Visais laikais kariai turėjo pasižymėti tvirta kovine dvasia, ištverme, būti stiprūs ir gerai fiziškai pasirengę. Nuolatinis karinis fizinis rengimas ir sportas buvo ir yra svarbūs lavinant karių jėgą, greitį, koordinaciją, vikrumą. Šiame straipsnyje aptariama Lietuvos kariuomenės bokso čempionato istorija, pradedant tarpukario laikotarpiu ir baigiant dabartimi.
Bokso užuomazgos ir sunkūs laikai
Lietuvos bokso bendruomenė mini šios sporto šakos gyvavimo mūsų šalyje šimtmetį. Nuo 1923-ųjų, kai bokso sporto šaką iš už Atlanto atskraidino legendinis Steponas Darius, praėjo šimtmetis, kupinas pergalingų, džiugių, bet ir išbandymų kupinų akimirkų.
Kariuomenės vaidmuo sporto plėtrai tarpukario Lietuvoje
Lietuvos kariuomenė buvo viena labiausiai organizuotų institucijų šalies kūrimo laikotarpiu, todėl kartu su kitais tautos šviesuoliais jai teko pagrindinis vaidmuo organizuojant sportą. Tarpukario Lietuvoje karininkai buvo futbolo, lengvosios atletikos, bokso entuziastai bei jojimo sporto pradininkai. Kariuomenės vadovybei gana anksti parūpo karių fizinis rengimas. Tačiau tam buvo reikalingi gerai parengti instruktoriai, todėl jie buvo siunčiami į specialius kursus užsienyje. Iš pradžių kariuomenės daliniai neturėjo net paprasčiausių gimnastikos įrankių ar kitų sportavimo priemonių.
1921 m. Lietuvos krašto apsaugos ministerijos vadovybė įsakė divizijų vadams pasirūpinti, kad pulkai įsigytų sporto įrangos. Gimnastika, mankšta, žygiavimas su daina, pratimai, bėgiojimas rytais ir vakarais buvo prielaida sportinės veikos idėjoms plisti kariuomenėje. Kariuomenės sportą dar labiau suaktyvino Lietuvos kariuomenės sporto draugijos įkūrimas 1924 m. Draugija pradėjo rūpintis sporto literatūros sklaida, sporto instruktorių ruošimu bei Lietuvos kariuomenės varžybų rengimu, o 1931 m.
Kariuomenė buvo pirmoji įstaiga, kuri Kaune, Aukštojoje Panemunėje, Karo Mokyklos teritorijoje, 1926 m. įrengė pirmą stadioną su gera futbolo aikštele, bėgimo takais, šuolių sektoriumi. Vėliau beveik kiekviename kariuomenės dalinyje jau buvo futbolo, krepšinio ir net teniso aikštelės. Kasdienė programa daliniuose prasidėdavo rytine mankšta 6 val. ryto ir trukdavo pusvalandį. Apie 20 minučių šio laiko buvo skiriama bėgti ristele rikiuotėje, taip būdavo ugdoma kario ištvermė. Laikas po mokymų buvo skiriamas gimnastikai, jai atlikti reikėjo jėgos, lankstumo ir koordinacijos.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
1923 m. Lietuvos kariuomenės vadas įsakė vietoj „sakalų“ gimnastikos (kai dėmesys skiriamas pratimo atlikimo grožiui) rytinę mankštą daryti ant gimnastikos prietaisų. Jai atlikti buvo naudojamas skersinis, lygiagretės, kopėčios, kartys, virvės, tvoros (perlipti įsibėgėjus) ir kitos priemonės. Taip pat kariai mokėsi mėtyti granatą, žaidė „Kvadratą“ ar kitus paprastus žaidimus, pvz.: „Trečias bėga“, „Vanagai ir paukšteliai“, „Vilkas ir avys“. Šiais žaidimais buvo lavinamas aktyvumas ir pastabumas. Apranga - kasdieninė.
