Olimpinės žaidynės - tai ne tik didžiausia sporto šventė, bet ir reikšmingas istorinis bei kultūrinis fenomenas. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių raidą nuo senovės Graikijos iki šių dienų, aptarsime tiek vasaros, tiek žiemos žaidynių istoriją, Lietuvos sportininkų pasiekimus ir svarbiausius įvykius.
Olimpinių žaidynių ištakos: Antikos Graikija
Olimpinių žaidynių idėja gimė senovės Graikijoje, Olimpijos mieste. Pirmosios žinomos žaidynės įvyko VIII a. pr. Kr. ir buvo rengiamos kas ketverius metus. Žaidynės buvo skirtos pagerbti dievus ir neįtikėtinų jėgų turinčius atletus, kurie varžėsi įvairiose sporto šakų rungtyse. Šis laikotarpis buvo skirtas pagerbti dievams ir neįtikėtinų jėgų turintiems atletams, kurie varžėsi įvairiose sporto šakų rungtyse. Maždaug 776 m. pr. Kr.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių atgaivinimas
Po daugiau nei tūkstančio metų pertraukos, XIX amžiuje kilo idėja atgaivinti olimpines žaidynes. Šią iniciatyvą įgyvendino prancūzų pedagogas ir istorikas Pierre'as de Coubertinas. Jo vizija buvo suvienyti pasaulio tautas per sportą, skatinti taiką ir supratimą.
I-V olimpinės žaidynės (1896-1912) pasižymėjo palyginti mažu tarptautinio olimpinio sąjūdžio ir olimpinių žaidynių populiarumu. Žaidynių organizavimas pasižymėjo nepastovia ir ištęsta sporto varžybų programa, nebuvo sporto šakų ir rungčių atrankos kriterijų, žaidynių organizavimas priklausė nuo šalies, kurioje vyko žaidynės tradicijų, materialinių išteklių ir kitų veiksnių. II ir III olimpinės žaidynės rengtos pasaulinių parodų metu, dėl ko susilaukė didelės kritikos. Taip pat II, III ir IV žaidynėse buvo įtrauktos mažai kam žinomas ir tuo metu nepopuliarios sporto šakos, kaip lakrosas, žirgų polo, jeu de paume (teniso pirmtakas), kuriose dalyvavo ne daugiau kaip trijų šalių atstovai.
Pirmosios šiuolaikinės olimpinės žaidynės įvyko 1896 metais Atėnuose, Graikijoje. Jose dalyvavo 245 atletai iš 14 šalių, kurie varžėsi 9 sporto šakų 43 rungtyse. Nuo 1900 m. žaidynėse pradėjo dalyvauti ir moterys.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės olimpinės žaidynės
Žiemos olimpinių žaidynių atsiradimas
Iki 1924 m. žiemos sporto šakos buvo įtraukiamos į vasaros olimpinių žaidynių programą. Pavyzdžiui, dailusis čiuožimas debiutavo 1908 m. vasaros olimpiadoje Londone, o ledo ritulys - 1920 m. Antverpene. Tačiau augant žiemos sporto populiarumui, buvo nuspręsta įkurti atskiras žiemos olimpines žaidynes.
Pirmosios žiemos olimpinės žaidynės įvyko 1924 metais Šamoni, Prancūzijoje. Jose dalyvavo 258 sportininkai iš 16 šalių. Žaidynėse buvo varžomasi dėl medalių devyniose sporto šakose: bobslėjuje, čiuožime, ledo ritulyje, karulinge, kryžiaus žygyje su slidėmis, šiaurės dvikovėje, šuoliuose su slidėmis, greitajame čiuožime ir karių patrulių lenktynėse. Daugiausia medalių iškovojo Norvegijos sportininkai.
