Įvadas
Morihei Ueshiba, gimęs 1883 m. gruodžio 14 d., buvo japonų kovos menų meistras, sukūręs aikido - kovos meną, kuris pabrėžia harmoniją, o ne agresiją. Jo kelias į aikido sukūrimą buvo ilgas ir vingiuotas, apimantis įvairius kovos menus, dvasines praktikas ir gyvenimo patirtis. Šis straipsnis nagrinėja Ueshibos gyvenimą, jo įtaką aikido raidai ir jo palikimą kovos menų pasaulyje.
Ankstyvasis gyvenimas ir Budo Kibirkštis
Morihei Ueshiba gimė Tanabe mieste, Kii provincijoje (dabartinė Wakayama prefektūra). Būdamas 14 ar 15 metų, jis atrodė silpnas dėl žemo ūgio ir lieso kūno, tačiau buvo stiprus ir savo elgesiu skyrėsi nuo kitų bendraamžių. Nuo dešimties metų jis susidomėjo budo.
Įkūrėją Morihei Ueshiba stipriai paveikė vaikystės patirtis. Jo tėvas Joroku, vietinės tarybos narys, dažnai susidurdavo su politiniais oponentais, kurie elgdavosi grubiai ir žiauriai. Šie įvykiai paliko gilų įspūdį Ueshibos sieloje, paskatindami jį prisiekti tapti stipriu ir apginti savo tėvą.
Kovos Menų Studijos
Ueshibos meilė budo buvo tokia stipri, kad nuo jaunystės jis niekada nepraleisdavo progos aplankyti arba pasikviesti pas save bet kurį budo meistrą, atvykusį į jo sritį, ir prašydavo jų instrukcijų. Jo siekiai įvairių tradicinių kovos menų, skatino jo žinių troškimą. Pirmasis mokytojas, pas kurį jaunystėje mokėsi Įkūrėjas, buvo Tokusaburo Todzava, iš Kito-ryu ju-jutsu. Vėliau jis mokėsi pas Masakatsu Nakai iš Goto-ha Yagyu-ryu ju-jutsu. Ueshiba teigė, kad šios pamokos įtakojo rankų ir kojų judesius, naudojamus aikido.
1903 m. Ueshiba įstojo į 61-ą Japonų Armijos Pulką, ir jo užsiėmimai laikinai nutrūko. Po Rusų-Japonų karo jis grįžo iš Mandžiūrijos ir vėl apsilankė pas Nakai, kad galėtų laisvalaikiu mokytis pas jį. 1908 m. liepą Įkūrėjas gavo šio ryu liudijimą. Vėliau, 1916 m. gegužę, Įkūrėjas gavo liudijimą iš Sokaku Takedos, iš Daito-ryu ju-jutsu. Šis mokymosi periodas buvo ypač svarbus aikido atsiradimui.
Taip pat skaitykite: Japonijos sudėtis
1901 m., būdamas 18 metų, Įkūrėjas žengė pirmuosius žingsnius link savo tikslo. Jis atvyko į Tokyo, ketindamas tapti didžiu prekybininku. Ištisomis dienomis jis dirbdavo didmeniniame turguje, o naktimis studijuodavo Kito-ryu ju-jutsu. Tačiau, per keletą mėnesių jam išsivystė avitaminozė, pakenkusi širdžiai, ir jis buvo priverstas grįžti namo. Todėl jis nusprendė stiprinti savo kūną ir, pasveikęs, pradėjo kasdieninius pasivaikščiojimus pėstute po dvi su puse mylios. Tai tęsėsi dešimt dvidešimt dienų. Galu gale, jis pradėjo bėgioti. Jis palengva įgavo fizinės jėgs, kol, galop, sugebėjo pakelti du pundus ryžių šiaudų, nors anksčiau negalėjo pakelti nei vieno. Būdamas beveik dvidešimties metų amžiaus, jis atrodė kitu žmogumi. Nors jis vis dar buvo žemo ūgio, jo kūnas tapo žymiai tvirtesniu, nei eilinio žmogaus. Tačiau Įkūrėjo netenkino vien tik jėga. Jis iškeliavo pas Nakai mokintis Yagyu-ryu ju-jutsu.
Tarnyba Armijoje ir Dziudo Studijos
Kai santykiai tarp Rusijos ir Japonijos paaštrėjo, jis nusprendė tapti kareiviu ir įstojo į Vakajamos Pulką. Jis parodė puikius rezultatus visose fizinio parengimo rūšyse, už ką, būdamas tik eiliniu kareiviu, gavo pulko vado apdovanojimą. Kautynių Mandžiūrijoje metu, jį visi gerbė ir vertino, ir jis ne kartą padėjo išvengti savo būryje neramumų.
