Kiekvienais olimpiniais metais, prieš prasidedant žaidynėms, visas pasaulis užgniaužęs kvapą stebi, kaip į būsimos sporto fiestos vietą keliauja pagrindinis jos simbolis - olimpinė ugnis. Šiame straipsnyje apžvelgsime žiemos olimpinių žaidynių istoriją ir Kazachstano dalyvavimą šiame renginyje.
Olimpinė ugnis: nuo antikos iki šių dienų
Ugnis - vienas svarbiausių olimpinių atributų. Jos uždegimo ritualas žaidynes rengiančiame mieste yra tarsi šventos apeigos. Antikos laikais ugnį prieš kiekvienas žaidynes uždegdavo Olimpijoje, deivės Heros šventykloje, o tada iškilmingai pristatydavo į Atėnus. Ir dabar olimpinės ugnies uždegimo ceremonija vyksta ten pat, kur kadaise stovėjo Heros šventykla. Vienuolika aktorių, vaizduojančių vaidilutes, nukreipia į aukurą milžinišką veidrodį, fokusuojantį saulės spindulius, - tarsi olimpinę ugnį uždegtų pats dangaus šviesulys.
Užgesus antikinei graikų civilizacijai, ši tradicija irgi buvo pamiršta. Prisiminė ją tik 1928 metais. Nuo to laiko olimpinė ugnis uždegama pirmąją žaidynių dieną ir liepsnoja iki pat paskutinių varžybų pabaigos, tada taip pat iškilmingai užgesinama.
Pirmoji olimpinės ugnies nešimo estafetė buvo surengta per 1936-ųjų vasaros žaidynes. Tąsyk 3 330 sportininkų, perduodami deglą iš rankų į rankas, nugabeno ugnį iš Graikijos į Berlyną. Tai buvo Karlo Dymo, Berlyno olimpinių žaidynių organizacinio komiteto generalinio sekretoriaus, sumanymas. Deglus pagamino Krupo koncerno karinė gamykla pagal skulptoriaus Valterio Lemkės dizainą.
Iš pradžių olimpinį deglą į žaidynių vietą gabendavo tik bėgikai - apie jokius kitus būdus nė negalvota. Tačiau pamažu žaidynes rengiančios valstybės ėmė varžytis tarpusavyje, kuri tą padarys originaliau. Per tokią ilgą ir turiningą istoriją, aišku, neapsieita ir be kuriozų.
Taip pat skaitykite: Ledo ritulys: Baltarusija prieš Kazachstaną
Kuriozai ir unikalūs ugnies transportavimo būdai
Pirmąsyk į orą olimpinė ugnis pakilo dar 1952 metais - pakeliui į Helsinkio vasaros žaidynes. Ugnis į Suomiją atkeliavo specialiu, kruopščiai suplanuotu ir nustatytu maršrutu, mat idėjos autoriams dar ir norėjosi, kad jos švytėjimas susilietu su poliarinėmis dienomis nenusileidžiančios saulės šviesa. Gaila, padaryti kokybiškų nuotraukų skrydžio metu nepavyko. O štai kitas olimpinės ugnies skrydis - 1956-aisiais - jau buvo priverstinis. Antraip būtų buvę sunkoka nugabenti ją į Australiją, Melburną. Ir taip pakako būgštavimų dėl sudėtingų oro sąlygų ir atstumo: ore lėktuvas turėjo praleisti nei daug, nei mažai - 12 valandų. Kad apsaugotų ugnį nuo drėgmės ir kitų nepalankių aplinkos veiksnių, ją perkėlė į senovinį šachtininko žibintą.
Taigi skraidyti olimpinei ugniai - ne naujovė. Nors kartais, teisybė, sugalvojama naujų, unikalių transportavimo būdų. Tarp jų yra net šuolis parašiutu! Į savo pirmąjį plaukiojimą olimpinė ugnis išsiruošė 1948 metais. Ši kelionė irgi buvo būtinybė: žaidynių simboliui reikėjo kažkaip pasiekti Angliją. Taigi dėl Londono olimpiados deglas kirto Lamanšo sąsiaurį vienu Didžiosios Britanijos karinio laivyno laivu. Po to karto kelionių vandeniu Olimpijos ugniai, švelniai pasakius, nestigo.
