Gabus žmogus - tai sąvoka, apimanti išskirtinius sugebėjimus įvairiose srityse, nuo sporto iki mokslo. Tačiau kas iš tikrųjų lemia gabumus? Ar tai tik genetinė loterija, ar ir aplinkos, auklėjimo bei psichologinių ypatumų derinys? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kas yra gabumas, kaip jis pasireiškia sporte ir moksle, ir kokie veiksniai gali turėti įtakos jo vystymuisi.
Gabumas: Apibrėžimas ir Asmenybės Samprata
Prieš gilinantis į gabumo apraiškas, svarbu išsiaiškinti pačią sąvoką. Dažnai mes linkę mąstyti apie žmogų kaip apie asmenį iš filosofinės ar teologinės pusės, pamiršdami individualias savybes. Tačiau tikslesnėje terminologijoje "asmuo" yra abstrakti sąvoka, išreiškianti tik priklausymą žmogiškajai giminei. Tuo tarpu "asmenybė" išreiškia individualumą, asmenines žymes: lytį, amžių, temperamentą, charakterį.
Taigi, kalbant apie asmenybę, galima kalbėti ir apie jos vystymąsi, plėtojimąsi, tobulėjimą. Bet kuris asmenybės bruožas, fizinis ar psichinis, gimimo metu toli gražu nėra pilnai išsivystęs, tačiau kiekvienas iš jų turi savybę augti ir tobulėti. Šiam augimui reikalingos išorinės sąlygos.
Melas ir Tiesa: Moralinis Asmenybės Vystymasis
Vaikas ateina į šį pasaulį moraliai bespalvis, jis nėra nei geras, nei blogas. Tik brendimo metais įgyjama įprotis sakyti tiesą arba griebtis melo. Tiesa yra objektyvus gėris, tačiau ji yra abstraktaus pobūdžio ir negali būti apčiuopiama. Šiandieniniame pasaulyje yra daug neteisybės garbintojų, kurie savo melą vadina diplomatija, politika ar tiesiog mados reikalu.
Neretai tėvai lieka nustebinti, sugavę savo vaikus meluojant. Tačiau svarbu panagrinėti tokio elgesio priežastis. Vaikai melagiais negimsta. Melai skirstomi į numatytus, gynimosi ir fantazijos melus. Maži vaikai dažniausiai meluoja gindamiesi, o mokyklinio amžiaus vaikams svarbiau ištikimybė draugams nei bausmė.
Taip pat skaitykite: Lietuvos sportas 2000-aisiais
Vaikų vaizduotė taip pat gali iškreipti tikrovę. Žaisdami vaikai įsivaizduoja krautuvę, pamėgdžioja iškilmes. Taip pat vaiko vaizduotė pakeičia matytą realybę ne žaidime, bet gyvenime. Laikui atėjus, kiekvienas vaikas ima domėtis realiuoju pasauliu, stengiasi suprasti dalykus taip, kaip jie yra.
Tėvai, kurie skundžiasi, kad jų vaikas tebegyvena svajonių pasaulyje, turėtų patikrinti savo auklėjimo metodus. Labai galimas dalykas, kad vaikas niekad nebuvo įspėtas, o gal net buvo giriamas dėl savo vaizduotės išdaigų.
Kalbant apie apsigynimo ar išsiteisinimo melą, protinga motina turėtų numatyti, kas vaiko akį traukia ir jį gundo, ir stengtis tokias progas sumažinti. Taip pat svarbu neįpratinti vaiko į nuolatinį atlyginimą už gerus darbus.
Auklėjimas tiesai lengviau pasiekiamas, padrąsinant išpažinti ją, negu grasinant bausme. Reikia neužmiršti, kad nusižeminimas išpažįstant nusižengimą jau savaime yra nubaudimas. Ir vertinti ne tiek vaiką, kaip asmenį, bet jo konkrečius darbus, jo elgesį.
