Europos futbolo čempionatų istorija: nuo ištakų iki šių dienų

Europos futbolo čempionatas, kas ketverius metus organizuojamas UEFA, yra vienas svarbiausių ir prestižiškiausių futbolo turnyrų pasaulyje. Šis čempionatas, pritraukiantis milijonus sirgalių visame pasaulyje, turi turtingą ir įspūdingą istoriją, prasidėjusią dar 1960 metais.

Čempionato ištakos ir pirmieji turnyrai

Senojo žemyno rinktinių turnyro užuomazgos atsirado 1956 m. Pirmojo turnyro struktūra kurį laiką nesikeitė: rungtynės namuose ir išvykoje iki tol, kol vieną komanda iškris. Pirmasis Europos futbolo čempionatas įvyko 1960 m. Prancūzijoje. Iki 1968 m. jis buvo žinomas kaip Europos tautų taurė. Šiame turnyre dalyvavo 17 šalių futbolo rinktinės. Pirmajame čempionate triumfavo Sovietų Sąjunga, finale 2:1 per pratęsimą įveikusi Jugoslaviją. Susitikimas būtų pasibaigęs kitaip, jei ne kone stebuklingas rusų vartininko Levo Jašino žaidimas. Tai buvo geriausias SSRS rinktinės žaidėjas, o 113-ą minutę Victoras Ponedelnikas galva pelnė įvartį ir SSRS ekipa su L.Jašinu priešakyje išsaugojo vartus tuščius iki finalinio arbitro švilpuko. Taip SSRS laimi pirmą Europos čempionatą.

Pirmaisiais Europos futbolo čempionato finalinio etapo dalyviais tapo Prancūzijos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos ir SSRS futbolininkai. Čempionatas vyko Prancūzijoje, tad vietos futbolo mėgėjai tikėjosi tapti savo numylėtinių pergalės liudininkais. Tačiau jau pirmose pusfinalio rungtynėse šeimininkai 4:5 nusileido jugoslavams, nors likus 15 min. iki susitikimo pabaigos prancūzai pirmavo 4:2. Kitame pusfinalyje SSRS rinktinė 3:0 įveikė Čekoslovakijos futbolininkus. Stipriausia Europos futbolo komanda tapo SSRS rinktinė.

Čempionato formato pokyčiai

Iki 1976 m. finaliniuose turnyruose žaidė tik 4 komandos. 1977 m. nutarta išplėsti iki aštuonių - pirmąkart ši naujovė išmėginta 1980 m. Italijoje. 1996 m. Europos čempionate dalyvavo 16 komandų. Po istorinių permainų Rytų Europoje 1996 m.

1968 m. Europos futbolo čempionatas Italijoje

1968 m. Europos futbolo čempionatas vyko Italijoje. Tai buvo antras čempionatas iš eilės, kuriame triumfavo šeimininkų rinktinė. Norą dalyvauti Europos čempionate pareiškė 31 šalies rinktinė. Visos jos pirmą kartą buvo suskirstytos į 8 atrankos grupes, kur buvo kovojama dviejų ratų principu. Į kitą etapą, ketvirtfinalį žengė tik grupių laimėtojai. Ketvirtfinalio porų laimėtojai po dviejų tarpusavio rungtynių pateko į finalinį etapą.

