Himnai - tai patriotizmo ir pasididžiavimo savo šalimi giesmės, skambančios per kiekvienas tarptautines rungtynes ir medalių įteikimo ceremonijas. Tačiau kai kurie iš himnų slepia keistas ir nuostabą keliančias istorijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių himno istoriją, pradedant nuo senovės Graikijos ir baigiant šių dienų tradicijomis.
Lietuvos Valstybės Himnas: Tautiška Giesmė
Lietuvos valstybės himnas yra V. Kudirkos „Tautiška giesmė“. Himno atlikimo tvarka aprašyta Valstybės himno įstatyme (1991, nauja redakcija 1999). Lietuvos valstybės himno, kaip ir tautinės vėliavos, idėja dėl nepalankių politinių aplinkybių kilo užsienyje. Iš pradžių kaip tautinis himnas naudoti keli kūriniai. Apie 1880 m. Seinų kunigų seminarijos klierikai nutarė lietuvišku himnu laikyti A. Mickevičiaus poemos „Ponas Tadas“ eiles, prasidedančias žodžiais „Tėvyne Lietuva, tu kaip sveikata“. Iš Seinų šią giesmę į Jungtines Amerikos Valstijas nuvežė kunigas P. Abromaitis. Ji kaip himnas sugiedota 1888 m. per lietuvių katalikų draugijų III suvažiavimą Mahanoy City (Pensilvanijos valstija).
Jungtinių Amerikos Valstijų ir Kanados lietuviai kaip tautos himną naudojo ir kitas giesmes: „Tu Lietuva, tu mieliausia mūsų motinėlė“ (žodžiai A. Baranausko; giedota ir Lietuvoje - Anykščiuose), „Kur bėga Šešupė“ (žodžiai Maironio, muzika Č. Sasnausko). Č. Sasnauskas leidinyje „Lietuviška muzika“ pasiūlė „Himną chorui ir solo“ (pagal Maironio eiles „Jau slavai sukilo“). Pritaikius naują S. Šimkaus melodiją šis Mažosios Lietuvos himnas 1911 m. buvo atliktas Kaune.
Giedota ir daugiau giesmių, bet Lietuvos himnu tapo „Tautiška giesmė“ (žodžiai ir muzika V. Kudirkos). Tekstas su natomis buvo išspausdintas 1898 m. laikraščio „Varpas“ 6 numeryje. Manoma, „Tautiška giesmė“ pirmą kartą viešai sugiedota 1899 11 13 Sankt Peterburge per koncertą lietuviams studentams šelpti. Atgavus spaudą (1904) ji buvo giedama kone per visus lietuviškus vakarus. Lietuvoje pirmą kartą viešai sugiedota M. Petrausko vadovaujamo choro 1905 06 06 per Vilniaus miesto teatre lietuvių visuomenės surengtą vakarą.
Net 3 kartus ši giesmė sugiedota per koncertą, surengtą Didžiojo Vilniaus seimo (1905 12 04-05) išvakarėse - šis įvykis buvo ypač svarbus, nes sugrįžę namo Seimo dalyviai pagarsino „Tautišką giesmę“ po visą Lietuvą. 1905 m. per pirmą lietuvišką vakarą Panevėžyje choras giesmę atliko net 4 kartus. 1905 m. ji giedota Marijampolėje, Kudirkos Naumiestyje, 1906 m. - Ukmergėje, Tauragėje, Biržuose, Rokiškyje ir daugelyje kitų vietovių. Pasak amžininkų, lietuvių visuomenė šios giesmės noriai klausėsi, reikalavo giedoti po kelis kartus. Viešas giesmės giedojimas (ir jos klausymas atsistojus) kėlė konfliktus su Rusijos valdžia dėl lietuviškų vakarų repertuaro; tai dar labiau padidino „Tautiškos giesmės“ visuomeninę ir patriotinę reikšmę.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės ir Lietuvos komanda
Varžydamasi su kitais kūriniais V. Kudirkos „Tautiška giesmė“ Lietuvos himnu buvo pripažinta dar iki Lietuvos valstybės atkūrimo. Bene iškilmingiausia himno istorijos akimirka buvo 1920 05 15, kai Steigiamojo Seimo pirmininkui A. Stulginskiui perskaičius nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją visi Seimo posėdžio dalyviai atsistojo ir iškilmingai sugiedojo „Tautišką giesmę“, tarsi oficialiai ją įteisindami valstybės himnu. 1922, 1928 ir 1938 konstitucijose himnas neminimas.
