Futbolas Lietuvoje turi turtingą ir įdomią istoriją, kuri neatsiejama nuo šalies kultūros ir sporto raidos. Ši sporto šaka, nepaisant iššūkių, išlieka viena populiariausių Lietuvoje, o jos istorija - tai atkaklumo ir meilės sportui pavyzdys. Šiame straipsnyje panagrinėsime Lietuvos futbolo varžybų raidą nuo pat pirmųjų žingsnių iki šių dienų, apžvelgdami svarbiausius įvykius, asmenybes ir iššūkius, su kuriais susidūrė šalies futbolas.
Futbolo Pradžia Lietuvoje
Pirmosios užuominos apie futbolą Lietuvoje siekia XX amžiaus pradžią, kai ši sporto šaka pradėjo populiarėti Rytų Europoje. 1911 m. pasirodė žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą buvo supažindinama su futbolo žaidimu. Tų pačių metų rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės. Vilniuje tuo metu minimi trys klubai: FK Antakalnis, FK Žvėrynas ir Sokol Vilno. 1911 m. Kaune žaidė dvi „Aro“ („Oriol“) komandos.
1912 m. rugpjūčio 6 d. buvo norima surengti pirmenybes, tačiau atsirado tik viena norinti dalyvauti komanda. Vis dėlto, šie pirmieji bandymai parodė, kad Lietuvoje atsiranda entuziastų, kurie nori žaisti ir populiarinti šią sporto šaką.
Pirmasis Lietuvos Čempionatas ir Įstojimas į FIFA
Oficiali Lietuvos futbolo istorija prasideda 1922 m., kai startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Tai buvo svarbus žingsnis, įtvirtinęs futbolą kaip organizuotą sporto šaką šalyje. 1922 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo įsteigta visą sporto veiklą apėmusi aukščiausioji sporto organizacija - Lietuvos sporto lyga (LSL), kurią sudarė Centro Komitetas ir atskirų sporto šakų komitetai.
1923 m. Lietuva buvo priimta į FIFA, o 1924 m. Lietuvos rinktinė dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Šie įvykiai žymėjo Lietuvos futbolo įsiliejimą į tarptautinę areną. 1923 metais jis buvo priimtas į tarptautinę federaciją (FIFA). Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius.
Taip pat skaitykite: Lietuvos-Lenkijos futbolo ryšiai
Lietuvos Sporto Lyga (LSL) ir Pirmosios Pirmenybės
Šiokį tokį vaidmenį kuriant Lietuvos futbolą atliko ir trumpai gyvavusi Lietuvos sporto sąjunga, kuri 1919 m. liepos 13 d. suorganizavo parodomąsias futbolo rungtynes. O 1920 ir 1921 metais kiek plačiau šioje srityje buvo žinoma Kauno LFLS. Beje, ir pirmąjį LSL futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai - Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Iš esmės S. Garbačiauskas, S. Darius bei pirmuoju LSL pirmininku išrinktas Jonas Šodė iš pradžių ir tvarkė visus sporto reikalus.
Pirmasis Futbolo skyrius iš tiesų atliko didžiulį darbą organizuojant pirmąsis šalies futbolo pirmenybes. Kadangi prie tokių skelbimų „Lietuvos“ dienraštyje dažnai būdavo prierašai, kad susitikimus rengia buvęs Amerikos sportininkas S. Darius, maskvietis - S. Garbačiauskas ir kt., daugeliui jaunikaičių suvirpindavo širdį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tad ir į pranešimus spaudoje apie organizuojamos šalies futbolo pirmenybes buvo reaguota labai aktyviai.
Apie komandų registravimą pirmenybėms buvo paskelbta balandžio viduryje, o varžybų pradžia buvo numatyta gegužės 7-oji. Beveik kaip į nuvažiuojantį traukinį visą suspėjo susitvarkyti 10 Kauno komandų. Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės - po dvejas iš karto. Pirmosios 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikės šauliai. Šauliai iki šių rungtynių nebuvo surengę nė vienos treniruotės, tačiau pirmąjį kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio.
