Graikija - tai ne tik senovinių griuvėsių ir gražių salų šalis, bet ir Vakarų civilizacijos lopšys bei mitologijos, šimtmečius žavinčios žmoniją, gimtinė. Keliaujant po šį regioną galima pajusti tikrą olimpinę dvasią - ir šiandien Olimpinių žaidynių deglai pirmiausiai uždegami būtent Olimpijos centre. Šiame straipsnyje panagrinėsime Olimpinių žaidynių atsiradimo istoriją, jų ryšį su graikų mitologija ir kultūra, taip pat aptarsime šiuolaikinių žaidynių ištakas ir dabartinę reikšmę.
Olimpijos gimimas: mitai ir faktai
Olimpija yra istorinis Graikijos miestas, įsikūręs vakarinėje Peloponeso pusiasalio dalyje. Klaidžiojant po vieną įspūdingiausių senovės Graikijos vietų, galima nusikelti laiku atgal ir įsivaizduoti audringą minią, laukiančią, kol pamatys veiksmą, nuožmius, nugalėti pasiryžusius sportininkus ir pajusti ore tvyrantį pergalės kvapą.
Šiame mieste kadaise stovėjo vyriausiojo Graikų dievo, žmonių ir dievų valdovo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška galingiausio Olimpo dievo skulptūra. Nors šiandien šventyklos vietoje telikę griūvėsiai, ši vieta yra vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų, į kurį plūsta turistai iš viso pasaulio.
Pasak vienos graikų legendos, žaidynes įkūrė Dzeuso ir Alkmenės sūnus Heraklis.
Olimpinių žaidynių datos ir religinis kontekstas
Olimpinės žaidynės buvo rengiamos kas ketverius metus nuo rugpjūčio 6 iki rugsėjo 19 d. Senovės Graikijoje žodžiu „olimpiada“ vadintas ketverių metų laikotarpis tarp Olimpinių žaidynių, jis naudotas kaip laiko skaičiavimo vienetas. Šios žaidynės, kaip ir beveik visos Graikijos žaidynės, buvo neatsiejama religinės šventės dalis, jos buvo rengiamos būtent Dzeuso garbei.
Taip pat skaitykite: Olimpo dievai ir olimpinės žaidynės
Dalyvavimas ir rungtys
Olimpinėse žaidynėse dalyvauti galėjo visi laisvi piliečiai, vis dėlto moterų žaidynės rengtos atskirai. Šios žaidynės buvo skirtos deivei Herai. Atletai kovodavo bėgimo, šuolių į tolį, bokso, disko metimo, imtynių pankrationo (brutalios imtynės su bokso elementais) rungtyse. Kartkartėmis buvo įtraukiamos ir kitos rungtys, įskaitant bėgimą, kuriame sportininkai bėgo su daliniais šarvais, šauklių bei trimitininkų varžybos.
Tačiau programa nebuvo tokia įvairi kaip šiuolaikinių olimpinių žaidynių. Nebuvo nei komandinių žaidimų, nei žaidimų su kamuoliu, o lengvosios atletikos varžybos apsiribojo keturiomis bėgimo rungtimis ir aukščiau paminėta penkiakove. Į pietus nuo stadiono esančiame hipodrome vyko vėžimų lenktynės ir žirgų lenktynės, tapusios senovinių žaidynių dalimi.
Apdovanojimai ir garbė
Nugalėtojai būdavo apdovanojami paskutinę žaidynių dieną specialios ceremonijos metu netoli Dzeuso šventyklos, vėliau garbinami ir apdainuojami. Pirmasis olimpinis čempionas, įrašytas į rekordus, buvo virėjas Coroebus of Elis, 776 m. pr. m. e. laimėjęs sprinto lenktynes. Na, o visų laikų laimėjimų rekordas iki šiol priklauso imtynininkui Milonui iš Krotono, kuris triumfavo net šešiose Olimpinėse žaidynėse iš eilės. Nors vienintelis Olimpijos prizas buvo vainikas ar girlianda, olimpinis čempionas sulaukdavo pagyrimų ir įvairiausių dovanų iš savo gimtojo miesto.