Olimpinių žaidynių plėtra ir iššūkiai
VII-XIV olimpinės žaidynės (1914-1948) laikotarpis pažymėtas dviem pasauliniais karais, dėl ko neįvyko 1916 (Berlyno), 1940 (pirminė teisė rengti olimpines žaidynes buvo suteikta Tokijui, vėliau perleista Helsinkiui) ir 1944 (Londono) olimpinės žaidynės. Nors laikotarpis buvo sudėtingas tiek politiniu, tiek ekonominiu požiūriu, tačiau olimpinis sąjūdis plėtėsi, tobulėjo ir rengė žaidynes. Nusistovėjo sportinė žaidynių programa: po 1920 (Antverpeno) olimpinių žaidynių jose nebeliko nepopuliarių sporto šakų, nustatyta parodomųjų varžybų tvarka, žaidynių apdovanojimo sistema. Daug esminių pakeitimų padaryta rengiant olimpines žaidynes: įvestos iškilmingos olimpinės vėliavos pakėlimo, atletų priesaikos, olimpinės ugnies uždegimo ir kitos ceremonijos. Padaugėjo Nacionalinių olimpinių komitetų (nuo 23 iki 52), kuriuos pripažino Tarptautinis olimpinis komitetas. Į olimpinio sąjūdžio veiklą įsitraukė Pietų Amerikos, Azijos šalys.
XV-XXIV olimpinės žaidynės (1952-1988) šiam laikotarpiui būdinga neigiama pasaulio politikos įtaka olimpiniam sportui. Viena sudėtingiausių problemų - pasinaudojant žaidynėmis pasiekti politinius tikslus, kurių išraiška buvo olimpinių žaidynių boikotas. Nors pirmieji protestai prasidėjo nuo pat olimpinių žaidynių organizavimo pradžios, pirmasis boikotas įvyko 1956 prieš Melburno olimpines žaidynes. Nyderlandų, Švedijos, Ispanijos ir kitų šalių delegacijos atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės dalyvavimą Vengrijos įvykiuose. Didžiausias boikotas paskelbtas prieš 1980 (Maskvos) olimpines žaidynes - daug šalių (tarp kurių Jungtinės Amerikos Valstijos) atsisakė dalyvauti žaidynėse protestuodamos prieš SSRS kariuomenės įvedimą į Afganistaną. SSRS ir ją palaikančios šalys (viso 14) boikotavo 1984 (Los Andželo) olimpines žaidynes. 1988 (Seulo) olimpinėse žaidynėse dėl politinių priežasčių nedalyvavo Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos, Kubos ir Etiopijos delegacijos. Reikšmingi šio laikotarpio įvykiai 1961 Tarptautinės olimpinės akademijos (angl. International Olympic Academy) ir 1968 Europos nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (angl. Association of European National Olympic Committees) įkūrimas.
Nuo 1992 XXV olimpinių žaidynių prasidėjo naujas olimpinio sporto, olimpinių žaidynių plėtros laikotarpis. Jo požymiai: šalių atgavusių nepriklausomybę (tarp jų ir Lietuvos) dalyvavimas 1992 žiemos (Albervilio) ir vasaros (Barselona) olimpinėse žaidynėse, lygių galimybių dalyvauti olimpinėse žaidynėse užtikrinimas, aplinkos apsaugos klausimai, technologiniai iššūkiai, olimpinių simbolių apsauga. Tarptautinis olimpinis komitetas itin didelį dėmesį skiria lyčių lygybei sporte, skatindamas tiek nacionalinius olimpinius komitetus, tiek tarptautines sporto federacijas didinti moterų skaičių ne tik sporto varžybose, bet visose valdymo grandyse.
Taip pat skaitykite: Aukso kiekis olimpiniuose medaliuose
Olimpinės žaidynės susidūrė su įvairiais iššūkiais, įskaitant politinius boikotus, terorizmą ir dopingo skandalus. Nepaisant to, olimpinis judėjimas išliko stiprus ir prisitaikė prie besikeičiančio pasaulio.
Žiemos ir vasaros žaidynių atskyrimas
Iki 1992 m. žiemos ir vasaros olimpinės žaidynės vyko tais pačiais metais. Tačiau 1986 m. Tarptautinis olimpinis komitetas nusprendė atskirti šias žaidynes ir rengti jas skirtingais metais. Pirmosios atskiros žiemos olimpinės žaidynės įvyko 1994 m. Lilehameryje, Norvegijoje.
Lietuvos dalyvavimas olimpinėse žaidynėse
Lietuvos sportininkai pirmą kartą dalyvavo vasaros olimpinėse žaidynėse 1924 m. Paryžiuje. Žiemos olimpinėse žaidynėse Lietuvos sportininkas Kęstutis Bulota debiutavo 1928 m. Sankt Moritze (Šveicarija).