Aukso raidėmis į mūsų futbolo istoriją reikia įrašyti šių pirmųjų rungtynių dalyvius. Kauno LFLS - Georgas Palmkvistas, Juozas Klečka, Mikalojus Stonis, Kazys Kulvietis, Leonas Juozapaitis, Vaclovas Stakniūnas, Adomas Vasiliauskas (kapitonas), Viktoras Dineika, Steponas Garbačiauskas, Danielius Žilevičius, E. Veinholdas. Vėliau šių komandų sudėtys gerokai pasikeitė. Antrosiose rungtynėse pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje LFLS antroji komanda nesunkiai (8:0) nugalėjo šaulių pamainą. Trečiosiose rungtynėse pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus. Pirmajame sezone Šančių komandoje rungtyniavo per 20 futbolininkų.
Pirmasis „blynas“ kiek prisvilo, nes dėl įvairių pažeidimų, tvarkaraščio kaitaliojimo ir kitokių nesklandumų pirmenybes baigė tik šešios komandos. Įdomių faktų tikrai netrūko. Nors aplinkraštyje (nuostatuose), kurie buvo išleisti tik vasarą, buvo skelbiama, kad rungtynės įvyks bet kokiu oru, dėl liūties gegužės 14 d. Suirus tvarkaraščiui, po to neretai pasitaikydavo, kad futbolininkai neva dėl nežinojimo neatvykdavo į rungtynes. Buvo daugybė protestų, nes žaisdavo neregistruoti futbolininkai. Tik „Makabi“ išvengė didesnės bausmės, kuomet gegužės 23 d. nugalėjo Šančių futbolininkus 3:0, žaisdama su trimis neregistruotais futbolininkais. Tąsyk rezultatas buvo anuliuotas, rungtynės peržaistos. Birželio 25 d. tie patys makabiečiai specialiai pavėlavo į rungtynes su baltarusiais leistas 15 minučių ir iš sargo Vytauto kalne pasiėmė ne visą vartų įrangą - tik vieną virpstą.
Taip pat skaitykite: Portugalijos mačas su Lietuva
Deja, negalima įvardyti pirmenybių rezultatyviausių žaidėjų, nes nei protokoluose, nei vaizdinguose aprašymuose spaudoje įvarčių autoriai neminimi! Beje, dažnai protokoluose futbolininkai tik pasirašydavo (pavardžių nesurašant). Todėl susidarydavo daug keblumų, norint nustatyti komandų sudėtis. Pavyzdžiui, LFLS vartininką G.
Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Balandžio mėn. viduryje „Lietuvos“ laikraštyje ir „Lietuvos sporto“ bei „Trimito“ žurnaluose buvo išspausdinti tokie skelbimai: „Visoms Lietuvos futbolo komandoms. Šiuo pranešama, kad veikiai prasidės futbolo rungtynės Lietuvos pirmenybėms, todėl pranešame visoms futbolo komandoms, norinčioms dalyvauti Lietuvos Sporto Lygos Futbolo skyriuje, atsiunčiat visą komandos pavadinimą, sąstatą`, atsargą, nurodymą jos formos, ženklo spalvos ir t.
Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4000 žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA vienuolikei. Po to mūsų „kanarėlės“ jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo pajėgią Rygos LSB. LFLS 1:3 pralaimėjo ir niekuo nepasižymėjusiai Eitkūnų „Ost“ komandai iš Rytprūsių. Tačiau Kauno rinktinė 0:0 sužaidė su labai pajėgia Talino TJK. 1922 metais pirmenybių dalyvės žaidė daug draugiškų susitikimų su kitomis Lietuvos komandomis. Aktyvūs buvo 5-asis pėstininkų pulkas, Vilkaviškio šauliai, Panevėžio lietuvių ir lenkų gimnazistai, „Makabi“. Įsisteigė Kybartų „Sveikata“.
Lietuvos Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse 1924 m.