Be lengvosios atletikos rungčių (bėgimo, šuolių, metimų ir kt.), kariuomenėje pradėtos skatinti komandinės sporto šakos: krepšinis, ledo ritulys, beisbolas ir futbolas, kuris buvo bene populiariausia komandinio sporto šaka Lietuvos kariuomenėje. 1927 m. buvo organizuotos visos Lietuvos kariuomenės futbolo pirmenybės, čia didelis nuopelnas priklausė karo lakūnui ltn. Steponui Dariui, pritraukusiam į šį sportą kitus karininkus. S. Jojimas buvo taip pat svarbus ugdant karį. 1925-1932 m. visas jojimo sportas buvo organizuojamas kavalerijos štabo. Dar 1924 m. Tarpukario kariuomenėje buvo pritaikytos ir slidės (1933 m. Kaune buvo surengti pirmieji 6 savaičių slidinėjimo kursai) bei dviračiai. Šie iš pradžių buvo naudojami civiliniai, o 4 dešimtmetyje įsigyta specializuotų, kariuomenei skirtų dviračių.
Lietuvos karo mokykloje sportas užėmė išskirtinę vietą. Pirmaisiais karo mokyklos veikimo metais (1919-1922 m.) kūno kultūros, tuomet vadintos gimnastika, programa buvo paprasta - tai buvo rytinis pusvalandžio bėgimas Kauno gatvėmis ir gimnastika ant prietaisų, taip pat mankšta, o nuo 1929 m. kūno kultūros programa buvo išplėsta. Iki 1934 m. karo mokykloje buvo žaidžiamas krepšinis ir futbolas. Kūno kultūros pamokose kariūnai taip pat boksuodavosi, fechtuodavosi, kilnodavo štangą ir svarsčius. Savo boksininko sunkiasvorio karjerą kariuomenėje pradėjo ir 1928 m. Populiarios ir beveik būtinos kariuomenėje buvo šaudymo varžybos. Nuo 1933 m. kariuomenėje už gerą šaudymą buvo įsteigti prizai - kišeniniai laikrodžiai. Didelio visuomenės dėmesio sulaukdavo beveik kasmet organizuojamos kariuomenės sporto šventės: pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį buvo surengtos 6, tačiau 1931 m.
Taigi sportas XX a. 3 ir 4 deš. Lietuvos kariuomenėje buvo svarbi priemonė karių dvasios ir fizinių jėgų pusiausvyrai palaikyti.
Bokso populiarumo augimas pokario Lietuvoje
Lietuvoje liaudiškos kumštynės žinomos nuo seniausių laikų. Nors prieš karą boksuotasi daugiausiai su latviais ir estais, anapus Atlanto pasaulio sunkaus svorio čempionu tapo lietuvis Džekas Šarkey Žukauskas. Po karo Lietuvoje likę buvo boksininkai Misiūnas, Zaboras, Pastoras tapo treneriais. Šocikas vėliau taps Europos ir Tarybų Sąjungos spartakiadų čempionu, o jau 1949 metų liepą dvikova su „neįveikiamuoju“ rusu Nikolajumi Koroliovu sukėlė neregėtą ažiotažą. Stebėti finalo Kauno sporto halėje susirinko apie 20 tūkst. žiūrovų, dar maždaug 12 tūkst. būriavosi halės prieigose. Ir štai šokas - nugalėtoju buvo paskelbtas Koroliovas. Vėliau Šocikas buvo susirinkusių žmonių ant rankų nuneštas 300 metrus iki lengvojo automobilio, į kurį jis įlipo ir automobilis buvo kartu su juo pakeltas. Kad tai ne miesto legenda, liudija Lietuvos ypatingajame archyve esanti LTSR MVD Kauno miesto ir apskrities valdybos viršininko ataskaita. Kitą dieną Nikolajaus Koroliovo pergalė anuliuota, 1949-ųjų SSRS bokso čempionato finalinė dvikova baigėsi „kovingomis lygiosiomis“.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
Buvo nuspręsta organizuoti atskirą keturių geriausių sunkiasvorių turnyrą, kurio nugalėtojas taps ir šalies pirmenybių nugalėtoju. Algirdas Šocikas laimėjo prieš du kovotojus, tačiau favoritų kovoje Koroliovas parodė visą savo patirtį ir didelę jėgą, o Algirdas buvo pavargęs ir pralaimėjo. Šociko įkvėpti 1954 SSRS čempionu tapo Ričardas Juškėnas (boksavosi dar su Šociku), 1956 metais Olimpinėse žaidynėse Melburne bronzos medalį iškovojo Romualdas Murauskas - Šocikas buvo jau jo treneris. 1964 metais olimpiadoje Tokijuje sidabras atiteko daugkartiniam TSRS čempionui Ričardui Tamuliui, o galų gale 1968 metais Mechike olimpiniu čempionu tapo Danas Pozniakas. O Kaune toliau nerimdavo aistros… 1960 m. liepos mėnesį vykusį bokso mačą tarp Kauno ir Taškento komandų, Uzbekijos SSR sportininkams palankiu teisėjų sprendimu nepatenkinti žiūrovai vėl sukėlė riaušes, kurias slopindami milicijos pareigūnai pradėjo šaudyti į orą. Teigiama, kad vienas žmogus buvo peršautas.