Kęstutis Bulota - pirmasis Lietuvos olimpietis žiemos žaidynėse
Pirmasis žiemos olimpinėse žaidynėse dalyvavęs Lietuvos sportininkas buvo Kęstutis Bulota. Paskelbus nepriklausomybę jis buvo vienas Lietuvos sporto pradininkų, o greituoju čiuožimu labiausiai susidomėjo mokydamasis Berlyne. K.Bulota dalyvavo Vokietijoje rengtose greitojo čiuožimo varžybose, nuvyko į 1928 m. K.Bulota startavo visose keturiose olimpinėse greitojo čiuožimo rungtyse. Jis užėmė 28 vietą čiuoždamas trumpiausią 500 m nuotolį ir dukart liko 25-tas - 1500 m ir 5000 m greitojo čiuožimo varžybose. Septyni čiuožėjai pasiekė finišą, bet čiuožiant penktai sportininkų porai pačiūžos tiesiog klimpo sparčiai tirpstančiame lede.
Algimantas Šalna - pirmasis lietuvis SSRS rinktinėje
Pirmasis Lietuvos sportininkas, kuris dalyvavo žiemos olimpinėse žaidynėse atstovaudamas SSRS, buvo biatlonininkas Algimantas Šalna. Jis 1984 m. A.Šalna sprinto lenktynėse užėmė penktą vietą, o paskui su trimis komandos draugais iškovojo estafetės aukso medalius. Pačiam A.Šalnai estafetės lenktynės susiklostė labai nesėkmingai. Jis šliuožė trečiame etape, bet antrajame ugnies ruože nepataikė net penkis kartus ir turėjo sukti du baudos ratus.
Taip pat skaitykite: Finansavimo perspektyvos Lietuvos krepšinyje
Vida Vencienė - pirmoji Lietuvos olimpinė čempionė
1988 m. Kalgario žaidynėse du olimpinius medalius iškovojo slidininkė Vida Vencienė. 10 km lenktynėse V.Vencienė antrą vietą užėmusią komandos draugę Raisą Smetaniną aplenkė 9 sekundėmis. Nors V.Vencienės rezultatai tarp SSRS slidininkių buvo geriausi, rinktinės treneriai neįtraukė lietuvės į estafetės komandą.
1992 m. Albervilio žaidynės - sugrįžimas į olimpinę šeimą
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto tarptautinės teisės oficialiai buvo atkurtos 1991 m. rugsėjo 18-ąją. Tą dieną Lietuvai buvo išsiųstas kvietimas dalyvauti 1992 m. Lietuvos sportininkai šiam įvykiui ruošėsi dar prieš oficialų pripažinimą ir Albervilio žiemos žaidynėms parengė šešių olimpiečių komandą. Ją sudarė slidininkai Vida Vencienė ir Ričardas Panavas, biatlonininkai Kazimiera Strolienė ir Gintaras Jasinskas bei ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas. Lietuvos sporto vadovams reikėjo skubiai išspręsti maskvietės M.Drobiazko pilietybės klausimą, tačiau sportininkė laiku gavo Lietuvos pasą ir galėjo atstovauti mūsų šaliai. Didžiausia viltis buvo Kalgario olimpinė čempionė V.Vencienė, kuri tarp šių žaidynių padarė pertrauką ir pagimdė dukrą. Lietuvoje pusiau paslapčia net buvo svajojama apie olimpinį medalį, bet V.Vencienei varžytis su geriausiomis pasaulio slidininkėmis buvo sudėtinga. Vis dėlto 15 km lenktynėse klasikiniu stiliumi ji užėmė 11 vietą ir pasiekė geriausią Lietuvos sportininkų rezultatą Albervilio žaidynėse. Kadangi Lietuva neturėjo vilčių iškovoti kelialapio į olimpinį ledo ritulio turnyrą, elektrėniškis Darius Kasparaitis priėmė kvietimą apsivilkti Nepriklausomų Valstybių Sandraugos komandos aprangą.
Lietuvos sportininkų pasiekimai po nepriklausomybės atkūrimo
Po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos sportininkai dalyvavo visose vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse. Ryškiausiai pasirodė ledo šokėjai Margarita Drobiazko ir Povilas Vanagas, kurie 2002 m. Solt Leik Sityje užėmė penktą vietą.
