Boksas - tai daugiau nei tik sportas. Tai - istorija, tradicijos ir vyriškumo išbandymas. Ši kovinio sporto šaka, kurioje du vienodos svorio kategorijos atletai kovoja tik kumščiais, turi gilias šaknis, siekiančias Antikos laikus. Boksas - viena seniausių kovinio sporto šakų, pagal senumą nusileidžianti tik imtynėms, buvo įtrauktas į senovės Graikijos olimpinių žaidynių programą. Šiame straipsnyje panagrinėsime bokso istoriją, taisyklių raidą ir svarbiausius įvykius Lietuvoje bei pasaulyje.
Bokso Ištakos: Nuo Kumštynių iki Olimpinių Žaidynių
Bokso pirmtakas buvo kumštynės. Dar 4 tūkst. metų prieš Kristų Egipte rastose iškasenose pavaizduotos kumštynių kovos. Vėliau per Kretą kumštynės pasiekė Graikiją. Pasak legendos, bokso pradininku šioje šalyje laikomas jūrų Dievo Poseidono ir nimfos Melijos sūnus Amikusas, kuris neišleisdavo iš šalies nė vieno atvykėlio, prieš tai su pastaruoju neišmėginęs jėgų kumštynėse. Daugeli savo varžovų jis tiesiog užmušdavo vienu kumščio smūgiu. Jau Homero „Iliadoje“ aptinkamas kumštynių aprašymas, kurios senovės graikų visuomenėje buvo fizinio auklėjimo dalis. Tačiau sportu kumštynės tapo tik senųjų olimpinių žaidynių dėka.
Senovės graikų boksininkai naudodavo pirštines ir apsivyniodavo rankas žemiau alkūnių, tačiau kovodavo nuogi. Boksas buvo glaudžiai susijęs su senoviniu pankrationu, kuriame be smūginės technikos buvo įtraukti ir imtynių veiksmai, nors ir bokse dalis imtynių technikos buvo naudojama, buvo nedraudžiami įvairūs metimai. Nepaisant minimalių apribojimų, bokso kovos dažnai baigdavosi mirtimi, nes smūgiuoti buvo leidžiama ne tik kumščiais, bet ir galva, kojomis, alkūnėmis. Kovos neturėdavo laiko apribojimų, tęsdavosi tol, kol vienas boksininkų nebepajėgdavo kovoti.
Senovės Bokso Taisyklės ir Ypatumai
Senovės kumštynininkai mūvėjo odines „pirštines“ (odos diržtai), suteptas gyvulių taukais. Senovės sportininkai treniruotėms jau naudojo „maišus“, odines kepuraites ir net odinę dantų apsaugą. Tačiau tuo metu kovotojų niekas neskirstė į svorio kategorijas. Buvo kovojama dėl „absoliutaus čempiono“ vardo tol, kol vienas iš varžovų nebegalėdavo priešintis arba pasiduodavo. Be to, nebūdavo raundų. Jei po keleto valandų kovos nugalėtojas nepaaiškėdavo, abu kovotojai būdavo išsekę, nugalėtoją lemdavo šiuolaikinio futbolo „pendelis“. Būdavo traukiami burtai, kam pirmam teks smūgiuoti į nesiginantį varžovą. Smūgiuodavo tik į galvą, nes smogti į kitą vietą buvo laikoma „neetiškà“. Ir apskritai kovos metu būdavo smūgiuojama tik į galvą. Vyrai kovodavo nuogi, todėl moterims stebėti varžybas buvo draudžiama - grėsė net mirties bausmė, „nusikaltėlį“ numetant nuo aukštos uolos. Vėliau, kai kovotojai pasipuošė speciale apranga, draudimas buvo atšauktas.
Kumštynės į olimpiadų programą buvo įtrauktos tik 23-ose žaidynėse 688 m. prieš Kristų. Pirmuoju olimpiniu čempionu tapo graikas Onomastas, kuris ir įvedė pirmąsias olimpines kumštynių taisykles. 41-oje olimpiadoje jau „boksavosi“ ir paaugliai. Vėliau olimpinėse žaidynėse leista dalyvauti ne vien graikams. Senovės olimpinių žaidynių nugalėtojai būdavo materialiai aprūpinami iiki gyvenimo pabaigos, gimtame mieste jiems buvo statomi paminklai, o pralaimėję gaudavo taurę.