1924 m. Lietuvos futbolo rinktinė pirmą ir iki šiol vienintelį kartą žengė ant olimpinių žaidynių futbolo stadiono vejos Paryžiuje. Iš pradžių lietuviai rezgė kur kas ambicingesnius planus 1924-ųjų žaidynėms, kurios antrą kartą istorijoje vyko Paryžiuje. Tačiau realybė buvo tokia, kad agrarinėje trečiojo dešimtmečio Lietuvoje sportas dar buvo tik embriono būsenoje, skatinamas ir puoselėjimas gana mažo rato žmonių. Didžioji dalis Lietuvos sporto pradininkų buvo užsienio grįžę lietuviai - Steponas Garbačiauskas, Steponas Darius, Viktoras ir Karolis Dineikos, generolas leitenantas Jonas Jurgis Bulota ir daug kitų.
Vienas tokių multiatletų, žinoma, paminėtinas S. Darius, gynęs Lietuvos rinktinės vartus pirmose tarptautinėse mūsų šalies rungtynėse su Estija. Jis Lietuvoje populiarino ir beisbolą, buvo įkūręs šio sporto lygą, žaidė krepšinį, dalyvavo pirmosiose oficialiose Lietuvos krepšinio rungtynėse (1922 m.), vėliau tapo ir šalies čempionu bei krepšinio teisėju, žaidė ledo ritulį, kurio šalies čempionu irgi tapo, dalyvavo greitojo čiuožimo, ieties metimo varžybose.
Taip pat skaitykite: Mėgėjų futbolas Panevėžyje
Pasirengimas ir Kelionė į Paryžių
Idėja dalyvauti 1924-ųjų žaidynėse Lietuvoje užsimezgė antroje 1923 m. pusėje. Vėliau įkurta Lietuvos sporto lyga (LSL), kuri 1923 m. gegužę buvo patvirtinta visateise FIFA nare. Kovo pabaigoje žaidynių organizatoriams buvo nusiųstas 22 futbolininkų sąrašas. Rinktinės kapitonu paskirtas S. Darius. Diplomatas S. Balandžio 8 d. jau LSL vadovai suskubo ruošti savo olimpiečių sąrašą, kuriame buvo 33 sportininkai: 14 futbolininkų, po vieną boksininką, fechtuotoją, sunkumų kilnotoją, imtynininką, šaulį, dviratininką, tenisininką, plaukiką, gimnastą, raitelį bei tris lengvaatletes (į 1924 m. Olimpinės žaidynės tais laikais vykdavo kur kas ilgiau nei dabar, o 1924 m. jos buvo atidarytos jau gegužės 3-ąją (baigėsi liepos 27 d.). Skaičiuota, kad 33 žmonių delegacijos kelionei ir pragyvenimui reikės 20 tūkst. litų. Galiausiai Lietuva į Paryžiaus žaidynes išsiuntė tik futbolo rinktinę ir du dviratininkus.
Įdomu, kad futbolo rinktines 1924-ųjų žaidynėse turėjo visos trys Baltijos valstybės. Tiesa, sportas Estijoje ir Latvijoje buvo kur kas labiau pažengęs. Estas imtynininkas Eduardas Putsepas tapo olimpiniu čempionu, sunkumų kilnotojas Alfredas Neulandas - vicečempionu, dar keturi sportininkai iškovojo bronzos medalius (dešimtkovininkas, du sunkumų kilnotojai ir imtynininkas). Įdomu, kad Estija tarpukariu iškovojo 19 olimpinių medalių, o nepriklausomybės laikotarpiu nuo 1990-ųjų - tik 13.
