Sportas - tai daugiau nei tik fiziniai pratimai. Tai sudėtinga sistema, apimanti fizinių pratimų, varžybų, pratybų ir treniruočių organizavimą bei vykdymą. Sportas yra kūno kultūros priemonė ir metodas, o plačiąja prasme - visos fizinio aktyvumo formos, gerinančios žmonių fizinį parengtumą ir dvasinę būseną. Tai nuoseklus nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžantis, lenktyniaujant ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose.
Sporto Apibrėžimas ir Esminiai Aspektai
Spòrtas - tai socialinis reiškinys, neatsiejama visuomenės kultūros dalis. Jam būdinga tikslinga, taisyklių ribojama labai aktyvi fizinė ir psichinė veikla, nuoseklus ir nuolatinis fizinių ir dvasinių žmogaus galių plėtojimas varžymosi, lenktyniavimo būdu ir taip išugdytų jėgų, gebėjimų rodymas individualiose ir komandinėse varžybose. Apima sistemingą mokymąsi, lavinimąsi ir varžymąsi.
Didysis Sportas
Skiriamas didysis sportas, kai kiekvienas dalyvis turi tikslą pasiekti geriausią rezultatą. Jis suprantamas siaurąja (aukščiausio rango, elitinės varžybos: pasaulio, Europos čempionatai, olimpinės žaidynės) ir plačiąja (sistemingas rungtyniavimas siekiant geriausių rezultatų) prasme. Didysis sportas padeda nustatyti žmogaus gebėjimų galimybes, t. y. suprasti sudėtingiausių žmogaus organizmo mechanizmų veiklą, kai atliekamas maksimalus darbas stresinėmis aplinkybėmis ir krūvis priartėja prie biologinės veiklos ribos. Iš gautų duomenų nustatomi dėsningumai, kaip optimaliai lavinti įgimtus žmogaus gebėjimus. Svarbiausia tarptautinio sporto sąjūdžio, propaguojančio humanistines vertybes, šiuolaikinio visuomenės gyvenimo ir tarpvalstybinių santykių dalis yra olimpinis sportas (olimpinės žaidynės).
Ryškiausias bruožas - specialus sportininkų rengimas varžytis ir varžymasis, pirmiausia svarbiausiose pasaulio varžybose - olimpinėse žaidynėse, siekiant kuo geriausių olimpinių sporto šakų rezultatų. Svarbus yra socialinių tikslų - sveikatos stiprinimo, fizinio ir dorovinio žmonių tobulinimo, olimpizmo principų kitose visuomeninio gyvenimo srityse - skleidimas ir įgyvendinimas.
Sporto Istorija
Sporto pradžia laikytina laikotarpis, kai savisauga ir buitiniai rūpesčiai nebeužėmė viso žmogaus laiko. Seniausia užuomina apie sportinę veiklą siekia 2750-2600 prieš Kristų. Mergaičių žaidimai su kamuoliu pavaizduoti Egipto raižiniuose apie 2050 prieš Kristų. Medžioklėje šaudymas iš lanko buvo žinomas jau mezolite (apie 8000 pr. Kr.), bet sportu virto apie 1150 pr. Kr.
Taip pat skaitykite: Tobulinkite savo lauko teniso žaidimą
Sporto Raida Lietuvoje
LIETUVOJE sporto šaknys slypi gilioje senovėje. Senovės lietuviams ypatingą reikšmę turėjo pratimai jojant žirgais: pirmo tūkstantmečio prieš Kristų Vidurio Lietuvos kapinynuose aptinkama rūpestingai kamanėlėmis ir žvangučiais padabintų žemaitukų veislės žirgų palaidojimų. Baltų teritorijoje dar 7-6 amžiuje prieš Kristų vikrumas, jėga, greitumas, ištvermė buvo labai reikalingos žmogui kovojant už būvį. Pirmykštėje bendruomenėje jauni žmonės buvo mokomi ir auklėjami šeimoje. Mokymas dažniausiai rėmėsi atidžių vyresniųjų veiksmų stebėjimu, kartojimu. Vėliau žmogus pastebėjo, kad taurą gelbsti jo milžiniška raumenų jėga, o elnią - gera klausa, orientavimasis, judesių lengvumas ir greitis. Žaidimai ir kiti fiziniai pratimai tapo fizinio lavinimo.
