Italijos krepšinio čempionatas - tai ilga ir turtinga istorija, kupina dramatiškų pakilimų ir nuosmukių, netikėtų triumfų ir skaudžių pralaimėjimų. Nuo pirmųjų bandymų iki dominavimo Europos arenose, Italijos krepšinis nuėjo ilgą kelią, palikdamas ryškų pėdsaką sporto pasaulyje.
Italijos krepšinio lygos formavimosi metai
Pirmieji Italijos krepšinio žingsniai buvo žengiami dar XX amžiaus pradžioje, tačiau tikro proveržio teko palaukti iki pokario metų. Tuo metu susikūrė pirmosios komandos, pradėtos rengti oficialios varžybos. Žinoma, lyginant su dabartiniu lygiu, tai buvo tik mėgėjiškas sportas, tačiau būtent šie metai padėjo pamatus ateities krepšinio čempionatui.
Sienos „Montepaschi“ dominavimas
XXI amžiaus pradžioje Italijos krepšinyje dominavo Sienos „Montepaschi“ klubas. Ši komanda, kurioje rungtyniavo tokie žinomi krepšininkai kaip Rimantas Kaukėnas ir Kšyštofas Lavrinovičius, ne kartą triumfavo Italijos čempionate. Jų sėkmė neapsiribojo vien Italija - „Montepaschi“ sėkmingai rungtyniavo ir Eurolygoje, kur nuolat konkuruodavo su stipriausiomis Europos komandomis.
Pavyzdžiui, vienose iš finalo rungtynių, Sienos komanda po ypač nesėkmingo ketvirtojo kėlinio 70:84 turėjo pripažinti Romos „Lottomatica“ krepšininkų pranašumą, tačiau pirmavo serijoje iki keturių pergalių 3:1. K. Lavrinovičius į varžovų krepšį įmetė 14 taškų, o R. Kaukėno sąskaitoje - 4 taškai.
Netikėtas Trento „Dolomiti Energia“ iškilimas
Vienas įdomiausių Italijos krepšinio istorijos epizodų - Trento „Dolomiti Energia“ klubo iškilimas. Vos kiek daugiau nei Panevėžys gyventojų turintis Italijos miestas negalėjo pasigirti giliomis krepšinio tradicijomis, o 1995 metais įkurtas klubas pajėgiausioje šalies lygoje atsidūrė tik pernai. 2011 metais Trento komanda dar žaidė trečioje pagal pajėgumą Italijos lygoje, bet ją laimėjo ir pakilo į antrąją. Debiutiniame sezone ji liko aštunta, bet 2013-2014 m. sugebėjo triumfuoti ir antrajame divizione bei taip iškovojo bilietą į pajėgiausią lygą.
Taip pat skaitykite: Lietuvos krepšinio rinktinės kovos su Italija
„Dolomiti Energia“ vadovai šiek tiek padidino biudžetą, sustiprino komandą ir iškėlė tikslą - išsaugoti vietą aukščiausioje lygoje. Tačiau nuo 2010 metų komandoje dirbantis vyriausiasis treneris Maurizio Buscaglia ir jo kariauna nustebino visus - Trento ekipa reguliariajame sezone užėmė ketvirtąją vietą, bet pralaimėjo dramatišką ketvirtfinalio seriją būsimai čempionei Sasario „Bando di Sardegna“.
Šį sezoną „Dolomiti Energia“ pasitiko pakiliomis nuotaikomis - ekipa debiutavo Europos taurės turnyre, kur jai buvo prognozuojamas garbingas pasirodymas ir galbūt patekimas į „Last 32“ etapą, bet ir vėl M. Antrajame turnyro etape „Dolomiti Energia“ dukart pranoko Emilijos Redžo „Grissin Bon“, dukart patiesė Eurolygoje žaidusią Izmiro „Pinar Karšiyaka“ ir to pakako, jog pasiektų aštuntfinalį, kur jos laukė Saragosos CAI.