Gegužės 21 d. (likus 4 d. iki mačo) Lietuvos užsienio reikalų ministeriją pasiekė atstovybės Paryžiuje telegrama, kurioje prašoma skubiai atsakyti, kada į Paryžių atvyks futbolo rinktinė. URM skubiai ėmė rinkti komandą. S. Garbačiauskas vėliau rašo, kad surengtame skubiame ministerių kabineto posėdyje skirta 12 tūkst. litų. Paskubomis rinkta rinktinė traukiniu iš Kauno į olimpinių žaidynių sostinę išvyko tik gegužės 22 dieną 5 val. ryto - likus trims dienoms iki olimpinio krikšto. Įdomu, kad du galiausiai į Paryžių nuvykę mūsų rinktinės žaidėjai net neturėjo Lietuvos pilietybės. Tai buvo Hansas Gecas, žinomas tuo, kad teisėjavo pirmosioms oficialaus Lietuvos futbolo čempionato 1922 m. Kartu su Lietuviais į Paryžių viename traukinyje važiavo ir Latvijos delegacija, kuri irgi siuntė futbolo rinktinę (burtai lėmė kovą pradėti antrame etape, 0:7 pralaimėjo Prancūzijai).
Štai kaip apie dviejų Baltijos valstybių sportininkų pasirengimo skirtumus rašė komandos vadovu tapęs S. „Kiekvienas jų (latvių) vykstantis pasipuošęs tyčia tam padaryta gražaus metalo tautine vėliavėle, kad ilgiau galėtų pagyventi Paryžiuje, su savimi visai kelionei pasiėmę maisto. Jau nuo pat ankstyvo pavasario Olimpinės komanda patyrusi daug rungtynių, susižaidusi, vienas kitą žino ir jeigu neatvirai sakosi - važiuoja laimėti, tai bent neketina pralaimėti. Gegužės 24 d. 1 val. nakties lietuvių traukinys pasiekė Belgijos-Vokietijos sieną. Ten paaiškėjo, kad lietuviai neturėjo tranzitinių Belgijos vizų, tad buvo išsiųsti atgal į Vokietiją, kur teko spręsti šią problemą. Paryžių Lietuvos rinktinė pasiekė tik rungtynių išvakarėse kone vidurnaktį. Kaip rašo S. „Mūsiškiai olimpiniame kaimelyje įsikūrę, patinusiomis kojomis ir sustingusiais sąnariais apie 3 val. nakties sukrito į lovas. Iki Lietuvos debiuto Olimpinėse žaidynėse buvo likę apie 12 valandų! Apranga buvo suglamžyta, tad naktį žmona sudrėkinusi, po čiužiniu padėjusi lygino. Prie megztukų dar reikėjo prisiūti tautines vėliavėles“, - rašė rinktinės kapitonu mačui su Šveicarija išrinktas S.
„9 val. atsikėlę, beveik tris naktis nemiegoję, išvargę, jautėmės nepuikiausiai. 10 val. ryto susėję pusryčiauti, gavom iš Sporto lygos telegramą su padrąsinimu „laikykitės“. Telegrama sutikta širdingu džiaugsmu. Pusryčių metu išrinktoji komisija prie pusryčių stalo sudarė startinę vienuolikę. (…) Mes panorėjom kiek paspardyti sviedinį, bet estų komandos treneris griežtai uždraudė, rasdamas tai kenksmingu prieš žaidimą, o ypač po tokios kelionės ir nuovargio“, - apie olimpinio rinktinės debiuto rytą rašė S.
Rungtynės su Šveicarija
Lietuvos ir Šveicarijos rungtynės atidarė žaidynių futbolo varžybas. Vyko jos 1960 m. uždarytame Pershingo stadione, šaltiniuose nurodoma, kad mačą stebėjo apie 8-10 tūkst. „3 minutėj mūsų vartininkas, gindamas golą, išstumia sviedinį kornerin. Korneris paduotas labai gerai į dešinio inseito poziciją, kur Šturcenegeris su galva įvaro pirmą golą“, - rašė laikraštis „Lietuva“. Pirmajame kėlinyje šveicarai pelnė 4, antrajame - dar penkis įvarčius.
