Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausias sporto renginys pasaulyje, bet ir turtingos istorijos bei tradicijų paveldas, siekiantis senovės Graikiją. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių ištakas, raidą ir atgimimą, atskleisdami jų reikšmę ir poveikį pasauliui.
Senovės olimpinių žaidynių ištakos
Olimpinės žaidynės prasidėjo dar 779 m. prieš mūsų erą. Elidės karalius Ifitas, siekdamas sutaikyti kariaujančias graikų valstybes, inicijavo atletų varžybas Olimpijos miestelyje. Iš pradžių rungtyniavo tik Peloponeso dorėnų gentys, bet vėliau prisijungė ir kitos Graikijos sritys, Kretos, Rodos salos, Mažosios Azijos Lidijos ir netgi Juodosios jūros pakrantėse gyvenę graikų kolonistai.
776 m. prieš mūsų erą žaidynės jau buvo pripažintos visoje Graikijoje. Olimpinių nugalėtojų - olimpiokų - vardai buvo išgraviruojami marmuro kolonose, pastatytose Alfėjaus upės pakrantėje.
Senovės olimpinių žaidynių programa ir taisyklės
Žaidynių programa nuolat plėtėsi. 724 m. prieš mūsų erą įtrauktas dviejų stadijų bėgimas (384 m), po ketverių metų - dolikodromas, 24 stadijų (4714 m) bėgimas. 708 m. prieš mūsų erą atsirado pentatlonas (penkiakovė: stadijos bėgimas, šuolis į tolį, disko, ieties metimas, imtynės), o 668 m. prieš mūsų erą prijungtos buvo muštynės. 680 m. prieš mūsų erą į programą įtrauktas vežimų lenktyniavimas.
Iš pradžių žaidynės vykdavo vieną dieną, nuo 472 m. prieš mūsų erą - tris dienas, o kartu su šventėmis - penkias dienas. Varžybos vykdavo pusiau ovaliniame stadione, kurio ilgis siekė 215 m, o plotis - 30 m.
Taip pat skaitykite: Sporto šakų prioritetai
Žaidynių metu būdavo nutraukiami karai, draudžiama užpulti vykstančius į Olimpiadą atletus. Žaidynėse galėjo dalyvauti tik laisvas pilietis, nepadaręs jokio nusikaltimo, šventvagystės, neburnojęs prieš dievą. Prieš pristatydamas atletus, informatorius klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorų darbų.
Olimpinių žaidynių uždraudimas
394 m. „Rytų ir Vakarų imperatorius“ Teodosijus I, arkivyskupo Ambruazo įtikintas, kad žaidynės yra pagrindinis pagonybės šaltinis, trukdantis plisti krikščionybei, uždraudė olimpiadas. Po metų per bizantiečių gotų kautynes Alfėjaus krantuose Olimpija buvo sugriauta, o 426 m. Teodosijus II įsakė visiškai sunaikinti pagonių šventyklų likučius.
Bandymai atgaivinti olimpines žaidynes
1793 m. atgaivinti olimpines žaidynes siūlė vienas Vokietijos gimnastikos mokyklos kūrėjų J. Gutas Mutsas, tačiau jo idėjai nepritarta. Po 59 metų kitas vokiečių gimnastas Ernstas Kurcijus Berlyne skaitė paskaitą apie „Olimpiją“.
1859 metais graikų armijos majoras Evangelis Capas, energingas ir pakankamai turtingas žmogus, organizavo Pangraikijos „Olimpiadą“. Tokios pat olimpiados vyko ir 1888 bei 1889 metais.
Pjero de Kuberteno indėlis į olimpinių žaidynių atgaivinimą
Tikruoju olimpinių žaidynių atgaivintoju laikomas prancūzas Pjeras de Kubertenas, veiklus organizatorius, pedagogas ir visuomenės veikėjas. 1894 m. birželio mėnesį Paryžiuje jam pavyko sušaukti tarptautinį olimpinių žaidynių šalininkų susitikimą, tiksliau - steigiamąjį kongresą. Šiame kongrese buvo išrinktas Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK), kurio pirmininku tapo graikų poetas Dimetrijas Bikelas, o generaliniu sekretoriumi - Pjeras de Kubertenas. TOK nutarė atgaivinti olimpines žaidynes.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės Atėnuose
Siekiant didesnės senovės graikų ir šiuolaikinės civilizacijos sąsajos, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Atėnuose. Buvo aptarti pagrindiniai žaidynių principai: rengti kas ketverius metus, o jose rungtyniauti turi teisę visų šalių sportininkai mėgėjai garbingai ir lygiateisiškai.