Turtingesnė, bet tikrai įveikiama Ispanijos komanda ne tokia baisi pasirodė jau pirmajame susitikime, kurį „Dolomiti Energia“ svečiuose pralaimėjo vos 2 taškais - 73:75. Namuose italai pasiekė įtikinamą revanšą (79:65) ir dabar lauks savo varžovo ketvirtfinalyje, kuriuo bus Milano „Emporio Armani“ su Mantu Kalniečiu arba Bandirmos „Banvit“.
„Šįvakar padarėme kažką astronomiško ne tik sau, bet ir visam Italijos krepšiniui“, - po pergalės sakė M.Buscaglia. Balandį 47-ąjį gimtadienį švęsiantis specialistas per savo karjerą yra treniravęs tik Italijos trečiosios arba antrosios lygos klubus. Ekipos lyderis ir geriausiai pažįstamas žaidėjas yra Julianas Wrightas. NBA duonos ragavęs 203 cm ūgio amerikietis rungtyniauja „centro“ pozicijoje ir Europos taurėje įmeta 14,7 taško, atkovoja 5,3 kamuolio, atlieka 3,3 rezultatyvaus perdavimo bei renka 17,2 naudingumo balo. 25-erių Davide‘as Pascolo prideda 14,4 taško, 5,4 atšokusio kamuolio ir 18,2 naudingumo balo. Europos taurėje debiutavęs, o iki tol Vokietijos vidutiniokių garbę gindavęs amerikietis Trentas Lockettas prideda 10,6 taško. Iš pažįstamų žaidėjų „Dolomiti Energia“ turi 30-metį Giuseppe Poeta, kuris 2013-2014 metų sezone išbandė jėgas Eurolygoje, vilkėdamas Vitorijos „Laboral Kutxa“ aprangą, bet ten neįsitvirtino. Šiuo metu šeštoje vietoje Italijos čempionate esantis „Dolomiti Energia“ klubas nenustoja svajoti ir sieks nesustoti, nors jau pasiekė gerokai daugiau nei buvo iš jo tikėtasi.
„Žinome, kaip žaisti prieš Milano, klubą kurį šiemet jau nugalėjome 80:73. Viskas įmanoma, tik reikia labai pasistengti“, - sakė vyr.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Italijos Serie A
Finansiniai sunkumai ir „Parma“ pavyzdys
Deja, Italijos krepšinio istorijoje būta ir skaudžių bankrotų bei finansinių skandalų. Vienas ryškiausių pavyzdžių - „Parma“ klubo istorija. Vietinės miesto kompanijos investicijos į šį futbolo klubą buvo vienas geriausių bei blogiausių dalykų, nutikusių „Parma“ ekipai. Ankstyvasis klubo gyvavimo periodas nebuvo itin sėkmingas - dvidešimto amžiaus pradžioje „Parma“ varžėsi B bei C divizionuose ir 1968 m. netgi patyrė bankrotą. Tik kitos vietinės komandos „Calcio Parmeze“ patekimas į „Serie D“ išsaugojo „Parma“ vardą. Ketvirto diviziono naujokai perpirko licenciją iš bankrutavusios „Parma“ bei kartu perėmė ir aprangas, ir logotipą, ir teisę rungtyniauti tame pačiame mieste.
Visgi rezultatai nesikeitė - klubas toliau blaškėsi tarp apatinių lygų, o vienintelis ryškus bandymas patekti į „Serie A“ buvo 1987-aisiais. Tuo metu ekipą antrus bei paskutinius metus treniravo dabar tikra žaidimo legenda laikomas Arrigo Sacchi. 1986-aisiais italo treniruojama „Parma“ prasibrovė į „Serie B“, o po metų vos trimis taškais atsiliko nuo automatiškos kvalifikacijos į pirmąjį divizioną. Tačiau ne dėl šio pasiekimo tai buvo paskutiniai Sacchi metai Parmoje. Augantį trenerio potencialą savu kailiu tuo metu pajautė „AC Milan“, kurie Italijos taurėje gavo antausį nuo „Parma“ su Sacchi priešakyje. Po stratego išvykimo „Parma“ du sezonus iš eilės finišavo „Serie B“ lentelės viduryje, kol 1989-aisiais į trenerio kėdę atsisėdo tuo metu „Reggiana“ ekipą į „Serie B“ atvedęs Nevio Scala.