Šiuolaikinio sporto sampratos užuomazgos Lietuvoje pradėjo formuotis 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje. Teorinius pagrindus kūrė Lietuvos švietėjai, filosofai: S. Šalkauskis, A. Maceina, V. Sezemanas, kūno kultūros, sporto puoselėtojai: A. Jurgelionis, A. Vokietaitis, K. Dineika, V. Augustauskas. Sportas vertintas kaip stipri pasikeitusio, jau 20 a. pradžios požiūrio į žmogaus fizinį lavinimą išraiška. Buvo pastebėtas ryškiausias sporto bruožas - varžymasis. V. Augustauskas teigė: "Tik lenktyniavime gali būti sukoncentruota tiek pastangų, kad asmenybė parodytų savo galimybių ribą. Varžybinis sportas - vienas mėgstamiausių jaunimo dalykų. Niekas taip gausiai pasaulio jaunuomenės nesutelkia bendrauti, kaip šių dienų sportas." A. Maceina rašė: "<…> Sportininkas yra panašus į asketą, nes neleidžia savo kūnui elgtis taip, kaip jis norėtų, bet lenkia jį pagal savo dvasią, nulemtą sporto tikslo <…>."
Laisvę ir nepriklausomybę atsikovojusioje Lietuvoje sudominti ir į praktinę sportinę veiklą įtraukti Lietuvos jaunimą buvo nelengva: viską reikėjo pradėti tuščioje vietoje. Vienas iš Lietuvos sporto kūrėjų S. Garbačiauskas, 1919 grįžęs į Lietuvą iš Rusijos, stebėjosi: "Pats svarbiausias mano tikslas buvo rasti sporto aikštę ar salę, kur būtų įmanoma sueiti į ryšį su sportuojančiais. Per mėnesį išlandžiojau Kauną ir apylinkes, net ir didesnius kiemus, bet, mano didžiausiai nuostabai, nieko panašaus neradau <…>. Pasidarė liūdna ir nesuprantama, kodėl vaikai nežaidžia - visur lyg kokia tyruma." E. Kubiliūtė-Garbačiauskienė rašė: "Po darbo besidairant po Kauną ir jo apylinkes užtikau fortuose būrelius vaikų belaksiančių ir besipešančių. Pasiūliau jiems įvairių žaidimų."
Sporto mėgėjų entuziazmas, atsidavimas, kilnumas leido žengti pirmuosius žingsnius: steigti sporto organizacijas. Pirmasis sporto klubas 1885 įkurtas Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdoje - irklavimo klubas Neptūnas. 1906 Vilniuje įkurtas klubas Sakalas (Sokół), kultivavęs gimnastiką, imtynes, fechtavimąsi, boksą, dviračių sportą, 1906 Kaune - gimnastikos klubas Sakalas, nuo 1912 kultivavęs ir irklavimą, 1907 Kaune įsteigta Atletikos sąjunga, kultivavusi imtynes. Lietuvai buvo svarbu mūsų šalies sporto organizacijų įstojimas į tarptautines organizacijas: 1923 Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (pranc. Fédération Internacionale de Football Association, FIFA) nariu tapo Lietuvos sporto lygos Futbolo komitetas, į tarptautines federacijas 1924 įstojo Lietuvos dviratininkų sąjunga, 1930 - Šachmatų sąjunga, 1936 - Krepšinio komitetas. Oficialiose tarptautinėse varžybose Lietuvos atletai debiutavo 1924 - VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje: du dviratininkai (I. Anolikas ir J. Vilpišauskas) ir futbolo rinktinė. Pirmasis Lietuvos sportininkas, varžęsis pasaulio čempionate (1928), buvo čiuožėjas K. Bulota, greitojo čiuožimo daugiakovėje jis užėmė 21 vietą.
