Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės triumfas pasaulio krepšinio čempionate ne tik padovanojo bronzos medalius žaidėjams, bet ir sukėlė nepamirštamas emocijas jų artimiesiems. Šeimų nariai, stebėję kiekvieną rungtynių akimirką, išgyveno įtampą, jaudulį ir didžiulį pasididžiavimą savo artimaisiais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip krepšininkų šeimos šventė pergales, kokie iššūkiai jiems teko ir kokie prisiminimai išliks visam gyvenimui.
Kalniečių šeimos triumfas: nuo nerimo iki džiaugsmo ašarų
Manto Kalniečio tėvas Virginijus, kovojantis su sunkia liga, kiekviena sūnaus pergale džiaugėsi kaip vaistais. Po mažojo finalo su Serbijos komanda, kai lietuviai pasipuošė bronza, vyras išbėgo į daugiabučio namo laiptinę ir garsiai skandavo: „Lie-tu-va!” Nė vienerių rungtynių transliacijos nepraleidęs V.Kalnietis neslėpė, kad per visą pasaulio vyrų krepšinio čempionatą labai daug jaudinosi. Jis nusiramindavo tik tuomet, kai lietuvių persvara rungtynių metu būdavo daugiau nei 20 taškų. Jei ji sumažėdavo, vyras sunerimdavo. Dėl to jam net prireikė vaistų.
Manto motina Jolanta Kalnietienė, televizoriaus ekrane stebėdama, kaip jos 24 metų sūnui kabinamas bronzos medalis, sunkiai galėjo patikėti, kad jaunai lietuvių rinktinei pavyko nuversti kalnus.„Visą čempionatą galvoje kirbėjo mintis, kad mūsų vaikai, kaip aš juos vadinu, yra tokie jauni ir paprasti, o jų priešininkų gretose - visas krepšinio žvaigždynas. Atrodė, net baisu su jais pradėti kovoti. O štai kaip viskas pasisuko”, - džiūgavo vienoje Kauno mokykloje pradinių klasių mokytoja dirbanti 47 metų J.Kalnietienė.
Dėl brolio sėkmės laime spindėjo ir devynmetė sesutė Sabina, kuri, praėjusį sekmadienį iki išnaktų žiūrėjusi apdovanojimų ceremoniją, pirmadienį nenuėjo į mokyklą. Tas pat nutiko ir antradienį, nes prieš tai vakare ji su mama važiavo į Vilnių, kur Rotušės aikštėje vyko iškilmingas Lietuvos rinktinės sutikimas.
Manto žaidimą Turkijoje tėvai ir net Sabina stengėsi žiūrėti atskiruose kambariuose. Trijų kambarių bute gyvenanti šeima tikino, kad tada kiekvienas gali susikaupti, įsijausti į žaidimą ir negirdėti pašalinių komentarų. Tačiau pasilikti vienumoje su televizoriumi Kalniečiams pavykdavo retai. Kol nebuvo prasidėję mokslai, čempionatą Kaune stebėjo ir Glazgo universitete (Škotija) studijuojantis 21-erių Manto brolis Julius. Jis ne tik aistringas krepšinio sirgalius, bet ir pats žaidžia universiteto krepšinio komandoje. Pas anytą ir šešurą krepšinį ne kartą žiūrėjo ir pirmagimio besilaukianti Manto žmona Mingailė, užsukdavo netoliese gyvenantys krepšininko seneliai.
Taip pat skaitykite: Tradicinis ir ekstremalus sportas
Įžaidėjo šeima mano, kad didžiausias stebuklas įvyko, kai lietuviai nugalėjo ispanus, o vėliau - ir argentiniečius bei serbus.„Julius kovą su Argentina jau stebėjo Škotijoje. Per varžybas jis man parašė žinutę ir paklausė, ar jo televizorius nesugedo, nes rodo, kad lietuviai triuškina krepšinio garsenybes. Patikėti, jog didžiuliu skirtumu bus įveikta tokia stipri komanda, visiems buvo sunku”, - emocingai pasakojo J.Kalnietienė.
Čempionato metu krepšininko tėvai keletą kartų per dieną sulaukdavo už tūkstančių kilometrų esančio sūnaus skambučio. Pirmiausia Mantas pasiteiraudavo apie tėvo sveikatą ir tik po to imdavo pasakoti, kaip sekasi jam. Po kiekvienų sėkmingų rungtynių vieni kitiems su sveikinimais skambino ir rinktinės žaidėjų tėvai. Kalniečiai ypač bendrauja su kauniečių sportininkų gimdytojais. Dabartiniai pasaulio vyrų krepšinio čempionato trečiosios vietos laimėtojai užaugo jų akyse, o Jonas Mačiulis ir Paulius Jankūnas kartu su Mantu mokėsi Kauno „Rasos” gimnazijoje, vėliau - Vytauto Didžiojo universitete. J.Kalnietienės pažintis su P.Jankūno motina Regina prasidėjo dar anksčiau, kai jos abi jaunystėje Marijampolėje ruošėsi tapti pedagogėmis.