Kuo toliau, tuo sėkmingiau rungtyniaujanti „Parma“ ėmė pritraukti vietinių verslininkų dėmesį, o XX a. pabaigoje neabejotinai žymiausia įmonė Parmoje buvo vietinė maisto korporacija „Parmalat“. Beveik 40 metų besitęsęs šeimos verslas pavirto į vieną didžiausių maisto kompanijų pasaulyje, o už viso to stovėjo žmogus, vardu Calisto Tanzi. Vos 22-ejų italas 1961-aisiais perėmė šeimos verslą, kuris vėliau virto „Parmalat“ - pavyzdžiu visiems šalies verslininkams. Italijoje dažnai sakoma, kad tu joks milijonierius, jei nesi įsigijęs futbolo klubo. Kaip ir kiekvienas italas, Calisto Tanzi buvo užkietėjęs futbolo fanas, o 1990-aisiais jis sugebėjo pasinaudoti puikia proga prisiliesti prie sporto karaliaus - įsigyti ką tik tragiškai prezidento netekusią „Parma“ ekipą. Po šio Tanzi veiksmo į „Parma“ kiemą atėjo dviguba šventė - ne tik patekimas į „Serie A“, bet ir investicijos bei futbolininkai, komandą iškėlę į visiškai kitą lygį. Nauji pirkiniai ir trenerio Nevio Scalos gudrybės žaidžiant išsidėstymu su penkiais gynėjais „Parma“ leido jau debiutiniame sezone finišuoti šeštoje vietoje. Tai užtikrino Europos futbolą - ekipa pateko į UEFA Taurės varžybas (dab. Europos lyga). Tiesa, ilgai lauktas sezonas Europoje nesusiklostė - „Parma“ iš turnyro pasitraukė jau pirmame etape, pralaimėjusi Sofijos „CSKA“.
Bėgo metai, o „Parma“, skirdama didžiulius pinigus žaidėjų rinkai, pamažu įsitvirtino Italijos futbolo elite. Nuo 92/93 m. sezono, kuomet ekipa džiaugėsi minėta trečia vieta lygoje, iki XX a. pabaigos, „Parma“ nė karto nebuvo iškritusi iš stipriausiųjų penketo, o 96/97 m. Ekipa vienas po kito kolekcionavo futbolo brangaakmenius - Gianfranco Zola, Fabio Cannavarro, Hristo Stoichkovas, Filippo Inzaghi - galima vardinti ir vardinti. Visgi jie dar negarantavo sėkmės, o ekipos savininkų greitai besikeičiantis požiūris lėmė, jog prieš dvejus metus 1995-aisiais UEFA Taurę iškovojęs ir klubą į aukštumas atvedęs Nevio Scala paliko ekipą. Valdžios netenkino pasibaigęs 95/96 m. sezonas be trofėjų ir strategas buvo atleistas, o jo vietą perėmė Carlo Ancelotti. Ancelotti ir Tanzi duetas kaip mat atliko revoliuciją komandoje - buvo atsikratyta Stoichkovu bei Inzaghi, išvyko ir Zola, persikėlęs į Londono „Chelsea“. Puolėjus pakeitė ne ką mažiau žinomi vardai - Hernanas Crespo bei Enrico Chiesa, atvyko ir Lilianas Thuramas. Rokiruotės davė vaisių - kaip jau minėta, „Parma“ 96/97 m. sezone finišavo antra bei gavo teisę rungtyniauti Čempionų lygoje. Deja, čia juos iš kovos ketvirtfinalyje eliminavo pats Nevio Scala, stojęs už Dortmundo „Borussia“ komandos vairo. Po tokio pasirodymo bei penktosios vietos lygoje, Ancelotti buvo parodytos durys ir 98/99 m. sezoną „Parma“ pasitiko jau su nauju strategu - Alberto Malesani, kuris darbo ėmėsi įsigydamas Juaną Sebastianą Veroną. Malesani pirmasis sezonas, ko gero, buvo kol kas sėkmingiausias klubo istorijoje - iškovota ir UEFA, ir Italijos taurė.