Taip pat skaitykite: Karių bokso čempionato apžvalga
Kai kurie senovės kumštynininkų pasiekimai tiesiog stulbina. Pavyzdžiui, Teagenas iš Tazoso per 20 savo karjeros metų turėjo net 1425 oficialias kovas! Tiesa, kitur tvirtinama, kad 1425 susitikimus jis laimėjo. Daugelis kumštynininkų - Tagenas, Jufimas, Glaukas, Kleitomakas (jie buvo 185 - 195 cm. ūgio ir svėrė nuo 86 iki 106 kg.) ir kiti - tapo legendomis, nusipelnę didžiulės šlovės. Jų statulas garbindavo kaip dievų. Net ketveriose (60, 61, 62, 63) olimpinėse žaidynėse laimėjo Tisandrosas iš Nakoso (Sicilija). Kitas garsus olimpinis kumštynių čempionas Podedamas buvo 206 cm. ūgio ir svėrė 136 kg. Jis sulaikydavo trijų arklių traukiamas vežėčias. Kartą, kovodamas ssu trimis atletais, visus juos užmušė.
Iš Graikijos kumštynės atkeliavo į Romą. Čia labiausiai išgarsėjo Melanskomesas, kuris panaudojo labai įdomią kovos taktiką. Susitikimo pradžioje jis išvis nesmūgiuodavo, o ištiesdavo rankas pirmyn ir taip neprisileisdavo varžovo. Smūgiuoti pradėdavo tada, kai varžovas nesėkmingai puldamas, pavargdavo ir netekdavo jėgų. Kumštynes mėgo romos imperatoriai. Tarp senovės romėnų iš pradžių buvo paplitusios graikų kumštynės. Tačiau, romėnai žiūrovai iš savo gladiatorių reikalavo kraujo, todėl graikiška pirštinė buvo „rekonstruota“, joje ėmė naudoti vis daugiau metalo. o žaloti.
394 m. prieš Kristų imperatorius Feodosijus uždraudė olimpines žaidynes. Po barbarų antpuolio žlugo Romos imperija, dingo ir bet kokios žinios apie kumštynes.
Bokso Raida: Nuo Anglijos Iki Kvinsberio Taisyklių
Anglijoje kumštynėmis, kurios vėliau tapo boksu su pirštinėmis, pradėta užsiiminėti XVII a. Dar ankščiau šiuo „sportu“ pradėta užsiiminėti Rusijoje. Pirmieji užrašai apie kumštynes Rusijoje aptinkami jau XI a. metraščiuose. Pirmiausia į kovą stodavo paaugliai (13-16 m.), po to jaunuoliai (17-19 m.), jaunimas (20-24 m.) ir vyrai (25 m. ir vyresni). Vis dėlto pagrindiniai „tikrojo“ bokso pradininkai - anglai. Pirmieji duomenys apie bokso kovas siekia 1681 metų pradžią. Atsirado žmonių, kurie bokso pradėjo mokyti specialiose mokyklose.
1719 m. Vienas iš jų - puikus fechtuotojas Džeimsas Figas (1695 - 1734) - tapo Anglijos čempionu. Jis vadinamas ir pirmuoju pasaulio čempionu, nes kitose šalyse besiboksuojančių tuo metu dar nebuvo. Tai buvo aukštas pagal to meto standartus (183 cm), 84 kg. sveriantis atletas. Jis įsteigė savo vardo bokso akademiją. Kiti istorikai neigia, kad D. Figas yra šiuolaikinio bokso pradininkas. Jie tvirtina, kad tikruoju bokso pradininku reikėtų laikyti italų šventiką Bernardiną, kuris teisėjaudavo boksininkų kovoms pagal tuo metu galiojusias taisykles. Dar 1200 m. Dvasiškasis tėvas Bernardinas pasisakė prieš dvikovas, naudojant šaltą ginklą. Jis įtikino savo karštakošius tėvynainius, kad geriau kovoti kumščiais, o ne kardais. Kumštynės ypač patiko jaunimui.