Taip pat skaitykite: Istoriniai krepšinio susitikimai

Ketvirtfinalyje italams teko kietas riešutėlis - bulgarai. Sofijoje po atkaklios kovos 3-2 laimėjo šeimininkai, tačiau Neapolyje Italija atsirevanšavo "saugiu" rezultatu 2-0 ir pateko į finalinį etapą. Titulą ginantiems ispanams teko ne kas kitas, o tuometiniai pasaulio čempionai. Pirmos dvikovos 1968-ųjų balandį pabaigoje Londono "Wembley" stadione Bobby Charltonas pelnė vienintelį įvartį ir išplėšė saviškiams pergalę. Po mėnesio abi rinktinės kovojo Madride. 47 min. Amancio Amaro pasiekė įvartį ir išlygino bendrą rezultatą. Tačiau netrukus pasižymėjo Martinas Petersas, o susitikimo pabaigoje įmušė ir Normanas Hunteris. Tai reiškė, kad Ispanija baigė pasirodymą šiame Europos čempionate. Tuo tarpu Jugoslavijos - Prancūzijos dvikovoje intriga buvo nebent pirmosiose rungtynėse Marselyje (1-1). Belgrade jugoslavai nušlavė varžovus net 5-1. Į finalinį čempionato ketvertą trečią kartą iš eilės pateko ir SSRS rinktinė. Po pralaimėjimo Budapešte vengrams 0-2, sovietai namuose atsirevanšavo 3-0. Finalinį čempionato etapą 1968 m. birželio 5 - 10 dienomis UEFA patikėjo surengti Italijai. Pirmajame pusfinalyje birželio 5 dieną ginklus surėmė Italija ir SSRS. Abi rinktinės šiose rungtynėse pasižymėjo geležine gynyba, skirdamos savų vartų saugumui itin daug dėmesio.

Pusfinalio burtai

Neapolio "San Paolo" aikštėje vyko nuožmi ir bekompromisė kova - po susidūrimo su Valentinu Afoninu antrajame kėlinyje aikštę turėjo palikti italų puolėjas Gianni Rivera ir italai liko dešimtiese. Jau pratęsimo metu kelio traumą patyrė Giancarlo Barcellino. Pirmajame kėlinyje dominavo SSRS, tačiau po pertraukos iniciatyvą perėmė Italija. Progų buvo sukurta itin mažai. Galiausiai rungtynės baigėsi 0-0. Tuomet 11 metrų baudiniai nebuvo mušami. Peržaisti rungtynes taip pat nebuvo kada - po poros dienų laukė finalas. Komandą nugalėtoją turėjo lemti šiuolaikiniame futbole neįsivaizduojamas faktorius - burtai. Teisėjo iš Vokietijos Kurto Čenšerio mesta moneta pergalę ir kelialapį į finalą lėmė Italijai.

Finalas ir Italijos triumfas

Tikėdamiesi saviškių triumfo, Neapolyje į finalo rungtynes tarp Italijos ir Jugoslavijos susirinko per 80 tūkst. futbolo gerbėjų. Triukšminga minia nuščiuvo po jugoslavų atakos 39 min. Po pertraukos šeimininkai stengėsi atakuoti, o "jugai" gynėsi kaip įmanydami ir dažnai prasižengdami - antrajame kėlinyje jie surinko net 4 geltonas korteles. Vis dėl to Italiją išgelbėjo Angelo Domenghini, kai 80 min. Per likusį laiką ir pratęsimą įvarčių pasiekta nebuvo. Antrajame finale kur kas šviežesni buvo italai. Treneris Ferruccio Valcareggi iš pagrindų atnaujino sudėtį, į aikštę išleido nemažai naujų žaidėjų, turinčių šviežių jėgų. Jau 12 min. Italija įsiveržė į priekį, kai po tolimo komandos draugo smūgio kamuolys baudos aikštelėje atiteko laisvam Luigi Rivai ir jam beliko įmušti į apatinį vartų kampą. 31 min. puikiu smūgiu iš 16 metrų rezultatą padvigubino Pietro Anastasi. Įgiję persvarą, italai per likusį laiką kontroliavo iniciatyvą. Italija šventė saviškių pergalę Europoje.