„Parma“ po tokio skaičiaus trofėjų per trumpą laiką pateko į Italijos futbolo elitą ir netgi buvo įtraukta į „Sette Sorelle“ grupę (liet. „Septynios seserys“) - taip buvo vadinamos septynios tuo metu geriausios šalies komandos - „Juventus“, „Milan“, „Inter“, „Fiorentina“, „Roma“, „Lazio“ bei „Parma“. Visgi dukart UEFA Taurės nugalėtojai pasaulio mastu vis dar buvo mažas klubas, negalintis pasivaržyti su grandais dėl žaidėjų. Supratę, jog lygos titulo Parmoje nelaimės, iš ekipos patraukė būrys futbolininkų: už rekordinę 35 mln. eurų sumą brangiausiu planetoje tapo Hernanas Crespo, persikėlęs į Romos „Lazio“, jo pėdomis pasekė ir Lillianas Thuramas bei klubo akademijos auklėtinis Gianluigi Buffonas, abu nužingsniavę į Turino „Juventus“. Vos po metų klube išvyko ir Veronas. Už visus šiuos futbolininkus „Parma“ gavo per 110 mln. eurų, tačiau jų naujiems futbolininkams įsigyti neišnaudojo - bene brangiausias ekipos pirkinys buvo 28 mln. kainavęs saugas Hidetoshi Nakata.
Taip pat skaitykite: Geriausi Italijos slidinėjimo kurortai
Po 2001-ųjų netekčių, kuomet klubą paliko Buffonas bei Thuramas, „Parma“ vis tiek iškovojo Italijos taurę, tačiau lygoje kaip mat krito į duobę - per pirmąją sezono dalį iškovojo vos keturias pergales. Tik gera antroji sezono pusė lėmė, jog ekipa penkiais taškais nutolo nuo iškritimo iš lygos ir finišavo dešimta. Po šio rezultato klubą ir vėl paliko keli svarbūs futbolininkai, tarp jų - ir tuometinis kapitonas Fabio Cannavaro. Ekipa po perėjimų lango vėl susižėrė didelius turtus, tačiau po metų paaiškėjo, jog visi pinigai dingo, o gautos sumos už futbolininkus pavirto į nieką. „Parmalat“ bankroto ir Tanzi šeimos pinigų grobstymo istorija nuskambėjo per visą pasaulį, o į italui iškeltą bylą įsitraukė net ir šalies valdžia. Pagrindinis „Parmalat“ savininkas grobstė turtą ir iš įmonės, ir iš klubo, jį investuodamas į savo šeimos turizmo verslą. Susikaupusios skolos siekė net 14 milijardų eurų, skolingas liko ir „Parma“ klubas. Kaip vėliau paaiškėjo, visi ekipos futbolininkai buvo beviltiškai išparduodami, tam jog padengtų 80 mln. eurų siekusias skolas. Vis tik „Parma“ išsigelbėjo. Pakeitusi klubo pavadinimą bei valdžią, ekipa skandalais apipinto sezono pabaigoje pelnė eilinę kvalifikaciją į Europos turnyrus, o po netgi sugebėjo prasibrauti į UEFA Taurės pusfinalį, kuriame turėjo pripažinti Maskvos „CSKA“ pranašumą. Deja, nacionaliniame čempionate reikalai 04/05 m. sezone nesiklostė puikiai. Sezono pabaigoje „Parma“ buvo ant prarajos ribos - turėjo žaisti išlikimo rungtynes su vienais aršiausių savo konkurentų - „Bologna“ ekipa.