Pirmosios dienos ceremonijos senovės Graikijoje
Pirmoji diena - tai Olimpijos žaidynių atidarymas. Ceremonija būdavo paprasta, bet didinga. Saulei tekant keturis kartus nuaidėdavo dūdų fanfaros, pranešdamos, kad žaidynių atsidarymo ceremonija prasideda.
Žaidynių pranešėjas tikrindavo, kas kurioje rungtyje dalyvauja. Jis garsiai skelbdavo kiekvieno dalyvio vardą, tėvo vardą, gimtąjį miestą ir klausdavo žiūrovų, ar kas nors žino atleto nedorų darbą. Paskui visi pasukdavo prie Dzeuso šventyklos. Atletai ir teisėjai sustodavo aplink didžiulį aukuro akmenį, žynys užkurdavo ant jo ugnį. Žynių padėjėjai atitempdavo pagautą gyvą šerną, apjuosdavo jį šventais kaspinais. Vyriausiasis žynys išpjaudavo šerno širdį, kepenis, atrėždavo gabalą odos, viską į ją suvyniodavo ir kaip auką galingajam Dzeusui dėdavo ant aukuro ugnies. Aukai degant, prisiekdavo atletai ir teisėjai. Priesaikos tęsdavosi iki vidurdienio, o per karštymetį visi ilsėdavosi. Vakare prasidėdavo lenktynės su deglais.
Kitų dienų varžybos
Antroji diena - tai Olimpijos berniukų varžybos. Dalyvaudavo berniukai iki 18 metų. Iš pradžių jie galynėdavosi vienos stadijos bėgimo ir imtynių varžybose. Trečioji diena - tai Didžioji žaidynių diena. Tą dieną vykdavo pagrindinės pajėgiausių atletų varžybos. Pirmoji rungtis - bėgimas (atstumas 1 stadija, apie 600 pėdų). Ketvirtoji diena - Olimpijos žaidynių diena.
Olimpinių žaidynių uždarymas ir apdovanojimai
Penktoji diena - Olimpijos žaidynių uždarymas. Apdovanojami nugalėtojai, jų garbei dainuojamos dainos, rengiamos eitynės. Nugalėtojams įteikiami alyvų vainikai. Olimpijos šventė baigiasi iškilminga eisena. Priekyje žengia teisėjai, už jų nugarų - nugalėtojai, paskui žyniai ir miestų atstovai.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
Mergaičių varžybos
Pasak padavimo, mergaičių varžybas ėmė rengti Graikijos valdovo Oinomajo dukra Hipodamėja dievų valdovės Heros garbei. Mergaitės suskirstytos į tris amžiaus grupes, varžėsi vienoje rungtyje: bėgo šeštadaliu sutrumpintą distanciją (160,22 m). Bėgdavo po 116 dalyvių. Bėgikės vilkėdavo tunika ligi kelių, būdavo palaidais plaukais ir apnuogintu dešiniu petimi. Nugalėtojos būdavo apdovanojamos alyvų šakele ir gaudavo dalį karvės, kurią paaukodavo deivei Herai.
Pirmosios naujųjų laikų olimpinės žaidynės Atėnuose
1896 m. balandžio 6 d. prasidėjo I olimpinės žaidynės. Pilnutėlis (80 tūkst. vietų) stadionas pasveikino sportininkus, atvykusius į olimpiadą parungtyniauti dviračių, fechtavimo, gimnastikos, klasikinių imtynių, lengvosios atletikos, plaukimo, sunkiosios atletikos, šaudymo ir teniso sporto šakose. Taigi rungtys skyrėsi nuo senovės Graikijos olimpinių žaidynių rungčių. Žaidynės buvo atidarytos atlikus specialiai joms sukurtą graikų kompozitoriaus S. Samaro himną.
Maratono bėgimo atsiradimas
Pagal antikinę tradiciją varžybas pradėjo lengvaatlečiai. Neveltui dabar lengvoji atletika yra sporto karalienė ir taip jau nuo Graikijos laikų. Maratono atgaivinimo idėja priklauso prancūzų filologui Mišeliui Brealiui. Jis pasiuntė Kubertenui laišką, kuriame siūlė įtraukti į programą bėgimą, skirtą atminti senovės graikų kario žygdarbiui. Graikų karvedys Miltiadas, įveikęs persus prie Maratono 490 m. prieš mūsų erą, pasiuntė į Atėnus žygūną, kad praneštų šią džiugią žinią.