Žiemos žaidynių dalyviai
- 1994 m. Lilehameris: Į Lilehamerį išvyko tas pats lietuvių šešetas, kaip prieš dvejus metus į Albervilį: slidininkai V.Vencienė ir R.Panavas, biatlonininkai K.Strolienė ir G.Jasinskas bei ledo šokėjai M.Drobiazko ir P.Vanagas. Deja, abiejų biatlonininkų ir V.Vencienės rezultatai buvo blogesni nei prieš dvejus metus.
- 1998 m. Naganas: Geriausią rezultatą pasiekė M.Drobiazko su P.Vanagu, kuriam per žaidynių atidarymą buvo patikėta nešti Lietuvos trispalvę. Vyriausia Lietuvos olimpietė K.Strolienė, kuriai tuo metu buvo 37-eri, pakeitė sporto šaką: dvejose ankstesnėse žaidynėse ji šliuožė biatlono trasose, o Nagane dalyvavo slidinėjimo varžybose. Vienas Lietuvoje išugdytas sportininkas gynė kitos šalies garbę. D.Kasparaitis žaidė Nagano žaidynių sidabro medalius laimėjusioje Rusijos rinktinėje.
- 2002 m. Solt Leik Sitis: Lietuvos žiemos sporto lyderiai M.Drobiazko ir P.Vanagas užėmė aukščiausią olimpinę poziciją - jie liko penkti. Solt Leik Sityje trečiąjį olimpinį medalį iškovojo Rusijos ledo ritulio rinktinėje žaidęs D.Kasparaitis. Jis surinko visų spalvų medalių kolekciją: prie Albervilio aukso ir Nagano sidabro pridėjo bronzos apdovanojimą. Būtent Solt Leik Sityje D.Kasparaitis įmušė vienintelį įvartį per visus dalyvautus olimpinius turnyrus. Nuo lietuvio rungtynėse dėl trečios vietos nukentėjo Baltarusijos komanda.
- 2006 m. Turinas: M.Drobiazko ir P.Vanagas po Solt Leik Sičio žaidynių grįžo į sportą. Vis dėlto laimėti medalių nepavyko ir šį kartą - Lietuvos ledo šokėjų pora Turino žaidynėse užėmė septintą vietą. Nudžiugino biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, sprinto lenktynėse užėmusi 18 vietą.
- 2010 m. Vankuveris: Lietuvos garbę gynė biatlonininkė D.Rasimovičiūtė, kalnų slidininkas V.Rumiancevas, slidininkai I.Terentjeva, A.Novoselskis, Mantas Strolia ir Modestas Vaičiulis. Iš Lietuvos sportininkų aukščiausią 18 vietą užėmė komandų sprinto lenktynėse startavę M.Vaičiulis ir M.Strolia. Atsižvelgiant į rungčių dalyvių skaičių, geriausius rezultatus pasiekė D.Rasimovičiūtė. Kelialapį į Vankuverio žaidynes buvo iškovojusi ir Lietuvos ledo šokių pora Katherine Copely ir Deividas Stagniūnas.
- 2014 m. Sočis: Lietuvos sportininkė pirmą kartą dalyvavo olimpinėse greitojo čiuožimo trumpuoju taku varžybose. Prieš žaidynes kančių kelius nueiti vėl teko ledo šokėjui D.Stagniūnui. Jis iškovojo olimpinį kelialapį su kita amerikiete partnere Isabella Tobias ir ilgai laukė žinių, ar JAV čiuožėjai bus suteikta Lietuvos pilietybė. Be šių sportininkų, mūsų šaliai Sočio žaidynėse atstovavo kalnų slidininkai Ieva Januškevičiūtė ir Rokas Zaveckas, slidininkai Ingrida Ardišauskaitė ir Vytautas Strolia, biatlonininkai D.Rasimovičiūtė ir Tomas Kaukėnas.
- 2018 m. Pjongčangas: Nors D.Rasimovičiūtė dalyvavo penktose olimpinėse žaidynėse ir pagal šį rodiklį pavijo M.Drobiazko bei P.Vanagą, dėmesio centre atsidūrė kitas biatlonininkas T.Kaukėnas. T.Kaukėnas sprinto lenktynėse užėmė 17 vietą, o kitą dieną palypėjo dar keturiais laipteliais ir persekiojimo lenktynėse finišavo tryliktas. T.Kaukėnas visada buvo greitas slidinėjimo trasose, bet per Pjongčango žaidynes net pats save nustebino taikliais šūviais. Per sprinto lenktynes jis suklydo tik kartą (iš 10 šūvių), per persekiojimo - du kartus (iš 20 šūvių). Lietuvos biatlono komanda pirmą kartą olimpinėje istorijoje dalyvavo mišrios estafetės lenktynėse.