Pabaiga senovės pasaulyje
Olimpinių žaidynių tradicija tęsėsi iki 393 metų, kuomet, krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos (į jos sudėtį pateko ir Graikijos teritorija) religija, ši sporto šventė buvo uždrausta. To priežastis - senųjų dievų garbinimas olimpinių žaidynių metu.
Dzeuso šventykla ir skulptūra
Jau minėta Dzeuso šventykla Olimpijoje iškilo V amžiuje prieš Kristų. Šventykla, laikoma puikiu dorėniškos architektūros pavyzdžiu, tapo svarbiausiu to meto kultūros, religiniu ir sporto centru Graikijoje. Šį šedevrą sukūrė garsus skulptorius Fidijus, anksčiau sukūręs didelę Atėnės statulą Partenonui.
Taip pat skaitykite: Graikijos komandos ir žaidėjai
Piligrimų iš viso Viduržemio jūros garbinama statula įkvėpė daugybę žmonių ir apibrėžė standartinį Dzeuso atvaizdą graikų ir romėnų mene, skulptūroje, monetose, keramikoje ir brangakmeniuose. Dzeuso šventyklos išorė buvo įmantriai dekoruota, o ant fontanų buvo išraižytos graikų mitologijos scenos. Scenoje virš įėjimo į šventyklą, rytinėje pusėje, buvo pavaizduota karietos scena iš Pelopso ir Oenomauso istorijos.
Tai buvo pagrindinė Dzeuso garbinimo vieta, o šventyklos centre stovėjo jo skulptūra - soste sėdintis Dzeusas, galva beveik remiantis aukštas pastato lubas. Skulptūra siekė 13 metrų aukštį, buvo padengta dramblio kaulo plokštėmis ir aukso lakštais, o sostas, ant kurio sėdėjo dievų valdovas, buvo inkrustuotas brangakmeniais. Šimtmečius Dzeuso statula buvo kruopščiai prižiūrima - reguliariai tepama alyva, kad būtų išvengta žalos dėl drėgnos Olimpijos temperatūros.
Olimpinių žaidynių atgimimas
Pirmosios naujųjų laikų Olimpinės žaidynės surengtos 1896 metų vasarą Atėnuose - jose dalyvavo vos 250 sportininkų iš 14 pasaulio šalių. Pirmosiose šiuolaikinėse Olimpinėse žaidynėse dalyvavo tik vyrai. 241 sportininkai vyrai, atstovaujantys 14 tautų, varžėsi 43 rungtyse. Daugiausiai sportininkų dalyvavo iš Graikijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos šalių.
Iš naujo prikelti šią sporto šventę sugalvojo prancūzų baronas Pierras de Coubertinas, kuris tikėjo, kad atgaivinus Olimpines žaidynes pasaulyje įsivyraus taika, žmonės ims kovoti ne mūšio lauke, bet sporto varžybose. Tačiau Olimpiados nebuvo surengtos, vykstant Pasauliniams karams, pasitaikė ir atvejų, kuomet žaidynes tam tikros šalys boikotuodavo, taip reikšdamos savo politinę poziciją.
P. Coubertinas sugalvojo ir Olimpinių žaidynių simbolį - penkis spalvotus (mėlyną, juodą, raudoną, geltoną ir žalią) persidengiančius žiedus, reiškiančius penkis planetos žemynus. Įdomu tai, kad vieną iš minėtų spalvų (kartu su fonine balta) buvo galima rasti visose tuo metu egzistavusių valstybių vėliavose. O štai žaidynių devizas „Citius. Altius. Fortus“ (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) buvo paimtas iš prancūzo šventiko Henrio Didono kalbos, pasakytos vienos Prancūzijos mokyklos moksleiviams sporto šventės atidarymo metu 1891 metais.
Taip pat skaitykite: PAOK krepšinio klubo pasiekimai
Peloponesas - kelionių kryptis, į kurią verta vykti ne tik dėl Olimpinių žaidynių istorijos
Inga Aukštuolytė, didžiausio Lietuvos kelionių organizatoriaus „Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė teigia, kad šią vasarą vyksiančios Olimpinės žaidynės daro įtaką augančiam keliautojų susidomėjimui Peloponeso regionu.