Mantas tėvams iš kiekvienos kelionės parveža suvenyrų. Šie puošia visus namus. Kaip visada atskiras dovanų krepšelis laukia trečiaklasės Sabinos. Taip buvo ir šįkart. Brolis iš Turkijos sesutei parvežė ir žaislų, ir saldumynų.„Bronzos medalis, aišku, bus skirtas pirmajam mūsų vaikaičiui, kuris pasaulį turėtų išvysti šį gruodį. Kitaip Mantas nepasielgtų”, - įsitikinę sportininko tėvai.
J.Kalnietienė labai norėjo, kad ūgtelėjęs sūnus pradėtų lankyti tautinių šokių būrelį, tačiau šis nė minties neturėjo apie šokius. Vaiko galvoje buvo tik krepšinis. Motinos svajonę įgyvendino duktė, kuri antrus metus šoka sportinius šokius ir jau yra laimėjusi aukso medalį. J.Kalnietienė su šypsena pamena, kaip jau po pirmosios krepšinio treniruotės vos septynerių Mantas priėjo prie trenerio Rolando Radvilavičiaus ir paklausė, kada galės važiuoti žaisti krepšinio į JAV. Treneris tada garsiai kvatojosi. Šių metų rugsėjo 13-osios vakarą po pergalės prieš serbus būtent jam J.Kalnietienė nusiuntė žinutę: „Ačiū už sūnų.”
Pirmus metus į treniruotes būsimąjį šalies rinktinės įžaidėją vedžiodavo tėvas. Juodu dažnai aptardavo, kaip Mantui sekėsi aikštėje. Jei nepasisekdavo ar nuo trenerio gaudavo pylos, V.Kalnietis sūnų guosdavo ir drąsindavo.„Paaugęs Mantas turėjo labai daug ryžto ir tikėjimo. Jo jam nestinga ligi šiol. Kartą jis prasitarė, kad žais su vyresniųjų komanda ir net laimės prieš ją. Tuo patikėti buvo neįmanoma, todėl mes pirmąkart susilažinome. Dar tą patį vakarą turėjau atiduoti Mantui jo laimėtus 100 litų”, - prisiminimais dalijosi V.Kalnietis. Krepšininkas ligi šiol su tėvu aptaria kiekvienas svarbias varžybas. Profesionaliu sportininku tapusiam sūnui tėvas pamokymų žeria jau gerokai mažiau nei vaikystėje.
Taip pat skaitykite: Kaip išsirinkti sporto salės kopėtėles?
Jasaičių šeimos išgyvenimai: liga, nerimas ir sūnaus palaikymas
Simas Jasaitis, kaip ir kiti rinktinės nariai, jautė didelį palaikymą iš savo šeimos. Tačiau jo motinos Reginos Jasaitienės, sergančios onkologine liga, išgyvenimai buvo ypač stiprūs.
Legendinę Lietuvos krepšininkų pergalių seriją per televiziją R.Jasaitienė stengėsi žiūrėti be liudininkų. „Abu vaikai labai jaudinasi dėl mano sveikatos. Vos Simą parodo ekrane, duktė Aistė ima žiūrėti ne į televizorių, o į mane. Bijo, kad nepakiltų kraujospūdis. Perspėja: „Mama, nesijaudink, tolygiai kvėpuok!” - nusijuokė moteris.
O kaip ji iš tikrųjų jausdavosi, kai ekrane išvysdavo sūnų po krepšiu? „Dar iki šiol kaistu nuo emocijų, nors esu santūrus žmogus. Kai Simui pavykdavo įmesti, jo veidas imdavo švytėti, o alkūne jis padarydavo staigų energingą judesį! Taip džiaugdavausi jo sėkme, kad tiesiai iš jo į mane tą pačią akimirką imdavo plūsti galinga šiluma! Vaikų sėkmė yra pats geriausias vaistas nuo visų ligų! Jos akimirksniu nustoja gniuždyti!” - tvirtino 28 metų krepšininko motina.