Gi gyvenime atsitinka, kad gabūs vaikai, kuriems sekasi be didelių pastangų, yra giriami ir atlyginami. Tuo jie pastumiami į išdidumą. Dažnai toks vaiko paikinimas priveda jį prie neurotiško charakterio lūžio; prie troškimo garbės be pastangų. Negabūs ir mažiau talentingi vaikai, dėl nuolatinio jų peikimo, neretai įsitikina, kad jie nieko padaryti ir negali.
Taip pat skaitykite: Kurioziniai atvejai sporto varžybose
Mokyklinio amžiaus vaikas yra natūraliai linkęs imituoti tokias morales normas ar gyvenimo filosofiją, kokia yra praktikuojama ir suaugusiųjų pavyzdžio parodoma jo aplinkoj. Jei namuose buvo pabrėžiama svarba būti ar tapti turtingu arba sėkmingu sporte arba moksle, vaikas stengsis tokiu tapti. Tad jei ne tik žodžiais, bet ir darbais mokysime vaiką, kad būti geram ir teisingam yra gražiausi žmogaus būdo bruožai, didžiausiu atlyginimu jam taps pagyrimas už gerumą ir teisingumą.
Ketverių metų vaikas klauso, kaip mama duoda įsakymą tarnaitei: "Jei kas man skambins telefonu, prašau pasakyti, kad manęs nėra namuose." Vaikas mato motiną besirengiant eiti į miestą. Ir taip be galo. Vaikas mato, kad motina meluoja.
Tokiu būdu vaikas mokosi būti sąmokslininku melavimo technikoj. Ar gali toks vaikas vėliau nebendradarbiauti su draugu ar jų grupe, kad apgavus mokytoją, tėvus ar ką kitą? Labai liūdnas faktas, bet apgaudinėjimas mokykloje visai nėra laikomas melu ar nuodėme prieš teisybę. Tikrovėje gi toji melų rūšis užmuša sąžinę ir deformuoja charakterį.
Vaikas ateina į šį pasaulį nei geras nei blogas. Jis pasidaro vienoks ar kitoks aplinkos įtakoj. Tėvai, o vėliau auklėtojai gamtos įstatyme yra duoti vaiko fizinei ir moralinei gerovei užtikrinti. Dėl to vaikas priima iš savo aplinkos su pasitikėjimu ir nekritiškai tiek bloga, tiek gera. Kalbėkime tiesą - "taip" turi reikšti "taip", o "ne"-"ne"; dviprasmiška kalba arba tiesos iškreipimas, nesvarbu kuriuo tikslu, blogai veikia vaiką.
Gabumas ir Psichikos Sutrikimai: Ar Yra Ryšys?
Yra mokslinė teorija, kad psichikos sutrikimai, pavyzdžiui, disleksija, autizmas, šizofrenija, galimai lemia genialumą.
Taip pat skaitykite: Tyrimai apie korupciją sporte
Nuo disleksijos kenčiantys žmonės nesugeba tinkamai perskaityti parašytų žodžių. Žinoma, kad disleksija kamavo Leonardo da Vinci, Pablo Picasso, Thomą Edisoną, Albertą Einsteiną, Michaelą Faraday, laidinio telefono išradėją Alexanderį Bellą, „The Beatles“ lyderį Johną Lennoną. Psichologų teigimu, dauguma disleksijos kamuojamų žmonių mieliau problemas sprendžia galvodami ir veikdami, o ne kalbėdami. Būtent taip pasireiškia jų talentas, atsiskleidžia galimybės.
Įvairūs sutrikimai ir parodo, kad tas žmogus gali kažką sugalvoti, sukurti tai, apie ką mums, paprastiems žmonėms, nekyla minčių ir idėjų.
Kembridžo universiteto Autizmo tyrimų centro mokslininkai 2011 m. atliko įdomų tyrimą ir pastebėjo, kad žmonės, gyvenantys ir dirbantys Eindhovene, dideliame informacinių technologijų centre Olandijoje, turi daugiau nei du kartus didesnę tikimybę susilaukti vaikų, turinčių autizmą, nei tie, kurie gyvena kituose Olandijos miestuose, kur nėra išvystyta tokia technologijomis paremta pramonė.