Pabuvo olimpinė ugnis ir po vandeniu. Pirmą kartą tai nutiko 2000-ųjų Sidnėjaus žaidynių išvakarėse - deglą panardino į gilumą prie Didžiojo barjerinio rifo dalies, vadinamos Aženkūro rifu, netoli Australijos Kvinslando valstijos pakrantės. Kaip galima numanyti, be ilgo kruopštaus pasirengimo ši ceremonija neapsiėjo. „Povandeninį“ degųjį mišinį uždegė, kaip visada, nuo Olimpijos ugnies, perduotos estafete. Garbė plaukti su olimpiniu deglu rankoje teko australei biologei Vendei Kreig-Dankan - jį ugnį vandenyno dugnu nešė net 3 minutes. Antrą kartą olimpinis deglas po vandeniu atsidūrė ne taip seniai, 2013 metais, per estafetę Rusijos teritorijoje. Rusai panardino ugnį į giliausio planetos ežero - Baikalo - dugną. Ir pasistengė surengti tikrą šou. Už 50 km nuo kranto, netoli Listviankos kaimelio prie Angaros ištakų, trys narai, apsivilkę specialiais tautiniais raštais margintais naro kostiumais, nusileido į 15 m gylį.
Žirgų sportas - viena tradicinių vasaros olimpinių žaidynių disciplinų. Tačiau per jau minėtą 1956 metų Melburno olimpiadą raiteliams teko varžytis… Švedijoje. Taigi švedai, nusprendę neatsilikti nuo organizatorių australų, irgi atsivežė iš Olimpijos ugnį. 2000 metais jį į Sidnėjaus žaidynes Australijos dykumomis gabeno kupranugariais. Prieš Sočio olimpiadą Chakasijoje ugnis važinėjosi šunų ir elnių kinkiniais. O per 2010-ųjų žiemos olimpiadą ją į Vankuverio Fols Kriko įlanką atgabeno… drakonas.
Dar vienas netipiškas olimpinės ugnies transportavimo iš vienos vandenyno pusės į kitą būdas sugalvotas 1976-aisiais. Iš tikrųjų viskas buvo labai paprasta: kadangi žaidynės vyko Monrealyje, deglą tereikėjo perkelti per Atlanto vandenyną. Tačiau Kanados valdžia ir olimpiados iškilmių organizacinis komitetas sugalvojo daug spartesnį ir efektyvesnį būdą tą padaryti. Kanadiečiai pasitelkė superšiuolaikišką aniems laikams įrangą ir perdavė ugnį… radijo bangomis. Kaip? Deglas, kaip ir reikalauja taisyklės, buvo uždegtas Graikijoje, tada pastatytas prieš specialų jutiklį, fiksuojantį jonizuotas daleles ir paverčiantį jas radijo signalu. Gautą impulsą perdavė per Atlantą talkinant dviem kosminiams palydovams.
Taip pat skaitykite: Lietuvių trenerių perspektyvos Kazachstane
Vis dėlto pačiu efektingiausiu - na, ir romantiškiausiu - olimpinės ugnies uždegimo būdu tebelaikomas Barselonos vasaros žaidynių organizatorių sumanymas. Ten 1992-aisiais pasaulinio garso parolimpietis lankininkas Antonijus Reboljas paleido liepsnojančią strėlę tiesiai į olimpinio aukuro žiotis. Stovėdamas stadiono centre, į jį nukreipto prožektoriaus spindulyje, sportininkas nusitaikė visiškoje tamsoje - iš atminties. Šūvis buvo idealus, bet ar reikia stebėtis?
Kosmose olimpinė ugnis gavo progą pasisvečiuoti prieš 1996 metų Atlantos žaidynes. Bet gana greitai vėl pakartojo kelionę - pakeliui į Sidnėjų 2000-aisiais. Tų metų lapkričio 9 dieną erdvėlaivis „Sojuz“ su trimis kosmonautais ir vienu olimpiniu deglu pakilo skrydžiui į Tarptautinę kosminę stotį. Stotyje deglas pabuvo kiekvieno įgulos nario rankose, kiekvienoje Tarptautinės orbitinės stoties sekcijoje. O tada kosmonautai Olegas Kotovas ir Sergejus Riazanskis išnešė deglą į atvirą kosmosą, kur tas praleido apie 4 valandas. Paskui „Sojuz“ su trimis Tarptautinės orbitinės stoties įgulos nariais sėkmingai nusileido Kazachstane ir grąžino jau užgesusį olimpinį deglą į Žemę. Iškart po nusileidimo kosmonautas Fiodoras Jurčichinas perdavė jį Rusijos olimpinio komiteto atstovams.
