Įvadas
Kanojų irklavimas - tai sporto šaka, reikalaujanti ne tik fizinės ištvermės, bet ir puikios technikos. Šiame straipsnyje panagrinėsime kanojų irklavimo ypatumus, skirtumus nuo baidarių irklavimo, treniruočių metodus, istoriją ir dabartinę situaciją Lietuvoje, aptarsime fizinio pasirengimo svarbą ir traumas, kurios gali ištikti irkluotojus.
Kanojų ir baidarių skirtumai ir ypatybės
Irklavimas baidarėmis ir kanojomis - sporto šaka, kurios ypatumų ir skirtumų tiksliai nepasakytų kiekvienas. Tai lenktynės įvairiomis valtimis: baidarėmis ir kanojomis. Ši sporto šaka, dar vadinama BKI, išsiskiria tuo, kad varžybos vyksta ramiame vandenyje - ežeruose, kanaluose ir pan. Tuo BKI skiriasi nuo baidarių ir kanojų slalomo.
Pagrindinis skirtumas tarp baidarės ir kanojos yra irklavimo technika ir valties konstrukcija. Baidarės yra žemos, siauros valtys, dažniausiai apie 5 m ilgio bei apie 50 cm (plačiausioje vietoje) pločio. Kanojos paprastai būna platesnės (vienvietėje apie 70 cm), o likusi viršutinė valties dalis yra atvira.
Irklavimo technika
Kanojininkai irkluoja atsiklaupę arba sėdėdami ant vieno kelio, irklą laikydami iš vienos valties pusės. Kanojininko irklas yra vienos mentės. Norint plaukti tiesiai, kanojininkas turi nuolat keisti irklavimo pusę.
Baidarininkai irkluoja sėdėdami ir irius daro iš abiejų valties pusių. Irklas turi dvi mentes. Norint išlaikyti tiesią kryptį, baidarininkas turi pasukti irklą, kad ir kita mentimi "užkabintų" vandenį. Baidarė vairuojama kojomis valdomu vairu. Irklai nėra pritvirtinti prie valčių.
Taip pat skaitykite: Irklavimo sporto raida Lietuvoje
Varžybų formatai ir distancijos
Varžybose dalyvaujama vienvietėmis, dvivietėmis arba keturvietėmis baidarėmis ar kanojomis (K-1, K-2, K-4, C-1, C-2, C-4). Moterų kanojų irklavimas sparčiai populiarėja, ir netrukus sulauksime profesionalaus moterų kanojų irklavimo.
2002 m. pasaulio čempionatuose varžomasi būtent šiose distancijose. Žaidynių programoje yra tik 500 m ir 1000 m distancijos. Laimi tas irkluotojas, kurio valties nosis pirma kerta finišo liniją. Taip pat vyksta varžybos jaunimo distancijose.
Kanojų irklavimo technikos ypatumai
Kanoja, skirtingai nuo baidarės, turi vieną irklą, kuriuo ji vairuojama. Irkluojama iš vienos pusės, priklaupus ant kelio. Kanojos dydis laikui bėgant kito. Dabar ji šiek tiek siauresnė - plačiausioje vietoje 32 cm, ilgis - 4,15 m. Kanoja išvysto 12 km per valandą greitį, kuris prilygsta bėgimui. Jeigu reikia įveikti trumpą distanciją, irkluojama dar greičiau - 14 km per valandą greičiu. Distancijos būna skirtingo ilgio - kilometro, 500 m, 250 m, maratonų - nuo 3 iki 20 km.
Kanojininkas turi būti stiprus ir ištvermingas. Irklavimas po plaukimo pareikalauja daugiausia jėgų ir ištvermės. Be to, tai geriausia grūdinimosi forma. Akademiniam irklavimui svarbus ir ūgis - irkluotojas turi būti kaip krepšininkas, o kanojininkui pakanka 1,85 cm ūgio.
Kanojų irklavimo istorija
Manoma, kad pirmosios baidarės ir kanojos atsirado prieš tūkstančius metų. Jas naudojo Arkties regionų gyventojai, kurie medžiojo bei žvejojo. Vėliau šios valtys buvo ištobulintos Grenlandijoje. Jos buvo gaminamos iš tokių pat medžiagų - gyvūnų kaulų ar medienos aptrauktos oda. Baidarių ir kanojų atsiradimas siejamas su kelių civilizacijų indėliu. Europoje BKI sportas populiarėti pradėjo 19-to amžiaus pabaigoje. Šį sportą išpopuliarino anglai.
