Olimpinės žaidynės - tai ne tik svarbiausias pasaulio sporto renginys, bet ir gilias istorines šaknis turinti tradicija. Šis straipsnis atskleidžia, kam iš tiesų buvo rengiamos senovės olimpinės žaidynės, kaip ši tradicija buvo atgaivinta ir kokią reikšmę ji turi šiuolaikiniame pasaulyje.
Olimpinės Žaidynės Antikos Laikais: Dzeuso Garbė Ir Taikos Metas
Olimpinių žaidynių istorija prasideda Olimpijoje, mieste, kuriame antikos laikais vykdavo graikų sporto žaidynės, kas ketveri metai rengiamos dievo Dzeuso garbei. Nuostabios gamtos apsuptyje įsikūręs miestas buvo vienas pagrindinių antikinės Graikijos religinių centrų. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla, o joje - milžiniška Dzeuso skulptūra - vienas iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių mūsų laikais kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis. Kiek atokiau nuo šventyklų - garsusis Olimpijos stadionas, anuomet talpinęs iki 40 tūkstančių žiūrovų. Netoliese palestros ir gimnasionai - atletų treniruočių vietos, filipeionas - žaidynių dalyvių ir teisėjų viešbutis.
Graikų sporto žaidynės vykdavo kas ketveri metai. Jose galėjo dalyvauti visi laisvi šalies piliečiai nepaisant jų socialinės padėties. Stadione visi buvo lygūs: karaliai, karvedžiai, eiliniai kariai, audėjai, kepėjai ir piemenys. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti.Graikų žaidynių dalyviai turėjo galimybę išmėginti savo jėgas bėgimo, šuolių į tolį, disko metimo rungtyse, imtynių ir bokso varžybose, jojimo ir vadeliojimo lenktynėse. Paaiškėjus varžybų nugalėtojui, teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Minia pasveikindavo didvyrį susižavėjimo šūksniais ir apiberdavo jį gėlių žiedais. Kaip pergalės ženklas ant nugalėtojo galvos ir rankų buvo užrišami raudoni kaspinai. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Per iškilmingą ceremoniją, kuri vykdavo Dzeuso šventyklos prieigose, nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas - taikos ir vilties simbolis. Senovės Graikijoje sporto žaidynių nugalėtojai buvo garbinami ne mažiau nei šių dienų čempionai.
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo labai didelę religinę ir politinę reikšmę. Artėjant žaidynėms, buvo nutraukiami visi vaidai ir karai.
Spėjama, kad pirmosios sporto žaidynės Olimpijoje buvo surengtos 776 m. prieš Kristų. Ši graži tradicija gyvavo daugiau nei tūkstantį metų. Krikščionybę paskelbus vienintele Romos Imperijos religija, 393 m. surengtos paskutinės olimpinės žaidynės.
Taip pat skaitykite: Maži krepšininkai NBA
Garsiausias antikos laikų sportininkas buvo imtynininkas Milonas iš Krotono. Jis tapo imtynių čempionu net šešiose olimpiadose iš eilės.
Šiuolaikinių Olimpinių Žaidynių Atgaivinimas: Pierre de Coubertin Vizija
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Idėja atgaivinti šią gražią tradiciją jam kilo visai atsitiktinai. Baronas domėjosi neseniai praūžusiu Prancūzijos ir Prūsijos karu ir bandė išsiaiškinti prancūzų pralaimėjimo priežastis. Baronas suprato, kaip svarbu skatinti jaunus žmonės sportuoti. Jis tikėjo, kad atgaivinus olimpines žaidynes pasaulyje įsiviešpatautų taika - juk žmonėms nebereikėtų kariauti, nes jie galėtų varžytis tarpusavyje sporto arenose.
Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese. Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Atėnuose. Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu. Pirmosios olimpinės žaidynės buvo didžiausias sporto renginys žmonijos istorijoje.
Graikijos valdžia ir gyventojai reikalavo, kad ir ateityje olimpinės žaidynės vyktų tik Graikijoje ir niekur kitur. Tačiau Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimu antrosios žaidynės po ketverių metų įvyko Paryžiuje. Bėgant metams olimpinės žaidynės tapo svarbiausiu pasaulyje sporto renginiu. Tarptautiniam olimpiniam komitetui beveik tris dešimtmečius vadovavo jo įkūrėjas baronas Pierre de Coubertinas.
Siūlydamas atgaivinti olimpines žaidynes, baronas Pierre de Coubertinas taip pat tikėjo, kad jos galėtų išspręsti visus nesutarimus ir sugrąžinti pasauliui taiką. Pasirodo, antikos žmonės buvo labiau civilizuoti nei pastarųjų šimtmečių žmonija. Praėjusiame amžiuje net trys olimpiados buvo atšauktos dėl karų, vienerias žaidynes teko nutraukti dėl teroristų išpuolio.