D.Kasparaitis - ledo ritulio legenda
Lietuvos ledo ritulininkas Darius Kasparaitis savo kolekcijoje turi tris olimpinius medalius. 1992 m. Albervilyje su Jungtine komanda, į kurią buvo susibūrę byrančios SSRS sportininkai (išskyrus Baltijos šalis), iškovojo olimpinį aukso medalį. Po šešerių metų jau su Rusijos rinktine Nagane pasipuošė sidabru, o 2002 m. Solt Leik Sityje savo kolekciją papildė ir olimpine bronza. Be solidaus olimpinio kraičio, D.Kasparaitis greičiausiai bus minimas ir kaip vienas vyriausių sportininkų, debiutavusių Lietuvos rinktinėje.
XXI amžius: nauji iššūkiai ir galimybės
Nuo XXI amžiaus pradžios olimpinės žaidynės toliau plėtojasi ir susiduria su naujais iššūkiais. Vis didesnį dėmesį skiriama lyčių lygybei, aplinkosaugos klausimams ir technologinėms naujovėms. Tačiau dopingo skandalai ir politiniai nesutarimai vis dar meta šešėlį ant šios didžiausios sporto šventės.
Dažnos XXI a. olimpinės žaidynės taip pat neapsieidavo be dopingo skandalų - 2008 m. vasaros olimpiada Pekine, Kinijoje, tapo rekordine. Dėl neleistinų preparatų vartojimo medalių neteko 50 atletų, 14 jų - iš Rusijos. Po dvejų metų, 2014-aisiais, žiemos olimpinės žaidynės vyko dopingo skandalų krečiamoje Rusijoje, Sočio mieste. Gruzijos vyriausybė, vos sužinojusi, kad žaidynės vyks Rusijoje, paskelbė boikotuosianti renginį kaip atsaką į šalies dalyvavimą Pietų Osetijos kare 2008 m. Žaidynėms nepritarė ir daugybė tarptautinių žmogaus teisių organizacijų.
2016 m. Kanados teisininkas Richardas McLarenas paviešino dviejų dalių ataskaitą, įrodančią, kad 2011-2015 m. Paviešinti faktai turėjo įtakos ir 2016 m. vasaros žaidynėms Rio de Žaneire, Brazilijoje. Rusijos sunkumų kilnotojams buvo uždrausta dalyvauti varžybose. Pasaulio antidopingo agentūra pasiūlė neleisti dalyvauti visai Rusijos komandai. Likus dienai iki Rio de Žaneiro žaidynių, Tarptautinis olimpinis komitetas išteisino 278 atletus, bet 111 dopingo vartojimu apkaltintų atletų kelialapių į žaidynes neteko. Dopingo skandalas lydi ir penktadienį prasidėjusias žiemos olimpines žaidynes Pjongčange, Pietų Korėjoje. Tarptautinis olimpinis komitetas uždraudė dalyvauti žaidynėse visai Rusijos delegacijai.
Kadangi šių metų olimpinės žaidynės vyksta Pietų Korėjoje, šalies įtempti santykiai su Šiaurės Korėja taip pat atsidūrė dėmesio centre. Po ilgų derybų nuspręsta, kad Šiaurės Korėjos delegacija vis dėlto atvyks į Pjongčangą. Pietų Korėjos vyriausybė uždraudė 36 tūkst. užsieniečių įvažiuoti į šalį. Ketvirtadienį Šiaurės Korėja surengė įspūdingą karinį paradą. Jis skirtas 70-osioms valstybės kariuomenės įkūrimo metinėms. Paprastai paradas vyksta balandį, bet šiemet jis buvo atkeltas į dieną prieš olimpines žaidynes. Nors pastaruoju metu įtampa padidėjusi, žaidynėse dalyvaus 22 Šiaurės Korėjos sportininkai, įskaitant ir bendrą Korėjos moterų ledo ritulio komandą.