Keletas studijų parodė ryšį tarp šizofreniją sukeliančių genų ir kūrybiškumo. Pavyzdžiui, pastebėta, kad profesionalūs poetai ir aktoriai turi keletą bruožų, padedančių diagnozuoti šizofreniją, tai kliedesiai, haliucinacijos, nuotaikų kaita ir panašūs dalykai.
Dar vienas pavyzdys - Aspergerio sindromas. Tai autistinis vystymosi sutrikimas, kuris pasireiškia sunkumais bendraujant. Aspergerio sindromą turintys žmonės neretai pasižymi išskirtiniais talentais, jie gali būti itin gabūs matematikai, mėgsta daug kartų atlikti tą patį darbą, kuris kitiems gali būti nuobodus. Šiuo sindromu sirgo Nikola Tesla, Isaacas Newtonas, Ludwigas van Beethovenas, Billas Gatesas, Bobas Dylanas ir kiti.
Taigi tokie nežymūs, bet vis dėlto psichikos sutrikimai tiems žmonėms duoda visai kitokį matymą, supratimą, įsivaizdavimą, jie kitaip perteikia ir atskleidžia pasaulį.
Tačiau ar tai pateisina legendinę frazę, kad didžiausi genijai - didžiausi vienišiai?
Gabumas ir Šizofrenija: Galvinų Šeimos Pavyzdys
Norint iliustruoti sudėtingą genetinės predispozicijos ir aplinkos sąveiką, galima pažvelgti į Galvinų šeimos istoriją. Idealūs atrodė ir jų vaikai - išvaizdūs, sportiški, muzikalūs. Ypač dėmesį traukė vyriausiasis Galvinų sūnus Donaldas - amerikietiškojo futbolo žvaigždė, imtynininkas, charizmatiška asmenybė. Tačiau "pirmuosius šizofrenijos požymius jis pajuto dar paauglystėje". Vieną po kito liga pakirto dar penkis šeimos sūnus.
Nuolat dėl dėmesio su Donaldu konkuravęs Jimas ėmė kliedėti, smurtauti prieš žmoną. Gabus muzikantas Brianas psichozės metu nušovė mylimąją ir nusižudė pats. Ramaus būdo Matthew tvirtino esantis Paulas McCartney, o jauniausias sūnus Peteris buvo linkęs smurtauti, todėl reguliariai buvo rišamas prie lovos psichiatrinėje ligoninėje. Anot knygos autoriaus, susirgus pusei šeimos narių, namų aplinka tapo nevaldoma - dominavo konfliktai, smurtas, įtampa, nuolatinė grėsmė.
Kai pirmiesiems Galvinų sūnums pasireiškė šizofrenijos požymiai septintajame dešimtmetyje, psichiatrijos mokslas buvo visiškai kitoks nei šiandien. Dėl vaikų ligos buvo apkaltinta ir Mimi Galvin. Tačiau tikrasis proveržis šizofrenijos tyrimuose įvyko devintajame dešimtmetyje. Mokslininkai suprato, kad šizofrenija - sudėtingas neurologinis sutrikimas, kurio šaknys slypi pačiame genetiniame kode, veikiančiame smegenis dar iki žmogui gimstant. Toks požiūris pakeitė medicinos supratimą apie šizofreniją.
Šeima tapo viena pirmųjų, kurios DNR pradėjo tirti JAV Nacionalinis psichikos sveikatos institutas. Dešimtmečius trukę genetiniai Galvinų šeimos tyrimai padėjo mokslui atsisakyti klaidingų teorijų ir nukreipti dėmesį į tikrąsias ligos šaknis.
Naujausi genomo masto tyrimai nustatė beveik 300 įprastų genetinių variantų ir daugiau nei 20 retų variantų, susijusių su šizofrenijos sutrikimu. Naujausi tyrimai kalba apie placentos epigenetiką ir rodo, kad genetiniai rizikos veiksniai gali turėti įtakos prenataliniam vystymuisi. Konkrečiai, epigenetinės placentos modifikacijos, tokios kaip DNR metilinimas, buvo susijusios su padidėjusia šizofrenijos rizika. Šie pokyčiai gali turėti įtakos genų raiškai, kuri yra ypač svarbi neurologiniam smegenų vystymuisi.