Taip pat skaitykite: Kauno sporto halės bokso aistros
Anglijos čempionu D. Figas buvo 1719 - 1724 ir 1725 - 1730 metais. 1724 metais jis pralaimėjo Nedui Satonui, tačiau po metų atsirevanšavo. Tik nuo 1743 m. imta naudotis tam tikromis taisyklėsmis, kurių autorius buvo D. Figo mokinys Džeimsas brautonas, pats tapęs Anglijos (vėliau - ir Didžiosios Britanijos) čempionu 1743 - 1750 metais. Pagal „Brautono taisykles“ boksininkų dvikova vykdavo jau kvadratinės formos aikštelėje ant pakylos arba tiesiog ant žolės, apjuostos virvėmis. Teisėjus išrinkdavo prieš kovą ir jie likdavo už ringo. Tai buvo „prizinis boksas“, nes buvo kovojama dėl pinigų, kuriuos skirdavo organizatoriai arba žiūrovai. Jei po smūgio vienas iš kovotojų nugriūdavo, būdavo skelbiama 30 sek. pertrauka, per kurią sekundantas savo kampe galėdavo padėti sportininkui. Jei po 30 sek. boksininkas negalėdavo tęsti kovos, jis pralaimėdavo. Kai kada raundai tęsdavosi labai trumpai, o kai kada - po valandą ir ilgiau. Nugalėtojas gaudavo du trečdalius dalyviams skirtų pinigų. Buvo draudžiama mušti varžovą, stovintį ant kelių, o juo labiau - gulintį. Taip pat buvo draudžiama griebti už rūbų, plaukų, kojų, smūgiuoti žemiau juosmens. Dvikova vykdavo, kol vienas iš kovotojų nebegalėdavo tęsti susitikimo.
Tokiu atveju kovos vykdavo slapčia, o už tokių nelegalių mačų rengimą boksininkai, jų vadovai ir teisėjai patekdavo į kalėjimą, jei nespėdavo išsibėgioti ir pasislėpti. D. Anglijoje buvo daug gerų boksininkų, tarp kurių ypač išsiskyrė Danielis Mendoza. 1792 m. jis iškovojo čempiono vardą, nors svėrė tik 72 kg. ir buvo 171 cm. ūgio. Laikoma, kad D. Mendoza padėjo mokslinius bokso pagrindus, sukūrė puolimo ir gynybos veiksmų sistemą, nepasitikėdamas vien tik jėga. Nors buvo daug lengvesis ir mažesnis nei daugelis jo varžovų, jis įveikdavo pastaruosius. D. Mendozos vardas tampriai susijęs su Džono Džeksono (181 cm., 91 kg.) vardu. Pastarasis boksininkas trečioje kovoje savo gyvenime susitiko su D. Mendoza ir nugalėjo jį.pasigavęs už ilgų plaukų ir sudavęs daugybę triuškinančių smūgių. Po to Dž. Džeksonas atidarė mokyklą Londone, kurioje mokydavo aukštuomenę bokso. Tarp jo mokinių buvo lordas Baironas. D. Įdomu, kad daugelis kovotojų, nepaisant daugybės plikais kumščiais gautų smūgių, liko visą gyvenimą sveiki ir nugyveno ilgą gyvenimą.