Pirmaisiais 1940 m. SSRS okupacijos mėnesiais himnas dar giedotas, bet jau 1940 08 31 nurodyta vietoj „Tautiškos giesmės“ giedoti Internacionalą. 1944 m. įteisinus SSRS himną pradėta svarstyti ir sovietinių respublikų himnų klausimą. Suderinus su aukščiausiąja valdžia Maskvoje, kol bus sukurtas LSSR himnas, leista giedoti „Tautišką giesmę“. Tik Lietuvos prievartinio prijungimo prie SSRS dešimtmečiui 1950 07 15 patvirtintas himnas „Tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“ (žodžiai A. Venclovos, muzika B. Dvariono ir J. Švedo), šlovinantis SSRS, jos kūrėjus ir naująją santvarką.
1987 08 23 „Tautiška giesmė“ viešai giedota Vilniuje per mitingą prie A. Mickevičiaus paminklo, 1988 06 24 - per Sąjūdžio mitingą Gedimino (Arkikatedros) aikštėje, vėliau per kitus Sąjūdžio mitingus ir susirinkimus. 1988 10 06 LSSR valdžia buvo priversta „Tautišką giesmę“ pripažinti nacionaliniu simboliu, o 1988 11 18 LSSR Aukščiausioji Taryba, pakeitusi LSSR konstituciją, suteikė jai valstybinio himno statusą. Iš kelių himno muzikos redakcijų pasirinkta ta, kurią 1939 patvirtino speciali komisija, o simfoniniam orkestrui instrumentavo R. Racevičius (vėliau patvirtinta autentiška V. Kudirkos redakcija).
Nacionalinių Himnų Įdomybės
BBC žurnalisto Alexo Marshallo, rašančio knygą apie nacionalinių himnų kompozitorius, atradimai atskleidžia keletą įdomių faktų apie himnus:
Prancūzijos „Marselietė“: Dėka savo įkvepiančios melodijos, šis himnas yra vienas iš geriausiai atpažįstamų. Parašytas 1792 metais, jis greitai paplito po Europą, įkvėpdamas įvairių šalių revoliucionierius. Tačiau pats kompozitorius Claude Josephas Rouget de Lisle niekada nesimėgavo tokia sėkme.
Taip pat skaitykite: Sporto ir gyvenimo akimirkos olimpiadoje
„God Save the Queen“: Pirmą kartą nuskambėjo 1745-aisiais ir tapo pirmuoju Didžiosios Britanijos karalystės himnu. Ši melodija imta taip stipriai sieti su nacionalizmu, kad ją „pasisavino“ kitos šalys, pavyzdžiui, Lichtenšteinas.
Kiek moka už himną? Ugandos himno kompozitorius George Kakoma padavė savo šalies vyriausybę į teismą už garbės ir orumo įžeidimą, mat 1962 metais jam už himno sukūrimą sumokėjo 2000 Ugandos šilingų, tai yra 230 litų.
Himnai be žodžių: Ispanijos himnas - iš tikrųjų fanfaros šalies karališkajai šeimai - žymus tuo, jog neturi žodžių. Žodžių neturi Kosovo himnas, kurio parlamentas pabijojo supykdyti serbus patvirtindami himną, kuriame skambėtų albanų kalba.
Nepalo himnas: Iš pirmo žvilgsnio, tai švelni liaudies melodija apie tai, kad nepaliečiai yra kilę „iš šimtų gėlių“ supintų į vieną girliandą. Jis buvo parašytas 2006 metais, dešimtį metų trukusio pilietinio karo pabaigoje.