Netrukus pasiekta gerų rezultatų tarptautinėse varžybose. Šaudymo rinktinė (P. Giedrimas, K. Sruoga, A. Mažeika, V. Nakutis, A. Karčiauskas) 1937 Helsinkyje laimėjo pasaulio čempionato sidabro medalius; P. Giedrimas individualiosiose šaudymo iš standartinio pistoleto varžybose t. p. buvo apdovanotas sidabro medaliu. 1939 pasaulio šaudymo čempionate Liucernoje (Šveicarija) J. Miliauskas pelnė bronzos, Lietuvos rinktinė (J. Miliauskas, P. Giedrimas, A. Jelenskas, A. Mažeika, V. Nakutis) - sidabro medalius. Lietuvos vardas labiausiai nuskambėjo Lietuvos vyrų krepšinio rinktinei, padedamai Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių krepšininkų, laimėjus 1937 ir 1939 Europos čempionatus; Lietuvos moterų krepšinio rinktinė 1938 I Europos čempionate Romoje (Italija) pelnė sidabro medalį. Lietuvos stalo teniso rinktinė (Ch. Duškesas, V. Dzindziliauskas, E. Nikolskis, V. Populiariausiomis sporto šakomis tapo futbolas, lengvoji atletika (tarptautinio lygio lengvaatlečiai buvo A. Šimanas, A. Vietrinas, V. Bakūnas, V. Komaras, O. Šepaitienė ir kiti), tenisas, boksas (J.
Taip pat skaitykite: Braso plaukimo privalumai
1940 SSRS okupacija nutraukė natūralią Lietuvos sporto plėtotę. Buvo uždaryti sporto klubai, nutraukta sporto organizacijų veikla, nutraukti Lietuvos sportininkų ryšiai su tarptautinėmis sporto organizacijomis, sportininkai neteko galimybių savarankiškai dalyvauti tarptautinėse varžybose. Baigiantis II pasauliniui karui daug pajėgiausių sportininkų pasitraukė į Vakarus, dalis likusiųjų Lietuvoje buvo sovietų valdžios represuoti. Ilgainiui Lietuvos sportas atsigavo. Be anksčiau populiariausių sporto šakų (bokso, futbolo, krepšinio, lengvosios atletikos, slidinėjimo, šachmatų, žirgų sporto), prigijo ir išsiplėtojo naujos sporto šakos: rankinis, baidarių ir kanojų irklavimas, žolės riedulys, meninė gimnastika, šiuolaikinė penkiakovė, dziudo, badmintonas, sunkioji atletika, orientavimosi, šaudymo iš lanko sportas ir kitos. Buvo sparčiai plėtojamas masinis sportas.
Svarbų vaidmenį plėtojant sportą suvaidino organizacinė sportinė veikla. 1946 Kaune įsteigta pirmoji Lietuvoje vaikų ir jaunimo sporto mokykla. 1960 tokių (ir specializuotų plaukimo, lengvosios atletikos, krepšinio) sporto mokyklų buvo 24, jose treniravosi beveik 8 tūkstančiai vaikų, paauglių, jaunių. 1945 atidarytas Lietuvos valstybinis kūno kultūros institutas, jį 1948-2004 baigė 4984 kūno kultūros mokytojai, 2238 įvairių sporto šakų treneriai - aukštos kvalifikacijos specialistai, vėliau įnešę didelį įnašą į Lietuvos sporto plėtrą, didelio meistriškumo sportininkų rengimą. Įkurtos arba atkurtos (1940-1941 veikusios) sporto draugijos, kurios turėjo savo sporto bazes, trenerius, sporto mokyklas: Žalgirio (1944), Kolūkiečio (nuo 1956 Nemunas), Spartako, Dinamo, Darbo rezervų, Lokomotyvo.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 pakito sporto valdymas: vietoj Kūno kultūros ir sporto komiteto įkurtas Kūno kultūros ir sporto departamentas, 1991 - Lietuvos tautinis olimpinis komitetas sugrąžintas kaip visateisis narys į Tarptautinį olimpinį komitetą. 1991-1992 vietoj sporto draugijų imta steigti sporto klubus (liko tik Žalgirio ir Nemuno draugijos).