Kvinsberio Taisyklės: Bokso Standartizacija
Praėjus šimtmečiui po „Brautono taisyklių“ pasirodymo, jos vėl buvo pakeistos, tačiau daugiausia pakeitimų 1867 m. pasiūlė markizas Kvinsberis. Svarbiausia, jis griežtai pareikalavo, kad atletai boksuotųsi su pirštinėmis, roundas truktų tris minutes. „Kvinsberio taisyklės“ galutinai buvo pripažintos tik 1872 m. O tikrasis „Kvinsberio taisyklių“ autorius buvo.Džonas Grehemas Èembersas, vienas iš Londono atletų klubo narių. Siekdamas įgyvendinti savo įdėją, jis kreipėsi į garsų rėmėją Kvinsberio markizà Džona Doltą Duglą, kuris sutiko padėti. Jis ir pasirašė po naujomis bokso taisyklėmis, kurių dauguma punktų tebegalioja ir dabar. Kovoti buvo leidžiama tik su bosko pirštinėmis, kurios svėrė nuo 2 iki 5 uncijų (1 uncija - 28,23 g.). Paskutinë „plikų kumščių“ kova įvyko 1889 m. liepos 8d. tarp amerikiečio D. Salivano ir D. Kilreno dël JAV čempiono vardo.
Bokso Įtraukimas į Olimpines Žaidynes
1881 m. Anglijoje buvo įkurta pirmoji pasaulyje mėgėjų boksininkų asociacija. Jau tada mėgėjų boksininkų taisyklės skyrėsi nuo profesionalų. XIX a. pabaigoje, atgimus olimpinėms žaidynėms, buvo tikimasi į žaidynių programą įtraukti ir boksą, tačiau tai pavyko padaryti tik 1904 m., kai Sent Luise (JAV) vyko III olimpinės žaidynės.Tam didelės įtakos turėjo tai, kad už boksą „užsistojo“ rašytojai Džekas Londonas ir Bernardas Ðou. Varžybos vykdavo septyniose svorio kategorijose, be to, nugalėtojams buvo leidžiama išmėginti jėgas ir su aukštesnės svorio kategorijos čempionu.
Boksas Lietuvoje: Nuo Pirmųjų Varžybų Iki Olimpinių Medalių
Boksas kaip sportas į Lietuvą atkeliavo vėliau nei pas mūsų kaimynus Carizmas, uždraudęs mums „raštą ir druką“ bei noredamas lietuvius nutautinti, nesirūpino jų fizine būkle. Buvo draudžiamas kurti ne tik kultūrines, bet ir sporto organizacijas. Liaudyje boksas buvo žinomas nuo neatmenamų laikų iir vadinamas kumštynėmis.
Taip pat skaitykite: Kariu bokso turnyro istorija
Žinoma, kad jas buvo bandyta suorganizuotui 1919 m., tačiau, neturint geresnių boksininkų, specialistų, sąlygu - bandymas nepavyko. Vis dėlto 1923 m. Gruodžio 29-30d. per Lietuvos dviratininkų sąjungą (LSD) sunkiosios atletikos pirmenybes KKaune buvo surengtos pirmosios oficialios bokso varžybos. Jų organizatorius ir siela buvo Steponas Darius. Be to, jis ir teisėjas ir treneris. Ne veltui vadinamas Lietuvos bokso tėvu. Varžybose dalyvavo penki boksininkai. V.Byla su bokso susipažino gyvendamas Anglijoje ir tapo nugalėtoju. Pirmasis Lietuvos čempionatas 1925m. Pirmą kartą Lietuviai išvyko į olimpiadą kuri vyko Amsterdome išvyko du boksininkai kurie pralaimėjo, tai K.Markevičius ir J.Vinča.
Bokso Populiarumas ir Apsaugos Priemonės
Boksas nuo senu senovės yra pamėgta vyrų sporto šaka todėl visus traukia išmeginti jėgas vienas su kitu kumščiais. Bokse kuo toliau tuo daugiau naudojamos geresnės apsaugos priemones, kad kuo mažiau žalotų vienas kitus. Tai pirštines, šalmai, dantų apsaugos, elastiniai bintai. Bokso salėje bailiams nera vietos nes ilipęs i ringą turi parodyti ka moki ir nebijoti suduoti. Nera vien svarbu mušti smūgius ir pataikyti svarbu taisyklingai juos atlikti tiksliai ir kuo geriau, gerai judėti, reaguoti kuo geriau kad galetum apsiginti ar išsisukti is smūgiu, gera gynyba labai svarbu apsiginti nuo stipriu smūgiu.
