Sporto įstatymas ir jo reglamentavimas yra nuolat kintanti sritis, reikalaujanti nuolatinio dėmesio ir tobulinimo. Šiame straipsnyje nagrinėsime sporto įstatymo ir reglamentavimo raidą, pradedant tarptautiniais susitarimais ir baigiant nacionalinės teisės aktais, ypatingą dėmesį skirdami dopingo kontrolei ir trenerių kvalifikacijai.
Tarptautinis kontekstas: UNESCO ir WADA vaidmuo
Dopingo problema sporte buvo pripažinta tarptautiniu mastu dar 2003 metais, kai UNESCO Ministrų ir aukšto rango pareigūnų, atsakingų už kūno kultūrą ir sportą, apvalaus stalo susitikime beveik visi dalyviai sutiko, kad dopingas kelia grėsmę sportiniam aktyvumui ir sportininko fiziniam integralumui. Šiame susitikime dalyvavo 103 valstybės bei 20 vyriausybinės ir nevyriausybinės organizacijos.
Pasaulinė antidopingo agentūra (WADA) parengė Antidopingo kodeksą, kurį pripažino tik 40 šalių. WADA buvo įsteigta pagal privatinę Šveicarijos teisę TOK iniciatyva, ir nors jos valdyme lygiomis dalimis dalyvauja vyriausybinės ir sporto organizacijos, WADA priimti dokumentai negalėjo būti naudojami viešojoje teisėje. Dėl to buvo nuspręsta parengti tarptautinį viešosios teisės instrumentą.
2003 m. birželio 24-25 d. buvo sušauktas UNESCO ekspertų grupės susitikimas. Ekspertai pabrėžė, kad būtina paruošti tokią tarptautinę konvenciją, kuri neturėtų politinės, techninės, teisinės opozicijos. Ekspertų grupė nurodė, kad būsimos tarptautinės konvencijos projektas turi remtis šiais dokumentais: 1989 m. ET Antidopingo konvencija, jos papildomais protokolais, Kopenhagos deklaracija, Antidopingo Kodeksu, bei 2002 m. ,,Pasaulinės konvencijos prieš dopingą“ projektu, kurį parengė CIGEPS, UNESCO ir ET.
2004 m. birželio 3 d. Atėnuose šalys turėjo pateikti savo pasikėlymus rengiamam tarptautinės antidopingo konvencijos projektui, o UNESCO buvo prašoma koordinuoti šią veiklą, bendradarbiaujant su atitinkamomis tarptautinėmis ir regioninėmis organizacijomis.
Taip pat skaitykite: Lietuvos Atviro Plaukimo Varžybos
Galiausiai, 2005 m. spalio 19 d. UNESCO Generalinės konferencijos metu 191 valstybė vienbalsiai priėmė Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte. 2006 m. gruodžio 11 d. trisdešimta valstybė - Liuksemburgas - ratifikavo šią konvenciją. Pirma pasaulinė sutartis prieš dopingo vartojimą sporte įsigaliojo 2007 m. vasario 1 d.
Konvencijos įsigaliojimas parodė, kad valstybių vyriausybės rimtai įsipareigoja kovoti su dopingo vartojimu sporte. Konvencija padeda formalizuoti pasaulines antidopingo taisykles, politiką ir gaires, tokiu būdu užtikrindama sąžiningą ir lygiateisę sporto varžybų aplinką. Ji taip pat siekia užtikrinti Antidopingo kodekso efektyvumą tarptautiniu mastu, sukurdama prievolę šalims veikti remiantis kodekso principais.
Svarbus konvencijos 4 straipsnis, kurio 2 punkte sakoma, kad ,,Kodeksas ir paskutinės 2 ir 3 priedėlis redakcijos pridedamos informacijos tikslais ir nėra sudedamosios šios Konvencijos dalys. Priedėliai nesukuria privalomos pareigos valstybėms“. Taigi, apie kodeksą galima kalbėti, kaip apie papildomą, konvenciją aiškinantį instrumentą. Konvencijos tekste ne kartą minima, kad šalys turi laikytis kodekso nuostatų, vykdant dopingo kontrolę, formuojant antidopingo politiką ir administracinę praktiką. 12 straipsnyje nurodoma laikytis kodekso atliekant dopingo kontrolę, testavimą.
