Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš įdomiausių Šerloko Holmso dedukcijos atvejų, remdamiesi Arthuro Conano Doyle'io knygos „Užrašai apie Šerloką Holmsą“ fragmentais. Šerlokas Holmsas, garsėjantis savo nepaprastais dedukciniais įgūdžiais, net iš smulkiausių detalių gali nustatyti žmogaus profesiją, charakterį ir netgi jo gyvenimo aplinkybes. Šįkart dėmesio centre - pamiršta lazda, kuri tampa raktu į daktaro Džeimso Mortimerio asmenybę ir ateinančius įvykius.
Lazda kaip Informacijos Šaltinis
Vieną rytą ponas Šerlokas Holmsas, kuris keldavosi labai vėlai, sėdėjo prie stalo ir valgė pusryčius. Daktaras Vatsonas stovėjo ant kilimėlio palei židinį ir vartė lazdą, kurią vakar buvo pamiršęs svečias. Tai buvo graži stora palmės medžio lazda su bumbulu ant galo. Po pat bumbulu buvo plati, kokio colio sidabrinė plokštelė su išgraviruotais žodžiais: „Karališkosios medikų kolegijos nariui Džeimsui Mortimeriui nuo draugų iš ČKL“ ir data „1884“. Ši lazda, atrodytų, paprastas daiktas, tačiau Holmso akimis ji tampa vertingu informacijos šaltiniu.
Holmsas, atidžiai apžiūrėjęs lazdą, pastebėjo, kad ji yra nunešiota, o tai jam leidžia daryti prielaidą, kad jos savininkas - ne miesto gydytojas. Jis atkreipė dėmesį į įrašą „Nuo draugų iš ČKL“. Vatsonas, stebėdamas Holmso dedukcijas, sušuko: „Dievaži, Vatsonai, jūs pranokstate save! Turiu pasakyti, kad visą laiką, aprašinėdamas kuklius mano darbus, jūs nepakankamai vertinate savo paties sugebėjimus. Gal pats ir nešviečiate, bet esate šviesos laidininkas. Kai kurie žmonės, patys nebūdami genialūs, turi nuostabią galią įžiebti genialių minčių kitiems.“
Dedukcijos Meistriškumas
Holmsas paėmė lazdą Vatsonui iš rankų ir ją nužvelgė. „Įdomu, nors ir ne kažin kas, - pasakė jis, vėl grįžęs į savo mėgstamą sofos kampą. - Ant lazdos yra pora žymių.“ Vatsonas pasidomėjo, ko jis nepastebėjo. Holmsas atsakė: „Deja, brangusis Vatsonai, didesnė jūsų išvadų dalis yra klaidinga. Sakydamas, kad mane įkvepiate, aš, prisipažįstu, turėjau galvoje štai ką: jūsų klaidos dažnai man padeda rasti tiesą. Tačiau šį kartą nelabai teapsirikote. Tas žmogus tikrai yra kaimo gydytojas.“
Holmsas teigė, kad "ČKL" reiškia "Čering Kroso ligoninę". Jis svarstė, kokia proga labiausiai tinka įteikti tokią dovaną. Jo nuomone, draugai galėjo susidėję padovanoti lazdą kaip palankumo ženklą, kai daktaras Mortimeris išėjo iš ligoninės, nusprendęs verstis privačia praktika. Jis spėjo, kad tarnyba miesto ligoninėje buvo iškeista į praktiką kaime.
Taip pat skaitykite: Parkūras: sportas ir filosofija
Holmsas atkreipė dėmesį, kad daktaras Mortimeris nebuvo ordinarinis ligoninės gydytojas, nes tokias pareigas gali gauti tik gerą praktiką Londone turintis žmogus, o šitoks į kaimą nevažiuos. Jis spėjo, kad Mortimeris galėjo būti kuratorius, gyvenantis ligoninėje - ne ką geriau už praktikantą. Iš ligoninės jis išėjo prieš penkerius metus - data yra ant lazdos.
