Kybartai - miestas, kurio pavadinimas šiandien dažnai asocijuojasi su stambia muitine prie Lieponos upelio, tačiau vietos gyventojai puikiai prisimena laikus, kai dabartinės muitinės teritorijoje buvo krepšinio ir futbolo aikštynas. Ši vieta - tai lietuviškojo futbolo kelio pradžia, kurioje savo pėdsaką paliko žinomi futbolininkai ir treneriai. Šiame straipsnyje panagrinėsime futbolo istoriją Kybartuose, nuo ištakų iki šių dienų, ypatingą dėmesį skirdami Romo Karkos indėliui ir jo vardo turnyrui.
Futbolo Šaknys Kybartuose
Kybartai ne veltui vadinami Lietuvos futbolo lopšiu. Jau 1918 m., po Pirmojo pasaulinio karo, mieste buvo kuriama futbolo komanda „Banga“, kurią įkūrė vokietis Freitachas. 1919 m. jis rado kemsuotą pievą prie geležinkelio, įsigijo kamuolį ir subūręs entuziastus įkūrė sporto klubą, vėliau pavadintą „Sveikata“. Kiti šaltiniai nurodo, kad Kybartuose jau nuo 1921 m. prie vietos šaulių būrio buvo įsteigtas sporto klubas, o Kybartų komanda buvo vienintelis šaulių futbolo klubas, dalyvavęs Lietuvos pirmenybėse. 1922 m. birželio 23 d. Vilkaviškio apskrities viršininko raštinėje įregistruota komanda „Sveikata“, kurioje žaidė lietuviai, rusai, vokiečiai ir žydai. Pirmininku išrinktas Tomas Sventickas. „Sveikata“ turėjo mėlynai raudoną vėliavą. Komanda rungtyniavo su Rytprūsių, Klaipėdos, Kauno, Vilkaviškio komandomis. Klube telkėsi Kybartų jaunimas, iš pradžių labiau suvokietėjęs, ilgainiui grįžęs į lietuvišką kultūrą.
Ėjo metai, komanda stiprėjo, kad ir sunkiai, bet atkakliai yrėsi į priekį, nes tais laikais futbolas nebuvo gerbiamas. Tačiau atsirado futbolo mecenatų, kurie paremdavo futbolo komandą savo lėšomis. Pirmą dešimtmetį padėjo muitininkas A. Draugelaitis, kuris siekdamas išlaikyti komandą pradėjo pardavinėti savo žemes, po to nupirko autobusą, o už pervežimus gautas pajamas skirdavo „Sveikatos“ reikalams. 1919-1924 m. komanda pradėjo stiprėti, į komandą įsiliejo pora žaidėjų iš Kauno. Kada traukiniu, kada vežimais išriedėdavo futbolininkai į susitikimus su varžovais. Didesniuose turnyruose kybartiečiai užimdavo 3-4 vietas. Pirmosios Lietuvos pirmenybės prasidėjo 1922 m., tačiau Kybartų sporto klubas „Sveikata“ jose nedalyvavo. 1925 m. Apie 1927 m. „Sveikatos“ veikla labai susilpnėjo, dalis žaidėjų perėjo į Kauno komandas, kiti pradėjo mažai domėtis futbolu ar apskritai jį metė. Be to, „Sveikata“ apie 1928 m. turėjo konfliktą su Lietuvos futbolo lyga ir dėl to buvo pasitraukusi iš šios organizacijos.
1930 m. Kybartai jau turėjo reikiamų matmenų futbolo aikštę, kurioje „Sveikata“ žaidžia iki šiol. 1932 m. dalis „Sveikatos“ žaidėjų perėjo į JSO Kybartai klubą dėl geresnių finansinių sąlygų. 1933 m. prisijungė prie Šaulių sąjungos. 1934 m. Užėjus sovietams, 1940 m. rudenį „Sveikatos“ klubas uždarytas, o stipriausia komanda tapo PSK Kybartai (profsąjungų sporto klubo komanda), laimėjusi Marijampolės apygardos kvalifikacines varžybas. 1941 m. 2-ojoje pusėje „Sveikata“ atkurta. II pasaulinio karo metu Kybartai savo aikštės neturėjo, joje stovėjo barikados, ganėsi karininkų arkliai, todėl futbolą tekdavo žaisti dr. Šneiderio pievoje. Jau patį pirmąjį sekmadienį po karo Kybartai vėl žaidė futbolą. Pokario metais pasikeitus santvarkai, komandai teko keisti pavadinimą, tačiau tai buvo laikina. Iš pradžių ji vadinosi „Žalgiriu“, vėliau GSK (Geležinkeliečių sporto klubas - taip pokariu 1948-1952 m. vadinosi ne viena Lietuvos sporto komanda). Vėliau komanda žaidė Lietuvos A klasės „Nemuno“ čempionate. Žymesni laimėjimai - 3-oji vieta 1978 m., 1-oji vieta 1980 ir 1984 m. Tuo metu beveik visi žaidėjai dirbo Kybartų prekybos įrengimų gamykloje.