Neseniai nukraujavusi „Parma“, norėdama išgyventi, turėjo toliau pardavinėti lyderius. 2005 m. vasarą atėjo du sezonus iš eilės rezultatyviausio futbolininko Alberto Gillardino eilė. Italas už 25 mln. eurų persikėlė į „AC Milan“, palikęs „Parma“ su 50 įvarčių savo sąskaitoje. Sezonas po Gillardino išvykimo buvo kaip niekad sėkmingas - ne todėl, jog ekipa būtų žaidusi įspūdingai. Šį kartą suveikė tikrasis sėkmės faktorius. Po dar vieno Italiją apjuodinusio skandalo, pavadinimu „Calciopoli“, kuomet trys šalies klubai buvo išmesti iš „Serie A“ dėl sutartų rungtynių, dešimtą vietą tą sezoną užėmusi „Parma“ automatiškai palypėjo trimis pozicijomis aukščiau, o tai garantavo vietą UEFA taurėje. „Parma“ sulaukė gerų žinių ir už aikštės ribų - po trejų metų ieškojimų, ekipa pagaliau rado pirkėją - verslininką Tommaso Ghirardi. Jis taip pat tapo ir klubo prezidentu.
Dveji metai kovos dėl išlikimo. Štai kas laukė naujai atgimusios „Parma“. Prieš 06/07 m. sezoną pardavusi paskutinius savo ekipos lyderius Daniele Bonera bei Sebastieną Frey, ekipa dar sugebėjo išsigelbėti vadovaujama Claudio Ranieri. Tuo metu itin lygioje kovoje dėl išlikimo „Parma“ laimėjo tik per plauką - apatinį trejetą bei dešimtą vietą skyrė vos trys taškai, ten ir buvo įsispraudusi ekipa. Deja , paskutinę lygos dieną klubą išgelbėjęs Ranieri pasuko į „Juventus“, o „Parma“, kitame sezone pakeitusi tris trenerius, iškrito į „Serie B“. Sugrįžusi į „Serie A“, „Parma“ savo kampaniją pradėjo iš naujo su strategu, sugrąžinusiu ekipą į pirmą divizioną - Francesco Guidolinu. Jau pirmame savo sezone ekipa priminė tą komandą prieš 20 metų - buvo užimta aštuntoji vieta ir pritrūko nedaug iki šanso vėl rungtyniauti Europoje. Per ateinančius ketverius metus „Parma“, atrodo, vėl buvo įsitvirtinusi jeigu ne šalies elite, tai bent „Serie A“ viduryje. Kelis kartus buvo finišuota viršutinėje lentelės dalyje ir atrodė, jog reikalai juda į priekį. Visą įdėtą darbą vainikavo 2014-aisiais lygoje užimta šeštoji vieta ir jau užsitikrintas bilietas į Europos lygą. Deja, ši sėkmė atnešė nesėkmę. Dėl pavėluotų klubo mokesčių mokėjimų, „Parma“ negavo UEFA licencijos dalyvauti kito sezono Europos turnyruose. Negana to, ekipa Europoje buvo rekordininkė - 2015 m. klubas buvo įregistravęs per 300 futbolininkų ir didžioji dalis jų buvo išnuomojami. Finansine prasme, tai buvo klinikinė mirtis. Klubą pamažu žlugdė neišmokėti atlyginimai (didžiausias - Antonio Cassano - 1,5 mln. eurų) bei mokesčiai, pavyzdžiui elektros. Kartą buvęs klubo žaidėjas bei trenerio asistentas Hernanas Crespo skundėsi, jog žaidėjai turėjo praustis po šaltu vandeniu treniruočių centre, kadangi klubas tiesiog nesumokėjo sąskaitų už karštą vandenį. Išblėsus susidomėjimui klubu, savininkas Ghirardi pasityčiojo iš „Parma“. Klubą pardavė už vieną eurą rusų bei kipriečių valdomai kompanijai. Tą patį „pokštą“ nauji savininkai iškrėtė antrą kartą, kuomet vos po dviejų mėnesių 2015-ųjų vasarį už tokią pat sumą ekipą perleido italų verslininkui Giampiero Manenti. Jau kovą Italijos teismas paskelbė „Parma“ bankrotą. Ekipai buvo leista užbaigti sezoną „Serie A“, tačiau pasirodymas lėmė, jog buvo užimta paskutinė vieta. Deja, „Parma“ kitą sezoną net nesužaidė „Serie B“ čempionate.