Daktaro Mortimerio Identifikavimas
Vatsonas iš nedidelės savo lentynos su medicinos knygomis išsiėmė medicinos žinyną ir susiieškojo reikiamą pavardę. Mortimeriai buvo keli, bet tuoj radau tą, kuris galėjo būti mūsų svečias. Mortimeris, Džeimsas, Karališkosios medikų kolegijos narys nuo 1882 m. Grimpenas, Dartmuras, Devonas. 1882-1884 m. Čering Kroso ligoninės kuratorius. Apdovanotas Džeksono premija lyginamosios patologijos srityje už straipsnį „Ar liga ne atavizmo reiškinys?“ Švedijos patologų draugijos narys korespondentas. Parašė straipsnius: „Atavizmo anomalijos“ („Lancetas“, 1882 m.), „Ar mes progresuojame?“ („Psichologijos žurnalas“, 1883 m. kovo mėn.).
Holmsas šelmiškai šypsodamasis tarė: „Nė žodžio apie jokią ložę, Vatsonai, bet jis kaimo gydytojas, kaip jūs labai įžvalgiai pasakėte. Vadinasi, mano spėta teisingai. O būdvardžius, jeigu gerai prisimenu, sakiau tokius: malonus, ne garbėtroška ir išsiblaškęs.“
Šuns Pėdsakai
Holmsas pastebėjo, kad šuo paprastai neša lazdą paskui šeimininką. Kadangi lazda gana sunki, jis laiko ją tvirtai įsikandęs per vidurį, ir dantų žymės aiškiai matyti. Šuns nasrai, kaip galima spręsti iš atstumo tarp dantų žymių, jam rodos, yra per dideli terjerui ir per maži mastifui. Tai galėtų būti… Sulig tais žodžiais jis pakilo, perėjo per kambarį ir sustojo lango nišoje.
„Labai paprastai: matau tą šunį prie pat mūsų slenksčio, o štai ir jo šeimininkas skambina. Būkite geras, Vatsonai, neišeikite. Judu esate profesijos broliai, ir man gali prireikti jūsų pagalbos. Ši akimirka, Vatsonai, lemtinga. Girdite žingsnius ant laiptų? Jie įeis į jūsų gyvenimą, tik nežinia, ką atneš - gėrį ar blogį…“
Taip pat skaitykite: Riedlentės priežiūros gidas
Daktaro Mortimerio Vizitas
Netrukus pasirodė ir pats daktaras Džeimsas Mortimeris. Mūsų svečio išvaizda mane nustebino, nes tikėjausi pamatyti tipišką kaimo gydytoją. Jis buvo labai aukštas ir laibas, ilga nosimi; ta nosis nelyginant snapas kyšojo tarp pilkų skvarbių, arti viena prie kitos esančių akių, kurios žybčiojo pro akinius auksiniais rėmeliais. Apsirengęs kaip dera jo profesijos žmogui, tik gana nevalyvai: švarkas nešvarus, kelnės apspurusios. Pakumpęs, nors dar jaunas, galva kiek atsikišusi į priekį, o veidas švyti gerumu.
„Tai laimė! - tarė jis. - Jokiu būdu negalėjau prisiminti, ar palikau čia, ar laivininkystės kontoroje.“ Jis paaiškino, kad lazda jam buvo įteikta nuo keleto ten dirbančių draugų. Holmsas atsakė: „Kaip blogai! Tik todėl, kad sugriovėte mūsų prielaidas.“ Mortimeris patvirtino, kad vedė ir išėjo iš ligoninės, drauge žlugo ir visos viltys pasidaryti konsultantu.
Mortimeris prisipažino, kad jis tik kuklus Karališkosios medikų kolegijos narys. Jis teigė, kad nėra mokslininkas, o tik renka kriaukleles pažinimo vandenyno pakrantėse. Jis pasakė Holmsui, kad jis nepaprastai įdomus ir visai nesitikėjo, kad jo kaukolė tokia pailga ir taip gerai išsivystę antakių lankai. Jis netgi paprašė leisti jam pačiupinėti jo viršugalvio kaulą, teigdamas, kad jo kaukolės kopija galėtų puošti bet kurį antropologijos muziejų.