Visgi šizofrenijos išsivystymas geriausiai suprantamas per genų ir aplinkos sąveiką. Nors genetiniai veiksniai lemia pradinę riziką, aplinkos poveikis gali pakeisti šią riziką, padidindamas arba sumažindamas ligos pasireiškimo tikimybę. Labiausiai ištirti aplinkos rizikos veiksniai yra prenatalinis ir perinatalinis poveikis, tokie kaip motinos stresas, netinkama mityba ir infekcijos nėštumo metu. Taip pat svarbūs ir plačiai akcentuojami rizikos veiksniai yra kanapių vartojimas paauglystėje.
Gabumas ir Auklėjimas: Tėvų Įtaka
Tiek mokytojai, tiek jaunimo organizacijų darbuotojai, tiek kiti, kurie susiduria ir turi reikalų su jaunimu, pasakys, kad nėra jokių ypatingų jaunimo problemų. Štai, motina ir tėvas dirba ir visą savo energiją bei laiką atiduoda “geresnio” gyvenimo kūrimui. Vaikas turi viską: ir patogius namus, ir paskutinės mados drabužius, ir pramogas, ir vis dėlto jis lieka vienišas. Jis nepritampa nei prie tėvų, nei prie draugų, nei prie lietuviškų organizacijų. Jo visa gyvenimo filosofija suformuota televizijos ir reklamų; jokio idealizmo, pasiaukojimo, visuomeniškumo pavyzdžių jis iš savo tėvų nemato. Nemoka jis, aišku, nei lietuviškai, nes tai nenaudinga ir nepelninga. Pamėgina jis įsijungti į organizacijas, bet čia jam viskas svetima. Čia nėra daug “fun”.
Kita grupė tėvų supranta, kad vien pinigų neužtenka, reikia duot vaikui be mokslo žinių ir kultūros, meno supratimo ir pajautimo, kad jis būtų pilnesnis žmogus. Bet dažnai šių dalykų siekiama ne dėl jų pačių, bet dėl gyvenimo padėties. Kaip dažnai tenka girdėti: “Aš to neturėjau, negalėjau pasiekt, bet mano vaikai turės ir pasieks”. Kaip daug mamyčių tuos vargšus vaikus moko ir muzikos, ir baleto, ir čiuožimo, ir plaukimo, ir sporto ne todėl, kad vaikas turi tam gabumų, pamėgimų ar malonumų, bet tam, kad galėtų prieš kitus ir mama, ir vaikas pasididžiuoti. Kaip tas vargšas vaikas apkrautas ir kiek daug iš jo reikalaujama! Neužtenka, kad jis mokytųsi muzikos dėl malonumo ir tiek, kiek jis sugeba, bet reikia jo mokėjimą palyginti su kitais vaikais ir versti neatsilikti. Neužtenka, kad jis pačiuožia ant ledo dėl malonumo, reikia jam imti reguliarias pamokas ir taip jį spausti, kad jis pasidarytų žvaigždė ir patektų į laikraščius.
Dabar susirinkę vaikai gatvėj nepamėto ir nepaspardo futbolo. Jie turi priklausyti reguliarioms komandoms, kurių tikslas laimėti bet kokiom priemonėm. O kur dar mokslas! Čia irgi vaikas turi būti pirmasis. Dažnai tėvai atsisako organizacijų, bet kokių pramogų vaikams, kad tik tas visą laiką pašvęstų prie knygų ir atsineštų aukščiausius pažymius. Niekas neginčija gerų pažymių reikšmės dabartinėj sistemoj, nors, ačiū Dievui, vis daugiau pasigirsta balsų už panaikinimą pažymių ir jų knygeliu, bet reikia atsiminti, kad gabiausi, garsiausi žmonės niekad nebuvo geri mokiniai. Neseniai vienas rašytojas rašė: “Visi aukščiausiais pažymiais baigę mano bendraklasiai yra arba įstaigų darbininkai, arba senmergės. Mokslininkai, rašytojai ir išskirtinių gabumų žmonės niekad nebuvo mokytojų numylėtiniai”. Čia yra daug tiesos.