„10-ąją pirmųjų olimpinių rungtynių minutę vos neįvyko stebuklas - mūsų puolėjas Stasys Sabaliauskas kažkokiu būdu prasprūdo tarp šveicarų gynėjų ir iššoko vienas prieš vartininką. Nuo tokio netikėtumo turbūt labiausiai susijaudino jis pats, smūgiavo tiesiai vartininkui į rankas, ir patogi, vienintelė reali galimybė pasiekti garbės įvartį buvo praleista“, - apie mačą rašė E. Vis dėlto laikraštis „Sportas“ rašė ir apie dar dvi Lietuvos rinktinės progas: „Apie 10 minutę mūsų kairysis „inseitas“ iš kelių metrų duoda smūgį į golą, bet vartininkas paleidžia į kornerį. Anot laikraščio, 35-ąją minutę lietuviai praleido geriausią progą, kai „mūsų centro duodamas smūgis į vartus, kurį bekas atmuša su galva ir tuo momentu mūsų dešinysis inseitas taip tiksliai ir gražiai nukreipia į tuščią vartų kampą, kurį vartininkas nesugeba imti. Mūsų kaimynai latviai burtais išvengę pirmojo etapo antrajame irgi triuškinamai 0:7 pralaimėjo Prancūzijai.
Toks Lietuvos rinktinės pralaimėjimas gimtinės spaudoje sutiktas įvairiai, tačiau labai daug pašaipų futbolininkams nebuvo skirta. Kad suprastume šveicarų pajėgumą, galime pažvelgti į kelių šios rinktinės žaidėjų biografijas. Štai įvartį lietuviams 14 min. pelnęs Walteris Dietrichas buvo profesionalus futbolininkas, po žaidynių 1925-1938 m. atstovavęs Frankfurto „Eintracht“.
„Ūgis bendrai kiek mažesnis už mūsų komandų, bet tvirtumu, technika ir taktika visa galva aukštesni už mus. Jie trejetą savaičių prieš Olimpiadą buvo surinkti vienon vieton bendrabūtin kasdieninei treniruotei, o prieš mus net specialiai 2 val. 30 min. įvykdavo treniruotės, kad pripratus prie rungtynėms skirto laiko“, - apie varžovų pasirengimą rašė S. Bene geriausiai lietuvių ir šveicarų klasės skirtumą pavaizduoja S. Janušausko atsiminimas: „Kai išėjom, akis pastatėm - stadionas didelis, tribūnos apie 40 tūkstančių vietų (iš tikrųjų - 29 tūkst., LRT). Pasimetėm, buvom pratę žaisti paupiuose, kurmių išraustose pievose, kojos pradėjo virpėti. Iš pradžių ir šveicarai buvo atsargūs, bet kuo toliau, tuo labiau įsitikino, jog mes dar naujokai, ypač nežinom, ką daryti, kai kamuolys lekia oru. Pirmą kartą pamatėm tokį žaidimą galvom. Kai kamuolys lėkdavo aukštas, traukdavomės atbuli, laukdami, kol pasieks žemę. Na ir užkūrė jie mums pirtį. Pradėjo dar daugiau žaisti aukštais perdavimais. Aukštus kamuolius daugiausia atmušinėdavom viršugalviu, o svarbiausias smūgis koja bato nosies galu - špicu. Žaidėm penkiais puolėjais. Jie neturėjo ką veikti, stovi ir žiūri, kaip mums golus muša.
Paryžiuje likę Lietuvos futbolininkai birželio pirmą dieną dar sužaidė draugiškas rungtynes su Egipto rinktine, kurias pralaimėjo net 0:10.