Įsimintini čempionato momentai

Per visą Europos čempionato istoriją būta daugybė įsimintinų momentų, kurie įsirėžė į futbolo sirgalių atmintį:

• Antonino Panenkos baudinys (1976 m.): Čekoslovakijos žaidėjas Antoninas Panenka finale prieš Vokietiją realizavo 11 metrų baudinį smūgiuodamas kamuolį lengvai per vidurį, kai vartininkas jau buvo šokęs į šoną. Šis baudinys tapo legendiniu ir iki šiol vadinamas "Panenkos" stiliumi.
• Marco van Basteno įvartis (1988 m.): Olandijos puolėjas Marco van Bastenas finale prieš Sovietų Sąjungą įmušė vieną gražiausių įvarčių Europos čempionato istorijoje. Jis atliko smūgį iš aštraus kampo ore, kamuoliui skriejant į tolimąjį vartų kampą.
• Danijos triumfas (1992 m.): Danija į 1992 m. Europos čempionatą pateko tik dėl Jugoslavijos diskvalifikacijos. Nepaisant to, danai sugebėjo sensacingai laimėti čempionatą, finale įveikę Vokietiją.
• Graikijos stebuklas (2004 m.): Graikija 2004 m. Europos čempionate Portugalijoje tapo tikra sensacija. Niekas nesitikėjo, kad graikai, treniruojami Otto Rehhagelio, sugebės laimėti čempionatą. Tačiau jie parodė puikią gynybą ir komandinę dvasią, įveikdami visas favorites ir finale nugalėdami Portugaliją.
• 1988 metais Europos futbolo čempionatas vyko Vokietijoje. Finale susikovė buvusios SSRS ir Olandijos komandos. Po pirmo kėlinio Miuncheno olimpiniame stadione 1-0 pirmavo Olandija. Akistata klostėsi nervingai. Tai olandai prasižengia, tai priešininkai uždirba baudas. Įtampa tokia, kad vienas smūgis gali pakeisti visą mačo baigtį. Vienoje atakoje oranžiniai surengia varžovų vartų apgultį. Adri van Tiggelenas perduoda kamuolį beveik nuliniame kampe ties SSRS vartais esančiam Marco van Bastenui ir tikimąsi, kad jis atliks perdavimą Ruudui Gullitui. Tačiau M. Van Bastenas pasirenka kitokią kombinacijos baigtį. Jis smūgiuoja į vartus ir pelno reto grožio įvartį. SSRS vartininkas Rinatas Dasaevas kartu su kamuoliu krenta į vartų tinklą. Net olandų vartininkas Rinusas Michelsas nepatiki tokiu M.van Basteno smūgiu. „Totalinio futbolo“ pradininkas pašoka nuo suolelio ir jam prireikia kelių akimirkų, kad įsitikintų, jog smūgis buvo taiklus.
• 1992 metais Danijos rinktinė į Europos futbolo čempionatą išsiuntė ne stipriausiose Europos klubuose žaidžiančius vaikinus. Dar net neprasidėjus pirmenybėms, Danija jau buvo priskiriama prie autsaiderių. O susiklostė viskas kitaip. Danija nepateko į EURO 1992 turnyrą ir futbolininkai išvažiavo atostogauti. Poilsis buvo trumpas. UEFA pakvietė Daniją, kai iš turnyro buvo išmesta dėl pilietinio karo Jugoslavija. Danai atvyko be pagrindinės savo žvaigždės Michaelio Laudrupo. Vaikinai iš paplūdimio pusfinalyje įveikė Olandiją, o finale nugalėjo favorite laikomą Vokietiją.