Bokso Populiarumo Sumažėjimas ir Ateities Perspektyvos
Boksą šiuo metu pamirštas, nepopuliarus, o buvo tokie laikai, kai boksas Lietuvoje buvo populiarus kaip šiuo metu krepšinis ttada salės knibždejo pilnos žmoniu. Sportuodavo daugelis jaunuoliu, kurie įrodynėdavo savo jėgas. I varžybas ateidavo pilnos salės žiūrovų. Tuo metu rezultatai budavo geri daug rodydavo sportininkai rezultatu. Šiuo metu boksas nepopuliarus mažai jaunuoliu ateina i bokso salę. Pasiekimai nėra tokie kokiu noretumėm, kad būtų geresni.
Pasipriešinimas Sovietiniam Režimui Bokso Ringuose
Lietuvoje liaudiškos kumštynės žinomos nuo seniausių laikų. Nors prieš karą boksuotasi daugiausiai su latviais ir estais, anapus Atlanto pasaulio sunkaus svorio čempionu tapo lietuvis Džekas Šarkey Žukauskas. Po karo Lietuvoje likę buvo boksininkai Misiūnas, Zaboras, Pastoras tapo treneriais. Šocikas vėliau taps Europos ir Tarybų Sąjungos spartakiadų čempionu, o jau 1949 metų liepą dvikova su „neįveikiamuoju“ rusu Nikolajumi Koroliovu sukėlė neregėtą ažiotažą. Stebėti finalo Kauno sporto halėje susirinko apie 20 tūkst. žiūrovų, dar maždaug 12 tūkst. būriavosi halės prieigose. Kitą dieną Nikolajaus Koroliovo pergalė anuliuota, 1949-ųjų SSRS bokso čempionato finalinė dvikova baigėsi „kovingomis lygiosiomis“. Buvo nuspręsta organizuoti atskirą keturių geriausių sunkiasvorių turnyrą, kurio nugalėtojas taps ir šalies pirmenybių nugalėtoju. Algirdas Šocikas laimėjo prieš du kovotojus, tačiau favoritų kovoje Koroliovas parodė visą savo patirtį ir didelę jėgą, o Algirdas buvo pavargęs ir pralaimėjo. Šociko įkvėpti 1954 SSRS čempionu tapo Ričardas Juškėnas (boksavosi dar su Šociku), 1956 metais Olimpinėse žaidynėse Melburne bronzos medalį iškovojo Romualdas Murauskas - Šocikas buvo jau jo treneris. 1964 metais olimpiadoje Tokijuje sidabras atiteko daugkartiniam TSRS čempionui Ričardui Tamuliui, o galų gale 1968 metais Mechike olimpiniu čempionu tapo Danas Pozniakas.
1960 m. liepos mėnesį vykusį bokso mačą tarp Kauno ir Taškento komandų, Uzbekijos SSR sportininkams palankiu teisėjų sprendimu nepatenkinti žiūrovai vėl sukėlė riaušes, kurias slopindami milicijos pareigūnai pradėjo šaudyti į orą. Teigiama, kad vienas žmogus buvo peršautas.
1949 m. liepos 10-15 d. Kauno sporto halėje vyko XV SSRS bokso čempionatas. Nors bokso turnyras vyko tragišku Lietuvai laikotarpiu, tebevykstant ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, pasibaigus Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacijai „Priboj“ (liet. - „Bangų mūša), siaučiant brutaliai, priverstinei žemės ūkio kolektyvizacijai, surengtos varžybos sulaukė didžiulio susidomėjimo. Per kelias čempionato dienas Kauno sporto halėje apsilankė apie 120−140 tūkst. žiūrovų. Finalinės Lietuvos atleto Algirdo Šociko ir daugkartinio SSRS bokso čempiono Nikolajaus Koroliovo dvikovos stebėti susirinko 20 tūkst. žmonių, dar apie 12 tūkst. Ilgus metus sovietiniame bokso ringe viešpatavęs, negailestingai varžovus traiškęs, dėl savo ypatingo galingumo Antrajame pasauliniame kare naudoto sunkiojo sovietinio tanko pavadinimu „KV“ („Kliment Vorošilov“) vadintas N. Koroliovas susidūrė su rimtu priešininku - vos prieš keletą metų treniruotis pradėjusiu perspektyviu Lietuvos atletu Algirdu Šociku. Po lygiaverčių varžovų dvikovos čempionato teisėjai atsidūrė aklavietėje. Pradžioje buvo paskelbta daugelio rungtynes stebėjusių specialistų tvirtinimu akivaizdų pranašumą turėjusio A. Šociko pergalė, vėliau nugalėtoju paskelbtas N. Koroliovas, o dar vėliau finalinės kovos rezultatai buvo anuliuoti.