Taip pat skaitykite: Šiuolaikinės olimpinės žaidynės
Olimpiados Simboliai, Idealai Ir Ceremonijos
Penki spalvoti vienas kitą perdengiantys žiedai - pagrindinis olimpinių žaidynių simbolis. Jo autorius - baronas Pierre de Coubertinas. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę.
Garsųjį šūkį Citius. Altius. Fortus (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Norėdamas paskatinti moksleivius tobulėti tiek fiziškai, tiek dvasiškai, jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse.
Olimpinė ugnis uždegama Olimpijoje (Graikijoje). Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras. Olimpinė ugnis aukure liepsnoja iki žaidynių uždarymo ceremonijos. Pirmą kartą olimpinė liepsna buvo uždegta 1936 m.
Moterų Dalyvavimas Olimpinėse Žaidynėse: Ilgas Kelias Į Lygybę
Pierre’as de Coubertinas (1863-1937), šiuolaikinių olimpinių žaidynių iniciatorius, teigė, kad didžioji dalis sporto šakų yra nesuderinama su moteriškąja lytimi. Sportuojanti moteris - nerekomenduojamas spektaklis, netgi siurrealistinis. Kas galėtų susidomėti moterų sportu? Nepraktiška, neįdomu, neestetiška ir dar, reikėtų pridurti, nekorektiška - tokie buvo P. de Coubertino teiginiai svarstant galimą moterų dalyvavimą žaidynėse. Moterims drausta dalyvauti 1896 m. pirmosiose olimpinėse žaidynėse Atėnuose dėl įvairių priežasčių: kai kurių ekspertų nuomone, sportuojančios damos praras moteriškumą ar taps pernelyg raumeningos, dar kiti baiminosi, kad sportas moterims sukels nevaisingumą.
Antikinių žaidynių modelis tapo pavyzdžiu šiuolaikinėms. To meto Tarptautinis olimpinis komitetas netgi parengė antikinių žaidynių istorinę analizę ir pateikė išvadą, kad antikinėse žaidynėse dalyvaudavo tik vyrai. Vienintelis šiandien išlikęs rašytinis šaltinis, kuriame minimos merginų varžybos Heros šventykloje, - keliautojo Pauzanijo (II a.) aprašymas. Lenktynės vykdavo trimis etapais: pirmos bėgdavo jauniausios mergaitės, po jų šiek tiek vyresnės ir paskutinės lenktyniaudavo vyriausios merginos, nors tikslaus jų amžiaus šiandien nežinome. Jos bėgdavo tame pačiame stadione, kur vykdavo vyrų olimpinės žaidynės, tik bėgimo trasa buvo sutrumpinama.
Taip pat skaitykite: Dzeuso Garbė ir Sportas
Pradėjus rengti šiuolaikines olimpines žaidynes, niekas nenorėjo girdėti, kad senovės Graikijoje moteriškosios lyties atstovės galėjo dalyvauti bėgimo varžybose. 1901 m. P. de Coubertinas rašė, kad moters vaidmuo išlieka nepakitęs: ji visų pirma yra vyro palydovė, šeimos motina, todėl turi būti auklėjama ir paruošiama šiai neišvengiamai ateičiai.
Pirmą kartą moterys atletės dalyvavo olimpinėse žaidynėse 1900 m., tačiau iš tikrųjų jos ten nebuvo „pakviestos“: jos dalyvavo golfo ir teniso varžybose Pasaulinės parodos Paryžiuje metu, vėliau šios varžybos buvo pripažintos Tarptautinio olimpinio komiteto. Tikrasis moterų įžengimas į žaidynes įvyko 1912 m. Stokholme plaukimo ir nardymo rungtyse.
Po Pirmojo pasaulinio karo moterų kova dėl teisių, taip pat ir dėl teisės rungtis sporto varžybose, sustiprėjo. 1919 m. Prancūzių sporto federacija prašė P. de Coubertino, kad moterims būtų leista dalyvauti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse, tačiau jų prašymas buvo atmestas. Prancūzės nepasidavė, vadovaujamos plaukikės ir irkluotojos Alice Milliat, 1922 m. suorganizavo olimpinį moterų čempionatą Paryžiuje.
1928 m. Amsterdamo olimpinėse žaidynėse atsirado penkios moterų lengvosios atletikos rungtys, tačiau atskiros moterų žaidynės buvo ir toliau rengiamos kas ketverius metus ir sulaukdavo vis daugiau susidomėjimo. Didesnių pokyčių sulaukta tik 1980 m., kai Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentu buvo išrinktas katalonas Juanas Antonio Samaranchas.
Šiandien moterys gali laisvai sportuoti, panorėjusios tapti profesionaliomis sportininkėmis ir varžytis aukšto lygio čempionatuose ar net olimpinėse žaidynėse. Moterys lyg ir turi lygias galimybes su vyrais.