Atkūrus nepriklausomybę komandai buvo ne pats lengviausias metas, joje tuo metu žaidė labai daug jaunimo. Komandą treniravo ilgametis treneris V. Miknevičius, vėliau keletą metų treneriu dirbo G. Jarmala. 1994 m. komandą pradėjo treniruoti ilgametis žaidėjas J. Murinas ir rezultatai pradėjo gerėti.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Nepaisant išskirtinės vietos istorijos metraščiuose, aukštais pasiekimais komanda pasigirti negali. Šiame žaidime visada yra vietos idėjoms. 15min pasiekia vis daugiau signalų, jog pastaruoju metu didelių madų futbolo aikštėse nediktavusi komanda ruošiasi stipriam renesansui. Panašiomis permainomis dabar kvepia Vilkaviškio savivaldybėje. Vienas jų Tadas Langaitis - visuomenės veikėjas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, rėmėjas ir valdybų narys.
Šiandien FK "Sveikata" 1919 tęsia savo veiklą, puoselėdama futbolo tradicijas Kybartuose.
Romas Karka: Futbolininko Portretas
Romas Karka - neabejotinai viena iš ryškiausių figūrų Kybartų futbolo istorijoje. Puikus sportininkas, nuostabus žmogus ir miestelio patriotas, Romas paliko gilų įspūdį ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. 1979 m. spalio 27-oji, kai „Sveikatos“ klubui sukako 60 metų, tapo atmintina diena Romo Karkos gerbėjams.
35 metų Romui Karkai rungtynių metu daugelis žaidėjų draugiškai pavydėjo, kaip jis krisdamas išmuša kamuolį iš priešininko kojų. Futbolininkų kalba - atlieka „padkatą“. Niekas taip nesugebėjo! Atmintiną dieną jis buvo lyderis. Grėsmingi varžovai tai pajuto. Baudos aikštelėje, aukštai iššokęs, galva visus kamuolius nusirinkdavo. Jo apgaulingi judesiai priminė šokėjo ant parketo judesius: stebino visko mačiusius žiūrovus. Žaidė kaip iš natų. Atliko visa tai plastiškai gražiai. Tarytum sakytų, kad futbolas turi savo gražiąją, estetinę pusę. Tribūnos gaudė: „Romai, Romai - daryk tvarką!‘‘ Žaliojoje vejoje girdėjosi Romo balsas: „Palik kamuolį,aš sutvarkysiu!…“ Žiūrovai tarpusavy karštai ginčijosi: „Žiūrėk - kodėl jis taip lošia? Šio sportininko universalumas buvo aukščiausias Everestas, į kurį norėjosi užkopti ir jauniems, ir brandaus amžiaus sportininkams. Jam niekas negalėjo prikišti atmestinai sužaistų rungtynių. Kad nereikia užsidaryti savo pamėgtos sporto šakos kiaute, Romas puikiai įrodinėjo žaisdamas stalo tenisą, tinklinį, gindamas ledo ritulio vartus. Per krepšinio rungtynes savo mėgstamą „padkatą“ puikiai derindavo su kitais žaidimo elementais, šokiruodamas teisėjus ir uždegdamas publiką. Rajono spauda apie tai rašė: „R. Karka krepšinį žaidžia ir su rankomis, ir su kojomis, ir su galva“. Pasirodo, krepšinį žaisti galima… net su futbolo elementais!
Po atsisveikinimo rungtynių Romą šiltai pasveikino komandos draugai. Įteikė autografais išmargintą kamuolį. Ant kiekvieno dovanos lopo - visų komandos veteranų ir jaunų žaidėjų parašai: A. Bezikornovas, A. Mačiukaitis, R. Jasulevičius, R. Butauskas, E. Blechertas, M. Balčiūnas, P. Kupčinskas, J. Uldinskas, A. Vaičaitis, A. Katilius, J. Murinas, A. Ziegoraitis, R. Kanopa. Romo laukė dar viena staigmena. Sirgaliai mėtė švarkus, kepures į viršų: „Romai, Romai!‘‘ O po to vėl: „Romai, neišeik!“ „Sveikatos“ žaidėjai suprato akimirkos svarbą - kad reikia obalsiu, choru pritart. Sirgaliai ir žaidėjai mosavo rankomis, buvo daug gėlių, sveikinimų.