Kai kelias toks ilgas, olimpiniai ugniai gali nutikti bet kas. Ir paprastai nutinka. Buvo, kad deglas geso dėl lietaus, vėjo arba išvis nepaaiškinamų priežasčių. Todėl tokiems atvejams, be pagrindinio deglo, nuo olimpinės ugnies visada pridega dar ir specialias lempas, kurios nežinia kada gali praversti. Juk gali ne tik pakeliui užgesti deglas, bet ir fakelas pagrindiniame stadione. Bene kurioziškiausias dalykas su ugnimi nutiko 2012 metais Londono žaidynių išvakarėse. Tąkart ji pirmąsyk užgeso dar per iškilmingą įžiebimo Olimpijoje ceremoniją. Staigus vėjo gūsis užpūtė tik įsižiebusią mažą liepsnelę, o rezervinių lempų net nespėta uždegti.
Žmogiškojo veiksnio irgi ne visada pavyksta išvengti. Pirmąkart toks nemalonus nutikimas ugnies estafetę sutrukdė per 1956-ųjų žiemos žaidynes Kortina d’Ampece, Italijoje. Nelaimė parkristi teko čiuožėjui Gvidui Karoliui, kuriam buvo patikėta garbė baigti estafetę. Deja, likus keliems metrams iki simbolinio finišo jis susipainiojo mikrofonų ir kitos aparatūros laiduose ir išsitiesė dešimčių tūkstančių vietos bei milijonų televizijos žiūrovų akivaizdoje.
1956 metais grupė studentų iš Sidnėjaus universiteto, vadovaujama būsimojo veterinaro Bario Larkino, per Melburno žaidynes nusprendė surengti savotišką protesto akciją. Čempionas bėgikas Haris Dilonas turėjo atnešti tikrąjį deglą į Sidnėjų ir įteikti jį miesto merui Petui Hilsui. Tačiau distancijos tiesiojoje prie sportininko prisijungė išdaigininkai ir ėmė bėgti pirma jo. Iš pradžių visi suprato, jog tai pokštas: iš netikrų bėgikų juokėsi ir žiūrovų minia, ir net policijos pareigūnai - ypač kai tie nelemti apatiniai iškrito iš deglo. Tačiau B. Visam šiam cirkui artėjant prie finišo publika, nemačiusi, kaip studentai apšovė tikrąjį bėgiką, nusprendė, jog B. Larkinas ir yra deglo nešėjas. Sidnėjaus galva iš susijaudinimo net nepastebėjo, kad jam į rankas įbruko dažytą kėdės koją. Taigi nusinešė ją prie mikrofono, kur ruošėsi išrėžti iš anksto surepetuotą kalbą. B. Larkinas per tą laiką sumojo pasprukti, o nesuvokiantis, kas vyksta, H. Visų šio kuriozo dalyvių laimei, į incidentą buvo sureaguota kaip į išties sėkmingą išdaigą - apsieita be jokių bausmių. Kitą dieną B.
Taip pat skaitykite: Tremtis ir futbolas: Lietuvos ir Kazachstano istorija
Ne visada ir olimpinės ugnies estafetės praeidavo ramiai ir taikiai. Pirmosios naujojo tūkstantmečio žaidynės, kurias, kaip žinoma, priėmė Sidnėjus, irgi neapsiėjo be pasikėsinimų. Naujojo Pietų Velso valstijos Maklino mieste 17-metis paauglys bandė užgesinti olimpinę ugnį gesintuvu. Vaikinukas tiesiog atsiskyrė nuo žiūrovų minios, pripuolė prie deglo nešėjo Džono Deru, ištraukė iš už skverno kilograminį gesintuvą ir nukreipė į liepsną. Laimė, prastai nusitaikė: putų srovė tėškėsi ne į deglą, bet sportininko veidą. Olimpinė ugnis liko degti, o Dž. Toje pačioje Australijos valstijoje nutiko ir kitas incidentas. Prie deglo nešėjo Tomo Kerolo, buvusio pasaulio banglenčių čempiono, netikėtai prisiartino nepažįstamas vyras. Ištraukęs deglą sportininkui iš rankų, jau ketino mesti jį į vandenyną, tačiau T. Kerolas nesutriko.
2006 metų sausį nedideliame Italijos miestelyje Trente taip pat bandyta pavogti olimpinę ugnį. Bėgikę Eleonorą Berlandą, 1 500 m bėgimo Italijos čempionę, užpuolė nežinomi asmenys ir atėmė deglą. Vos tik įstatymo sargai grąžino deglą, estafetė buvo pratęsta. Tačiau olimpinės ugnies nuotykiai pakeliui į Turino žaidynes tuo nesibaigė. Viskas prasidėjo dar Londone. Pasimokę iš estafetės Londono etapo organizatorių liūdnos patirties - jiems galiausiai teko suimti 35 protestuotojus, - Paryžiaus etapo rengėjai nusprendė smarkiai sutrumpinti maršrutą. Be to, deglą ir jį nešantį sportininką saugoti paskyrė kelis šimtus pėsčių, motorizuotų ir riedučiais apsiavusių policijos pareigūnų. Kad ir kaip ironiškai skambėtų, saugoti ugnies buvo pristatyti ir ugniagesiai. Bet niekas nepadėjo. Estafetės dalyviams pavyko nubėgti vos 200 m nuo Eifelio bokšto - Paryžiaus etapo starto taško, - kai juos užpuolė Tibeto nepriklausomybės nuo Kinijos siekiantys aktyvistai. Saugumo sumetimais deglą teko užgesinti. Olimpinė ugnis kelionę tęsė atsarginėse lempose aklinai užsklęstame autobuse.