Lietuvis - Europos bokso čempionas
Vienas garsiausių Lietuvos boksininkų yra Danas Pozniakas. Dim. Gimė 1947 m. kovo 29 d. Prienuose. 1963 m. pradėjo boksuotis Atstovavo Vilniaus ir Kauno „Žalgirio“ komandoms. Ringe kovėsi 200 kartų, laimėjo 185 kovas. SSRS jaunių bokso čempionas (1965 m.). Lietuvos 5 kartus (1968-1973 m.), SSRS 2 kartus (1970 m., 1971 m.), Europos (1971 m. Madride, antrojo vidutinio svorio kategorija) vyrų bokso čempionas. 1973 m.
1975-1979 m. dirbo Kauno valgyklų treste saugumo technikos inžinieriumi. 1984-1985 m. Vilniaus „Žalgirio“ bokso treneris, 1985-1991 m. SSRS bokso rinktinių treneris Lietuvai. 1989 m. tapo tarptautinės kategorijos Europos mėgėjų bokso asociacijos teisėju, 1992 m. 1991-1993 m. tarnavo Savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje (SKAT). Nuo 1991 m. balandžio buvo SKAT štabo Organizacinio skyriaus viršininku. 1990 m. gruodžio 30 d. suteiktas kapitono laipsnis. 1992 m. 2002-2004 m. 2008 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) vienas atkūrėjų. Buvo išrinktas į LKKSS valdybą. Iki 2011 m. Mirė 2024 m. gruodžio 24 d. Vilniuje.
Algirdo Šociko atminimas
1949 m. liepos 10-15 d. Kauno sporto halėje vyko XV SSRS bokso čempionatas. Nors bokso turnyras vyko tragišku Lietuvai laikotarpiu, tebevykstant ginkluotam antisovietiniam pasipriešinimui, pasibaigus Lietuvos gyventojų masinio trėmimo operacijai „Priboj“ (liet. - „Bangų mūša), siaučiant brutaliai, priverstinei žemės ūkio kolektyvizacijai, surengtos varžybos sulaukė didžiulio susidomėjimo. Per kelias čempionato dienas Kauno sporto halėje apsilankė apie 120−140 tūkst. žiūrovų. Finalinės Lietuvos atleto Algirdo Šociko ir daugkartinio SSRS bokso čempiono Nikolajaus Koroliovo dvikovos stebėti susirinko 20 tūkst. žmonių, dar apie 12 tūkst. Ilgus metus sovietiniame bokso ringe viešpatavęs, negailestingai varžovus traiškęs, dėl savo ypatingo galingumo Antrajame pasauliniame kare naudoto sunkiojo sovietinio tanko pavadinimu „KV“ („Kliment Vorošilov“) vadintas N. Koroliovas susidūrė su rimtu priešininku - vos prieš keletą metų treniruotis pradėjusiu perspektyviu Lietuvos atletu Algirdu Šociku.
Po lygiaverčių varžovų dvikovos čempionato teisėjai atsidūrė aklavietėje. Pradžioje buvo paskelbta daugelio rungtynes stebėjusių specialistų tvirtinimu akivaizdų pranašumą turėjusio A. Šociko pergalė, vėliau nugalėtoju paskelbtas N. Koroliovas, o dar vėliau finalinės kovos rezultatai buvo anuliuoti. Teisėjų blaškymasis sukėlė neregėtas sporto sirgalių aistras. Lietuvos SSR MVD Kauno valdybos ataskaitiniame pranešime pažymėta, kad publika Halėje per visą čempionatą demonstravo neapykantą daugkartiniam Sovietų Sąjungos bokso čempionui. Per pusfinalio dvikovą į N. Koroliovą iš tribūnos buvo mestas obuolys, o jį paskelbus dvikovos nugalėtoju, iš salės pasipylė ne tik gausūs nepasitenkinimo šūksniai, trypimas ir kitaip keliamas triukšmas, bet ir akmenų kruša. Finalinėse varžybose budėję milicininkai nepajėgė sutramdyti Halės prieigose susirinkusių žmonių aistrų. Bandant patekti į vidų buvo nustumtas išorinis milicijos postas, sulaužyti apsauginiai barjerai, išlaužtos įėjimo durys. Aistros kiek aprimo tik tada, kai į vidų besiveržiančius žmones iš priešgaisrinio čiaupo buvo paleista stipri vandens srovė.