Taip pat skaitykite: Istorija: Pirmosios futbolo rungtynės
Aukštas, atletiškas žaidėjas labai greitai pakliuvo į futbolo pirklių akiratį. Jam siūlė aukso kalnus, geriausias privilegijas, kokios buvo tik įmanomos anais tarybiniais laikais, pirmiausia nepamiršdami didžiausio „saldainio“ - rakto nuo buto. Siūlė savo paslaugas Kauno „Inkaras“, Alytaus „Dainava“, Kėdainių „Nevėžis, Ukmergės „Vienybė“. Tačiau Romas atsisakė. Paaiškėjo, kad Romui saugumas draudžia išvažiuoti už Kybartų miesto ribų. Pagal tautybę vokietis - Romas nepakluso konstitucijai ir atsisakė priimti TSRS pilietybę. Už tai grėsė tremtis, kalėjimas, na, mažiausiai - namų areštas.
Romas, kaip žmogus, niekados nemėgo būt įspraustas į siaurus rėmus. Jo aktyvi natūra be futbolo gyvent nemokėjo ir negalėjo. Iš pradžių nežinojo kaip elgtis: skaudėjo galvą, buvo apimtas įtampos - kamavo depresija. Bandė skaityt detektyvus ir nusiraminti, kad taip nukreiptų savo mintis į šalį. Romas sakydavo: „Ei, vyručiai, būkit geri, gal nusiraminkit, turėkit lašelį kantrybės, saugumas… na, išeisiu į pensiją, tada dar pažaisiu pas jus.‘‘
Tačiau Romas turėjo sportinio gyvenimo patirties. Juk 17 metų buvo tapęs Tarybų Sąjungos krepšinio čempionu. Atstovavo Klaipėdos „Darbo Rezervų“ krepšinio komandai, žaidė su asais - būsimu olimpiniu čempionu M. Paulausku ir Kauno „Žalgirio“ komandos centro žaidėju Gedeminu Budniku. Romas buvo perspektyvus, daug žadantis krepšininkas. Jį kvietė net į „Žalgirį“.
Romas džiaugėsi, kad likimas jam buvo maloningas, padovanodamas progą žaisti „Sveikatoje“ su tokiais aukšto lygio žaidėjais, kaip V. Pakalka ir A. Ziegoraitis, J. Sakadauskas ir S. Nacevičius, A. Civinskas, V. Mileris ir B. Demenis, V. Balalis ir V. Ziegoraitis, R. Jakimavičius ir Č. Janušauskas, J. Daniliauskas ir R. Kochanauskas, A. Liubinskas, V. Tutlys, A. Puodžiūnas ir S. Kunickas, R. Kanopa, E. Gudžiūnas ir Č. Bacevičius, V. Makarovas ir L. Romui žaidžiant, „Sveikata“ buvo ypatinga komanda - „Nemuno‘‘ draugijos žaidynių čempionė, Lietuvos aukščiausiosios lygos pirmenybių dalyvė, prieškarinės legendinės „Sveikatos“ tradicijų tęsėja. Vienintelė, nepakeitusi savo pavadinimo Lietuvoje. Romo ir kitų Kybartų „Sveikatos“ žaidėjų vardai skambėjo aukščiausiąja styga paprastų kybartiečių lūpose. „Žaidėjai iš „Sveikatos“ buvo kviečiami į pagrindinę Vilniaus „Žalgirio‘‘ meistrų komandą ir jos dublerius, atstovavo įvairių lygių šalies rinktinėms. Romas sakydavo: „Komanda stipri - jei draugų turi“.
Kybartų „Sveikata“ buvo vieninga komanda: joje vyravo sportinė dvasia, griežta disciplina ir nesavanaudiškas draugiškumas. To rezultatas: „mėlynųjų-raudonųjų“ kolektyve pritapo ištisa plejeda talentingų žaidėjų, būsimosios Lietuvos futbolo žvaigždės: R. Kochanauskas ir V.Tutlys, A. Puodžiūnas ir A. Liubinskas, K. Gražulis ir J. Aleksa, V. Levendrauskas ir J. Vaitkevičius. Komanda tuo metu žaidė brandų, akiai patrauklų žaidimą, turėjo savo braižą.
Taip pat skaitykite: Vartų dydžiai vaikų futbolui
Romo veidas, aplipęs purvais, spindėjo, jis buvo laimingas kaip vaikas. „Sveikata“ džiūgavo - eilinė fiesta Kybartuose!