2012-ųjų Londono olimpiados ugnies kelionė irgi nepraėjo be ekscesų. Meidstoune, kai deglo nešikas bėgo pro gyvą žiūrovų koridorių, prie jo iš minios pribėgo paauglys ir, surikęs „Alach akbar!“, pabandė išplėšti iš rankų ugnį. Visų palengvėjimui, po užpuoliko žodžių niekas nesprogo, o greitai paaiškėjo, jog tai nebuvo terorizmo akto pradžia.
Tokį epitetą jau spėjo pelnyti Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių ugnis, įžiebta balandžio mėnesį. Tik prieš savaitę, liepos 24-ąją, būsimos olimpiados deglą nešant San Paulo gatvėmis, juodai apsirengęs vyras pabandė prasibrauti pro mažiausiai dešimtį deglo nešikę supusių apsaugos pareigūnų.
Rimtai svarstyti, ar jų žaidynių deglas nėra užkeiktas, brazilai pradėjo jau anksčiau. Birželį visus sukrėtė žinia, kad teko nušauti jaguarą, dalyvavusį ugnies uždegimo ceremonijoje, nes pavojingas plėšrūnas paspruko į laisvę. To paties mėnesio pabaigoje 27-erių metų vyrukas, susilažinęs su draugais, pabandė šliūkštelėti ant olimpinio deglo kibirą vandens.
Ugnis - pavojinga stichija, ir olimpinė šiuo atveju niekuo neišskirtinė. Viena jų nutiko per 1988-ųjų Seulo olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją. Pagal grandiozinius organizatorių planus, po iškilmingo ugnies įžiebimo stadione į dangų turėjo pakilti 2 400 baltų balandžių ir išsisklaidyti skambant olimpiniam himnui. Tai buvo labai svarbus viso pasaulio vienybės ir taikos simbolis - šiaip ar taip, Seulo žaidynės buvo pirmosios visavertės po 1976 metų olimpiados Monrealyje. 1980-aisiais Maskvos olimpiadą ignoravo JAV ir amerikiečių šalininkai - iš viso 50 valstybių. Korėjiečiai pasaulio suvienijimo idėjos ėmėsi su tokiu įkarščiu, kad nepagailėjo papildomų išlaidų. Atrodė, kad gražiausiai žaidynių atidarymo ceremonijos akimirkai buvo pasiruošta nepriekaištingai, tačiau kai ji atėjo, kelios dešimtys balandžių - ar dėl nuovargio, ar per ilgo tūnojimo nelaisvėje, - užuot nuskridę, sutūpė ant milžiniško aukuro kraštų. Incidentas su degančiais taikos balandžiais pasauliui įsiminė ilgam.
Kitas nelaimingas nutikimas su ugnimi įvyko palyginti neseniai, prieš Sočio žaidynes, per estafetės etapą Chakasijoje, netoli Abakano miesto. Kai deglą nešė žinomas rusų bobslėjininkas Piotras Mkarčukas, netikėtai plykstelėjusi liepsna uždegė sportininko drabužius.
Kazachstano dalyvavimas žiemos olimpinėse žaidynėse
Pirmasis dalyvavimas
Kazachstanas pirmą kartą dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse kaip nepriklausoma valstybė 1994 m. Lilehameryje. 1994 m. Lilehamerio olimpinėse žaidynėse dalyvavo 1737 sportininkai iš 67 rinktinių.
Medaliai
Iškovoti medaliai? 01994 m. Daugiausia medalių Lilehamerio žaidynėse iškovojo (iš viso medalius pelnė 22 ir rinktinių atstovai): 1. Rusija - 23 (11, 8, 4), 2. Norvegija - 26 (10, 11, 5).