Kreipimasis į Šerloką Holmsą
Daktaras Mortimeris paaiškino, kad atėjo pas Šerloką Holmsą, nes susidūrė su labai rimta ir nepaprasta problema, o pats, turiu prisipažinti, nesu praktiškas žmogus. Jis pabrėžė, kad Holmsas yra vienintelis praktikas, kurį pripažįsta visi.
Mortimeris išsitraukė rankraštį iš priešakinės kišenės ir pasakė, kad šitą giminės dokumentą jam patikėjo seras Čarlzas Baskervilis, kurio staigi ir tragiška mirtis prieš trejetą mėnesių taip sujaudino visą Devono grafystę. Jis pridūrė, kad serui Čarlzui jis buvo ne tik gydytojas, bet ir draugas. Šis žmogus buvo stiprios valios, sumanus, praktiškas ir, kaip aš, ne itin lakios vaizduotės.
Taip pat skaitykite: Futbolo bilietai „Camp Nou“
Baskervilių Šuns Legenda
Mortimeris papasakojo apie Baskervilių šunį, teigdamas, kad tiesioginis Hugo Baskervilio palikuonis, girdėjęs tą atsitikimą iš savo tėvo, o šis iš savojo, dabar jį užrašo, nes tvirtai tiki, jog viskas taip ir buvo, kaip čia pasekta. Jis nori, kad vaikai jo patikėtumėt, jog tas pats Teisėjas, kuris mus baudžia už nuodėmes, gali maloningai jas atleisti, ir jog nėra tokio sunkaus prakeikimo, iš kurio maldomis bei atgailavimais išsivaduoti negalėtume.
Jis papasakojo istoriją apie Hugą Baskervilį, kuris didžiojo sukilimo metu valdė Baskervilių dvarą ir buvo didžiausias pabalda, šventvagis ir bedievis. Hugas pamilo vieno jomeno dukterį, tačiau jaunoji mergelė jo vengė. Hugas su kokiais penkiais smarkiausiais nedorėliais įsėlino į tos mergelės namus ir ją pasigrobė. Parsivežė ją į dvarą ir viršuj kambaryje uždarė, o pats su bičiuliais lėbavo.
Mergelė pabėgo, o Hugas, tarytumei velnias apsėstas, prisiekė, kad savo kūną ir sielą piktosioms dvasioms atiduos, jei tik tą mergšę atgaus. Vienas iš girtautojų sušuko, kad ją reikia šunimis užpjudyti. Netrukus trylika raitelių nusivijo bėglę.
Porą mylių nujoję, jie užtiko piemenį, kuris pasakė, kad ir vargšę mergaitę, ir iš paskos lekiančius šunis matė. Netrukus raiteliai iš baimės nustėro, nes pasigirdo kanopų bildesys ir pro juos visa apsiputojusi juodoji kumelė pralėkė be raitelio. Vijikai per raistą jojo toliau ir pagaliau pamatė šunis.
Čia, mėnulio skaisčiai nušviesta, gulėjo vargšė mergelė, mirusi iš baimės. Tačiau ne ją pamačius ir ne Hugą Baskervilį, negyvą gulintį netoliese, tiems trims velnio neštiems smarkuoliams plaukai pasišiaušė. Užsilipęs ant Hugo, jam gerklę draskė kažkoks bjaurus padaras, didžiulis juodas žvėris, panašus į šunį, bet tokio didumo, kokio nė vienam mirtingajam nebuvo regėti tekę. Vyrams žiūrint, tas žvėris dar gabalą gerklės Hugui Baskerviliui išplėšė ir į juos kruvinus nasrus ir blyksinčias akis atsuko; šie persigandę suriko ir, kiek arkliai įkabina, klykdami per raistą nulėkė.