Himnų ilgis: Dauguma himnų iš pradžių buvo ilgi, juose buvo šeši ir daugiau stulpelių. Šiandien tokių tik keletas. Žvilgtelkit į Pietų Amerikos valstybių himnus. Kiekviename iš jų rasite žodžius apie tai, kokios laimingos tapo šalys išsivadavusios iš Ispanijos priespaudos.
Taip pat skaitykite: Olimpinės žaidynės: apdovanojimų retrospektyva
Nacionaliniai himnai olimpinėse žaidynėse
Himnai - tai patriotizmo ir pasididžiavimo savo šalimi giesmės, skambančios per kiekvienas tarptautines rungtynes ir medalių įteikimo ceremonijas. Tačiau kai kurie iš himnų slepia keistas ir nuostabą keliančias istorijas.
Dėka savo įkvepiančios melodijos Prancūzijos „Marselietė“ yra vienas iš geriausiai atpažįstamų himnų. Parašytas 1792 metais, jis greitai paplito po Europą, įkvėpdamas įvairių šalių revoliucionierius: nuo Graikijos iki Rusijos. Jis tapo netgi pastarųjų metų sukilimų dalimi. Deja, pats kompozitorius niekada nesimėgavo tokia sėkme. Claude Josephas Rouget de Lisle „Marselietę“ parašė per keturias karštligiškas valandas. Vienu metu jis netgi ėmė rašyti nešvankią poeziją, turbūt dėl pinigų stygiaus.
„God save the Queen“ (Dieve, saugok karalienę) pirmą kartą nuskambėjo 1745-aisiais ir tapo pirmuoju Didžiosios Britanijos karalystės himnu. Ši melodija imta taip stipriai sieti su nacionalizmu, kad ją „pasisavino“, tiesa, su kitais žodžiais, kitos šalys. Ją vis dar naudoja Lichtenšteinas (Oben am jungen Rein). Tai sukėlė šiokią tokią sumaištį per Lichtenšteino ir Anglijos futbolo mačą.
Kiek pinigų turėtumėte gauti parašę himną, kurį giedos daugelis kartų ištisus šimtmečius? Ugandos himno kompozitorius George Kakoma padavė savo šalies vyriausybę į teismą už garbės ir orumo įžeidimą. Dušanas Sestičius už liūdną Bosnijos himno melodiją gavo daugiau - 6000 Bosnijos markių, tai maždaug 11 tūkstančių litų. Jis taip pat parašė himno žodžius.
Ispanijos himnas - iš tikrųjų fanfaros šalies karališkajai šeimai - žymus tuo, jog neturi žodžių. Yra ir daugiau tokių. Žodžių neturi Kosovo himnas, kurio parlamentas pabijojo supykdyti serbus patvirtindami himną, kuriame skambėtų albanų (šalyje jų - dauguma) kalba. Jei paklausytumėte Nepalo himno, galėtumėte pagalvoti, kad tai tik švelni liaudies melodija apie tai, kad nepaliečiai yra kilę „iš šimtų gėlių“ supintų į vieną girliandą. Jis buvo parašytas 2006 metais, dešimtį metų trukusio pilietinio karo pabaigoje, kurį sukėlė maoistų inspiruotas sukilimas prieš Nepalo karalių.
Dauguma himnų iš pradžių buvo ilgi, juose buvo šeši ir daugiau stulpelių. Šiandien tokių tik keletas. Žvilgtelkit į Pietų Amerikos valstybių himnus. Kiekviename iš jų rasite žodžius apie tai, kokios laimingos tapo šalys išsivadavusios iš Ispanijos priespaudos. Dauguma žmonių turbūt net nežino jo vardo. Tačiau iki šiol yra parduota 100 milijonų jo įrašų. Tik nežymi dalis pasirašyta jo vardu. Jei kas nors ir nutiks nacionaliniams himnams per ateinančius dešimt metų, tai jie taps ilgesni. Žmonės stengiasi, kad himno tekstas būtų kuo turiningesnis. Sunku numatyti kokio ilgio himnai bus giedami ateityje.