Balandžio 10 dieną iš 59 lengvaatlečių 24 stojo į bėgimo Maratonas-Atėnai startą. Antrą valandą po pietų startininkas pulkininkas G. Papadiamamtopulas pistoleto šūviu davė startą. Bėgikai pasileido į kelią. Per didžiulį karštį sportininkus lydėjo dviratininkai, raiti kareiviai, dviviečiai vežimukai su gydytojais. Pakermyje buvo kontrolinis punktas, kur bėgikai galėjo atsigerti vandens ir vyno. Neišlaikę karščio ir sunkumų apalpo du dalyviai.
Dešimtame kilometre į priekį įsiveržė prancūzas Alminas Lermiuzjo, nuo jo 30 metrų atsilikinėjo australas Flekas, dar atokiau bėgo vengras Kelneris ir amerikietis Blekas. Geriausias iš graikų bėgo atsilikęs 3 kilometrais. Lermiuzjo po 30 km pasitraukė iš varžybų, tada Flekas įsiveržė į priekį. Tačiau netrukus jį pasivijo graikas Spiras Luisas ir bėgo kartu. 37-ajame kilometre graikas ilgais žingsniais aplenkė australą ir tapo lyderiu. Jam įbėgus į stadioną, pradėjo gausti 80 tūkstančių žiūrovų. Po finišo nugalėtoją žiūrovai nunešė prie karaliaus ložės. 23 metų laiškanešys iš Amarusi kaimo tapo Graikijos nacionaliniu didvyriu. S. Luisas daugiau nebedalyvavo varžybose. Jis nusipirko namelį, sukūrė šeimą ir kukliai ūkininkavo.
II olimpinės žaidynės Paryžiuje
II olimpinės žaidynės Paryžiuje įsimintinos savo ilgumu (1900 m. gegužės 14-spalio 28 d.). Tai bene ilgiausia olimpiada. Ji vyko kartu su III pasauline paroda ir užsitęsė: lengvaatlečiai rungtyniavo liepą, plaukikai - rugpjūtį, dviratininkai - rugsėjį. Olimpiados rengėjai nušalino Kuberteną nuo vadovavimo, taigi dėlto žaidynės vyko neorganizuotai, kaip parodos sudedamoji dalis. Tačiau nepaisant to dalyvių buvo ganėtinai daug - 1344 iš 22 šalių, jų tarpe pirmą kartą dalyvavo ir Azijos atstovai - indai. Septynias sporto šakas papildė akademinis irklavimas, futbolas, golfas, jojimas, kriketas, kroketas, regbis, vandensvydis, virvės traukimas.
III olimpinės žaidynės
III olimpines žaidynes rėmė JAV prezidentas Teodoras Ruzveltas. Kaip ir Paryžiuje, žaidynės vėl vyko kaip pasaulinės parodos sudedamoji dalis ir buvo labai ištęstos. Žaidynių programą papildė tokios rungtys kaip: liakrosas (indėnų žaidimas su kamuoliu ir lazda), rokis (kroketo variantas), šaudymas iš lanko, parodomosios krepšinio varžybos.
IV olimpinės žaidynės Londone
IV olimpinės žaidynės nebuvo labai kuo ypatingos. Iš pradžių jas planavo rengti Berlynas arba Roma. Kai jau TOK paskyrė Romą olimpinių žaidynių sostine, ji atsisakė. Taigi žaidynės buvo surengtos Londone, kur buvo pastatytas didžiulis stadionas, su 100 000 vietų žiūrovams. Į Londoną atvyko 2056 dalyviai iš 23 šalių. Tarp jų dalyvėmis buvo ir 36 moterys.
V olimpinės žaidynės Stokholme
V olimpinės žaidynės vyko Švedijoje, Stokholme 1912 m. gegužės 5-birželio 22 d. Šalis, kur vystėsi sparčiai kūno kultūra, gerai sutiko 2546 sportininkus iš 28 šalių.