„Turistai aktyviai lanko Olimpiją, kurioje dievo Dzeuso garbei 776 metais prieš Kristų buvo surengtos pirmosios žaidynės. Jie nori susipažinti su regiono turtingu kultūros paveldu, senovinėmis vietomis ir nuostabiais kraštovaizdžiais, kurie yra Olimpinių žaidynių dalis. Iki pat šių dienų yra išlikusi tradicija Olimpijoje įžiebti žaidynių ugnį, iš čia prasideda olimpinio deglo kelionė iki pat olimpiadą organizuojančios šalies“, - teigia I.Aukštuolytė.
„Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė tikina, kad poilsiaujantiems Peloponeso pusiasalyje turistams rekomenduojama aplankyti Olimpiją „Tez Tour“ organizuojamos ekskursijos „Senovės Olimpijos paslaptys“ metu arba savarankiškai. „Tai bus tarsi kelionė laiko mašina į Senovės Olimpijos ir olimpinių žaidynių, kurios nuo senų laikų vienijo žmoniją, klestėjimo laikus. Kviečiame sužinoti, kaip ir kodėl jos atsirado, išgirsti apie herojus, kurių vardai jau seniai tapo legendomis, taip pat bus galima pabėgioti po Olimpinį stadioną. Tuomet laukia apsilankymas Olimpijos archeologijos muziejuje, kurio kolekcijoje yra tūkstančiai unikalių eksponatų“, - pasakoja I.Aukštuolytė.
Peloponeso unikalumas
Kuo dar unikalus Peloponesas, kas jį išskiria iš kitų Graikijos regionų? „Gerai išvystyta turizmo infrastruktūra Peloponese sužavi keliautojus. Dėl jos šis regionas vis aktyviau konkuruoja su Turkijos kurortais. Dėl sukurtų patrauklių sąlygų keliautojams ir regiono viešbučių siūlomų „viskas įskaičiuota” paketų, Peloponesas jau vadinamas europietiškąja Turkija, kurią nuo Lietuvos skiria vos 3 valandų skrydis. Poilsiautojus Graikijos regionas Peloponesas taip pat vilioja šilta jūra, kurioje galima maudytis net vasarį ir balto smėlio paplūdimiais, kurių šiame pusiasalyje - gausu. Vienas populiariausių čia - Voidokilijos paplūdimys, pripažintas gražiausiu Graikijoje. Jis driekiasi net 12 km nuo Pylos miesto ir yra unikalus, gerai užsimaskavęs gamtos kampelis“, - teigia I.Aukštuolytė.
Peloponesą, anot pašnekovės, verta aplankyti ir dėl neišsemiamo istorinio palikimo. „Be Olimpinių žaidynių tėvynės Olimpijos, taip pat rekomenduojama pamatyti vieno iš Olimpo dievų, Apolono šventyklą Korinte. Ambicingi meistrai iškėlė sau tikslą - pastatyti 120 marmurinių kolonų, kurių aukštis būtų 20 metrų, o skersmuo - 2,3 m. Daugiau nei dviejų amžių prireikė šį planą įgyvendinti. Iki šių dienų išlikusios tik sienų dalys, kolonos ir kai kurios statulos, tačiau ir tai liudija šio statinio buvusią didybę. Taip pat reikėtų užsukti ir į Epidauro teatrą, kuris yra puikiai išsilaikęs amfiteatras, talpinantis net 14 tūkst. žiūrovų ir užburiantis ypatinga akustika. Jame vis dar vaidinami spektakliai, tad galima ir šiais laikais patirti tai, ką jautė ir senieji graikai. Dar vienas objektas privalomų aplankyti Peloponeso vietų sąraše - Polilimnio kriokliai. Tai įspūdinga vieta, kurioje galima išvysti daugybę įvairaus dydžio krioklių, esančių Polilimnio tarpeklyje Mesenijoje. Šiuos krioklius galima pasiekti įveikus 3 kilometrų ilgio atstumą. Žygio metu eisite siauru takeliu pro tankią augmeniją, gėrėsitės vaizdingais mediniais tiltais, kol atsidursite slaptame rojuje. Čia išvysite mažus krištolo skaidrumo ežerėlius, kuriuos sukuria kaskadiniai kriokliai, jie apsupti alyvmedžių giraitėmis ir vynuogynais“, - pasakoja I.Aukštuolytė.