Nors moteriai nuo jaudinimosi per rungtynes iš tikrųjų kiek pakilo kraujospūdis, ji nė kiek nesigaili, kad reagavo iš visų jėgų. „Kai mano vaikas mesdavo, įkvėpdavau oro ir net nepajusdavau, kad jį suspaudusi laikau viduje. Visai nustodavau kvėpuoti. Jeigu kamuolys įkrisdavo, iškvėpdavau tik orą, bet laimės ir sėkmės pojūtis pasilikdavo. Aš mėgau savo darbą, o pacientai mėgo mane. Simas seniai sakė, kad turėčiau mažinti krūvį, bet sustabdė ne sūnus, o liga”, - atsiduso R.Jasaitienė.
Krepšininko motina dėkinga sūnui už perkamus brangius vaistus ir organizmą stiprinančias priemones: „Sveikatos niekas nenupirks, bet galimybę gydytis taip, kaip reikia, sūnus man iš tikrųjų garantuoja.”
Taip pat skaitykite: Sporto klubo įrangos sąrašas
Krepšininko tėvas Pranas Jasaitis nuo širdies ligos mirė 2006-aisiais, sulaukęs vos 50-ties. Jam buvo įstatytas širdies stimuliatorius, o nuo kiek didesnio fizinio krūvio retėdavo pulsas. Nei sveikas gyvenimo būdas, nei pomėgis žaisti krepšinį vyrui neišsaugojo gyvybės.„Jei tėvas būtų galėjęs išvysti Simo ir jo draugų triumfą, jis būtų didžiavęsis, kad sūnus įkūnijo jo paties svajonę. Mano vyras pats jaunystėje kurį laiką žaidė „Statybos” dublerių komandoje. Tėvas - ir pirmasis sūnaus krepšinio mokytojas”, - susigraudino moteris. Ji norėtų, kad sūnus saugotų sveikatą. „Neramu, ar jis nebus paveldėjęs iš manęs ir tėvo polinkį į ligas”, - kalbėjo R.Jasaitienė. Po pergalingų paskutinių rungtynių motina nusiuntė Simui žinutę: „Džiaugiuosi iki ašarų!”
Kleizų šeimos džiaugsmas: vištienos troškinys ir natūralūs patiekalai
Jokių džiaugsmo ašarų. Tik skardus juokas ir plojimai. Taip Lino Kleizos artimieji reagavo po praėjusį sekmadienį Lietuvos krepšinio rinktinės prieš Serbijos komandą iškovotos bronzinės pergalės.„Seniai patyrėme tiek daug laimės”, - neslėpė rinktinės lyderio 25 metų L.Kleizos močiutė Marcelė. Lietuvos krepšininkų kovas Turkijoje ji stebėjo savo namuose Kaune prie televizoriaus ekrano kartu su vyru Lino seneliu Juozu, iš Jungtinių Amerikos Valstijų atskridusia Lino motina Kristina ir jo trejais metais vyresniu broliu Žilvinu. L.Kleizos tėvas Egidijus sūnaus kovas krepšinio aikštėje stebėjo savo namuose Niujorko priemiestyje (JAV).
Kai L.Kleizos tėvai Kristina ir Egidijus išvažiavo gyventi į JAV, Marcelė ir Juozas Kleizos šešerius metus augino būsimąjį pasaulio čempionato prizininką.„Kai Linas augo pas mus, buvo smagu. Liūdna tapo, kai jis išvažiavo į Ameriką ir likome vieni. O laimės šiuose namuose niekuomet netrūko. Netrūksta ir dabar”, - tikino Lino močiutė. Moteriai kiekvienos rinktinės rungtynės kainavo daug nervų, bet kartu suteikė ir daug džiaugsmo. 78 metų M.Kleizienė tikėjo, kad Lietuvos rinktinei su jos anūku priešakyje pasiseks užlipti ant prizininkų pakylos.
Ji anūką palepino vištienos troškiniu ir pačios augintais pomidorais.„Linas dievina natūralius patiekalus. Jis nemėgsta išsidirbinėjimų. Todėl kažko ypatingo neruošiau”, - pasakojo M.Kleizienė.
Jankūnų šeimos pasididžiavimas: trispalvė ant namo ir šampanas už pergales
Praėjusio pirmadienio rytą Kauno Petrašiūnų rajone ant daugiabučio namo, kuriame gyvena Regina ir Alminas Jankūnai, suplevėsavo trispalvė. Ją rinktinės puolėjo Pauliaus Jankūno garbei iškėlė kaimynai.„O mes dar iš laimės nenusileidome ant žemės”, - prisipažino 26 metų kauniečio krepšininko P.Jankūno tėvai. Tos dienos popietę jie ruošėsi vykti į krepšininkų sutiktuves sostinėje.