Liepos 15 d. Beprecedenčiu Visasąjunginio kūno kultūros ir sporto komiteto sprendimu, XV SSRS bokso čempionato finalinė kova buvo pakartota Maskvoje ir ją laimėjo N. Koroliovas, tačiau tai buvo paskutinė „sunkiojo tanko“ pergalė prieš Lietuvos atletą ir paskutinis iškovotas SSRS čempiono titulas. Jaunas, veržlus A. Šocikas atsirevanšavo 1951 m., o vėliau prieš savo vieną svarbiausių varžovų laimėjo visas likusias kovas. Bendras 1948−1953 m. vykusių šių priešininkų akistatų ringe rezultatas - keturios A. Šociko, trys N. Koroliovo pergalės ir viena lygiosiomis pasibaigusi, Kauno sporto halėje 1949 m. liepos 14 d. Okupuotos Lietuvos gyventojų emocijų proveržis per XV SSRS bokso čempionatą laikytinas nepasitenkinimo sovietiniu režimu reiškimo per sporto varžybas eros pradžia.
1960 m. liepos mėnesį Kauno sporto halėje vyko bokso mačas tarp Kauno „Spartako“ ir Taškento „Spartako“. Tuo metu boksas buvo itin populiarus sportas, ir kovų ringe susirinko pasižiūrėti apie devynis tūkstančius žmonių. Teigiama, jog toks žiūrovų kiekis visiškai užpildė salę. Visų kovų metu tvyrojo įtampa. Karšta atmosfera susidarė jau nuo pat pirmosios dvikovos, o renginiui įsisiūbuojant aistros tik stiprėjo, žiūrovų minia skleidė vis didesnį garsą. Visgi nepasitenkinimo teisėjavimu kulminacija buvo pasiekta paskutinės kovos metu. Antanas Misevičius kovėsi 75 kg kategorijoje. Kaune susirinkę aistruoliai buvo įsitikinę, jog lietuvis dvikovą prieš Uzbekijos atstovą laimėjo. Vis dėlto teisėjai iš Uzbekijos pergalę skyrė saviškiui. Teisėjų sprendimas supykdė halėje buvusius žiūrovus. Vienas jų pribėgo prie uzbeko teisėjo ir jam spyrė. Bokso mače buvę milicininkai pripuolė prie smurtiniais veiksmais savo nepasitenkinimą teisėjo atžvilgiu išreiškusio aistruolio. Pastarąjį ginti ėmėsi draugai. Taip prasidėjo susistumdymas. Įsikarščiavusi minia po varžybų neskubėjo skirstytis. Aidėjo antisovietiniai šūkiai, žmonės patraukė į gatves. Halės prieigose stovėjęs saugumiečių sunkvežimis minios buvo nuverstas bei padegtas. Destrukcinių veiksmų imtasi ir halės tribūnų, kurios tuo metu tebuvo suolai, atžvilgiu, žmonės paprasčiausiai jas laužė. Tvyrojo chaosas, kurio išsigando varžybų dalyviai. Sportininkai, siekdami pasislėpti ir apsisaugoti, subėgo į persirengimo kabinas. Į įvykio vietą buvo iškviesti vidaus kariuomenės pulkai, ugniagesiai.
tags: #kariu #bokso #cempionatas