Puikus būdas pažinti gražųjį Peloponeso pusiasalį - pasineriant į vyno kelionę. „Graikija yra vienas seniausių vyno gamybos regionų pasaulyje, pradėjęs auginti vynuogynus ir gaminti vyną daugiau kaip prieš 6,5 tūkst. metų. Peloponeso regione vynas labai skiriasi, priklausomai nuo teritorijos. Dirvožemis čia įvairus, švelnus ir šiltas klimatas jaučiamas pakrantėje, o kiek vėsesnis - centrinėje pusiasalio dalyje. Šios sąlygos lemia prinokusių vynuogių skonio ir rūgštingumo pusiausvyrą. Pasak graikų, tinkamiausios klimato sąlygos alyvmedžiams augti yra būtent Peloponese. Mat šiems medeliams tarpti ir nokinti geriausias alyvuoges itin svarbus tam tikras klimatas ir aukštis virš jūros lygio, kuriame ir yra nusidriekęs Peloponesas. Taigi iš Peloponeso būtina parsivežti geriausio graikiško aliejaus, kurį ne tik naudosite patys, tačiau tokias lauktuves įvertins ir artimieji bei draugai“, - užbaigia „Tez Tour“ ryšių su visuomene ir rinkodaros skyriaus vadovė.
Olimpo dievai ir jų įtaka
Dvylika olimpiečių arba Olimpo dievai graikų mitologijoje, buvo vyriausi graikų panteono dievai, gyvenę Olimpo kalno viršūnėje. Iš viso 14 skirtingų dievų buvo vadinami olimpiečiais, tačiau ant Olimpo niekada nebūdavo daugiau kaip 12 dievų vienu metu. Dešimt dievų nuolatos būdavo ant Olimpo. Likę keturi - nebuvo nuolatiniai Olimpo dievai. Hestija užimdavo Dioniso vietą, kai šis būdavo nusileidęs pas žmones, Demetra 6 mėn. per metus palikdavo Olimpą, kad susitikti su savo dukterimi Persefone, kuri buvo Hado karalystėje. Hadas buvo vienas iš vyriausių graikų dievų, bet jis gyveno požeminiame pasaulyje ir ryšys su Olimpu buvo netiesioginis.
- Artemidė, medžioklės ir laukinių žvėrių.
- Hadas, požeminio pasaulio valdovas.
Graikų dievai - graikų garbintos mitinės būtybės, turinčios ypatingų galių bei esančios nemirtingos. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi. Jie galėjo transformuoti gyvus padarus, įtakoti žmonėms nepavaldžius dalykus, buvo personifikuotos stichijos, kaip meilė, saulė, kerštas, jūros gelmė ir kt. Buvo tikima, kad dievai valdo kiekvieną gyvenimo sfera.
Olimpo kalnas - aukščiausia Graikijos vieta, šventa dvylikos antikos dievų mitinė buveinė. Kerinčio grožio vaizdai ir nuostabi Egėjo jūros panorama, atsiverianti nuo šio kalno, ir ypatinga atmosfera, supanti šią vietovę, padeda suprasti, kodėl dievai išsirinko būtent šią vietą. Legendinio kalno papėdėje išsidėstęs antikos miestas Dionas, kuriame kadaise buvo garbinamas Dzeusas ir kiti Olimpo dievai, aukojamos aukos, aikštėse vykdavo debatai ir miestelėnų susirinkimai, teatro spektakliai ir azartiški sporto renginiai. Daug amžių miestas klestėjo ir gyveno darnoje ir vienybėje kartu su dievais. Čia Olimpo dievų užtarimo ir palaiminimo prašė ir Aleksandras Didysis prieš savo kariuomenės žygį į rytus.