Įkūrėjo gimtajame mieste apsilankė Kioiti Takagi, tuo metu turintis trečią daną dziudo. Įkūrėjas surinko miesto Vyrų Jaunimo Klube grupę ir paprašė Takagi būti jų mokytoju. Vėliau Takagi tapo 9-o dano dziudo meistru. Pats Įkūrėjas labai kruopščiai mokinosi dziudo.
Gyvenimas Hokaido Saloje
1910 m. pavasarį jis nusprendė įsikurti Hokaido, ties tuometine Japonijos šiaurine siena. 1911 m. kovą Įkūrėjas išvyko į Hokaido, kur vadovavo grupei naujakurių iš savo srities, ir pradėjo žemių įsisavinimą aplink Sirataki, Mombecu kaime, Kitami provincijoje. Jo fizinė būklė žymiai pagerėjo. Jis pradėjo jodinėti, ir leisdavosi į tolimas išvykas po salos kalnus ir lygumas, kur kartais jį užklupdavo audros. Savo gabumų dėka, 1911 m. jis buvo išrinktas į Sirataki srities Kamijubecu rajono tarybą. 1912 m. Sirataki gyventojai paskelbė jį "Sirataki Karalium".
Hokaido gyveno Sokaku Takeda, Daito-ryu ju-jutsu meistras. 1915 m., būdamas 32 metų amžiaus, Hisata viešbutyje, Engaru, jis sutiko meistrą Takedą, kuris pasakė: "Jūs tvirtas ir turite ypatingų sugebėjimų. Aš mokinsiu jus". Jis tapo mokiniu. Meistras Sokaku, nors buvo žemo ūgio, buvo puikus meno žinovas; Įkūrėjas labai jį gerbė. Tokiu būdu, po jų susitikimo, Įkūrėjas netikėtai pasiliko Hisata viešbutyje vienam mėnesiui, kad galėtų pasimokyti pas Takedą. Vėliau, 1916 m., Įkūrėjas pasikvietė Takedą mokyti pas save į namus, ir visapusiškai rūpinosi juo, įskaitant valgio gaminimą ir maudymą. Galiausiai, Įkūrėjas pastatė savo mokytojui naują namą. Takeda buvo stiprios dvasios žmogus, ir labai griežtai elgėsi su savo mokiniais. Tai Įkūrėjui neturėjo jokios reikšmės. Jis pamiršo savo valgį ir miegą, ir sutelkė visą savo energiją studijoms. Šis įvykis labai įtakojo šiuolaikinio aikido vystymąsi.
Taip pat skaitykite: Legendiniai Japonijos dailiojo čiuožimo sportininkai
1916 m. jis gavo brangų liudijimą, bylojantį apie visų disciplinų įsisavinimą. Faktiškai, šiuo laikotarpiu, jis mažiau nei šimtą dienų užsiiminėjo asmeniškai su Takeda. Likusį laiką jis mokėsi ir treniravosi savarankiškai. Už tuometinį budo jis turėjo mokėti mokytojui už kiekvieną techniką nuo trijų iki penkių šimtų jenų. Be to, prieš pamokas įkūrėjas turėjo atkakliai darbuotis - priskaldyti mokytojui malkų ir prinešti vandens. Tokiu būdu, jis išleido beveik visą turtą, gautą iš tėvų.
Dvasiniai Ieškojimai ir Omoto-kyo Įtaka
Vėlyvą 1919 m. pavasarį Įkūrėjas gavo telegramą, kurioje buvo pranešama, kad jo tėvas yra sunkioje būklėje. Įkūrėjas perleido visą savo nuosavybę savo mokytojui Takedai ir paliko Hokaido.
Kadangi namo jis vyko traukiniu, atsitiktinai išgirdo apie Dvasingąjį Vanisaburo Deguti, naujai įsikūrusios Omoto-kyo sektos vadovą. Įkūrėjas, pasiryžęs bet kam, kad tik išgytų jo tėvas, iškarto nusprendė pakeisti kryptį, ir vykti į Ajabę, Kioto prefektūrą, kur buvo Omoto-kyo centrinė buveinė, ketindamas prašyti maldininkų pasimelsti už jo tėvo pasveikimą. Sugrįžęs namo, į Tanabę, savo didžiai nuoskaudai, jis sužinojo, kad jo tėvas mirė. Nuo šiol, Įkūrėjo gyvenimas labai pasikeitė. Valandų valandomis, apsirengęs baltais rūbais, jis stovėdavo ant uolos viršūnės, kurdamas dieviškas maldas; arba klūpėdavo kalno viršūnėje, nepaliaujamai kartodamas Shinto maldas. Vėliau, tais pačiais, 1919 m., kartu su visa šeima persikėlė į Ajabę. Ten, iki 1926 m., jis dėstė ju-jutsu ir intensyviai mokėsi pas Dvasingąjį Degutį.