VI olimpinės žaidynės neįvyko dėl I pasaulinio karo
VI olimpinės žaidynės buvo įsimintinos tuo, kad negalėjo įvykti, nes prasidėjo I pasaulinis karas. 1914 m. TOK sesija patvirtino olimpinę vėliavą su 5 susipynusiais žiedais, kuri suplevėsavo per VII olimpines žaidynes 1920 m.
VII olimpinės žaidynės
VII olimpinės žaidynės vyko Antverpene 1920 m.
VIII olimpinės žaidynės Paryžiuje
VIII olimpiadą 1924 metais atidarė Prancūzijos prezidentas G. Dumergas. Į jas atvyko 3092 sportininkai iš 44 šalių. Tai buvo rekordas.
IX olimpinės žaidynės Amsterdame
Į IX olimpines žaidynes 1928 m. liepos 28-rugpjūčio 12 d. Amsterdame buvo sukviesta 3014 dalyvių iš 46 šalių. Šioje olimpiadoje gavo pradžią dar viena olimpinė tradicija: visų žaidynių metu degė olimpinė ugnis, uždegta Olimpijoje saulės spinduliu pro padidinamąjį stiklą. Ugnį į Olandiją atnešė įvairių pasaulio šalių bėgikai per Graikiją, Jugoslaviją, Austriją, Vokietiją.
X olimpinės žaidynės Los Andžele
X olimpiada vyko 1932 m. Los Andžele.
XI olimpinės žaidynės Berlyne
XI olimpiada surengta Berlyne 1936 m, jau spėjus fašistams užgrobti valdžią ir joje įsitvirtinti. Daug sportininkų atsisakė dalyvauti, motyvuodami tuo, kad fašizmas ir olimpinių žaidynių idėjos - visiškai nesuderinami dalykai. Tačiau hitlerinė propaganda stengėsi įrodyti, kad jie nori taikos ir tautų draugystės. Po Berlyne vykusių žaidynių sportinis pasaulis neteko olimpinių žaidynių atgaivintojo - 1937 m. rugsėjo 2 d. Lozanoje mirė P. Kubertenas.
XII olimpinės žaidynės
XII olimpinės žaidynės turėjo vykti Helsinkyje 1940 m., tačiau dėl prasidėjusio II pasaulinio karo neįvyko.
XIII olimpinės žaidynės
XIII olimpinės žaidynės turėjo vykti Londone 1944 m., tačiau dėl besitęsiančio II pasaulinio karo neįvyko.
XIV olimpinės žaidynės Londone
1948 m. liepos 29-rugpjūčio 14 d. Londonas sutiko XIV olimpinių žaidynių dalyvius. Treji metai nesugebėjo užgydyti karo žaizdų, taigi visur dar stūksojo griuvėsiai, kuklios buvo gyvenimo sąlygos.
XV olimpinės žaidynės Helsinkyje
XV olimpinės žaidynės vyko Helsinkyje 1952 m. liepos 19 d.
XVI olimpinės žaidynės Melburne
XVI olimpinės žaidynės vyko Melburne 1956 m. lapkričio mėnesį.
XVII olimpinės žaidynės Romoje
XVII olimpines žaidynes, kurios buvo surengtos 1960 m. Romoje, palaimino pats popiežius Jonas XXII, nors prieš pusantro tūkstantmečio metų katalikų bažnyčia jas buvo uždraudusi. Į šias žaidynes atvyko net 5348 sportininkai iš 83 šalių.
XVIII olimpinės žaidynės Tokijuje
XVIII olimpinės žaidynės vyko Tokijuje 1964 m. Visose šios olimpiados sporto šakose labai išaugo konkurencija - pagausėjo pretendentų į medalius. Žaidynes atidarė Japonijos imperatorius Hirokitas. Buvo paleista į juostelę įrašyta Kuberteno kalba. Olimpinės ugnies uždegti į stadioną įbėgo studentas Josinoris Sakajis, gimęs nelemtą 1945 m. rugpjūčio 6 dieną Hirosimoje, kai ten visos žmonijos gėdai buvo numesta atominė bomba. Pamatęs studentą, visas stadionas, kaip vienas žmogus, atsistojęs sustingo rūsčiu pasmerkimu atominiam karui. Varžybos vyko sklandžiai ir gražiai.
XIX olimpinės žaidynės Meksike
1968 m. į Mechiką suvažiavo 5531 sportininkas iš 112 šalių. Ši XIX olimpiada įsimintina tuo, kad pirmą kartą olimpinę ugnį uždegė moteris - aukšta, grakšti, meksikietė Norma Enriketa Basilijo Sotelo. Kuo toliau, tuo rezultatai buvo aukštesni, tuo daugiau dalyvaudavo sportininkų ir konkurencija vis labiau didėjo.