Atėnai- išminties ir karo deivės Atėnės vardu pavadinta Graikijos sostinė. Žymiausias ir ryškiausias antikos paminklas - Akropolis su savo šventyklų (Partenonu, Atėnų Nikės šventykla, Erechtenonu su Kariatidžių portiku) kompleksu sužavi ir palieka nepamirštamą įspūdį kiekvienam, pasiekusiam Akropolio kalvos viršūnę. Nė vienas nelieka abejingas šiam žmonijos laisvės, demokratijos ir meno simboliui. Čia daug ir kitų įdomių vietų, kuriose visada gausu turistų iš viso pasaulio: Akropolio archeologijos muziejus, kuriame saugoma dalis Akropolio meno kūrinių ir skulptūrų originalų, Olimpinis stadionas ( čia 1896 mm. vyko pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės), Graikijos parlamentas su originalia graikų gvardiečių sargybos keitimosi ceremonija, Dzeuso šventykla, Adriano arka, Atėnų senamiestis, vadinamas Plaka, garsi prekybos ir pasivaikščiojimų vieta.
Arėjas buvo garbinamas daugiausia Trakijoje. Nors poezijoje ir mituose Arėjas dažnai minimas ir yra svarbus, jo kultas buvo menkai išvystytas. Karo dievas siautulingasis Arėjas - griausmavaldžio Dzeuso ir Heros sūnus. Nemyli Dzeusas jo už kraujo troškimą. Jeigu Arėjas nebūtų buvęs jo sūnus, Dzeusas būtų seniai nutrenkęs jį į niūrųjį Tartarą, ten, kur kankinasi titanai. Nuožmaus Arėjo širdį džiugina vien žiaurūs mūšiai. Žvangant ginklams, šaukiant ir dejuojant besikaunantiems, tarsi siaubūnas skrajoja jis žvilgančiais šarvais, su milžinišku skydu. Paskui Arėją skrieja jo sūnūs Deimas ir Fobas - siaubas ir baimė, o greta jų nesantaikos deivė Eridė ir žmogžudystes sėjanti deivė Enija. Verda, griaudžia mūšis, dejuodami krinta kariai, bet Arėjas džiūgauja. Triumfuoja Arėjas, kai iš nukauto jo siaubingu kalaviju kario krūtinės pliūpteli ant žemės karštas kraujas. Nesidairydamas kerta jis dešinėn ir kairėn; aplink žiaurųjį dievą auga kalnai kūnų. Tačiau ne visuomet pergalė lydi nuožmųjį ir rūstųjį Arėją. Dažnai tenka Arėjui nusileisti mmūšio lauke karingajai Dzeuso dukteriai Atėnei Paladei. Ji nugali Arėją išmintimi ir ramiu galios suvokimu. Neretai ir mirtingieji didvyriai įveikia Arėją, ypač kai jiems padeda Atėnė Paladė. Taip varine ietimi, nukreipta pačios Atėnės, sužeidė Arėją prie Trojos sienų didvyris Diomedas. Toli nuaidėjo siaubingas sužeisto dievo riksmas. Tarsi dešimtys tūkstančių karių, stojančių į nuožmų mūšį, būtų surikę, taip sušuko iš skausmo variniais šarvais apsirengęs Arėjas. Krūptelėjo iš siaubo graikai ir trojiečiai, o įdūkęs Arėjas, apsisiautęs niūriu debesimi, plūsdamas krauju, nuskriejo pas savo tėvą Dzeusą skųsti Atėnės. Bet Dzeusas neišklausė jo skundo. Jis nemylėjo sūnaus, kuriam buvo malonūs vien kivirčai, mūšiai ir žmogžudystės. Net jei ir Arėjo žmona žavingiausioji deivė Afroditė ateina į pagalbą savo vyrui, kai šis mūšio įkarštyje susitinka su Atėne, nugali mylimiausioji griausmavaldžio Dzeuso duktė. Kariauninkė Atėnė vienu smūgiu pargriauna žavingąją meilės deivę Afroditę.