Šiuolaikinės Sporto Tendencijos
21 a. sportas patiria reikšmingas transformacijas, kurias lemia technologinė pažanga, globalizacija, socialiniai pokyčiai ir nauji iššūkiai. Pagrindinės tendencijos sporte - elektroninio sporto augimas (kompiuteriniai žaidimai tampa vis populiaresni), dirbtinio intelekto ir duomenų analizės taikymas, tvarumas sporte, lyčių lygybės stiprinimas, didėjanti sveikos gyvensenos skatinimo svarba. Vyrauja nuotykių sportas, pvz., plaukimas plaustais, parasparniai.
Naujos Sporto Programos ir Specializacijos
Laisvalaikio sporto programa - vienintelė tokia bakalauro studijų programa Lietuvoje, kurią baigę studentai įgyja sporto bakalauro kvalifikacinį laipsnį ir pedagogo profesinę kvalifikaciją. Studijuodami šią studijų programą studentai gali pasirinkti laisvalaikio sporto, krepšinio, futbolo ar sportinių šokių specializaciją, kurios yra parengtos ir įgyvendinamos su Lietuvos bei užsienio šalių socialiniais partneriais.
Taip pat skaitykite: Krepšinio Gynybos Strategijos
- Krepšinio specializacija: Suteiks įgūdžių, patirties ir kontaktų, padėsiančių įsidarbinti krepšinio treneriais, krepšinio veiklos analitikais ar sporto mokyklų darbuotojais. Specializacija yra parengta ir bus įgyvendinta bendradarbiaujant su Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir Tarptautiniu krepšinio universitetu (IBU). Studijos suteiks žinių apie naujausias krepšinio ugdymo technologijas.
- Futbolo specializacija: Suteiks išskirtinių įgūdžių, reikalingų norint sėkmingai dirbti įvairiose futbolo srityse.
- Sportinių šokių specializacija: Studentai plėtos tiek standartinių, tiek Lotynų Amerikos šokių gebėjimus.
- Laisvalaikio sporto specializacija: Dalykai orientuoti į pajūrio areale specifinių fizinio aktyvumo veiklų plėtotę naudojant paplūdimio ir Baltijos jūros resursus.
Sportas ir Nėštumas
Sportas yra svarbus ne tik bendrai sveikatai, bet ir planuojant nėštumą bei jo metu. Vis dėlto, būtina atskirti aukšto intensyvumo sportą nuo mankštos.
Mankštos Prieš ir Per Nėštumą Svarba
Nemaža dalis moterų supranta, kad jei pradėjo lauktis, reikia "nustoti veikti bet ką kas yra aktyvu ir lieka tik su vaikščiojimu". Tačiau bent kartą nėštumą patyrusios moterys pritars, kad nuo tiesiog sveikos moters būsenos kūdikio laukimas labai skiriasi. Tas pats taikoma ir prieš pastojant. Mintys ir psichologinė būsena, santykių ir šeimos padėtis, finansinė padėtis ir kiti kriterijai daro įtaką stresiniam lygiui. Tikslas, kad prieš pastojant ir besilaukiant streso lygis tūrėtų būti kuo mažesnis.
Mityba taip pat svarbi - vis ką dedate į savo burną formuoja jūsų hormoninę sistemą. Tai reiškias ir naujasis embrionas atvykęs pas jus į organizmą pirmiausia gaus maistines medžiagas tokias, kurias įprastai vartojate. Taip pat reikia žinoti kokius papildus gerti, kaip folio rugštį trys mėnesiai iki pastojimo.