Išvyka į Mongoliją ir Grėsmė Mirties Bauname
Dvasingasis Deguti, žmogiškosios meilės ir tobulybės idėjų šalininkas, ketino religijos pagalba apjungti moralinį pasaulį. Ankstyvą 1924 m. pavasarį, sulaukęs patogaus momento, jis nusprendė vykti į Mongoliją. Jis pasikvietė Masumi Macumurą ir Įkūrėją į Sionkaku šventyklą, Ajabėje, pristatė jiems savo programą ir pakvietė vykti su savimi. Tokiu būdu, 1924 m. vasario 13-osios 3:28 ryto Deguti partija įsėdo į traukinį Ajabėje. Įkūrėjas prisijungė prie jų Curuokėje, ir jie išvyko į Mandžiūriją ir Mongoliją.
Šios partijos išankstiniu tikslu buvo Mukdeno pasiekimas ir susitikimas su Lu Čžankuėjum, Čžan Czolinio generolu, padėsiančiu prasiskverbti į Mongoliją. Tačiau, ryšium su iškilusiomis tuometinėmis vidinėmis Kinijos problemomis, Deguti partija greitai neteko paramos ir tapo klajojančiais bėgliais. Visos kelionės, trukusios penkis mėnesius, metu Įkūrėjas visur lydėjo Dvasingąjį Degutį, dalindamasis su juo likimu. Kartą, netikėtai užpuolus vietiniam būriui, visa grupė buvo suimta ir visiškai apiplėšta. Galiausiai, jie visi buvo nuteisti sušaudymui. Įsikišus Japonijos konsulatui, neilgai trukus buvo išvaduoti ir grįžo į Japoniją.
Taip pat skaitykite: Japonijos krepšinio lygos raida
Aikido Gimimas ir Plėtra
Po patirčių Mongolijoje, Ueshiba grįžo į Japoniją ir tęsė kovos menų studijas bei dvasines praktikas. 1925 m. jis patyrė gilią dvasinę patirtį, kuri, kaip jis teigė, pakeitė jo supratimą apie kovos menus. Jis pradėjo kurti savo unikalią sistemą, kurią vėliau pavadino aikido.
1927 m. Ueshiba persikėlė į Tokiją ir įkūrė Kobukan dojo, kuris tapo aikido centru. Jis mokė daugybę mokinių, įskaitant Jigoro Kano, dziudo įkūrėją, kuris atsiuntė savo mokinius mokytis aikido. 1942 m. aikido vardas tapo oficialiu ir įregistruojamas švietimo ministerijoje.
Aikido Principai ir Filosofija
Aikido, kaip sukūrė Ueshiba, yra daugiau nei tik kovos menas. Tai yra filosofija, kuri pabrėžia harmoniją, taiką ir savęs tobulinimą. Aikido neturi puolamųjų judesių. Šios sistemos įkūrėjas Morihei Ueshiba taip pat kalbėjo, kad „Pakenkti priešui - vadinasi, pakenkti sau pačiam. Sulaikyti agresiją be žalos - tai menas“.
Aikido technikos paremtos judesių susiliejimu su partnerio judesiais ir konfliktinės situacijos kontrole. Fizine prasme aikido paremtas sąnarių, metimų kontrole, visi judesiai švelnūs ir minkšti. Ueshiba tikėjo, kad aiki - ne technika kovoti ar nugalėti priešą, bet kelias į savęs tobulinimą ir harmoniją su pasauliu.
Ueshibos Palikimas
Morihei Ueshiba mirė 1969 m. balandžio 26 d., palikdamas turtingą palikimą kovos menų pasaulyje. Aikido išplito visame pasaulyje ir tapo populiariu kovos menu, praktikuojamu milijonų žmonių. Ueshibos filosofija ir mokymai įkvepia žmones siekti harmonijos, taikos ir savęs tobulinimo.
Nors Lietuvoje iki šiolei daugiau paplitę buvo karatė, dziudo, imtynės ir kiti agresija, noru laimėti (ir turėti priešą) paremti kovos menai, pastaraisiais metais aikido populiarumas vis labiau auga. Aikido klubai siūlo ne tik fizinį pasirengimą, bet ir dvasinį augimą, sąmoningumo ugdymą ir bendruomenės jausmą.