Pats Dzeusas pagimdė deivę Atėnę Paladę. Griausmavaldis Dzeusas žinojo, jog išminties deivė Metidė turėsianti du vaikus: dukterį Atėnę ir nepaprasto proto bei jėgos sūnų. Moiros, likimo deivės, atskleidė Dzeusui paslaptį, kad deivės Metidės sūnus nuversiąs jį nuo sosto ir atimsiąs iš jo valdžią. Pabūgo Dzeusas. žiauraus, moirų pažadėto likimo, jis užmigdė deivę Metidę švelniomis kalbomis ir prarijo ją, dar nespėjusią pagimdyti dukters, deivės Atėnės. Po kiek laiko Dzeusui ėmė baisiai skaudėti galvą. Norėdamasis atsikratyti neištveriamo galvos skausmo ir ūžesio, jis pasikvietė savo sūnų Hefaistą ir įsakė galvą prakirsti. Vienu galingu kirvio smūgiu suskaldė Hefaistas Dzeusui kaukolę, ir išėjo Dzeusui iš galvos galingoji kariauninkė - deivė Atėnė Paladė. Apsiginklavusi, su žvilgančiu šalmu, ietimi ir skydu pasirodė ji suglumusiems Olimpo dievams. Grėsmingai mostelėjo Atėnė savo žvilgančia ietimi. KKaringas jos šūksmas nuskardeno dangumi ir iki pamatų sukrėtė jo išmintimi, ji visa švytėjo nuostabiu dangišku grožiu. Šlovino dievai iš tėvo Dzeuso galvos gimusią mylimąją jo dukterį, miestų gynėją, išminties ir mokslo deivę, nenugalimąją kariauninkę Atėnę Paladę. Atėnė globoja Graikijos didvyrius, duoda jiems išmintingų patarimų ir gelbsti nuo pavojų. Ji saugo miestus, tvirtoves ir jų sienas, teikia išmintį ir žinias, moko žmones meno ir amatų. Graikijos merginos garbina Atėnę už tai, kad ji moko jas rankdarbių. Niekas iš mirtingųjų ir ddeivių negali pranokti Atėnės mokėjimu austi.
Arėjas - Dzeuso ir Heros sūnus, Afroditės vyras. Tai karo dievas. Žmonės, kuriuos globoja Arėjas, yra kkaršto būdo, aistringi. Jeigu myli, myli aistringai, visiškai atsiduoda partneriui. Jei kažkas juos įskaudina, gali būti labai kerštingi. Atėnė globėjiškai padėdavo tik teisingiems kariams. Pagal mitą Medūza iš pradžių buvusi graži moteris. Poseidonas ją išprievartavo Atėnės šventykloje. Sužinojusi šventyklos išniekinimo įvykį, Atėnė bausdama pakeitė Medūzą, kad jos išvaizda atitiktų jos seserų gorgonių. Medūzos plaukai pavirto gyvatėmis ir nuo jos žvilgsnio visi gyvieji pavirsdavo akmeniu. Ji buvo ištremta už Hiperborėjos žemių.
Sukčiavimas ir etika
Šiandien Tarptautinis Olimpinis komitetas turi etikos kodeksą, kurios pirmasis straipsnis nurodo varžytis su pagarba Olimpinei dvasiai, o tai reikalauja abipusio supratimo ir draugystės, solidarumo bei garbingo varžymosi dvasios. Žinoma, šios nuostatos ne visada yra paisoma, o priesaikos kartais nebuvo paisoma ir prieš 3000 metų. Nors sukčiavimo būdai per tą laiką pasikeitė, žmogaus noras sukčiauti vis tiek išliko.
Senovės Graikijos laikotarpiai
Senovės Graikijos istorija apima keletą pagrindinių laikotarpių, kurių kiekvienas pasižymi savitais bruožais:
- Mikėnų civilizacija: Pirmoji išsivysčiusi Graikijos civilizacija (~1600-1100 pr. Kr.)
- Tamsieji amžiai: Kultūrinis nuosmukis po Mikėnų žlugimo
- Archaikos laikotarpis: Miestų-valstybių formavimasis, rašto atgimimas
- Klasikinis laikotarpis: Demokratija, filosofija, teatras, kultūros žydėjimas
- Helenistinis laikotarpis: Aleksandro Makedoniečio laikai, graikų kultūra plinta į Aziją