Gamta nesudeda į žmogų visų gabumų. Juo jis gabesnis vienam dalykui, juo negabesnis kitam. Tik be jokių ypatingų gabumų, bet labai darbštūs žmonės gali pasiekti aukščiausius pažymius. Gi dažniausiai turįs pvz. literatūrinių sugebėjimų vaikas yra negabus matematikoj, ir atvirkščiai, gabus matematikas negabus kalboms ir pan. Todėl nesistengti lavinti ir skatinti vaiko toj srity, kur jis rodo gabumų, o versti jį per jėgą būti ir geru virėju, ir sportininku, ir matematiku, gali priversti tik prie visiško vaiko pasipriešinimo, visiško praradimo entuziazmo moksle. Dar blogiau, kai tėvai apsprendžia jaunuolio profesiją ne pagal jo gabumus ir palinkimus, bet pagal savo įsitikinimus.
Pvz. lietuviai žino tik dvi inteligentų profesijas: daktarus ir inžinierius. Kitokių daugumas tėvų nežino ir nepripažįsta. O šiais laikais koks pasirinkimas! Bet tėvai vaiką stumia būti daktaru ar inžinierium, nes jie apie naujus socialinius, psichoterapinius, bibliotekinius mokslus nė negirdėjo. Vaikas negimsta balta lenta. Jis gimsta su savitais paveldėtais sugebėjimais ir savitu charakteriu. Taip kaip iš aguonos grūdo neišauginsi rožės, ką bedarytum, taip ir iš vaiko negali reikalauti, kad jis eitų prieš savo prigimtį.
Toks didelis spaudimas visur dalyvauti ir visur rungtyniauti, stengtis būti pirmuoju tiek moksle, tiek sporte, tiek čiuožime, muzikoj ar kitur, vaiką vargina ne tik fiziniai, bet ir dvasiniai. Nenuostabu, kad jaunų žmonių tarpe vis daugiau ir daugiau atsiranda neurotikų.
Laimingiausia grupė vaikų yra tų tėvų, kurie traktuoja jaunuolį kaip savarankišką individą ir respektuoja jo pamėgimus, diskutuoja su juo jo besiformuojančią filosofiją, o ne užkerta kiekvieną jo mintį ar sakini žodžiais: “Kai aš mažas buvau”… Kai tu buvai mažas, buvo tavo gyvenimas. Dabar tavo vaikas gyvena savo gyvenimą. Tarp tavo ir jo išviršinio gyvenimo dažniausiai nėra nieko bendro. Nebegyveni pagaliau nei tu pats to gyvenimo, kurį gyvenai mažas. Tad Čia nėra jokių argumentų. Neužmiršk, kad vaikas nėra ir negali būti tavo kopija.
Moralės ir Etikos Normos: Ar Jos Pasenusios?
Bet čia vėl daugelis tėvų nuklysta į šunkelius, manydami, kad, jei išviršinis ekonominis, socialinis gyvenimas pasikeitė savo formomis, tai jau pasikeitė ' absoliučiai viskas, ir šių dienų jaunimui nebegalioja jokios “pasenusios” moralinės ar etinės normos. Jis gali daryti viską, ką daro masė ir ką diktuoja komercinės reklamos. Tėvas ar motina gali būti tikrai “old fashioned”, kai jie neseka naujų mokslų, naujų menų, naujų idėjų, bet moralinės ir etinės normos nėra ir negali būti pasenusios.
Daugelis nepritaria jaunuolių girtuokliavimui, bet… ką padarysi, daugumas geria, daugumas rūko. Žinoma, daugumas daro dar blogiau. Bet ar toks tėvas ar motina, kuris nedrįsta ar nenori pasakyti, kad gerti ir rūkyti netinka ir yra žalinga tiek dvasiniai, tiek fiziniai, įstengs pasakyti, kad paleistuvauti taip pat yra negerai? Ar paklausys jo jaunuolis šioj srity, jei visuose kituose dalykuose tėvai žiūrėjo pro pirštus ir leido jam savivaliauti?
