Sportas yra universali kalba, tačiau kiekviena šalis turi savo unikalių sporto šakų, kurios atspindi jos kultūrą ir istoriją. Japonija, turtinga tradicijų ir naujovių šalis, siūlo platų sporto šakų spektrą - nuo senovinių kovos menų iki modernaus e-sporto. Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairias Japonijos sporto šakas, įskaitant karatė, dziudo ir e-sportą.
Karatė: Nuo Okinavos Iki Pasaulio
Karatė, kilęs iš Okinavos salos, yra vienas populiariausių Japonijos kovos menų. Šis kovos menas atsirado istoriniame kontekste, kai 1416 m. karalius Sio Hasi uždraudė nešiotis ginklus, taip paskatindamas beginklio kovos meno vystymąsi. Vėliau, japonų klanams okupavus salas, šis kovos menas ištobulėjo ir paplito visoje Japonijoje.
Karatė Stiliai ir Organizacijos
XX a. pradžioje Gichin Funakoshi (1868-1957), meistrų Yasutsune (Ankoh) Azato (1828-1906) bei Yasutsune (Ankoh) Itosu (1830-1915) mokinys, sujungė karatė kovos technikas į vieningą sistemą bei išpopuliarino šį kovos meną visoje Japonijoje. Šio meistro mokiniai sukūrė daugelį šiuolaikinių karatė stilių, tačiau originalus - karatė šotokan. Šotokan stilius įtakojo ir šiuo metu itin populiarų stilių - karatė kyokušin. Jį sukūrė žinomas meistras Masutatsu Ojama. M. Ojama išgarsėjo savo kovomis prieš bulius, kuriuos įveikdavo plikomis rankomis. Karatė kyokušin stilius nuo šotokan skiriasi tuo, jog kyokušin itin akcentuojamas fizinis kovotojo pasirengimas, kūno užgrūdinimas, kova vyksta artimoje distancijoje.
Šiuo metu pasaulyje veikia daugybė karatė organizacijų, įskaitant JKA WF/EF (Japan Karate Association World Federation / Europen Federation), ITKF (International Tradition Karate Federation), ESKA/WSKA (Europen Shotokan Karate Asociation / World Shotokan Karate Asaciation), WSKF (World Shotokan karate-do Federation) ir WKC (World Karate Confederation).
Karatė Lietuvoje
WKF karatė Lietuvoje yra oficialiai pripažinta sporto šaka, vienijanti daugybę klubų ir sportininkų. Šis stilius orientuotas į sportinį karatė, kuris laikosi griežtų tarptautinių taisyklių. Lietuvoje WKF karatė propaguoja Lietuvos Karatė Federacija, kuri rūpinasi sportininkų rengimu, varžybų organizavimu ir karatė sporto šakos populiarinimu šalyje.
Taip pat skaitykite: Japonijos sudėtis
Karatė Olimpinėse Žaidynėse
Karatė debiutavo 2020 m. Tokijo vasaros olimpinėse žaidynėse. Olimpiados karatė varžybose buvo surengti aštuoni renginiai, demonstruojant dvi karatė disciplinas: kumite (sparingo disciplina) ir kata (solo formos disciplina). Dalyviams draudžiama du kartus demonstruoti tą pačią Katą turnyro metu.
Dziudo: Grakštumas ir Jėga Ant Tatamio
Dziudo - tai kovos menas ir olimpinė sporto šaka, sukurta japonų Dzigoro Kano 1882 m. Dziudo pagrindas - džiudžitsu, tačiau iš jo pašalinti pavojingi gyvybei veiksmai.
Dziudo Taisyklės ir Įranga
Imamasi ant kilimo (tatamio); jo dydis nuo 14 × 14 m iki 16 × 16 m, su pažymėtu nuo 8 × 8 m iki 12 × 12 m kovos plotu (vadinamąja darbo zona), kurį sudaro kovos zona ir ją ribojanti 1 m pločio (raudonos spalvos) pavojaus zona. Imtis trunka: vyrų - 5 min, moterų - 5 min kovos laiko. Laimi sportininkas, atlikęs technišką veiksmą arba išlaikęs varžovą 25 s nugara prispaustą prie tatamio, atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugiamuoju veiksmu kaklo srityje priversdamas priešininką pasiduoti. Leidžiama imti už aprangos, kojų, kišti koją. Dziudo vartojami japoniški terminai. Varžybų dalyviai vilki baltą arba mėlyną dziudo kostiumą (dziudogą) - kimono ir kelnes, juosi diržu, kurio spalva turi atitikti sportininko meistriškumą. Pagal tarptautinę kvalifikaciją skiriama 16 meistriškumo pakopų: 6 kiu ir 10 danų.