Tokia tad yra sakmė apie šunį, kuris nuo to laiko mūsų giminei daug negandų yra atnešęs. Mortimeris užrašė ją todėl, kad žinomi dalykai mums neatrodo tokie baisūs kaip užuominos ir spėliojimai. Jis teigė, kad Baskervilių giminės ne vienas yra liūdnai savo dienas baigęs staigios, baisios ir paslaptingos mirties ištiktas.
Sero Čarlzo Baskervilio Mirtis
Mortimeris papasakojo apie neseną sero Čarlzo Baskervilio mirtį. Tai šių metų birželio keturioliktos dienos „Devono grafystės kronika“. Mano draugas kiek pasilenkė į priekį jau susidomėjęs. Visa Vidurinė Devono grafystė liūdi, staiga mirus serui Čarlzui Baskerviliui, galėjusiam būti liberalų partijos kandidatu nuo mūsų grafystės per būsimus rinkimus.
Nors Baskervilių dvare seras Čarlzas apsigyveno dar palyginti neseniai, už nuoširdumą ir dosnumą jį mylėjo ir gerbė visi, kam tik teko su juo susidurti. Šiais praturtėjėlių laikais malonu, kai senos, kadaise puikiai gyvavusios giminės palikuonis geba pats susikrauti turtą ir jį panaudoja grąžinti prarastai giminės didybei. Mes žinome, kad seras Čarlzas Pietų Afrikoje vykdė stambias pinigines operacijas. Nelaukdamas, kaip daro daugelis, kol laimė nuo jo nusigręš, jis pasielgė išmintingai: realizavo savo turtą ir su juo grįžo į Angliją.
Baskervilių dvare jis teišgyveno dvejus metus, bet jau visi žinojo, kokie didžiuliai buvo jo užmojai ir planai, kuriuos įgyvendinti sutrukdė mirtis. Vaikų jis neturėjo ir viešai buvo pareiškęs norą, kol dar gyvas, remti savo tėvynainius, tad ne vienas šio krašto gyventojas aprauda ankstyvą jo mirtį kaip savo nelaimę.
Negalima pasakyti, kad sero Čarlzo Baskervilio mirties aplinkybės ištirtos iki galo, tačiau to, kas paaiškėjo, užtenka paneigti gandams, susijusiems su apylinkėje pasklidusiu įtikėjimu. Seras Čarlzas buvo našlys ir, galima sakyti, gana keisto būdo. Nors ir labai turtingas, gyveno paprastai ir kukliai, tarnų viso labo dvare tebuvo vyras ir žmona Berimoriai - vyras ėjo vyresniojo liokajaus pareigas, o žmona - ekonomės.
Iš jų ir velionio draugų parodymų matyti, kad sero Čarlzo sveikata pastaruoju metu buvo pablogėjusi - jis sirgo širdies liga, kuri pasireikšdavo veido spalvos pakitimais, dusuliu ir gana smarkiais nervinės depresijos priepuoliais. Mirties aplinkybės paprastos. Kas vakarą prieš miegą seras Čarlzas Baskervilis eidavo pasivaikščioti po garsiąją Baskervilių dvaro kukmedžių alėją. Berimorių parodymu, toks buvęs jo įprotis. Birželio ketvirtąją seras Čarlzas pareiškė ketinąs rytojaus dieną važiuoti į Londoną ir liepė Berimoriui sudėti lagaminą. Tą vakarą jis kaip paprastai išėjo į alėją, kur vaikščiodamas surūkydavo cigarą. Ir nebegrįžo.
Berimoris, dvyliktą valandą pamatęs, kad vestibiulio durys dar neužrakintos, išsigando ir užsidegęs žibintą išėjo šeimininko ieškoti. Dieną lynota, todėl sero Čarlzo pėdsakai ant tako buvo aiškūs. Ties viduriu alėjos yra varteliai į raistą. Kaip nustatyta, seras Čarlzas kurį laiką prie jų pastovėjo, paskui nuėjo toliau. Neišaiškinta viena aplinkybė. Berimoris sako, kad nuo vartelių sero Čarlzo pėdsakai pasikeitė.
tags: #kaip #vadinasi #raudonasis #biliardo #kamuolys