XX olimpinės žaidynės Miunchene
1972 metų XX olimpiada buvo gausi dalyvių skaičiumi. Netgi 7147 dalyviai iš 122 šalių buvo užregistruoti šioms žaidynėms. Buvo pasiekti 152 olimpiniai (49 iš jų pasaulio) rekordai.
XXI olimpinės žaidynės Monrealyje
1976 metų XXI olimpiada įvyko Monrealyje. Atsižvelgiant į technikos progresą, buvo svarbiausiame stadione pastatyti du didžiuliai teleekranai sulėtintam veiksmo pakartojimui, įrengtas plaukimo baseinas, kuriame plaukikai nesukelia bangų. Olimpinė ugnis iš Atėnų, panaudojant dirbtinį žemės palydovą, lazeriu per nepilną sekundę transliuota į Otavą, suliepsnojo aukure prieš Parlamento rūmus. Iš ten šventąją ugnį 500 km 500 bėgikų nešė fakelu į Monrealį.
XXII olimpinės žaidynės Maskvoje
Maskva, 1980 metai, XXII olimpinės žaidynės - pirmosios socialistinėje šalyje. Maskvos žaidynes sunku ir lyginti su prieš tai vykusiomis. Visas didžiulis olimpinis mechanizmas veikė darniai, be jokių sutrikimų, nors kai kas ir stengėsi, kad varžybos neįvyktų. Žaidynių proga buvo surengtas sąjunginis trijų turų konkursas, paskatinęs kurti įvairių žanrų vokalinius ir instrumentinius kūrinius, šlovinančius sportą, draugystę ir taiką. Tai buvo šiek tiek panašu į 779 m. prieš m.e. Nepaisant to, kad žaidynės vyko socialistinėje šalyje, į jas susirinko sportininkai iš visų penkių žemynų. Puikiuose sporto įrenginiuose dalyviai demonstravo puikius rezultatus.
XXIII olimpinės žaidynės Los Andžele
Po 52 metų miestas Los Andželas antrą kartą tapo olimpiniu. Žaidynėse dalyvavo rekordinis sportininkų skaičius, net 6802 atletai, tarp kurių ir 1625 moterys. Atvyko komandos iš 140 šalių, o SSRS ir dar 14 socialistinių šalių dėl politinių sumetimų nedalyvavo šiose žaidynėse.
XXIV olimpinės žaidynės Seule
XXIV olimpines žaidynes buvo siūloma rengti Pietų Korėjoje, Seule. Tačiau dauguma sporto ir politikos veikėjų tvirtino, kad tai nevykęs sprendimas. Dauguma šalių net neturėjo jokių diplomatinių ryšių su Pietų Korėja. Po 1983 metų įvykių, kai SSRS teritorijoje buvo numuštas korėjiečių lėktuvas, santykiai tarp šių šalių buvo ir taip jau pašliję, be to žaidynių rengimui Seule nepritarė ir Šiaurės Korėja bei Kuba. Tačiau nepaisant visų nesutarimų į XXIV olimpiadą suvažiavo 8473 atletai iš 159 šalių. Šių žaidynių lygis buvo nepaprastai aukštas, pasiekti 104 olimpiniai rekordai, iš kurių 30 viršijo pasaulio rekordus. Šiose žaidynėse buvo daug įdomių, ypatingų sportininkų.
XXV olimpinės žaidynės Barselonoje
Barselona daugiau kaip 60 metų laukė savo eilės rengti olimpines žaidynes. Taigi 1992 metų XXV olimpinių žaidynių rengimas buvo patikėtas Ispanijai. Tai buvo daugiausiai dalyvių sukvietusios (9368 atletai) ir pačios ramiausios žaidynės. Įspūdingas šiose žaidynėse buvo olimpinės ugnies įžiebimas. Ją įžiebė speciali liepsninga strėlė, kurią tiksliai iššovė iš lanko ispanų šaulys Rebolas, 1988 metų parolimpinių žaidynių bronzos laimėtojas, nuo vaikystės prikaustytas prie vežimėlio.
XXVI olimpinės žaidynės Atlantoje
1996 metais XXVI olimpinės žaidynės buvo surengtos Atlantoje (JAV). Kiekvienų olimpinių žaidynių atidarymo šventė - įsimintinas įvykis.