Dziudo įrangos sąrašas yra trumpesnis nei daugelio kitų sporto šakų, nes dažniausiai reikalinga tik dziudo kimono. Daugelis pradedančiųjų judokų ir jų tėvų turi įprotį judogą vadinti kimono. Nors iš pradžių kilęs iš dziudo kimono, jis turi specialų pavadinimą - JUDOGI. Judogi yra japoniškas tradicinių uniformų pavadinimas dziudo treniruotėse ir varžybose. Dziudo įkūrėjas Jigoro Kano apie XX a. pradžią sukūrė dziudo judogi, paremta tradiciniais japonų kimono ir kitais japoniškais drabužiais. Laikui bėgant judogi patyrė keletą pokyčių, susijusių su pjūviu ir medžiaga. Judogi rankovės ir kelnės tapo ilgesnės, tradicinė nebalinta medvilnė dabar išbalinta balta ir mėlyna judogi. Tradiciškai judogi gaminama iš medvilnės. Paprastai kelnių keliai taip pat yra sustiprinami, kad jie ilgiau tarnautų. Judogi nuo karategi skiriasi tankiu ir raštu. Judogi yra daug tankesnis negu karategi. Reikia nepamiršti, kad per pirmąjį plovimą dziudo gali susitraukti iki 3 cm. Taigi būtų gerai, jei rankovės iš pradžių būtų maždaug 3 cm. Visų pirma, judogi turi atitikti augimą. Taip pat turėtumėte nuspręsti, kokio tankumo judogi norite. Daugelis kompanijų, net ir vaikams, siūlo skirtingo tankumo judogi. Vyresniems vaikams ir entuziastams judogi tinka kurių tankis yra 400 gramų. Dėl judogi tankio, geriausia būtų gauti savo trenerio rekomendacija. Judoko diržai gali būti skirtingų spalvų, nes diržo spalva nurodo judoko lygį. Diržas, yra įtraukas į dziudo rinkinį, yra perrišamas du sykius aplink juosmenį, o priekyje - gražus mazgas. Šios taisyklės taip pat nustato švarko, kelnių rankovių ilgį ir plotį. Visos varžybų metu naudojamos judogi turi būti švarios, be matomų pažeidimų. Japonijoje tikriausiai nėra judokos, kuris sporto salėje dėvėtų mėlyną judogi. Dziudo judogi per pirmąjį plovimą gali susitraukti iki 3 cm., tai greičiausiai atsitiks skalbiant aukštoje temperatūroje. Judogi turi būti plaunama atskirai nuo kitų dalykų. Nerekomenduojame į skalbimo mašiną dėti spalvoto diržo su judogi, nes jis gali padaryti Jūsų judogi spalvotą. Judogi turėtų būti prižiūrima bent kartą per savaitę. Tada būtų puiku, jei judogi būtų galima išlyginti. Paprastai vaikai labai gerai toleruoja judogi ir nauja įsigyti reikia tik tada, kaip vaikas išaugo iš senosios. Suaugusiųjų judogi taip pat tarnauja gana ilgai. Judokai prie judogi ir diržo reikėtų gertuvės, sportinio krepšio ar kuprinės, pleistrų, rankšluosčio, marškinėlių. Pradėdami pirkti dziudo judogi, patikrinkite dziudo judogi pasirinkimą Budopunkt elektroninėje parduotuvėje.
Dziudo Lietuvoje
Lietuvoje dziudo elementus nuo 1927 naudojo policija. Sovietų okupacijos metais 1967 pirmą kartą dziudo veiksmus Vilniaus Žalgirio stadione pademonstravo Viktoras Kairys ir Č. Valiukevičius. Dziudo varžybos rengiamos nuo 1968. Pirmasis Lietuvos čempionatas įvyko 1972 Kaune. 1980 įsteigta Lietuvos dziudo federacija, kuri 1992 priimta į Europos dziudo sąjungą, 1996 į Tarptautinę dziudo federaciją. Moterų dziudo sekcija įkurta 1983, pirmasis Lietuvos moterų čempionatas surengtas 1985 Alytuje.