Aktyvus judėjimas, sportas - mūsų kūnas funkcionalus atlikti tam tikrus procesus tik tada, kai jis yra tinkamai naudojamas. Jei moteris nutraukia sportą ir visai nesportuoja, o gyvenimo būdas yra pasyvus - organizmas švelniai tariant “rudija”. Pirmiausia sportas sportui nelygus. Daugelis pagalvoja, kad važiavimas su dviračiu gamtoje 15 minučių irgi yra sportas. Sportas visgi yra aukšto intensyvumo treniruotės, kurios skirtosi į kelias sritis: lengvoji / sunkioji atlekita, fitnesas, aukšto intensyvumo treniruotės HIIT, sunkių svorių kilnojimas. Taip šias veiklas iš aš siūlyčiau apriboti. Bet visa kita: joga, pilatesas, dviratis, plaukimas, bėgimas žemo arba vidutinio intensyvumo yra mankšta. Mūsų kūnams tokių mankštų reikia ir būtina turėti savo gyvenime kiekvieną dieną.
Taigi kalbant apie sportą prieš nėštumą - valio, darykite ir sportuokite kaip sportavote JEIGU tai darėte nuolatos. Prieš pastojant tikrai ne laikas pradėti mokytis stumti rutulį. Kalbant apie mankštas prieš nėštumą - valio, jei tai darai, nesustok ir pasidomėk nėštumo mankštomis. O jei nesimankštinai iki pat šios akimirkos, kada planuojate pastojimą - puikus metas pradėti nuo žemo intensyvumo ir stiprinti savo kūną!
Per devynis mėnesius nuo pastojimo iki gimdymo nėščiosios organizmas patiria didžiulius pokyčius. Tai pareikalauja daug fizinių jėgų ir dvasinės stiprybės. Ankstesnių kartų moterų nėštumas buvo tikrai natūraliau pernešamas, nes jos buvo fiziškai aktyvesnės, daugiau judėjo, atlikdavo buityje daug įvairaus fizinio darbo. Šiuolaikinei moteriai ūkio darbuose padeda įvairi technika, į darbą vykstama transportu, todėl reikia paieškoti laiko tinkamam fiziniam aktyvumui. Tinka viskas, kas patinka, svarbu reguliariai keletą kartų per savaitę mankštintis, šokti, plaukioti, vaikščioti, bėgioti, lankyti mėgstamus užsiėmimus sporto klube ar aktyviai poilsiauti gamtoje.
Rekomenduojami Pratimai Nėštumo Metu
- Dubens dugno pratimai (kėgelis): Gero tonuso dubens dugno raumenys sumažina persileidimo tikimybę nėštumo pradžioje. Nėštumo metu reikia mokytis pilnai suprasti kaip veikia dubens dugnas, jį ne tik įtempinėti bet ir atpalaiduoti. Taip mokytis ruošiantis gimdymui.
- Diafragminis kvėpavimas: Diafragmos raumuo atsakingas už daugelį funkcijų mūsų centrinėje kūno ašyje: kvėpavimas, laikysena, balansas, judesiai ir motorika.
- Nugaros ir pilvo preso pratimai: Šis natūralus „raumeninis korsetas“ padės stuburui, kuris su kiekvienu sekančiu laukimosi mėnesiu patiria vis didesnį krūvį. Priekinės pilvo sienelės oda tempsis tolygiau, jei pilvo raumenys bus tinkamo tonuso ir prilaikys gimdą su augančiu joje mažyliu.
- Dubens lankstumas ir stiprinimas: Paslankesni klubų sąnariai, lankstus stuburas padės lengviau atsiverti gimdymo takams, kai artės mažylio gimimas.
- Meditacija: Raskite laiko pabūti su savimi. Mokykitės jausti savo kūną, kada jis įsitempęs, kada atsipalaidavęs.
- Miofascialinis atpalaidavimas: Masažas kaip procedūra arba treniruotės su volu.
Sportas ir Karas: Diskurso Problema
Kalbė… Atiduoti visas jėgas yra pamatinė sporto tema, sportininkams ir individualiai, ir kolektyviai visomis jėgomis stengiantis pasiekti tam tikrą sportinį rezultatą. Atidavus visas jėgas jaučiamas pasitenkinimas ir džiaugsmas dėl asmeninio pasiekimo. Būna taip, kaip ir gyvenant krikščioniškuoju tikėjimu. Kiekvienas vieną dieną norėtų pakartoti šv. Pauliaus žodžius: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7).