Po Olimpiados
Anksčiausiai iš futbolo rinktinės narių mirė S. Sabaliauskas. Stasys Razma nugyveno iki 1960 m., mirė Radviliškyje, ilgą laiką dirbęs Radviliškio rajono Liaudies švietimo skyriaus vyr. buhalteriu. Valerijonas Balčiūnas futbolu irgi neapsiribojo, buvo ir teisėjas, vadinamas vienu krepšinio pradininkų Lietuvoje, žaidė krepšinį ir pats, o per 1939 m. Kaune vykusį Europos čempionatą buvo vyr. teisėjas. Sankt Peterburge gimęs Leonas Juozapaitis taip pat buvo ne tik futbolininkas, bet ir teisėjas, lengvaatletis, bėgimo Lietuvos rekordininkas. Prasidėjus okupacijai kaip kariškis buvo suimtas, 1941-1956 m. praleido įvairiuose kalėjimuose ir tremtyje. Kaip teigiama knygoje „Lietuvos olimpinis krikštas“, po 8 įkalinimo metų dirbo Norilsko ligoninės skalbykloje, požeminėse gipso kasyklose, o 1956 m.
Rinktinės kapitonu žaidynėse buvo Stepas Garbačiauskas. 1900-aisiais Rygoje gimęs lietuvis per Pirmąjį pasaulinį karą atsidūrė Rusijoje, o tarpukariu buvo vienas svarbiausių sporto žmonių, dirbo ir diplomatinį darbą. Sporte be futbolo dar dalyvavo lengvosios atletikos varžybose, žaidė ledo ritulį, tenisą, krepšinį, slidinėjo. S. Garbačiauską galime laikyti pirmuoju dabartinių futbolo ir lengvosios atletikos federacijų prezidentu. Daug prisidėjo ne tik prie futbolo, bet ir prie teniso populiarinimo (tai darė su žmona Elena), be to, buvo žurnalistas. Laikraštyje „Karys“ vien apie 1924 m. žaidynes išspausdino 18 straipsnių.
Dar vienas rinktinės karininkas ir aviatorius Vincas Bartuška be futbolo užsiminėjo ir boksu, buvo Lietuvos vicečempionas ir bronzos medalininkas. Prasidėjus okupacijai jam pavyko pasitraukti į Vakarus, o mirė V. Ilgiausią gyvenimą iš pirmųjų Lietuvos olimpiečių nugyveno Stasys Janušauskas, savo akimis pamatęs ir Lietuvos nepriklausomybę. Dar 1902 m. Liepojoje gimęs Stasys per I pasaulinį karą su tėvais buvo Baltarusijoje, į Lietuvą grįžo 1921-aisiais. Buvo vienas Kauno klubo „Kovas“ įkūrėju, su juo 3 sykius tapo Lietuvos čempionu. Sulaukė S.
Tarpukario Futbolas: Baltijos Taurė ir Kiti Turnyrai
Tarpukario laikotarpiu Lietuvos futbolas tapo nacionalinio pasididžiavimo simboliu. Be Lietuvos dalyvavimo olimpinėse žaidynėse ir Europos čempionatuose, didžiausias dėmesys buvo skiriamas Baltijos taurės turnyrams, kuriuose Lietuva sėkmingai varžėsi su Latvija ir Estija.
1924 m. FIFA kongrese Ženevoje (Šveicarija), Lietuvos Sporto lyga buvo priimta į tarptautinę futbolo organizaciją. Tais pačiais metais pasirodė S. Garbačiausko parengtos 20 puslapių „Oficialios futbolo taisyklės“.
1925 m. Lietuvos čempionate finalą pasiekė Pagėgių „Sportverein“ ir Kauno LFLS, tačiau dėl anksti prasidėjusios žiemos, finalas įvyko 1928 m., kuriame kauniečiai laimėjo 3:1. 1928 m. dėl lėšų stokos buvo atsisakyta siųsti rinktinę į Amsterdamo Olimpiadą. 1929 m. rinktinė pralaimėjo abejas Pabaltijo turnyro rungtynes Rygoje: 1:3 Latvijai ir 2:5 Estijai. Lietuvos čempione tapo Klaipėdos KSS, kuris vėliau laimėjo ir 1930 m.
1931 m. čempionais tapo Klaipėdos KSS, o 1932 m. šalies pirmenybės pradėtos su aštuoniomis komandomis, tačiau mėnesio pabaigoje jos sustabdytos. 1933 m. rinktinė pirmą kartą dalyvauja pasaulio čempionato atrankoje, pralaimėdama Švedijai 0:2. 1935 m. grįžta prie apygardinės pirmenybių vykdymo tvarkos.