Taip pat skaitykite: Palangos „Olimpas“ lygoje
Liepos 15 d. Beprecedenčiu Visasąjunginio kūno kultūros ir sporto komiteto sprendimu, XV SSRS bokso čempionato finalinė kova buvo pakartota Maskvoje ir ją laimėjo N. Koroliovas, tačiau tai buvo paskutinė „sunkiojo tanko“ pergalė prieš Lietuvos atletą ir paskutinis iškovotas SSRS čempiono titulas. Jaunas, veržlus A. Šocikas atsirevanšavo 1951 m., o vėliau prieš savo vieną svarbiausių varžovų laimėjo visas likusias kovas. Bendras 1948−1953 m. vykusių šių priešininkų akistatų ringe rezultatas - keturios A. Šociko, trys N. Koroliovo pergalės ir viena lygiosiomis pasibaigusi, Kauno sporto halėje 1949 m. liepos 14 d. Okupuotos Lietuvos gyventojų emocijų proveržis per XV SSRS bokso čempionatą laikytinas nepasitenkinimo sovietiniu režimu reiškimo per sporto varžybas eros pradžia. Lietuvos ypatingasis archyvas parengė virtualią parodą, kurioje pristatomas Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Kauno valdybos 1949 m. liepos 16 d. ataskaitinis pranešimas apie įvykius Kaune XV SSRS bokso čempionato metu, šio dokumento vertimas į lietuvių kalbą, režisieriaus Vytauto Dabašinsko 1962 m. sukurtame dokumentiniame filme „Gyvenimas ringe“ įamžinti 1949 m.
Karinė savigyna atkūrus nepriklausomybę
Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos sportui teko išgyventi sunkų pereinamąjį laikotarpį, kurio metu trūko finansų ir aiškumo. Tai, kad nemažai sportininkų prisijungė prie pirmųjų apsaugos ar krašto apsaugos struktūrų Lietuvoje 1988-1991 m. Kaip teigia S. „1990 metai. Ateina daug žmonių, kurie susiję su sportu, jie nori varžytis, turi tą sportinį kovos principą - kovoti, laimėti. Bet tai nebuvo vien sportininkai. Kadangi reikėjo saugoti Aukščiausiąją Tarybą, labai daug kas buvo koncentruojama į artimą kovą apgyvendintoje vietovėje, tam tikrose siaurose patalpose. Vadinkim taip, mūšis mieste. Viskas buvo ruošiama per užsiėmimus, jie buvo vadinami artima kova, koviniais veiksmais“, - pasakojo S.
O kodėl būtent sportininkai, sportas ir kovinis sportas buvo tas branduolys, kuris pritraukė pirmųjų karinių struktūrų žmonių ir padėjo juos ruošti? Į tai dar anksčiau minėtuose interviu atsakė tiek A. Pocius, tiek T. „Tos dvikovinės sporto šakos buvo mūsų ginklas, mes patys buvome tas ginklas. Reikėtų prisiminti ir karatė vyrus, vadovaujamus Romo Vitkausko, šie vyrai irgi buvo Aukščiausiojoje Taryboje, jie buvo papildoma apsauga - paskui sustiprino ATAS vyrus. Priešininko jautimas yra iš dvikovinių sporto šakų, kartais gi dvikoviniame sporte instinktyviai jauti dalykus“, - pasakojo A. „Tuo metu dar nebuvo įsakymų, reikėjo ką nors galvoti, kaip nors daryti, po kuo nors pakišti, nes oficialumo dar nebuvo. Dar šalyje buvo rusų kariuomenė, reikėjo ir juos apgauti. Taigi, 1990 m. gegužės 31 d. Krašto apsaugos departamento direktoriaus Audriaus Butkevičiaus įsakymu Nr. 1 buvo sukurtas Karinis techninis ir sporto klubas“, - pasakoja S.
Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos (KAM) puslapyje: „Esant Lietuvoje labai sudėtingai situacijai, vienas iš sunkiausių departamentui iškilusių uždavinių buvo pradėti rengti Lietuvos vyrus profesionaliai Lietuvos gynybai. 1990 m. pavasarį, Lietuvai dar nesulaukus tarptautinio pripažinimo, atvirai to daryti buvo beveik neįmanoma, todėl nutarta šį darbą dirbti prisidengus Karinio-techninio sporto klubo iškaba. 1990 m. gegužės 31 d. Krašto apsaugos departamento generalinio direktoriaus įsakymu Nr. 1 prie Krašto apsaugos departamento buvo įkurtas toks klubas. Klubo viršininku paskirtas Česlovas Jezerskas. „Jam vadovauti buvo paskirtas generolas Č. Jezerskas. Jis ir pasaulio sambo čempionas, ir kiti dalykai. Čia ir yra viso to užuomazgos, pakišant viską po tuo sporto klubu, norint pradėti žmones rengti. Vėliau žmonių atsirasdavo vis daugiau, juos reikėjo atsijoti, tai viskas ir vykdavo per tokius užsiėmimus, ten vyko toks rengimas. Kai aš kalbėjau su kitais prisidėjusiais prie šito proceso žmonėmis, kaip jie toliau vystė? Jie atvažiuodavo ir rodydavo pavyzdį kitiems jauniems žmonėms, tie labai smalsiai tai žiūrėdavo ir norėdavo pasiekti jų lygį. Jie buvo kaip ir elitas. Dabar yra sukurtas filmas „Spec. Žvėrynas“ apie tą specialųjį būrį. Taip ir pradėjo formuotis tokių dvikovininkų pagrindas. Toliau tokie dalykai pradėjo steigtis regionuose - Panevėžys, Kaunas, Alytus, Klaipėda, Šiauliai“, - pasakojimą tęsė S. Majoro P. „Iš pogrindžio išlindo visi karatė ir kitų kovinių sporto šakų atstovai, nes gi čia jau mūsų laisva Lietuva. Pas mus buvo ir treneris Šiškūnas, jis mus treniravo, P. Kasteckas mus treniravo, Jonas Paulikas, irkluotojų daug tarp mūsų buvo, Karatė federacijos dabartinis prezidentas Romas Vitkauskas visada buvo šalia mūsų, mokė mus įvairių dalykų“, - dėstė apie ATAS vyrų rengimą pasakojęs T. „Nieko neturėjome, reikėjo kažkaip gintis. Tuo metu tai buvo galbūt vienas iš pagrindinių karių rengimo būdų“, - teigė S.
Vienas iš S. „Karinis rengimas rėmėsi ne tik turimais ištekliais, bet ir tuo, ką geriausiai suprato potencialus priešas - sovietinis karys. O šis, pasak veteranų, labiausiai gerbė ne raketą už kelių kilometrų, bet priešą, kuris akistatoje galėjo jį parklupdyti jėga, technika ir drąsa. Mes turėjome būti tais, kurie tokius smūgius ir dalijome… Plytos, galvos ir atgrasymo efektas“, - feisbuke rašo pulkininkas A. „Lietuvos kariuomenėje taikomos dvi kryptys. Pirmoji kryptis yra orientuota į karių rengimą, kur galima tuos artimos kovos veiksmus panaudoti mūšio lauke. Kita pusė yra sportinė pusė, ne kariai ruošdamiesi gali dalyvauti varžybose ir įrodyti savo pranašumą ir techninį savo arsenalą. Reikia jų nemaišyti, šie du variantai yra atskiri. Karinis variantas yra atskirai, sportinis yra atskirai, bet jie vienas kitą kaip ir papildo“, - teigė S.