Bažnyčios Požiūris į Sportą
Bažnyčia kaip Dievo tauta turi turtingos bei gilios žmogiškosios patirties ir labai nuolankiai nori ja visa pasidalyti bei pasiūlyti ją sporto pasauliui. Iš tiesų, „nėra nieko tikrai žmogiško, kas nesurastų atgarsio“ Kristaus mokinių „širdyse“. Bažnyčia laiko žmogų kūno, sielos ir dvasios vienybe bei sporto srityje vengia bet kokio redukcionizmo, menkinančio žmogaus kilnumą. Šiuo dokumentu siekiama glaustai pristatyti Šventojo Sosto ir Katalikų Bažnyčios požiūrį į sportą. Neseniai įsitvirtino tendencija - iš dalies dėl sporto istorijos aiškinimo būdo - manyti, kad Katalikų Bažnyčia, pirmiausia viduramžiais ir ankstyvajame moderniosios epochos periode, į sportą išskirtinai priešiškai žvelgė dėl neigiamo požiūrio į kūniškumą.
„Krikščioniškasis požiūris į sportą, lygiai kaip ir į kitas žmogaus prigimtinių gebėjimų apraiškas, kaip antai mokslą, darbą, meną, socialinį ir politinį įsipareigojimą, yra ne atmesti ar šalintis, bet gerbti, branginti, net jei prireikia pataisyti ir sukilninti, vienu žodžiu, atpirkti“. Atpirkimo aspektas sporte esti, kai pirmenybė teikiama pagarbai žmogaus kilnumui, o sportas tarnauja visapusiškam žmogaus augimui ir vystymuisi. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „ryšys tarp Bažnyčios ir sporto yra graži tikrovė. Ji ilgainiui sustiprėjo, nes bažnytinė bendruomenė laiko sportą galinga priemone, padedančia žmogui visapusiškai augti. Katalikų Bažnyčia šį dokumentą skiria visiems geros valios žmonėms. Be to, Bažnyčia šį dokumentą skiria visiems tikintiems katalikams - vyskupams ir kunigams, bet pirmiausia pasauliečiams, daugiausia įsitraukusiems į sporto pasaulį. Savo istorijos tėkmėje Bažnyčia rėmė grožį menuose, muzikoje ir daugelyje kitų žmogaus veiklos sričių. Pagrindinis to motyvas yra tai, jog grožis kyla iš Dievo ir todėl mums, kaip Jo mylimiems kūriniams, jis irgi kelia pasitenkinimą. Sportas mums teikia galimybę būti to grožio veikliais dalyviais ar susižavėjusiais žiūrovais. Sporto patirties visuotinumas, komunikacinė bei simbolinė jėga, didžiulis auklėjamasis bei ugdomasis potencialas šiandien pripažinti bei akivaizdūs. Sportas dabar yra civilizacijos reiškinys, visavertiškai įsitvirtinęs šiuolaikinėje kultūroje ir persunkęs daugybės žmonių gyvenseną bei gyvenimo pasirinkimus.
Pijus XII ir vėliau Paulius VI XX amžiuje galingai atvėrė vartus dialogui tarp Bažnyčios ir sporto pasaulio, pabrėždami aspektus, kurie sporto idealus suartina su krikščioniškuoju gyvenimu: „Fizinės pastangos, moralinės savybės, taikos meilė - šiomis trimis temomis Bažnyčios dialogas su sporto pasauliu yra nuoširdus ir šiltas. Iš dialogo tarp Bažnyčios ir sporto kilo ir tebekyla įvairių pasiūlymų dėl sporto pastoracijos, pirmiausia mokyklose, parapijose ir asociacijose. „Bažnyčia turi būti pirmose gretose - parengti sportininkų poreikius atitinkančią sporto pastoraciją ir pirmiausia skatinti tokį sportą, kuris kurtų sąlygas vilties kupinam gyvenimui“. Bažnyčios Magisteriumas nuolat primena poreikį skatinti „sportą žmogui“, gebantį suteikti gyvenimui prasmę ir pilnatvę, padėti asmeniui visapusiškai augti asmeniniu ir moraliniu, socialiniu, etiniu ir dvasiniu lygmeniu.
