiaus nusipelnusiems Alytaus miesto veikėjams, kurie išsako jų darbo problemas. Meras pažadėjo visokeriopą pagalbą Alytaus miesto futbolo merginų sportui ir palinkėjo geros kloties jų treneriui.
Su gražiu jubiliejumi Robertą Klimavičių pasveikino ir Alytaus apskrities futbolo federacijos prezidentas Algimantas Pašukonis.
Futbolo lažybos: pramoga ar būdas užsidirbti?
Azartinių žaidimų rezultatas dažniausiai yra nulemtas visiškai atsitiktinio įvykio, kurio pats lošėjas kontroliuoti negali. Žinoma, žaidėjams, planuojantiems lošti internete, yra svarbu išsirinkti patikimą internetinį kazino. Patikimi kazino su savo klientais elgiasi sąžiningai, profesionaliai atsako į jiems kylančius klausimus, tiksliai išmoka laimėjimus, pateikia gerus koeficientus bei siūlo įvairias premijas, tarp jų ir nemokamus sukimus. Tačiau net ir tada žaidėjai, sukdami lošimo automatų būgnus, negali tiksliai atspėti, kaip pasisuks žaidimo eiga. O, pavyzdžiui, futbolo gerbėjai, atlikdami statymus lažybose už komandą, kurios laimėjimu yra beveik įsitikinę, vis tiek gali suklysti. Taigi, azartiniai žaidimai nėra būdas užsidirbti pinigų, o pramoga, kurioje galimi tiek laimėjimai, tiek pralaimėjimai. Visgi, pasaulyje yra ne viena dešimtis futbolo lažybų dalyvių, kurie lažindamiesi sugebėjo susikrauti stulbinančius turtus.
Matthew Benhamas
Vien pažvelgus į britų verslininko Matthew Benhamo biografiją tampa akivaizdu, kad šis ambicingas vyras yra įžvalgaus proto ir neeilinių gebėjimų. 1989 metais pabaigęs fizikos studijas Oksfordo Universitete, jis dirbo finansų sektoriuje ir netgi pakilo iki viceprezidento pareigų „Bank of America“ banke. Vėliau kito profesionalaus lošėjo Tony Bloomo pakviestas, Matthew Benhamas prisijungė prie sporto lažybų bendrovės „Premier Bet“, kurioje dirbo, kurdamas sudėtingus ir efektyvius prognozavimo modelius. Vis dėlto įgimtos lyderio savybės neleido jam ilgai užtrukti darbovietėje, kurioje vadovavo kiti. Tad 2004 metais dabar 58 metų britas įkūrė savo bendrovę „Smartodds“, kurios pagrindinė veiklos sritis yra profesionaliems lošėjams skirti statistiniai tyrimai ir sporto įvykių analizė. Galiausiai šis aistringas futbolo gerbėjas ir lažybininkas įsigijo „West London Brentford“ futbolo klubą, o jo bendras turtas, kuriame yra ir nemenka dalis ypatingais lažybininkų gebėjimais laimėtų pinigų, šiuo metu vertinamas 20 milijonų JAV dolerių.
#
tags: #futbolas #klimavicius #knygos