Ši konvencija sustiprina WADA įtaką dopingo kontrolės reguliavime. Pagal 14 straipsnio nuostatas, valstybės, šios Konvencijos narės, įsipareigoja remti svarbią WADA tarptautinės kovos su dopingo vartojimu misiją, o 15 straipsnyje nurodoma, kad valstybės remia vienodą valdžios institucijų ir Olimpinio judėjimo patvirtinto pagrindinio WADA metinio biudžeto finansavimą. Ši konvencija sukuria privalomas pareigas valstybėms, šios konvencijos šalims.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad UNESCO įnešė svarų indėlį į dopingo kontrolės teisinį reglamentavimą tuo, kad nuolatos domėjosi dopingo problema sporte ir sukauptą patirtį bei savo, kaip tarpvyriausybinės organizacijos, įtaką bei teisines galias panaudojo sukurdama tarptautinį teisinį instrumentą - Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie Geležinius Žmones ir Ko
Tarptautinis sporto arbitražo teismas (SAT)
Kalbant apie dopingo kontrolės teisinį reglamentavimą, kuris apima ne tik dopingo vartojimo prevenciją, kontrolę, bet ir sankcijas, būtina paminėti dar vieną organizaciją - Tarptautinį sporto arbitražo teismą (SAT). Jei sportininkas nesutinka su sporto organizacijos sprendimu, jis gali pateikti apeliacinį skundą dėl to sprendimo teisėtumo Tarptautiniam sporto arbitražo teismui.
Šis teismas įkurtas 1984 m. kaip TOK dalis. Dėl tampraus ryšio su TOK arbitražas buvo apkaltintas šališkumu, todėl jo administravimą ir finansavimą perėmė nuo TOK nepriklausoma Tarptautinė sporto arbitražo taryba. Ji buvo įkurta 1994m. Paryžiaus sutartimi, kurią pasirašė TOK, Vasaros ir Žiemos Olimpinių žaidynių tarptautinės federacijos asociacijos, bei Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos prezidentai.
SAT sudaro aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, sporto teisės specialistai. Priimami arbitražo sprendimai turi tokią galią, kaip ir paprasto teismo sprendimai. SAT gali padėti šalims išspręsti problemą taikiai - per tarpininkavimą, taip pat teikia konsultacijas teisiniais klausimais, susijusiais su sportu. SAT steigia nenuolatinius tribunolus - per Olimpiadas, Pasaulines žaidynes ir kitus panašaus masto sporto renginius, kuriuose svarbu priimti sprendimą itin greitai - pvz. dėl diskvalifikacijos ar laimėtojo paskelbimo dopingo aptikimo atveju. Pagrindiniai klausimai, kuriuos nagrinėja SAT, yra dvejopos prigimties: komerciniai (pvz. kontraktai) bei drausminiai (pvz. dopingo atvejai).
Nacionalinis reglamentavimas Lietuvoje: nuo tarpukario iki šių dienų
Pirmasis teisės aktas, reglamentavęs kūno kultūros ir sporto sritį Lietuvoje, buvo 1932 m. Kūno kultūros įstatymas, pasirašytas tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos ir Ministerio pirmininko Juozo Tūbelio. Šiame įstatyme trumpai ir lakoniškai buvo išdėstyti svarbiausi dalykai: nustatyta valstybinė sporto organizavimo sistema, įkurti Kūno kultūros rūmai, buvę švietimo ministro žinioje, numatyta skirti kūno kultūrai ir sportui lėšas iš valstybės biudžeto, akcentuota sporto bazės svarba, jos išlaikymas ir plėtra, rūpintasi sporto specialistų kvalifikacija ir kt. Dopingo sporte tema nebuvo paliesta.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę pirmąsyk dopingo problema susirūpinta 1992 metais, kai Vyriausybės potvarkiu buvo įkurta Lietuvos Respublikos Antidopingo komisija. Šiuo aktu jai buvo suteikti platūs įgaliojimai: teisė organizuoti dopingo kontrolę ir priimti sprendimus visais antidopingo klausimais. Be to, pagal šį potvarkį, TOK ir TSF galėjo atlikti dopingo kontrolę iš anksto pranešus LR Antidopingo komisijai.
Taip pat skaitykite: Klientų atsiliepimai apie Graičiūno sporto klubą
Situacija pradėjo keistis 1992 metais priėmus Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pagrindinio šalies įstatymo 53 straipsnyje teigiama, kad ,,Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą“. Šios nuostatos įtraukimas į Konstituciją parodė kūno kultūros ir sporto srities svarbą Lietuvos visuomenės gyvenime.
1993 m. gruodžio 3 d. pirmajame Lietuvos sporto kongrese, kurį inicijavo Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, visos sporto organizacijos atstovai patvirtino Lietuvos Respublikos Sporto chartiją. Joje buvo nustatyta kūno kultūros ir sporto plėtotės Lietuvoje sistema. Chartija tapo pamatiniu dokumentu rengiant 1995 m. LR Kūno kultūros ir sporto įstatymą, kuriame pirmąsyk teisiškai reglamentuota dopingo kontrolė.