• Prieš 2004 metų Europos čempionato pradžią Graikijos šansai laimėti pirmenybes buvo vertinami santykiu 80/1. Tačiau prognozės lieka prognozėmis. Graikija pakeliui į Europos čempionato titulą ketvirtfinalyje išmetė Prancūziją, pusfinalyje - Čekiją, o finale savo žiūrovų akivaizdoje Lisabonoje - Portugaliją. Prieš tai graikai tik du kartus žaidė rimtuose futbolo turnyrų finaliniuose etapuose - 1980 metais Europos futbolo čempionate ir 1994 metais pasaulio futbolo pirmenybėse. Iš šių turnyrų Graikija grįždavo neiškovojusi anei vieno taškelio.
• EURO 2000- ieji pasižymėjo Prancūzijos rinktinės žaidėjo Davido Trezeguet „auksiniu įvarčiu“ finalinėje dvikovoje su Italija. Olandijos mieste Rotterdame vykusių varžybų pagrindinis laikas baigėsi be įvarčių - 0: 0, o vienas prancūzų lyderių Sylvainas Wiltordas patyrė sunkų kojos traumą. Prancūzai išleido į aikštę D.Trezeguet, kuris po Roberto Pireso perdavimo pergudravo Italijos ekipos vartininką Francesco Toldo ir įmušė „auksinį įvartį“. Prancūzija tapo pirmąją futbolo valstybe, kuriai po pasaulio čempionato iškart pavyko laimėti ir Europos futbolo pirmenybes.
• 1996 metais Europos futbolo čempionatas vyko Anglijoje. Likus mėnesiui iki turnyro pradžios, vienas Anglijos rinktinės žaidėjų Paulas Gascoigne'as buvo nupaparacintas Hong Kong, kur su komandos draugais litrais gėrė alkoholį, nors turėjo ruoštis Europos futbolo čempionatui. Nuotraukos pasiekė spaudą jau kitą dieną. Visa Anglija pasmerkė įžūlų ir atvirą žaidėjo girtuokliavimą. Čempionatas prasidėjo ir po dvikovos su Škotija „Gazza“ tapo anglų numylėtiniu. P.Gascoigne'as pelnė reto grožio įvartį ir padėjo iškovoti rinktinei pergalę. Jame triumfavo Vokietija.
• 1984 metai Europos futbole priklausė vienam žmogui - Micheliui Platini. Buvusi Turino „Juventus“ žvaigždė rinktinėje ir Europos futbolo čempionate švietė ne ką mažiau. Per pirmenybes Prancūzijoje M. Platini įmušė aštuonis įvarčius per keturias rungtynes ir padėjo prancūzams pasiekti finalą, kur turnyro šeimininkai susigrūmė su ispanais. Finale M.Platini pelnė devintą įvartį ir padėjo laimėti Europos futbolo čempionatą. Iki šiol niekas nesumušė M.Platini rezultatyvumo rekordo, kuris yra 9 įvarčiai per pirmenybes.
• 1976 metais buvusios Čekoslovakijos žaidėjas Antoninas Panenka šiuolaikiniame futbole įtvirtino tai, kas suteikia žaidimui grožio. A.Panenka pirmas atliko apgaulingą 11 metrų baudos smūgį. Beje, jis buvo atliktas finale. Dėl turnyro nugalėtojų vardo kovojo Českolovakija ir buvusi Vokietijos Federacinė Respublika. Mačas baigėsi lygiosiomis 2-2, o vienuolikos metrų baudinius tiksliau mušė Čekoslovakija, kuri ir laimėjo seriją 4-3.
• 1968 metai. Europos futbolo čempionatas Italijoje. Prieš du metus pasaulio futbolo pirmenybėse triumfavusi Anglija tikisi laimėti pirmą Senojo žemyno titulą. Pusfinalyje anglai susikauna su buvusia Jugoslavijos valstybe. Psichologiškai sunki kova baigiasi 86-ą minutę, kai Draganas Dzajičius pasiunčia kamuolį į anglų vartus. Tuometinis Anglijos vartininkas Gordonas Banksas bejėgis prieš jugoslavo smūgį. 1968 metų finalą laimi Italija.