1936 m. Lietuvos lygoje varžosi aštuonios pajėgiausios komandos, o pirmenybės pasibaigia liepos 5 d., kai pirmą kartą buvo pereita prie rudens-pavasario varžybų vykdymo tvarkos. 1937 m. šalyje suskaičiuojama 15 000 futbolininkų. Per šiuos metus Lietuvos rinktinė du kartus pralaimi Latvijai ir Estijai, taip pat Rumunijai rezultatu 0:2.
1938 m. Lietuvos rinktinė sužaidžia septynis susitikimus. Pirmą kartą Kauno Valstybiniame stadione varžosi Lietuvos ir Latvijos jaunių rinktinės, kuriose mūsiškiai pralaimi 1:2. 1939 m. čempionės vardą pirmą kartą iškovoja Kauno LFS LGSF komanda, kuri vėliau dominuoja ir 1939-1940 m. pirmenybėse, laimėdama pirmąjį ratą. Šalies rinktinės treneriu tampa V. Hanas iš okupuotos Austrijos. Pagerėjus santykiams su Lenkija, gegužės 14 d. Kauno rinktinė vieši Varšuvoje, kur pralaimi šio miesto rinktinei 2:5.
Futbolas Sovietmečiu
Sovietmečiu Lietuvos futbolas susidūrė su naujais iššūkiais, tačiau būtent tuo metu „Žalgiris“ ir kiti klubai toliau žaidė aukštu lygiu, dalyvaudami sąjunginėse varžybose. Be to, šiuo periodu keli Lietuvos futbolininkai atstovavo TSRS komandai.
1941 m. pavasarį didžiuosiuose miestuose surengiami „Žaibo“ turnyrai ir draugiškos varžybos. Gegužės 25 d. Lietuvos futbolo čempionatą pradeda aštuonios komandos: keturios iš Kauno, trys iš Vilniaus ir viena iš Šiaulių. Lietuvos čempionate varžosi jau dešimt komandų. Kauno jauniai, atstovaudami pirmąją gimnaziją, parsiveža TSRS taurę, nors tam pasiekti buvo suklastoti kai kurių žaidėjų dokumentai. Rygoje Lietuvos rinktinė pirmą kartą po karo laimi Pabaltijo čempionatą. TSRS jaunių pirmenybėse Saratove Lietuvos komanda užima antrąją vietą, finale pralaimėjusi Maskvos rinktinei 0:3.
Vilniuje pradėti statyti Centrinis (dabar „Žalgirio“) ir Jaunimo stadionai, kuriuos statė vokiečių belaisviai. Lietuvos pirmenybėse varžosi dvylika komandų. Stipriausia iš jų vėl tampa Kauno „Inkaras“. Vilniaus „Spartako“ meistrai „B“ klasės pirmosios zonos varžybose užima tik devintą vietą. Tais pačiais metais Vilniuje apsilanko Kinijos rinktinė, kuri 1:0 įveikia Lietuvos vienuolikę.
Futbolo mėgėjų dėmesį prikausto Vilniaus „Spartako“ meistrų komanda, žaidusi TSRS „A“ klasės pirmenybėse. Deja, tarp 22 komandų mūsų futbolininkai užima tik dvidešimtąją vietą. 1982 m. „Žalgiris“ triumfuoja TSRS pirmosios lygos čempionate ir pakyla į aukščiausiąją lygą. Lietuvos komandos atsisako dalyvauti TSRS pirmenybėse. „Žalgiris“ ir „Atlantas“, kuris pasivadino „Sirijumi“, varžosi Baltijos čempionate. Lietuvos lygoje varžosi 16 komandų.
Šiuo laikotarpiu stipriausia komanda buvo Žalgiris Vilnius, 1987 m. laimėjęs TSRS pirmenybių bronzą ir pasaulinės universiados auksą. TSRS rinktinėse 1988 m.