Taip pat skaitykite: Patarimai irkluotojams
1865 metais škotų juristas Džonas McGregoras, gyvenantis Londone, sukonstravo ir pagamino klinkerinę valtį, kurią pavadino „Rob Rojumi“. Šios valties prototipu jis paėmė eskimų kajaką, o pavadino savo bendrapavardžio, škotų plėšiko McGregoro, pravarde Rob Rojus, garbei. Savo valtimi, kurios ilgis 4 m 26 cm, o plotis 66 cm, jis daug keliavo Centrinės Europos ežerais ir upėmis ir tai aprašė 1865 metais išleistoje knygoje „1000 mylių kanoja Rob Rojus“. 1866-67 metų laikotarpiu jis daug keliavo po Skandinaviją, Šiaurinę Vokietiją, taip pat Baltijos ir Raudonąją jūromis. Šios kelionės išpopuliarino irklavimą valtimis be kronšteinų pasauliniu mastu.
Vakarų šalyse baidarių irklavimą priimta žymėti raide „K“ (kajak), o kanojų irklavimą raide „C“ („canadier“). Abi sporto šakos apjungiamos žodžiais - kanų sportas (baidarių - kanojų irklavimas). Angliškas žodis „canoe“ yra kilęs iš ispaniško „canoa“, reiškiančio šeivą ir pasisavinto iš karibš indų kalbos. Dauguma Anglijos Karališkojo baidarininkų klubo narių keliaudavo savo valtimis ir tuo būdu eilėje šalių sukėlė susidomėjimą nauju irklavimo būdu, kurį imta naudoti ir turizmo varžybose. Populiarindamas baidarių ir kanojų irklavimą, McGregoras, Napoleono III-ojo kvietimu, 1867 metais Paryžiuje organizavo šių valčių regatą.
1871 metais Amerikoje organizuotas Niujorko kanojų klubas pradžioje naudojosi valtimis „Rob Rojus“, atvežtomis iš Anglijos, tačiau vėliau ėmė irkluoti kanadietiškas kanojas ir specializavosi, naudodamiesi vienmenčiu irklu. Aštuntame 19 a. Dešimtmetyje kanadietiškos kanojos ėmė skverbtis giliau į Europą - Angliją, Prancūziją, vėliau į Čekoslovakiją bei kitas šalis, kur jomis plačiai naudojosi ne tik turistinėse kelionėse, bet ir pramoginiam plaukiojimui upėse ir ežeruose.
Baidarių ir kanojų varžybų istorija palyginti vėlyva. Pirmoji baidarių irklavimo regata organizuota 1867 metais. Ją organizavo Anglijos Karališkasis klubas, 1874 metais įsteigęs „Iššūkio taurės“ prizą. Šis ir Niujorko klubo prizai turi ilgiausią stažą. 1877 metais Gerberditas Klintcas su daktaru D. Petenu dalyvavo parodomajame vienviečių baidarių plaukime akademinių valčių varžybų metu Moaso upėje Liutache, kur varžybas stebėjo Belgijos karalius Leopoldas.
Pirmasis Pasaulinis karas ilgam nutraukė baidarių ir kanojų irklavimo vystymą. Tik po 30-ties metų pertraukos Europos žemyne atnaujino savo veiklą nacionalinės sąjungos ir klubai.
Taip pat skaitykite: Šlovės irklas
Pasitarimų su Tarptautiniu Olimpiniu Komitetu dėka, 1924 m. Paryžiuje, Olimpinių žaidynių metu įvyko parodomasis praplaukimas, kuriame dalyvavo po keturis Amerikos ir Kanados irkluotojus. Jie startavo kanadietiškomis kanojomis, neturinčiomis denio, irklavo klūpodami ant vieno kelio, baidariniu irklu pradžioje - kaip kanojoje, vėliau - kaip baidarėje. Plaukimas sukėlė didelį TOK susidomėjimą, tačiau sutikimą įtraukti šią sporto šaką į olimpines žaidynes, TOK davė žymiai vėliau.
Minėta, Berlyno Olimpiadoje buvo BKI kaip olimpinės sporto šakos debiutas. Šioje olimpiadoje dalyvavo 20 valstybių BKI atstovai. Pirmosios irkluotojų Olimpinės žaidynės vyko 1936 m. Vokietijoje (Griunau ir Berlyne). Jos buvo pravestos gana iškilmingai, o tai žymiai pakėlė baidarių ir kanojų irklavimo autoritetą.