Europos čempionatų nugalėtojai

Per visą Europos čempionato istoriją nugalėtojais tapo šios šalys:

Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynės: Ispanija prieš Italiją

• 1960 m. - SSRS
• 1964 m. - Ispanija
• 1968 m. - Italija
• 1972 m. - Vokietija
• 1976 m. - Čekoslovakija
• 1980 m. - Vokietija
• 1984 m. - Prancūzija
• 1988 m. - Olandija
• 1992 m. - Danija
• 1996 m. - Vokietija
• 2000 m. - Prancūzija
• 2004 m. - Graikija

Ispanija ir Vokietija yra sėkmingiausios Europos čempionato komandos, laimėjusios po 3 kartus.

Europos čempionato rekordai ir statistika

Per visą Europos čempionato istoriją užfiksuota daugybė rekordų ir įdomių statistinių duomenų:

• Rezultatyviausias žaidėjas: Michelis Platini (Prancūzija) - 9 įvarčiai (1984 m.).
• Jauniausias žaidėjas: Jetro Willemsas (Nyderlandai) - 18 metų ir 71 diena (2012 m.).
• Seniausias žaidėjas: Kostas Chalkias (Graikija) - 38 metai (2012 m.).
• Daugiausiai kartų čempionais tapusios šalys: Ispanija ir Vokietija (po 3 kartus).

Madoms pasiduoda ir strategai

Catenaccio, totalinis futbolas, klasikinis 4-4-2 - futbolo taktikos evoliucijoje kone kiekvienas Europos čempionatas atspindėdavo arba inspiruodavo naują populiariausio pasaulyje žaidimo strategijų kryptį. Pradedant 1960 metų pirmenybėmis, septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sena, bravūriška schema 2-3-5 ėmė užleisti kelią pragmatiškesnei, gynybine filosofija paremtai taktikai. Vystantis žaidimui, treneriai vis dažniau naudojo tokius žaidėjų išsidėstymo variantus kaip 4-3-3, 4-4-2 ar 4-2-4. Keitėsi ir individualių pozicijų futbolininkų žaidimo samprata. 1968-ųjų čempionė Italijos rinktinė stebino konkurentus ne tik solidžia gynyba bei nepastebimu perėjimu į kontratakas, bet ir novatoriškomis krašto gynėjo funkcijomis puolime. Palengva į madą atėjo ne tik kūrybingi, bet ir patys rezultatyviai žaidžiantys atakų organizatoriai, buvo sukurta atsitraukusio gynėjo - vadinamojo libero - pozicija. Jei dauguma atvejų tokie užnugaryje palikti gynėjai tik taisydavo prieš juos žaidžiančios gynybos linijos klaidas, tai garsusis VFR rinktinės kapitonas Franzas Beckenbaueris 1972 metų čempionate pademonstravo, kaip techniškas libero gali pradėti komandos antpuolius. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau Europos komandos vadovavosi „žvirblio rankoje“ principu, puolimo sąskaita stiprindamos savo gynybą. Ši tendencija ryškiai atsispindėjo 1996-ųjų pirmenybėse, kuriose daugelio trenerių taktinėse schemose dominavo nepajudinami gynybiniai blokai ir atraminiais saugais „užkimštas“ aikštės vidurys. Įvarčių trokštančiai publikai beliko kliautis greitais puolėjais, galinčiais nurūkti į kontratakas, ir individualiu žaidėjų meistriškumu. Po ketverių metų futbolo mados saugų kvartetą išdėstė rombo forma. Vadinamoji „deimantinė“ schema 4-1-2-1-2 reikalavo iš žaidėjų vis geresnio fizinio ir taktinio pasirengimo, žaibiško mąstymo bei lankstumo. 2004 metų čempionate greitis tapo dar svarbesniu faktoriumi, puolant atgijo žaidimas kraštuose, kadangi vidurio zonas užvaldė masyvus oponentų gynybinis ariergardas. Vis dėlto neatsitiktinai nugalėtojų laurus tąkart nuskynė itin disciplinuota, griežtai taktiškai organizuota ir komandine dvasia, o ne individualiu meistriškumu pasižymėjusi ekipa - Graikijos rinktinė. Tačiau kūrybingam, kombinaciniam futbolui laidotuvių varpais skeptikai skambino pernelyg anksti. Praėjus ketveriems metams Ispanijos rinktinė bei tokie lengvasvoriai, vikrūs ir techniški saugai kaip Xavi ar Andresas Iniesta dar sykį apvertė taktines tendencijas aukštyn kojomis. Į Europos viršūnę ispanus užkėlęs „tiki-taka“ pramintas futbolas parodė, kad priešininkus palaužti galima ne tik fizine jėga, bet ir nesuskaičiuojamomis trumpų perdavimų serijomis.