1995 m. vasario 7 d. Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo Europos Tarybos Antidopingo konvenciją. 1995 m. vasario 20 d. įsigaliojo šis įstatymas. 1996 m. vasario 1d. įsigaliojo konvencija. Šiuo metu pradėjo veikti du teisės aktai, reglamentuojantys dopingo kontrolę.
Netiesiogiai dopingo vartojimą sporte reglamentuoja 7 ir 8 straipsniai. 7-ame straipsnyje pabrėžiamas draudimas kūno kultūros ir sporto valdymo institucijoms, sporto organizacijoms propaguoti ,,sveikatai žalingų metodikų ir uždraustų preparatų naudojimą“. Šis straipsnis skirtas tiek institucijoms ir organizacijoms, tiek fiziniams asmenims. 8 straipsnyje teigiama, kad pažeidus nurodytus reikalavimus, gresia atsakomybė įstatymų nustatyta tvarka.
Tuo tarpu 46 straipsnis ,,Draudimas vartoti dopingą“ jau konkretesnis: jame aiškiai formuluojamas draudimas sportininkams vartoti dopingą, draudimas gydytojams, treneriams, kitiems asmenims - skirti, skatinti, versti vartoti dopingą ar naudoti jo metodus. Antidopingo konvencijoje dopingas apibrėžiamas kaip dopingo preparatų ar dopingo metodų vartojimas ar davimas sportininkui. Šiame įstatyme paminėti draudimai atspindi konvencijoje apibrėžtos dopingo sąvokos turinį. Šiame straipsnyje pripažįstamas Tarptautinio olimpinio komiteto medicinos komisijos sudarytas dopingo preparatų ir metodų sąrašas, kuris yra Antidopingo konvencijos priedas, t.y. turi tokią pat galią, kaip ir pati konvencija. Be to, pripažįstami ir analogiški tarptautinės sporto federacijos dokumentai.
LR Kūno kultūros ir sporto įstatyme numatoma, kad asmenims, pažeidusiems 46 straipsnio nuostatas, bus taikomos ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės sporto organizacijos numatytos sankcijos. Ši nuostata įgyvendina Antidopingo konvencijos 7 straipsnio 2 punktą dėl kitų, ne nacionalinių, sporto organizacijos paskirtų nuobaudų pripažinimo. Šioms organizacijoms suteikiami pirminės neteisminės institucijos įgaliojimai.
LR Kūno kultūros ir sporto įstatyme nustatyta ir valstybinės institucijos bei sporto organizacijos kompetencija sporto srityje. Kūno kultūros ir sporto departamentas rūpinasi kūno kultūros ir sporto srities vykdymu, ET Antidopingo konvencijos bei vėliau priimtų tarptautinių dokumentų įgyvendinimu. 1996 metais patvirtintuose departamento nuostatuose konkretizuojami šios institucijos įgaliojimai dopingo kontrolės srityje. 5 straipsnio 11 punkte pažymima, kad departamentas rūpinasi ir kontroliuoja, kad nebūtų vartojamas dopingas ir jo metodai.
2004 m. rugsėjo 28 d. LR Seimas ratifikavo Europos Tarybos Antidopingo Konvencijos Papildomą Protokolą dėl antidopingo kontrolės savitarpio pripažinimo. 2004 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pasirašė Kopenhagos deklaraciją dėl antidopingo sporte, kuria Lietuva įsipareigojo įgyvendinti Pasaulinį antidopingo kodeksą.
Pasaulinės antidopingo programos, tame tarpe ir Antidopingo kodekso, vykdymui 2005 m. liepos mėn. 27 d. LR Kūno kultūros ir sporto departamentas įkūrė viešąją įstaigą - Nacionalinę antidopingo agentūrą. Nacionalinė antidopingo agentūra siekia apginti pagrindinę sportininkų teisę dalyvauti sporte be dopingo ir tokiu būdu visoje Lietuvoje kovoja už sportininkų sveikatą, teisingumą ir lygybę. 2006 m. gegužės mėn. 2 d. LR Seimas ratifikavo svarbiausią tarptautinį teisinį instrumentą - Tarptautinę konvenciją prieš dopingo vartojimą sporte.