Pradėjus formuotis jaunai Lietuvos kariuomenei kartu su ja ėmė augti ir karinė kovinė savigyna. Tiesa, kaip pasakojo S. „Tarp tų batalionų buvo sveika konkurencija. Nuo 1993 metų, kai susikūrė brigada, kai atsirado Jėgerių batalionas, prasidėjo vystymasis. Kiekvienas norėdavo parodyti, kad jų kariai geriau paruošti. Mūsų mažas batalionas, ten gal 200 žmonių sugebėdavo visose sporto rungtyse iškovoti prizų. Pavyzdžiui, 1995-1996 m. kažkur atsirado kovinės savigynos turnyruose „siena prieš sieną“ - yra 7 svorio kategorijos, už kiekvieną pergalę kategorijoje batalionas gauna po tašką. Daug buvo tų turnyrų tikrai. Vėliau pradėjome važiuoti ir į Vidaus reikalų ministerijos (VRM) bendras, vadinkime, kovinės savigynos varžybas. Bet tokios labai jau išrašytos sistemos dar nebuvo. Kiekvienas padalinys turėdavo savo parengimą“, - pasakojo S.
„Sisteminis to įprasminimas daugiau prasidėjo tada, kai vadas Arvydas Pocius pabuvojo JAV pas jūrų pėstininkus. Grįžęs jis atvežė daug mokomosios medžiagos ir sako: „Eikit, vyrai, jums yra užduotis parengti kažką panašaus Lietuvos kariuomenėje“, - pasakojo S. „A. Pocius buvo davęs tą užduotį, buvo suformuota darbo grupė, darbo grupės vadovas buvo majoras P. Tai, jog būtent tuo metu kovinė savigyna tapo sistemiškai karių rengime galimu naudoti įrankiu, patvirtina ir A. 2011 m. A. Lietuvos kariuomenės žurnale „Karys“ (2014 m., Nr. 6) publikuotame karinės periodikos redakcijos vyr. redaktoriaus parengtame interviu su Lietuvos kariuomenės vado pareigas baigiančiu eiti generolu leitenantu Arvydu Pociumi vadas teigia: „Norėčiau pasidžiaugti ir tuo, kad savo vietą Lietuvos kariuomenėje surado taikomoji karinė kovinė savigyna, nes karys privalo mokėti apsiginti ir be ginklo, o ir užsienio šalių kariuomenėse ši disciplina yra įdiegta gana plačiai. Tikiuosi, kad po manęs atėjęs kariuomenės vadas išlaikys šį prioritetą, nepaversdamas jo vien tik prisiminimu apie gen. ltn.
Karinės kovinės savigynos mokymas Lietuvos kariuomenėje yra skirstomas į tris lygius. Pirmojo lygio metu kariai išmoksta atlikti bazinius veiksmus ir įgyja bazinių savigynos žinių. „Aukščiausiojo lygio mokymuose prasideda taktika - apkasai, duobė, patalpa. Kontaktas ir pamokos, kaip kovoti vienas prieš du, trys prieš tris, kaip naudoti efektyviausiai peilį, lazdą, parankines priemones. Visos situacijos, kai karys gali nespėti panaudoti savo šaunamojo ginklo, kaip sužaisti tose situacijose“, - apie trečiąjį lygį kalbėjo S. Kai įvedėme karinę kovinės savigynos pusę, atsirado daugiau techninių pusių, daug prisidėjau, kad būtų įvesta daugiau apsaugos priemonių. Kai ištikdavo traumos, lūžiai, vadai nebenorėjo leisti į varžybas. Pradėjome ieškoti apsaugos priemonių, koreguoti taisykles. Atsiranda sisteminis požiūris. Turi būti sudėliota sistema, kur mes einame, kokių tikslų siekiame. Tai pradėjau koreguoti taisykles, pridėti techninių veiksmų, kurie leidžiami, riboti darbą parteryje, nes kai ten nukrenta, galima ir tris minutes gulėti, o karys turi čia pat ką nors padaryti. Tada išlieka ir kovos dinamika, ji būna visiškai kitokia“, - apie pokyčius kalbėjo S.