Beveik viso čempionato rungtynių nepraleido ir P.Jankūno sesuo Laura. 23 metų mergina studijuoja Kauno medicinos universitete ir dirba vienoje farmacijos įmonėje Vilniuje. Su seneliais į televizorių buvo įnikęs ir metų bei dešimties mėnesių krepšininko sūnus Matas. Išvydęs aikštėje bėgiojantį tėtį, mažylis kaskart plodavo rankomis ir garsiai sušukdavo: „Bum bum.” R.Jankūnienė su Pauliaus žmona Ieva Lietuvai svarbų savaitgalį krepšininką palaikė Stambule.
Laime spinduliuojantys Pauliaus tėvai tikino, kad net neprisimena, kada anksčiau buvo patyrę tiek emocijų. Ypač jaudinančios buvo lietuvių rungtynės su Ispanijos rinktine.„Jų metu mums net rankos drebėjo. Atrodė, jog aikštėje žaidžiame mes patys”, - prisipažino A.Jankūnas.
Apie tokį lietuvių triumfą pasaulio vyrų krepšinio čempionate krepšininko tėvai nesvajojo, nors širdyje nebuvo visiškai nurašę jaunos ir veržlios komandos.„Labai pasitikėjau Pauliumi ir visa komanda, nes pažįstu juos nuo mažų dienų. Tačiau apie medalius net nedrįsau galvoti. Maniau, gerai bus, jei jiems pavyks pasiekti penktą vietą”, - nuostabos neslėpė A.Jankūnas. Krepšininko tėvai kiekvieną lietuvių pergalę laistė šampanu. Vakarą, kai lietuvių iškovotais medaliais džiaugėsi visa Lietuva, jie sulaukė daugybės draugų, pažįstamų ir giminių skambučių. Pasidžiaugti laimėjimu pas Jankūnus sugužėjo būrys kaimynų. O netrukus tėvai sulaukė ir džiaugsmu trykštančio sūnaus skambučio.
Jankūnai vis peržiūri visus sūnaus laimėtus medalius ir taures, nes Paulius, nors ir sukūręs savo šeimą, sporto trofėjus vis dar laiko keturių kambarių tėvų bute.
Mačiulių šeimos tradicijos: cepelinai išlydėtuvėms ir barščiai sutiktuvėms
Išlydėtuvėms - cepelinai su varške, sutiktuvėms - burokėlių sriuba. „Stiprus lietuviškas bulvių patiekalas sūnui Turkijoje suteikė stiprybės, o atsigauti po čempionato padėjo gaivi sriuba”, - šmaikštavo rinktinės puolėjo Jono Mačiulio motina Marytė Mačiulienė. „Caritas” organizacijoje dirbanti moteris išdavė, kad dar būdamas Turkijoje sūnus telefonu paprašė pasitikti jį su jo mėgstamais barščiais, kurių iš karto sukirto ne vieną lėkštę.
Kauno rajone gyvenančius tėvus 25 metų krepšininkas aplankė jau kitą dieną grįžęs iš Stambulo. Iki šiol iš laimės atsigauti negalinti 54 metų M.Mačiulienė neslėpė, kad sūnaus kovos pasaulio krepšinio čempionate pareikalavo iš jos sveikatos. Žiūrėdama rungtynes ji taip įsijaučia, kad net sėdėdama prieš televizorių pradeda barti sūnų už aikštėje padarytas klaidas. Todėl Mačiuliai, kaip ir Kalniečiai, svarbias rungtynes iš Turkijos žiūrėjo atskirai: motina - miegamajame, tėvas - valgomajame.„Net ir skirtinguose kambariuose girdėjome vienas kito šūksnius. Nežinau, kuris rėkėme garsiau, nes įtampa buvo labai didelė. Žmona keletą kartų net prašė jai į kambarį atnešti valerijono”, - neslėpė krepšininko tėvas Jonas Mačiulis.
Per visas rungtynes Jūratė mūvėdavo specialiai iš geltonų, žalių ir raudonų siūlų numegztomis kojinėmis, kurios, merginos įsitikinimu, nešė sėkmę brolio komandai.
Praėjus vos 20 minučių po bronzinės pergalės tėvams paskambino laimingas Jonas, jau gavęs iš jų trumpąją žinutę, kuri prasidėjo žodžiais: „Tiesiog fantastiška!”
Delininkaičių šeimos pasitikėjimas: bronza nenustebino
Tomo Delininkaičio tėvas bendravardis Tomas dar neprasidėjus čempionatui neabejojo, kad Lietuvos rinktinė pateks tarp penkių geriausių planetos komandų. Todėl sūnaus ir jo komandos draugų iškovoti bronzos medaliai 53 metų vyro nė kiek nenustebino. Po lemiamos pergalės prieš Serbijos rinktinę krepšininko tėvas pabučiavo savo vienmetę…