Netikėtai dešiniu kraštu prasiveržęs nedidukas, bet vikrus varžovų puolėjas stipriai ir klastingai smūgiavo į tolimą A. Civinsko ginamų vartų kampą. Atrodė - kris įvartis! Tačiau Romas sukūrė stebuklą sušukęs ant viso stadiono: „Algiiiiii!.. Bebaimis vartų sargas sureagavo akimirksniu - iš visų jėgų nėrė į dešinį šoną ir, atlikęs milžinišką šuolį, palietė slidų kamuolį pirštų galiukais. Tačiau, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus. Atsimušęs nuo vartų skersinio, jis nuriedėjo tiksliai ant vartų linijos. Romas sureagavo pirmas: jo spurtas buvo toks staigus ir veržlus, kad su juo besivaržančiam dėl kamuolio „Utenio“ puolėjui plyšo sportinės kelnaitės. Netikėta situacija: stadionas apimtas ekstazės, daugelis rankomis susiėmę už galvų - dar neseniai, prieš akimirką, tūkstantis „Utenio“ sirgalių skandavo: „ĮVARTIS! ĮVARTIS!“ Ir staiga vaizdas stadione diametraliai pasikeičia: vietos aistruoliai nurimsta ir gedulingomis išraiškomis stebi talentingą futbolininką, kuris pribėga prie savo vartininko, stipriai apkabina jį ir pabučiuoja kakton.
Vikrus kaip katinas, intelektualus žaidėjas, komandinio žaidimo architektas Romas Karka nežaidė už Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandą, nebuvo olimpinis čempionas, nedalyvavo Europos ir Pasaulio futbolo čempionatuose, bet paprastų kybartiečių - vis dar minimas, gerbiamas ir vertinamas.
Romo Karkos Taurės Turnyras: Tradicijos Tęstinumas
Kybartiečiai, norėdami įamžinti Romo Karkos atminimą, įsteigė jo vardo taurę - vaikų ir moksleivių futbolo turnyrą. Šis turnyras tapo ne tik tradicija, bet ir svarbia sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalve. Energija trykštantis Kybartų jaunuolis, turėjęs savo filosofiją - žaisti futbolą. Gal todėl Romo Karkos taurės turnyras tapo masiniu. Tas faktas, kad šiais metais į organizatorių prašymą atsiliepė 18 komandų, rodo, jog šis renginys - sportinio meistriškumo mokykla, būsimų futbolo meistrų kalvė.
Pagrindiniai turnyro organizatoriai - Vytautas Valiokas, E. Gudžiūnas, R. Kanopa. Pastarasis neslepia: „Auginame ne rojaus obuoliukus, o užgrūdintus futbolininkus. Ir viską darome Romui atminti“. Gabūs, talentingi Kybartų žaidėjai - T. Zavickas, T. Burba, E. Stonkus, R. Gudelis, D. Raulynaitis, R. Sasnauskas - buvo kviečiami į Nacionalinę futbolo akademiją ir Kybartų „Sveikatą“ , ragavo kovos krikšto turnyro kovose. Dabar R. Sasnauskas tęsia jaunojo futbolininko karjerą Airijoje. Dar vienas reikšmingas faktas - turnyras tampa tarptautiniu. Dėl Romo Karkos taurės šiemet varžysis Lenkijos, Rusijos ir Lietuvos komandos. Nugalėtojai bus apdovanojami aukso spalvos taurėmis.
Žinomas Lietuvos vaikų futbolo specialistas R. Kochanauskas sako: „Daug džiaugsmo, emocijų suteikiantis turnyras atitraukia vaikus nuo gatvės, kompiuterių, televizijos, vokiškų dešrelių ir alaus, automobilių reklamų ir kitokių velniškų pagundų. Jos trukdo vaikams domėtis nuostabiu žaidimu.
Futbolo Perspektyvos Kybartuose
Nepaisant garbingos istorijos, Kybartų futbolui tenka susidurti su iššūkiais. Tačiau vietos bendruomenė ir entuziastai tiki, kad futbolas Kybartuose turi ateitį. Panašiomis permainomis dabar kvepia Vilkaviškio savivaldybėje. Vienas jų Tadas Langaitis - visuomenės veikėjas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, rėmėjas ir valdybų narys.
Kiek daugiau nei 4 tūkst. Kybartus galima drąsiai vadinti Lietuvos futbolo lopšiu. Nepaisant išskirtinės vietos istorijos metraščiuose, aukštais pasiekimais komanda pasigirti negali. Šiame žaidime visada yra vietos idėjoms. 15min pasiekia vis daugiau signalų, jog pastaruoju metu didelių madų futbolo aikštėse nediktavusi komanda ruošiasi stipriam renesansui.
tags: #futbolo #treniruotes #kybartuose