Kalbėdamas apie dabartinius kariuomenėje vykstančius karinės kovinės savigynos turnyrus S. „Nepasakyčiau, kad yra blogas lygis. Netgi labai geras lygis. Kai gyvename nostalgija, kaip kas buvo mūsų laikais, taip, taip, buvo mūsų laikais… Bet jei sąžiningai lygintume - tada buvo vieni laikai, dabar yra kiti laikai. Reikia vertinti pagal dabartinius laikus. Lygis tikrai yra gana neblogas, norėtųsi didesnio masiškumo. Turnyras buvo tikrai masiškiausias visai neseniai. Norėčiau, kad grįžtų kovos batalionas prieš batalioną. Norėčiau, kad sportinėje karinėje kovinėje savigynoje atsirastų ir prisijungtų jėgos struktūros visos. Vyksta bendradarbiavimas su VRM struktūromis, Vadovybės apsaugos departamentu. Seniau važiuodavome į jų turnyrus. Reikia, kad ir jie dalyvautų: individualiai, komandomis, juk tėvynę ginsime mes visi. Iš pradžių reikia viską sudėlioti kariuomenėje, o tada jau eiti toliau“, - pasakojo S. „Tie, kas galvoja, kad čia toks tiesiog „snukiadaužis“, tai 60 proc. Mokymų doktrinų vadas atsiuntė Irako ir Afganistano karų patirties analizę iš JAV. Man buvo labai įdomu. Tie kariai, kurie užsiiminėjo jų karinės savigynos versija, vadinami „combative“, jie nesutrikdavo mūšio lauke, stresinėse situacijose. Tie, kurie to nedarė, buvo pasmerkti žūti. Mano nuomone, turi kiekvienas karys pačiupinėti artimą kovą, ar su ginklu, ar be ginklo. Gauti šiek tiek kontakto. Bet aplink jį visada turi būti kompetentingų žmonių“, - apie karinės kovinės savigynos rengimo efektą kariui pasakojo S.
Vitalijaus Karpačiausko indėlis
Būtent V. Karpačiausko pasiekimai tarptautiniuose ringuose ir tapo vilties simboliu bei pasididžiavimu visai bokso bendruomenei.Vitalijus Karpačiauskas: kelias į Europos viršūnęLRT.lt tęsia straipsnių ciklą apie geriausius Lietuvos boksininkus ir pristato V. V. Karpačiauskas gimė ir augo Panevėžyje, tad ir daugiausiai laiko leisdavo būtent šiame mieste.
Baigęs vidurinę mokyklą V. Karpačiauskas buvo pašauktas atlikti tarnybą Sovietų Sąjungos armijoje, desantininkų dalinyje. Didžiąją tarnybos dalį V. „Patekau į Kauno 108 pulką, sporto būrį. Su manimi tarnavo ir boksininkai, ir dziudo meistrai. Mums, boksininkams, vadovavo Nikolajus Jerofejevas. Paskui atėjo įsakymas, kad visi tarnaujantys savo šalyje turi tarnybą atlikti kitoje šalyje. Taigi, mus visus labai greitai surinko ir išgrūdo pusmečiui į Moldavijos stepes. Ten man labiausiai įsiminė, kad kartu su manimi tarnavę kariai ką jau mokėjo, tai bėgti: dantyse turėdavo cigaretę, o 12 kilometrų su automatu ir visa apranga jiems nubėgti būdavo visiškai lengvas dalykas“, - įspūdžiais apie tarnybą sovietinėje armijoje dalinosi V. Baigęs tarnybą V. Karpačiauskas grįžo į Lietuvą ir 1986 m.
Mokydamasis institute V. Karpačiauskas tris kartus tapo Lietuvos čempionu, pirmąjį kartą boksavosi Baltijos šalių čempionate, kuriame jam iškovojus auksą skambėjo ir Tautiška giesmė.
1993 m. Europos čempionatas vyko Bursoje, Turkijoje - tai buvo pirmasis Europos čempionatas, kuriame dalyvavo ir nepriklausomos Lietuvos boksininkai. V. Karpačiausko vardas ir toliau skamba Lietuvoje - kasmet šalyje rengiamas Tarptautinis V.
Kiti svarbūs bokso turnyrai Lietuvoje
Lietuvos bokso istorijoje svarbų vaidmenį atlieka ne tik individualūs sportininkų pasiekimai, bet ir įvairūs turnyrai, kuriuose jie dalyvauja.
K-1 Lietuvos kikbokso čempionatas
2015 metais Vilniuje įvyko K-1 Lietuvos kikbokso čempionatas. Čempionate dalyvavo 123 sportininkai iš 7 valstybių (Latvijos, Lenkijos, Moldovos, Baltarusijos, Rusijos, Gruzijos), Lietuvą atstovavo 17 klubų.
tags: #lietuvos #kariu #bokso #cempionatas