Visų Europos futbolo čempionatų pagrindiniai istoriniai faktai

(metai, turnyro vieta, čempionai, finalininkai, finalo rezultatas, rezultatyviausias (-i) žaidėjas (-ai):

• 1960 m. Prancūzija. SSRS - Jugoslavija 2:1. Francois Heutte (Prancūzija), Valentinas Ivanovas ir Viktoras Ponedelninkas (abu - SSRS), Milanas Galičius ir Dražanas Jerkovičius (abu - Jugoslavija) - po 2 įvarčius.
• 1964 m. Ispanija. Ispanija - SSRS 2:1. Jesusas Maria Pereda (Ispanija), Ferencas Bene ir Dezso Novak (abu - Vengrija) - po 2.
• 1968 m. Italija. Italija - Jugoslavija 2:0. Draganas Džajičius (Jugoslavija, 2.)
• 1972 m. Belgija. Vokietija - SSRS 3:0. Gerdas Mulleris (Vokietija, 4).
• 1976 m. Jugoslavija. Čekoslovakija Vokietija 2:2 (11 m - 5:3) Dieteris Mulleris (Vokietija, 4).
• 1980 m. Italija. Vokietija - Belgija 2:1. Klausas Allofsas (Vokietija, 3).
• 1984 m. Prancūzija. Prancūzija - Ispanija 2:0. Michelis Platini (Prancūzija, 9).
• 1988 m. Vokietija. Olandija - SSRS 2:0. Marco van Bastenas (Olandija, 5).
• 1992 m. Švedija. Danija - Vokietija 2:0. Henrikas Larsenas (Danija), Tomasas Brolinas (Švedija), Dennisas Bergkampas (Olandija) ir Karlheinzas Riedle (Vokietija) - po 3.
• 1996 m. Anglija. Vokietija - Čekija 2:1. Alanas Sheareris (Anglija, 5).
• 2000 m. Belgija ir Olandija. Prancūzija - Italija 2:1. Savo Miloševičius (Jugoslavija) ir Patrickas Kluivertas (Olandija) - po 5.
• 2004 m. Portugalija. Graikija - Portugalija 1:0. Milanas Barošas (Čekija, 5).
• 2008 m. Austrija ir Šveicarija. Ispanija - Vokietija 1:0. Davidas Villa (Ispanija, 4).
• 2012 metų Europos čempionato pirmo etapo grupės A grupė: Lenkija, Čekija, Graikija, RusijaB grupė: Olandija, Danija, Portugalija, VokietijaC grupė: Ispanija, Airija, Kroatija, ItalijaD grupė: Ukraina, Prancūzija, Švedija, Anglija