Dialogą su sportu Bažnyčia plėtojo nuo pirmų savo gyvavimo metų. Gerai žinoma, kad šv. Paulius aiškino pagonims krikščioniškąjį gyvenimą pasitelkdamas sportines metaforas. Viduramžiais pasauliečiai katalikai švenčių dienomis, kurių netrūko, taip pat sekmadieniais dalyvaudavo sporto žaidimuose ir veikloje. Teologinę paspirtį tokiems žaidimams suteikė Tomas Akvinietis, rašęs, kad „žaidimams“ būdinga „dorybė“, nes dorybė praktikuotina nuosaikiai. Todėl dorybingas žmogus neturi nepaliaujamai dirbti, bet privalo surasti laiko žaidimui ir pramogai. Atgimimo intelektualai humanistai, lygiai kaip ir pirmieji jėzuitai, perėmė Tomo Akviniečio mintis apie dorybę, pabrėždami būtinybę mokant skirti laiko žaidimui ir pramogai. Be to, nuo Naujųjų laikų pradžios Bažnyčia rodė dėmesį sporto reiškiniui, teigiamai vertindama jo auklėjamąjį potencialą bei dalydamasi su juo daugeliu vertybių. Šiuolaikinis sportas yra pramonės revoliucijos vaisius. Ši revoliucija suteikė sportui socialines, politines bei ekonomines sąlygas plėstis ir įsitvirtinti visame pasaulyje. Šiandien sportas kinta ir jaučia stiprų spaudimą keistis. 1904 m. popiežius Pijus X atvėrė Vatikano vartus sportui priimdamas jaunųjų gimnastų renginį. To meto metraščiuose neslepiama nuostaba dėl tokio atvėrimo. Bet įsipareigojimą sporto pasauliui ir dialogą su juo į aukščiausią Bažnyčios bei jos hierarchijos lygmenį neabejotinai iškėlė šv. Jonas Paulius II. Pasibaigus 2000 metų jubiliejui, po susitikimo su 80 tūkst. jaunų sportininkų Romos olimpiniame stadione jis nusprendė įsteigti Bažnyčios ir sporto tarnybą. Nuo 2004 m. Toks dėmesys sportui greitai subrandino požiūrį į sportą. Viename iš savo dokumentų apie sportą Italijos vyskupų konferencija rašė: „Krikščioniškojo sporto nėra, užtat visiškai teisėtas yra krikščioniškasis požiūris į sportą. „Krikščioniškojo tikėjimo paveldas, užuot griovęs ir nuvertinęs sporto savitumą, išlaisvina šią veiklą iš dviprasmiškumo bei nukrypimų ir prisideda prie jos pilnatviško įgyvendinimo“. Todėl krikščionybė nėra sporto „etinės kokybės ženklas“, pridurta, bet jam svetima etiketė.
Bažnyčia brangina sportą kaip tokį, kaip gyvenimo areną, kur galima ugdytis susivaldymo, kuklumo, drąsos, kantrumo dorybes, susitikti su tai, kas gražu, gera ir tikra, ir liudyti gyvenimo džiaugsmą. Tokia patirtis įmanoma viso pasaulio tautų ir bendruomenių žmonėms nepriklausomai nuo sporto lygmens ar rūšies. „Sportas yra džiaugsmas gyventi, žaidimas, šventė ir, kaip toks, brangintinas ir kartais išlaisvintinas <…> iš technicizmo bei profesionalizmo kraštutinybių sugrąžinant jam neatlyginamumo pobūdį, gebėjimą megzti draugystės ryšius, skatinti dialogą ir atsiverti kitiems, taip išreiškiant turtingumą būties, kuri yra daug svaresnė bei vertingesnė nei turėjimas ir todėl pranoksta žiaurius gamybos bei vartojimo dėsnius ir bet kuriuos kitus grynai utilitaristinius ir hedonistinius gyvenimo motyvus“.