Tai, kas įvyko po 2015-ųjų liepos, tapo futbolo istorija. Oficialiai atsikūrusi „Parma“ gyvenimą pradėjo iš naujo nuo „Serie D“ lygos, o klube netrūko iš praeities pažįstamų veidų - Nevio Scalai teko klubo prezidento kėdė. „Serie D“ ekipai buvo lengvas pasivaikščiojimas - finišuota be pralaimėjimų ir užfiksuotas lygos taškų rekordas. Nors kitame sezone taip pat lygoje neužsibūta ir pelnytas bilietas į „Serie B“, „Parma“ paprakaitavo. Du dideli žingsniai pritraukė naujų investicijų. Po pasikeitimų klube, kaip visiems žinoma, „Parma“ įvykdė neįmanomą - per tris sezonus tris kartus pakilo į aukštesnį divizioną. Ir tai buvo realybė, kuria niekas netikėjo iki pat paskutinės dienos. Būtent paskutiniojo turo rungtynėse „Parma“ nukovė „Spezia“ ekipą ir pateko į „Serie A“. Nors rungtynes aptemdė prieš akistatą futbolininkų susirašinėjimai, atskleidžiantys galimą susitarimą tarp žaidėjų, „Parma“ pasiekimo sumenkinti negalima.
Ši istorija - tai pamoka apie tai, kaip svarbu ne tik siekti sportinių aukštumų, bet ir atsakingai valdyti finansus.
Italijos rinktinės pasiekimai tarptautinėse arenose
Italijos krepšinio čempionato istorija neatsiejama nuo šalies rinktinės pasiekimų tarptautinėse arenose. Italijos vyrų rinktinė du kartus tapo Europos čempione (1983 ir 1999 metais), o moterų rinktinė triumfavo 1997 metais. Šie laimėjimai įkvėpė jaunąją kartą ir prisidėjo prie krepšinio populiarumo augimo šalyje.
Europos jaunučių, jaunių ir jaunimo čempionatai
Italijos krepšinio čempionatas taip pat prisidėjo prie jaunų talentų ugdymo. Italijos jaunučių, jaunių ir jaunimo rinktinės nuolat dalyvauja Europos čempionatuose, kur demonstruoja savo meistriškumą ir konkuruoja su stipriausiomis Europos komandomis.
Pavyzdžiui, Europos jaunučių (mergaičių, 15-16 metų) krepšinio čempionatus pradėta rengti 1976. Europos jaunučių (berniukų, 15-16 metų) krepšinio čempionatus pradėta rengti 1971. Europos jaunių (merginų, 17-18 metų) krepšinio čempionatus pradėta rengti 1965. Europos jaunių (vaikinų, 17-18 metų) krepšinio čempionatai rengiami nuo 1964. Europos jaunimo (merginų, iki 20 metų) krepšinio čempionatai rengiami nuo 1999-2000 sezono. Europos jaunimo (vaikinų, iki 22 metų 1992-1998 ir iki 20 metų nuo 2000) krepšinio čempionatai rengiami nuo 1992.
Moterų krepšinio čempionatas
Italijos moterų krepšinio čempionatas taip pat turi savo istoriją. Pirmą kartą Europos moterų krepšinio čempionatas surengtas Romoje 1938 metais.
Dabartinė situacija ir ateities perspektyvos
Šiandien Italijos krepšinio čempionatas išgyvena tam tikrą transformaciją. Nors finansiniai sunkumai vis dar daro įtaką kai kuriems klubams, lygoje atsiranda naujų talentų, o komandos siekia sėkmingai rungtyniauti Europos arenose. Tikėkimės, kad Italijos krepšinis ir toliau džiugins gerbėjus įdomiomis kovomis ir naujais pasiekimais.
tags: #italijos #krepsinio #cempionatas