Kanojų irklavimas Lietuvoje: dabartinė situacija ir entuziastai
Lietuvoje situacija nėra dėkinga. Stiprūs irkluotojai treniruojasi Visagine. Vilniuje šis sportas vos nenunyko.
Šiauliuose, norą atgaivinti mirštančią sporto šaką, treneriu dirbti sugrįžo po dvidešimties metų - juo jis yra dirbęs dar studijuodamas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame universitete Artūras Navickas. Po penkerius metus trukusio kanojų irklavimo štilio Šiauliuose „Atžalyno” sporto klubui panorus atgaivinti šią sporto šaką, Artūras Navickas pajuto begalinį troškimą sugrįžti: „Grįžau … ir likau. Manau, tam įtaką padarė ne tik meilė sportui, kanojai, gamtai, bet ir noras prikelti nostalgija dvelkiančią sporto šaką”.
Artūro Navicko teigimu, kai jis prieš kelerius metus sugrįžo į irklavimo bazę, čia buvo visiškai tuščia: „Kai išėjo Tomas Gadeikis, kanojų irklavimas Šiauliuose mirė… Dabar Lietuvoje pirmauja Visaginas, tad norisi parodyti, kad ir šiauliečiai sugeba irkluoti kanoją. Deja, dažnai mano darbas būna šios sporto šakos rėmimas. Todėl žmona ir pyksta… Kartais tenka iš savo kišenės pinigėlių ištraukti, ką nors nupirkti… Tarkime, kokias kepurėles komandai, maisto, malkų… Tai - visų trenerių problema. Maistpinigius duodi iš savų pinigų, o susigrąžini - po mėnesio. Kai per mėnesį būna trejos-penkerios varžybos, susidaro nemenka sumelė. Koks pusantro tūkstančio litų. Žinoma, susigrąžini tuos pinigėlius, tačiau tuo metu šeimos biudžete tų lėšų jau nėra”.
Į pirmąją Artūro Navicko vadovaujamą kanojų irklavimo grupę susirinko 27 vaikai, tačiau per pirmąją vasarą jų liko vos dvylika. 11-12 metų - pats tinkamiausias pradėti irkluoti kanoją. Dabar treneris turi septynis stiprius ir pajėgius auklėtinius. Perspektyvaus jaunimo - apie 20-25. Žinoma, tas skaičius - labai kinta, todėl pirmą mėnesį net mokesčio už treniruotes neimu. Iš pradžių paplaukioti būna įdomu, o prasidėjus krūviui vaikas dingsta. Tai - ne vien atrakcija. Jeigu pradėjai irkluoti baidarę, kanojos tinkamai nebepairkluosi. Nors šios sporto šakos yra panašios, skiriasi irklavimo technika.
Sporto klubas savo bazėje turi labai daug kanojų, bet dauguma jų - senos. Treniruotėms tinkamos - vos šešios. Treneris pasakojo, kad Pranas Gadeikis buvo perdaręs keturias medines valtis į šiuolaikiškas, o vieną kanoją ir kelias baidares sporto klubas gavo pagal projektą iš Norvegijos fondo. Viena kanoja kainuoja nuo 3,5 tūkstančio litų. Irklus šiauliečiai perka iš juos Kaune gaminančios įmonės, o lietuviški irklai tiekiami visam pasauliui. Kanojininkai varžyboms ir treniruotėms prieš jas išsinuomoja valtis - drakonus.
Šiauliuose, Talšos ežere, trasa nėra pakankamai ilga - pusantro kilometro. „Treniruojamės ne tik Talšoje, Trakuose, bet ir „Šiaulių jūroje”, važiuojame į Jelgavą”, - sako treneris.
Visagino irkluotojai
Visagine irklavimui reklama nereikalinga. Sniečkaus miestelėje ankstyvą 1986 pavasarį, pečius užgulė nemenka užduotis - įkurti irklavimo bazę ir širdyse uždegti meilės šiai sporto šakai liepsnelę. Jau po metų sportininkai tapo respublikinių varžybų dalyviais. Tuo metu svarbiausia buvo dalyvauti!