Dabartiniai iššūkiai ir perspektyvos
2006 m. liepos 1 d. Seimui pateiktame LR Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte atsispindi pirmieji Konvencijos įgyvendinimo žingsniai. 2 straipsnyje pateikiamos pagrindinės įstatymo sąvokos, tame tarpe ir dopingo apibrėžimas. 3 straipsnis skiriamas kūno kultūros ir sporto principams. Jame įtvirtinami dopingo naudojimo būdų ir priemonių draudimo, lygiateisiškumo, kilnaus elgesio principai. Tuo tarpu šiuo metu galiojantis įstatymas sąvokų neaiškina ir principų neįvardija. 8 straipsnyje į institucijų, kompetentingų kūno kultūros ir sporto srityje, sąrašą įtraukiama ir sveikatos apsaugos ministerija. Greta kitų uždavinių, jai pavedama dalyvauti sprendžiant kovos su dopingu klausimus. 13 straipsnyje, kuriame nustatoma sporto federacijos veikla, joms paskiriama organizuoti dopingo vartojimo kontrolę. Projekto 27 straipsnis numato sportininko teises ir pareigas. Viena tokių pareigų - nenaudoti dopingo preparatų ir metodų, uždraustų tarptautinės ir nacionalinės sporto organizacijos. Be to, sportininkams nustatoma pareiga varžytis garbingai, laikytis visuotinai priimtų elgesio taisyklių. Šio įstatymo to paties pavadinimo 46 straipsnio nuostatos atsispindi ratifikuotų tarptautinių dokumentų įtaka. Pridedamos papildomos nuostatos dėl dopingo kontrolės vykdymo tvarkos, kontrolės, sportininko apeliacijos galimybės. Vykdant dopingo kontrolę turėtų būti vadovaujamasi ratifikuotuose tarptautiniuose dokumentuose nustatytais testavimo standartais, t.y. pripažįstama vieninga testavimo sistema. Nurodoma institucija, koordinuosianti kovos su dopingo vartojimu sporte programos vykdymą- LR Vyriausybės patvirtinta taryba.
Projekte į dopingo apibrėžimą patenka tik dopingo preparatai. Tačiau Europos Tarybos Antidopingo konvencijoje į jį patenka ne tik preparatai, bet ir metodai, o taip pat visi kiti antidopingo taisyklių pažeidimai: atsisakymas dalyvauti dopingo kontrolėje, mėginio sukeitimas, draudžiamų medžiagų platinimas, neteisėta prekyba draudžiamomis medžiagomis ir kt. Projekte nekalbama apie tokius kovos būdus, kaip priemones, skirtas kontroliuoti gamybą, vežimą, importą, platinimą ir pardavimą.
Trenerių kvalifikacija: LSU pozicija
Sporto bendruomenei nesutariant dėl svarstomų sporto įstatymo pataisų, Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė Diana Rėklaitienė teigia, kad universitetas siekia, kad su vaikais ir suaugusiaisiais galėtų dirbti tik tinkamą kvalifikaciją įgiję treneriai. Pagal šiuo metu galiojantį Sporto įstatymą Lietuvoje sporto treneriais gali dirbti žmonės, baigę mokymus aukštojoje mokykloje, vykdančioje sporto studijų krypties studijas, arba fizinio ugdymo mokytojų rengimo studijų programą.
D. Rėklaitienė pabrėžia, kad kūno kultūros mokytojai rengiami ugdymo krypties studijose, o treneriai - sporto krypties, kuri priklauso biomedicinos krypčiai. Tai yra skirtingos sritys, negalima jų sutapatinti. LSU neleidžia eiti lengvu keliu ir neturint programų bet kam bet ką ruošti. Akreditacija patvirtina, kad yra atitinkami dėstytojai, infrastruktūra, mokslinis potencialas, daromi moksliniai tyrimai.
Iki 2016 m. kūno kultūros mokytojai buvo rengiami su specializacija ir gaudavo kažkokios sporto šakos specializaciją. Šie specialistai galėjo ir galės dirbti. Baigus aukštąjį mokslą ir kažkuriems dalykams sutampant su kitos srities mokslu, tie dalykai naujose studijose gali būti užskaityti.
Dabartinis įstatymas palieka spragą kūno kultūros mokytojams, neturintiems gretutinės sporto trenerio specialybės, t. y. baigusiems tik pedagogines studijas, dirbti sporto treneriais. Niekas nedraudžia mokytojui po pamokų užsiimti neformaliu ugdymu. Tačiau sakyti, kad nesant specialistų reikia leisti treniruoti bet kam, nėra teisinga. Treneriai turi būti kvalifikuoti, kad nepakenktų žmogui, ypač vaikui, jeigu jis nėra tinkamai treniruojamas. Jei jis traumuojamas, nekreipiamas dėmesys į jo augimą, netaisyklingą mitybą, judesių formavimą ir t. t.
Sportininkas nėra tapatus treneriui. Sportininkas sportuoja, ugdo save ir pasiekia savo rezultatų, bet tai nereiškia, kad jis turi pakankamai žinių ir kompetencijų treniruoti kitus. Žinios yra reikalingos.
tags: #informuojame #kad #sporto #istatymas #ir