Sporto Šakų Raida: Nuo Antikos Iki Šių Dienų
Sportas bendrąja prasme, ko gero, yra toks pats senas kaip ir žmogus, kurio raumenynas tiesiog sukurtas kokiai nors aktyviai veiklai. Kita vertus, sportas tapo būdu kaip tą gamtos duotybę dar patobulinti ir kokį buivolą savo genčiai greičiau sumedžioti. Ilgainiui žmogus, kasdienybėje atlikęs daugybę judesių, suprato, kurie iš jų yra naudingi ir pradėjo juos taikyti racionaliai. Sportas, buvęs visais istorijos tarpsniais, tapo ir svarbiu socialinių pokyčių rodikliu - pagal tai, ką ir kaip žmonės sportavo, galima spręsti apie tam tikrus įsitikinimus ar visuomenės taisykles.
Žinant, kokia pažengusi buvo senoji civilizacija, nestebina ir faktai, kad bent prieš 2,5 tūkst. metų Airijoje buvo žaidžiamas žaidimas, panašus į žolės riedulį, Romoje vyrai rungtyniavo panašiose į regbį harpastumo varžybose, Kinijoje buvo populiarus cuju - šiuolaikiniam futbolui artimas žaidimas. Archeologų radiniai pasakoja, kad Kinijoje įvairia sportine veikla, pavyzdžiui, gimnastika, kuri, manoma, tuo metu buvo labai populiari, žmonės užsiiminėjo dar seniau - apie XX a. pr. Kr. Faraonų monumentų tyrinėjimai parodė, kad imtynės, svorių kilnojimas, ieties metimas, šokinėjimas į tolį ar aukštį, plaukimas, irklavimas, šaudymas, kitos atletų sporto šakos ar žaidimai su kamuoliu prieš porą tūkstančių metų buvo plačiai paplitę antikiniame Egipte.
Antikinė Graikija neabejotinai buvo idėjos apie visomis prasmėmis tobulai gražų žmogų lopšys. Siekis pirmauti, stiebtis iki pačių didžiausių aukštumų persmelkė tiek senovės Graikijos kultūra, tiek kasdienę buitį. Ankstyviausios žinios apie ritualinį sportą mus pasiekia iš bronzos amžiaus Kretos ( 2700-1450 m. pr. Kr.). Čia buvo praktikuojamas šokinėjimas per bėgančius bulius, kautynės. Homero „Iliadoje“ pasakojama apie žaidynes, kurios buvo rengiamos žuvusių karių garbei. Čia sportas jau apibūdinamas kaip kilnus ir turiningas užsiėmimas, anaiptol nesiejamas su darbu.
Antikinėje Graikijoje buvo rengiama daug formalių ir neformalių sporto žaidynių, iš kurių ketverioms pačioms svarbiausioms buvo suteikiamas Panheleninių statusas. Kiekvienos žaidynės buvo skirtos vis kitam dievui garbinti, o ketverių metų jų ciklas prasidėdavo olimpinėmis žaidynėmis. Manoma, kad sportas formaliai pirmą kartą ir buvo įteisintas šiose Dzeusui garbinti skirtose varžybose, kurių pradžia laikomi 776 m. pr. Kr. Nuo tų metų prasideda Olimpijos žaidynių era, trukusi dvylika šimtmečių, kaskart įtraukusi vis daugiau sporto šakų: bėgimas, boksas, imtynės, pankrationas - bokso ir imtynių junginys, karietų lenktynės, šuoliai į tolį, ieties, disko metimas ir kt. Būtent graikai išrado reguliarių sporto varžybų sistemą, pirmieji pradėjo atiduoti pagarbą nugalėtojams, įteisino teisėjus, kurie prisiekdavo gyvulio krauju, pirmieji tapo sporto žiūrovais.
Viduramžiais, kurie daugelio vaizduotėje atrodo tamsūs ir labai niūrūs, linksmybių ir žaidimų tikrai netrūko. Riterių turnyrai, medžioklė, kūjo mėtymas ar žaidimas su kamuoliu pritraukdavo daug žmonių. Buvo viduramžiais ir futbolas, tiesa, labiau panašus į šiuolaikinį regbį.
Nemažai istorikų laikosi nuomonės, kad tikrasis komandinis žaidimas, tokį, kokį žinome šiandien, yra Vakarų kultūros, o konkrečiau, Britų imperijos kūrinys. Graikai davė impulsą, suformavo sporto estetiką, paskleidė žmogaus kūno galimybių šlovinimo idėją, o anglai keliais tūkstantmečiais vėliau nuveikė labai nemažai, kad sportas taptų toks, koks yra šiandien.
Šiuolaikinės olimpinės rungtys standartus įgijo irgi Europoje, kai skirtingos, po pasaulį paplitusios taisyklės buvo sujungtos į vieną bendrą sistemą. Net olimpinių žaidynių atkūrimui, kurį inicijavo baronas Pierrede Coubertin, įtakos turėjo Anglijos viešosios mokyklos.