Visagino sportininkai Stativkin Oleg (baidarės, treneris Michailov D.), Cizis Vadim (baidarės, treneris Michailov D.), Prochorov Kiril (kanojo, treneris Suchorukov Vl.), Raimondas Labuckas (kanojo, treneris Suchorukov Vl.), Mickevic Sergej (kanojo, treneris Michailov D.), Rakel Anatolij (baidarės, treneris Rein A.), Suklin Jevgenij (kanojo, treneris Suchorukov V.), Kamarauskaite Natalija (baidarė, Rein A.), Cerniakova Jevgenija (baidarė, Rein A.).
Visagino sporto centre (VKKSC) dirba penki treneriai: Dmitrij Michajlov, Olga ir Aleksej Rein, Vasilij ir Vladimir Suhorukovai. Dmitrij Michajlov ir Vasilij Suchorukov treniruoja tik vaikinų komandą, Vladimir Suchorukov - kanoininkų treneris, o Olga ir Aleksej Rein - baidarininkus.
Fizinio pasirengimo svarba ir galimos traumos
Prieš renkantis bet kokią vandens sporto šaką, labai svarbu įvertinti savo fizinį pasirengimą, gyvenimo būdą, sveikatos būklę - ar turime kokių širdies, kvėpavimo, sąnarių problemų. Pavyzdžiui, jei žmogus nemoka plaukti, suprantama, kad tokios veiklos kaip kaitavimas ar banglentės tikrai nėra jam. Tačiau tai nereiškia, kad reikia atsisakyti visko - galbūt tiks baidarės ar terapinis plaukimas.
Vandens sportas aktyvina skirtingas raumenų grupes, todėl ir fiziniai iššūkiai gali būti labai įvairūs. Dažniausiai dirba pečių juosta, nugara, gilieji liemens raumenys, keliai ir čiurnos. Plaukimas, irklavimas ir kaitavimas ypatingai reikalauja geros pečių sąnarių būklės - o būtent jie dažnai ir būna nestabilūs. Tuomet atsiranda sausgyslių uždegimai, patempimai, net plyšimai.
Traumas dažnai lemia ir vadinamieji kompensaciniai mechanizmai - kai dėl silpnų raumenų jų darbą perima kitos grupės. Pavyzdžiui, silpni liemens raumenys lemia, kad kelio sąnariui tenka per didelė apkrova. Tokiu atveju gali pasireikšti menisko, raiščių pažeidimai, sąnarių nestabilumas. Be to, dažna, bet ne visada įvardijama traumų priežastis - pervargimas. Žmonės neįsivertina savo būklės ir po sunkios darbo savaitės leidžiasi į aktyvią pramogą, o kūnas tam tiesiog nepasiruošęs.
Taip pat svarbu laikytis elementarių saugumo taisyklių. Reikėtų vengti šuolių į nepažįstamą vandenį, ypač kai nežinomas gylis ar dugno reljefas. Naudokite tinkamą įrangą ir rūpinkitės apranga, pritaikyta oro sąlygoms.
Itin jautrios sritys - kaklas ir nugara. Toks krūvis dar labiau apkrauna raumenis, kurie ir taip įsitempę. Rezultatas - kaklo, pečių skausmai, net rankų tirpimas. Kaklo, nugaros skausmai dažni po ilgo plaukimo, kaitavimo, banglenčių sporto.
Mikrotraumos dažnai tampa rimtesnių traumų pradžia. Ypač dažnai nukenčia kelio sąnarys - nuo ilgalaikio apkrovimo atsiranda nestabilumas, o ilgainiui - vidinių ar išorinių raiščių pažeidimai. Po intensyvaus vandens sporto pečių juosta dirba dar aktyviau, o jei raumenys neparuošti - gali išsivystyti uždegimas.
Prieš bet kokią aktyvią veiklą būtina apšilti, atlikti tempimo pratimus, ypač tiems raumenims, kurie bus aktyvūs sporto metu. Po fizinės veiklos - atsipalaidavimas: pasivaikščiojimas, lengvas tempimas, šaltas dušas ar kontrastinės vonios. Ne mažiau svarbus ir mitybos bei poilsio režimas. Po fizinio krūvio per pirmąją valandą organizmui reikia vandens, angliavandenių, baltymų - tam, kad raumenys atsigautų ir būtų išvengta pertempimo.