Taip pat skaitykite: Legendiniai Japonijos dailiojo čiuožimo sportininkai
Lietuvos dziudo sportininkai yra pasiekę reikšmingų rezultatų tarptautinėse varžybose. SSRS čempionais tapo A. Songaila (1977, 1979), P. Ponomariovas (1978, 1981). P. Ponomariovas dar tapo pasaulio (1981, 3 vieta) ir Europos (1978, 2 vieta), Viktoras Kairys - Europos (1969, 3 vieta) čempionatų prizininkais. Kiti lietuvių pasiekimai Europos dziudo čempionatuose: 2 vietą užėmė Jonas Stoškus (1999), 3 vietą - Andrejus Stepanovas (1999), Marius Paškevičius (2012, 2014), Karolis Bauža (2009, 2013). Pasaulio čempionate bronzos medalį iškovojo Marius Paškevičius (2009), pasaulio dziudo veteranų čempionatą laimėjo Arimantas Pocevičius (2015).
E-sportas: Virtualios Arenos Gladiatorių Kovos
Elektroninis sportas - tai profesionaliai žaidžiami kompiuteriniai žaidimai. Modernių technologijų pavergtoje Pietų Korėjoje jie - kone nacionalinis sportas nuo 2000 m.
E-sporto Populiarumas
Seulo Jongsano e-sporto stadione 2014 m. stebėdamas “League of Legends” žaidimo mačą jaučiausi it mokslinės fantastikos filme. Vietoje sporto aikštelės ten - didelis ekranas, kuriame rodoma virtuali komandų dvikova. Žaidėjų penketai sėdi salės šonuose stiklinėse dėžėse prie kompiuterių. Sirgaliai fotografuoja Samsung komandos žaidėjus pertraukoje tarp trijų mačų. Mačiau, kaip tris valandas iki rungtynių eilėje prie bilietų paauglė piešė gražų plakatą savo dievukams, o paskui jį kantriai laikė, kol atkreipė kamerų dėmesį. Matyt, ji kiek senamadiška romantikė - nes bendraamžės taip pat iškeldavo savo planšetinius kompiuterius, prieš tai įžiebusios ekranuose širdeles ir mylimo e-sportininko nick’us.
Valstybinis “Arirang” TV kanalas jau skelbia e-sportą dalimi tos kultūrinės Korėjos bangos, kuri pavergia Vakarų pasaulį. Gali būti. “Stadione” tyliai dirbo ir du vakariečiai komentatoriai - per eterinę televiziją e-sportą tada rodė tik Korėjoje, bet dešimtys tūkstančių kitataučių angliškai jį stebi internete. Ir labai klydau spėdamas, kad “stadione” būsiu vienintelis baltaodis - tokių regėjau dar gal dešimt. Nepaisant to, kad informaciją “kaip, kur ir kada” rinkausi daug valandų, nes ji - korėjietiška arba smarkiai pasenusi. Pranešėjai stadiono priekyje prieš mačą pristato e-sportininkus (vėliau tame ekrane ir rodomos varžybos). Kai į Pietų Korėją grįžau 2020 m., jau buvo nebe vienas e-sporto stadionas, o daug, didžiausias “LOL park” priminė romėnų koliziejų, kur žiūrovai sėdi aplink virtualią areną. Jogsano stadionas, kuriame lankiausi 2014 m. ir kuris dar ~2004 m. buvo įrengtas valstybės lėšomis (P. Korėjos valdžia skatina viską, kas modernu ir korėjietiška) - pasenęs ir uždarytas.
Kitos Populiarios Sporto Šakos Japonijoje
Be minėtų sporto šakų, Japonijoje populiarios ir kitos sporto šakos, tokios kaip beisbolas, futbolas ir sumo.
Taip pat skaitykite: Ueshiba: gyvenimas ir palikimas
Beisbolas
Beisbolas Japonijoje yra labai populiarus, o profesionalios beisbolo lygos pritraukia didelius žiūrovų kiekius.
Futbolas
Futbolas Japonijoje taip pat sparčiai populiarėja, o šalies nacionalinė komanda yra nuolatinė Pasaulio futbolo čempionato dalyvė.
Sumo
Sumo yra tradicinė Japonijos sporto šaka, kurioje dideli kovotojai susiremia ritualinėje arenoje. Sumo imtynininkai yra gerbiami ir laikomi nacionaliniais didvyriais.