Moterų dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Anos žaidynės daug kuo skyrėsi nuo dabartinių, ypač vykusios 1900-aisiais, kai olimpinės tradicijos dar tik formavosi. Paryžius prisidėjo formuojant tas tradicijas. Pavyzdžiui, 1900 m. žaidynėse pirmą kartą dalyvavo moterys ir netrukus tapo neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip.
Paryžius - olimpinių žaidynių gimtinė
Nors pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės 1896 m. įvyko Atėnuose, renginio gimtine galima vadinti ir Paryžių. Būtent Prancūzijos sostinėje 1894 m. birželį įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas (IOC). Atidavus duoklę Atėnams, P. de Kubertenas perėmė IOC prezidento postą ir prasidėjo pasiruošimas antrosioms žaidynėms. Jos tapo 1900 m. Paryžiuje vykusios pasaulinės parodos dalimi.
1900 m. olimpinės žaidynės Paryžiuje: chaosas ir naujovės
Ar antrasis olimpinis blynas buvo sėkmingas? Sunku pasakyti. Žaidynėse netrūko chaoso, jos truko nuo gegužės 14 d. iki spalio 18 d., taigi - beveik pusmetį. IOC skelbia, kad vyko 19-os sporto šakų varžybos. Taip skelbiama dabar, o žaidynių metu niekas labai neskirstė, žaidynės čia ar ne. Pavyzdžiui, vyko oro balionų, žvejybos, ugniagesių varžybos, automobilių, motociklų ir net balandžių lenktynės. Dabar jos nėra oficialiai pripažįstamos 1900 m. žaidynių programos dalimi. Dalis varžybų dalyvių net nežinojo, kad dalyvauja olimpinėse žaidynėse. Pripažįstama, jog organizacija buvo prasta. „Stebuklas, kad olimpinis judėjimas išgyveno šią šventę", - vėliau pripažino P. de Kubertenas.
Kitaip nei šiais laikais, nebuvo atidarymo ir uždarymo ceremonijų. Vienai komandai galėjo atstovauti skirtingų valstybių piliečiai, pasitaikydavo ir visiškų prašalaičių. Pavyzdžiui, Nyderlandų irkluotojų įgulai pritrūko vairininko ir jie pasikvietė atsitiktinai pasipainiojusį berniuką prancūzą. Olandai laimėjo, berniukas nusifotografavo apdovanojimų ceremonijoje ir dingo.
Juokai juokais, tačiau Paryžiaus žaidynėse, palyginti su Atėnų, buvo didelis žingsnis į priekį bent jau kiekybine prasme. Dalyvavusių šalių skaičius išaugo nuo 14 iki 26, sporto šakų - nuo 9 iki 19, rungčių - nuo 43 iki 95, sportininkų - nuo 241 iki 1226. Tiesa, daugiau nei pusė dalyvių (720) buvo prancūzai. Tarp dalyvių buvo 22 moterys, o tai - svarbus pokytis. Atėnų olimpinėse žaidynėse rungėsi tik vyrai. IOC tinklalapyje teigiama, kad pirmiausiai moterys dalyvavo kroketo varžybose. Ši garbė atiteko prancūzėms - madam Broi (Brohy) ir madmuazelei Onjė (Ohnier). Pirmąja moterimi olimpine čempione tapo JAV gimusi, bet Šveicarijos buriavimo komandai atstovavusi grafienė Elena de Purtalė (Helene de Pourtales). Asmeninėje rungtyje pirmoji čempionė buvo britė tenisininkė Šarlotė Kuper (Charlotte Cooper).
Daugiausiai apdovanojimų susišlavė lengvaatletis iš JAV Alvinas Krencleinas (Alvin Kraenzlein). Valstybių įskaitoje užtikrintai pirmavo Prancūzija, pelniusi 102 apdovanojimus - 27 aukso, 38 sidabro ir 37 aukso. Sakyti, kad pelnė 102 medalius, būtų nevisai teisinga, nes medalius gavo tik dalies sporto šakų dalyviai. Kiti buvo apdovanoti kitaip, pavyzdžiui, taurėmis - 1900 m. vienodų standartų nebuvo ir čia. JAV komanda iškovojo 48 apdovanojimus - 19 aukso, 14 sidabro ir 15 bronzos.