Nei vienas iš tėvų netiki, kad palaidumas, koks dabar propaguojamas taip vadinamoj “sekso” srity, yra geras. Ne vien iš krikščioniškos, religinės pusės, bet ir iš praktiškos, žinant, kiek mergaičių tai priveda prie jaunystės ir viso gyvenimo visiško sužalojimo, vertybių iškraipymo ir pan., kiekvienam aišku, net ir nemoralistui, kad naudos iš to nėra jokios, tik begalės žalos. Bet ar yra daug pajėgių tėvų tam pasipriešinti?
Daugelis galvoja, kad atiduosi vaiką į katalikišką gimnaziją, ten paaiškins, kas nuodėmė, ko negalima daryti, ir jau savaime vaikas viskam atsispirs. Taip, tai gali padėti atsispirti, bet neturės jokios reikšmės be tėvų pagalbos. Jei iki 17 metu tėvai leido jaunuolei viską: dažyti plaukus, teplioti akis, rūkyti, bėgioti į pasimatymus ar šokius be jokios kontrolės, žodžiu, daryti viską, ką “visi daro”, ir dabar staiga pasakys, kad to negalima ar negražu daryti nors ir “visi daro”, kokie bus iš to rezultatai? Ar nuostabu, kad kai tokia jaunuolė pasako: “aš noriu tekėt”, ar dar blogiau: “man jau reikia tekėt”, tėvai yra bejėgiai, ir jų žodis ar patarimas nieko nereiškia? Ir kaip jie stebisi, kad vaikai jų neklauso!
Ten, kur tėvai susirūpinę tik savo privačiu materialiniu gyvenimu, uždaro duris ir jaunuolio interesams plėstis gera linkme. Kaip daug žmonių savo neveiklumą ir apsnūdimą teisina visokiais, ypač lietuviškų institucijų, kaltinimais! Kiek daug tėvų yra perdavę savo vaikams tą mitą, kad lietuviai nesugyvenami, vaidijasi, nesąžiningi ar pan.! Jei tokių dalykų yra, tai jie charakteringi ne tik lietuviams, bet visiems žmonėms. Tobulų žmonių nėra, ir ten, kur jų susirenka daugiau su skirtingomis mintimis, skirtingais įsitikinimais, su žmogiškom ambicijom, visuomet yra ir bus nesklandumų. Bet amžinais išmetinėjimais ir vaikų nustatymu prieš lietuviškas institucijas nieko nelaimėsi. Jei kur negerai, ateik pats padėti, pagerinti.
Genijaus Kelias: Paveldimumas, Psichikos Sutrikimai ar Saviugda?
Pirmiausia galima panagrinėti klausimą, iš kur genijai atsiranda. Mokslas stengiasi nagrinėti tai, kas yra apčiuopiama, ką galima pamatuoti, išbandyti, patikrinti. Todėl yra kelios teorijos, aiškinančios, kodėl, kaip ir iš kur genijai atsiranda.
Paveldėjimo teorija teigia, kad genialumas perduodamas iš kartos į kartą. Puikus pavyzdys - Johannas Sebastianas Bachas: jo genealoginiame medyje buvo 56 muzikantai, iš kurių 20 sulaukė visuotinio pripažinimo įvairiose šalyse.
Kita, kaip minėjau, yra psichikos sutrikimų teorija.
Dar viena - saviugdos teorija: žmogus yra tai, ką pats iš savęs padarė. Pavyzdys - Atėnų politikas ir oratorius Demostenas. Jis buvo drovus, mikčiojo, bet tapo garsiu oratoriumi, nes pats save pralaužė ir atskleidė savo talentus (tik ne jaunystėje, o truputėlį vėliau). Vokiečių kompozitorius R. Wagneris tik sulaukęs 20 metų išmoko rašyti natas. Garsusis L. da Vinci, A.
Kaip veikia mūsų smegenys ir kaip mes iš kartos į kartą perduodame genetinę informaciją, DNR kodą, nagrinėja genetika, taigi kai ką galima paaiškinti genetika.