Dažniausiai žmonės kreipiasi po veiklų, kuriose daug pasikartojančių judesių ar staigių pokyčių - pavyzdžiui, po plaukimo, vandens slidžių, banglenčių sporto ar baidarių. Kartais žmogus net nesusieja savo skausmo su konkrečia veikla. Atvyksta ir sako: tiesiog skauda, nežinau nuo ko. Tačiau atlikus apžiūrą paaiškėja, kad tai - susikaupusių mikrotraumų pasekmė. Būtent todėl svarbu laiku išsitirti.
Vanduo gydo, bet tik tuomet, kai kūnas tam pasiruošęs.
Pavyzdžiai iš sportininkų gyvenimo
Kotryna Glemžaitė
Viena talentingiausių savo kartos irkluotojų panevėžietė Kotryna Glemžaitė, pasiekusi istorinę pergalę jaunių pasaulio irklavimo čempionate ir pripažinta Lietuvos geriausia jaunąja irkluotoja, dar kartą įrodė, kad yra ne iš kelmo spirta. Nors populiarus stereotipas, kad sportinėje kasdienybėje mokslai dažnai lieka antrame plane, K. Glemžaitė galėtų paliudyti priešingai. Kotryna dar nuo pradinių klasių galėjo pasigirti puikiais mokymosi rezultatais - būdavo pirmūnė.
Paklausta, kaip pavyko per visą irkluotojos karjerą vieną po kito skinti medalius, o mokyklą baigti dviem šimtukais, Kotryna šypteli: „Tikrai nėra jokios paslapties, tik nuoseklus darbas ir laiko planavimas".
Glemžaitė atvira: tokių abitūros egzaminų rezultatų ji išties nesitikėjo. Tačiau niekada nekilo mintis, kad galėtų kurio nors egzamino neišlaikyti. „Nustebino fizikos šimtukas, nes per bandomuosius egzaminus tikrai arti jo nebuvau".
Nors sportininko kasdienybė išties įtempta, K. Glemžaitė lankė mokyklą kaip visi bendraamžiai. „Nuo gimnazijos 1-os klasės tekdavo žiemą vykti į stovyklas užsienyje. Pirmais metais nekilo sunkumų - gelbėjo nuotolinis mokymasis. Dalyje pamokų perspektyvi atletė turėjo galimybę dalyvauti nuotoliu - klausydavosi mokytojų aiškinimų. Bet dėl didelio treniruočių krūvio nespėdavo į visas pamokas. „Tikrai tekdavo daryti namų darbus ir automobilyje, ir lėktuve. Irklavimo sezonas prasideda vasaros pradžioje, tačiau pavasarį vyksta įtemptas pasiruošimas jam. Tuo laikotarpiu Kotrynai tekdavo spėti ne tik dalyvauti pamokose, ruoštis atsiskaitymams, išsitaisyti žiemos skolas, bet ir nueiti į 8-ias savaitines treniruotes. Jų K. „Keldavausi 6 valandą, keliaudavau į baseiną arba sporto salę, tada į mokyklą, po pamokų - tiesiai į treniruotę. Tik 19 valandą grįždavau namo. Paaukoti teko ir draugų šventes. Vietoj jų mokydavausi.
Kaip tvirtina K. Glemžaitė, ji yra tiksliukė, tad ir aukščiausius įvertinimus gavo iš fizikos ir matematikos. „Sudėtingesni pasirodė anglų ir lietuvių kalbų egzaminai. Kadangi dėl sporto stovyklų ir varžybų K.
Labiausiai K. K. Glemžaitės gyvenime dabar - permainų metas. „Labai liūdna atsisveikinti su treneriais, nes su jais užaugau. Kalbėti apie tolesnę sporto karjerą pasaulio jaunių čempionate istorinę 6-ą vietą užėmusi K. Glemžaitė kol kas nenori. „Linkiu susidėlioti laiką. Geriau neskubant pamažu pasiruošti per daug, nei skubėti ir nieko nespėti prieš egzaminų laviną“, - tikina K.
Rimantas Pumputis
„Buvo labai sunku. Iš šalies trasa neatrodė tokia sudėtingi“, - kiek atsikvėpęs po antro finišo kunkuliuojančiame kanojų slalomo kanale prisipažino Lietuvos irkluotojas Rimantas Pumputis.