Kiti faktai
Nors žaidynės vyko Bosnijos karo metu, tikrą olimpinę dvasią pademonstravo Bosnijos ir Hercegovinos rinktinė. Net devynios buvusios SSRS respublikos - Armėnija, Baltarusija, Gruzija, Kazachstanas, Kirgizija, Moldova, Rusija, Ukraina ir Uzbekistanas - žaidynėse dalyvavo kaip nepriklausomos valstybės. Pirmą kartą atskiromis delegacijomis atvyko anksčiau vieną valstybę Čekoslovakiją sudariusios Čekija ir Slovakija.
Almatos kandidatūra
Almata didžiuojasi garsiu Medeo stadionu ir Čimbulako slidinėjimo trasa (Almata kandidatavo surengti Žiemos olimpines žaidynes).
Žiemos olimpinių žaidynių iššūkiai
Žiemos olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausias sporto renginys pasaulyje, bet ir platforma, kurioje susipina politika, ekonomika ir kultūra.
Klimato kaita
Klimato kaita kelia grėsmę žiemos sportui, nes mažėja sniego ir ledo. Dėl to žaidynes tampa sunkiau organizuoti ir jos gali tapti mažiau patrauklios sportininkams ir žiūrovams.
Finansiniai iššūkiai
Žiemos olimpinių žaidynių organizavimas yra labai brangus. Miestai, kurie rengia žaidynes, turi investuoti į infrastruktūrą, tokią kaip sporto arenos, transporto sistema ir apgyvendinimas. Šios investicijos gali būti sunkiai įgyvendinamos, ypač mažesniems miestams.
Aplinkosauga
Žiemos olimpinės žaidynės gali turėti neigiamą poveikį aplinkai. Statybos gali sunaikinti buveines, o transportas ir energijos naudojimas gali prisidėti prie oro taršos.
Politiniai iššūkiai
Žiemos olimpinės žaidynės gali tapti politinių protestų ir boikotų objektu. Tai gali pakenkti žaidynių reputacijai ir sumažinti jų populiarumą.
Olimpiados istorija
Olimpinių žaidynių pradžia siejama su antikinėmis Olimpijos žaidynėmis, vykusiomis Graikijoje. Šios žaidynės buvo skirtos Dzeuso garbei ir vyko kas ketverius metus. Tačiau krikščionybę paskelbus vienintele Romos imperijos religija, ši sporto šventė buvo uždrausta.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių idėją inicijavo ir atgaivino prancūzas Pierre'as de Coubertinas. Pirmosios modernios olimpinės žaidynės įvyko 1896 m. Atėnuose, Graikijoje. Nuo tada žaidynės tapo globaliu reiškiniu, pritraukiančiu milijonus žiūrovų ir sportininkų iš viso pasaulio.
Žaidynių raidos etapai
Pirmasis etapas (1896-1912): Šis laikotarpis pasižymėjo palyginti mažu tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumu. Žaidynių organizavimas buvo nepastovus, sporto varžybų programa ištęsta, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės, tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių.
Antrasis etapas (1914-1948): Laikotarpis pažymėtas dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 m. (Berlyno), 1940 m. (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 m. (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 m. (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos. Padaugėjo Nacionalinių olimpinių komitetų (nuo 23 iki 52), kuriuos pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas.
Trečiasis etapas (1952-1988): Šiam laikotarpiui būdinga neigiama pasaulio politikos įtaka olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų - pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 m. prieš Melburno olimpines žaidynes. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 m. (Maskvos) olimpines žaidynes - daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 m. (Los Andželo) olimpines žaidynes. 1988 m. (Seulo) olimpinėse žaidynėse dėl politinių priežasčių nedalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Kubos ir Etiopijos delegacijos.
Ketvirtasis etapas (nuo 1992 m.): Naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 m. žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga. Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse.
Žiemos olimpinių žaidynių miestai
Žiemos olimpinės žaidynės - tai tarptautinis sporto renginys, kuriame sportininkai varžosi įvairiose žiemos sporto šakose. Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės įvyko 1924 m. Šamoni, Prancūzijoje.
Žiemos olimpinės žaidynės daugiausia kartų vyko Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 1932 ir 1980 sportininkai rinkosi Leik Pleside, 1960 - Skvo Valyje, o 2002 - Solt Leik Sityje. Tris sykius žaidynes organizavo Prancūzija (1924, 1968, 1992). 1924-aisiais vyko pirmoji žiemos olimpiada. 1986-aisiais Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) balsai lėmė didžiulę permainą sporto istorijoje - atskirtos vasaros ir žiemos olimpines žaidynes. 1994-aisiais žiemos olimpiada surengta Lilehameryje. Ankstesnė vyko ne prieš ketverius, o dvejus metus - 1992-aisiais Albervilyje.
tags: #kazachstanas #ziemos #olimpines #zaidynes