Namų sienos retai tampa lemiamu koziriu

Pirmą kartą Europos pirmenybes priimsiančioms Lenkijai ir Ukrainai nemažai futbolo specialistų prognozuoja pasitraukimą iš kovos jau po grupių etapo. Istorija taip pat byloja, kad čempionato šeimininkų statusas anaiptol negarantuoja sėkmingo pasirodymo. Iki šiol tik trys iš trylikos finalinių turnyrų baigėsi namų sienas gynusios komandos triumfu. 1964 metais tai pavyko padaryti ispanams, čempionato finale pilnutėliame „Santiago Bernabeu“ stadione 2:1 palaužusiems titulą gynusią SSRS rinktinę. Galima spėti, kad sirgalių parama šeimininkams išties buvo pakankamai reikšminga, kadangi laukti kito žemyno pirmenybių trofėjaus Ispanijai teko net 44 metus. Jau po ketverių metų ispanų sėkmę pakartojo 1968-ųjų čempionatą surengusi Italija, kurios futbolininkams uoliai talkino ne tik „tifoziai“, bet ir Fortūna. Pusfinalio susitikimas tarp italų ir SSRS vienuolikės baigėsi nulinėmis lygiosiomis, įvarčių nebuvo įmušta ir per pratęsimą. Tuometėse futbolo taisyklėse 11 m baudinių serija dar nebuvo numatyta, todėl nugalėtoją išaiškino teisėjo mesta moneta, pasiuntusi italus į finalą, kur „Squadra Azzurra“ tik antruoju bandymu pranoko Jugoslavijos komandą, kadangi pirmajame mače vėl sužaidė taikiai. Paskutinį kartą namuose tapti Europos čempionais pavyko Prancūzijos futbolininkams. 1984 metais dabartinio UEFA prezidento Michelio Platini vedama ekipa laimėjo visus penkis susitikimus, o turnyro finale Paryžiuje 2:0 įveikė Ispaniją. Iš likusių žemyno čempionatų šeimininkų toliausiai nužygiavo portugalai, 2004-aisiais tik finale sensacingai pralaimėję graikams. Tuo tarpu 2000 metais varžybas kartu su Olandija organizavę belgai bei 2008 metų čempionato šeimininkės Austrija ir Šveicarija iš 16-os komandų turnyro iškrito jau po grupių etapo.

Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio rinktinė

Ne riba ir 39 metai

Birželio 11 dieną, kai Ukrainos rinktinė Kijevo olimpiniame stadione pradės Europos pirmenybes maču su švedais, ryškiausiai aikštės šeimininkų žvaigždei Andrejui Ševčenkai bus 35-eri metai ir 257 dienos. Vis dėlto po čempionato baigti karjerą pasiruošęs legendinis Ukrainos puolėjas visų laikų garbingiausio amžiaus sulaukusių žemyno pirmenybių dalyvių draugijoje anaiptol neturėtų jaustis veteranas.Olandijos rinktinės saugui Arnoldui Muhrenui buvo 37-eri metai ir 23 dienos, kuomet 1988-ųjų čempionato finale jis atliko rezultatyvų perdavimą Marco van Bastenui, o skrajojantys olandai 2:0 nurungė SSRS komandą. Taip A. Muhrenas tapo vyriausiu istorijoje Europos čempionų titulą iškovojusios ekipos žaidėju. Kur kas liūdnesnis Jenso Lehmanno pasiekimas. 2008-ais būdamas 38-erių metų ir 232 dienų Vokietijos vartų sargas tapo vyriausiu Senojo žemyno čempionatų finaluose į aikštę žengusiu futbolininku, tačiau nepajėgė atremti Fernando Torreso smūgio, kuris atnešė nugalėtojų taurę ispanams. Tuo tarpu puolėjui iš Austrijos Ivicai Vastičiui pačiam pavyko pasižymėti būnant 38-erių metų ir 257 dienų. Jo smūgis nuo 11 m žymos į Lenkijos ekipos vartus 2008 metų pirmenybėse ne tik padėjo kroatų kilmės futbolininkui patekti į istoriją kaip vyriausiam įvarčio autoriui, bet ir atnešė vienintelį tašką turnyro šeimininkams.Absoliučiai vyriausio aikštėje Europos čempionato metu pasirodžiusio žaidėjo vardas priklauso legendiniam vokiečiui Lotharui Matthausui. Gynėjas 150-ą ir paskutinį savo mačą rinktinėje sužaidė 2000-ų pirmenybėse, kuomet jam buvo net 39 metai ir 91 diena.

tags: #italija #portugalija #futbolas