„Kolna“ komplekse vykstančiose Europos žaidynių varžybose 18-metis vilnietis pirmame atrankos plaukime užkliudė 8 iš 21 trasos vartų, gavo 16 sek. baudos ir užėmė 42 vietą - 150,86 sek. Iš šio atrankos etapo į pusfinalį pateko 20 sportininkų, o likę 24 startavo antrame atrankos plaukime ir kovojo dar dėl 10 vietų kitame etape.
Šįkart lietuvis buvo kiek greitesnis - 135,92 sek. (10 sek. baudos) ir finišavo 22 vietoje.
Nors patekti į pusfinalį nepavyko, Lietuvos kanojų slalomo talentas džiaugėsi galimybe startuoti Europos žaidynėse, kurios kartu buvo ir Europos čempionatas, o aukso laimėtojams atiteko olimpiniai kelialapiai: „Tai man suteikė beprotiškos motyvacijos. Čia didžiulis renginys, daug sportininkų, įdomu viską pamatyti iš vidaus. Anksčiau, kai tik praėjo treniruotis slalomą, motyvacijos trūko, niekas rimčiau nepastūmėdavo. Bet sulaukęs septyniolikos supratau, kad noriu kažką pasiekti. Todėl dabar dar rimčiau treniruojuosi, bendrauju su latviais, pas juos į varžybas važiuoju.“
Specializuotame slalomo kanale, kuriame vyko Europos žaidynių varžybos, R.Pumputis jau yra irklavęs: „Pastarąjį kartą čia buvau prieš pusantro mėnesio. Bet po to vyko šiokia tokia rekonstrukcija, tai pasikeitė reljefas, reikėjo iš naujo pratintis, bet pritrūko kelių treniruočių visiškai perprasti vandenį.“
Anot sportininko, „Kolna“ komplekso trasa ypatinga tuo, kad čia reikia daugiau technikos, o ne jėgos ir ištvermės: „Reikia labai gerai pažinti vandenį, kad suprastum, kur ir kokį yrį daryti, kad įveiktum vartus be klaidų.“
Savo irklavimo techniką vilnietis, kol nenusenka vanduo, tobulina Vokės upėje prie Grigiškių. O dažniausiai treniruojasi Dvarčionyse esančiame vandens telkinyje, kur pasikabino specialius vartus. Ten pat vyksta ir baidarių polo, dar vadinamo kanupolu, pratybos. „Irkluoju apie 10 metų, pradėjau nuo kanupolo, bet dabar jau teko jį mesti, kad galėčiau sutelkti visą dėmesį į slalomą. Svajoju kada nors patekti ir į olimpines žaidynes. O šį rudenį norėčiau startuoti pasaulio čempionate Londone ir ten pasiekti bent pusfinalį“, - atskleidė R.Pumputis.
Kanojų slalomu jis užkrėtė ir savo jaunesnį pusbrolį Visvaldą Pumputį: „Bandau jį rimčiau įtraukti į slalomą, išmokyti nebijoti kanalų vandens. Kol kas visai neblogai sekasi. Atidaviau jam savo seną kanoją, nes gavau naują. Dabar dar tik pratinuosi prie jos, nes valdymas visai kitoks.
Egidijus Balčiūnas
Egidijus Balčiūnas - vardas, kurį Lietuvos sporto bendruomenė taria su pagarba. Tai žmogus, kurio ištvermė, technika ir atsidavimas irklavimui pavertė jį viena ryškiausių figūrų šalies sporto istorijoje. Daugkartinis Europos ir pasaulio čempionatų prizininkas, olimpinių žaidynių dalyvis, jis tapo simboliu to, ką reiškia nuosekliai siekti meistriškumo.
Egidijus Balčiūnas gimė 1975 metų gegužės 7 dieną Panevėžyje - mieste, garsėjančiame sportininkų ugdymo tradicijomis. Nors vaikystėje jis išbandė kelias sporto šakas, galiausiai likimas jį nuvedė į vandenį. Pirmą kartą į kanoją jis įsėdo būdamas vos paauglys ir iškart pajuto ryšį su šiuo sportu. Jo pirmieji treneriai iškart pastebėjo retą savybę - gebėjimą išlaikyti ritmą ir jėgą net ekstremaliomis sąlygomis. Nors jaunystėje irklavimas Lietuvoje dar nebuvo plačiai populiarus, Egidijus savo užsispyrimu greitai išsiskyrė ir pradėjo siekti rezultatų tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse varžybose.
tags: #irklavimas #kanoja #teisingi #yriai