Įvadas
Olimpinės žaidynės - tai ne tik sporto varžybos, bet ir gilias istorines šaknis turintis reiškinys. Stebint olimpiadą su draugais, kyla klausimas, kaip ir kada atsirado įvairios sporto šakos, kaip jos vystėsi per amžius. Šiame straipsnyje panagrinėsime olimpinių žaidynių ištakas, raidą ir reikšmę, pradedant nuo seniausių laikų iki pat šių dienų.
Sporto Šaknys Senovėje
Sportas, kaip aktyvi veikla, egzistavo nuo pat žmonijos atsiradimo. Žmogaus raumenynas sukurtas judėjimui, o sportas tapo būdu tobulinti šią gamtos dovaną. Sportas padėjo žmonėms sumedžioti buivolus ir pritaikyti naudingus judesius kasdieniniame gyvenime.
Sportas buvo svarbus socialinių pokyčių rodiklis. Žinant, ką ir kaip žmonės sportavo, galima spręsti apie tam tikrus įsitikinimus ar visuomenės taisykles. Pavyzdžiui, Airijoje prieš 2,5 tūkst. metų buvo žaidžiamas žaidimas, panašus į žolės riedulį, Romoje vyrai rungtyniavo į regbį panašiose varžybose, o Kinijoje buvo populiarus futbolui artimas žaidimas. Centrinėje Amerikoje ritualiniai žaidimai su kamuoliu buvo pradėti žaisti daugiau nei prieš 3 tūkstančius metų. Kinijoje gimnastika buvo populiari dar anksčiau, apie XX a. pr. Kr. Faraonų monumentų tyrinėjimai parodė, kad imtynės, svorių kilnojimas, ieties metimas, šuoliai į tolį ar aukštį, plaukimas, irklavimas, šaudymas ir žaidimai su kamuoliu buvo plačiai paplitę antikiniame Egipte. Klasikinės visuomenės epochoje išryškėjo sporto autoritetai, tokie kaip egiptietis Koziris, kinas Didysis Ju, graikai Heraklis, Prometėjas, Achilas, vokietis Zygfridas ir persas Rustemas.
Antikinės Graikijos Įtaka
Antikinė Graikija laikoma idėjos apie tobulai gražų žmogų lopšiu. Siekis pirmauti ir stiebtis į aukštumas persmelkė senovės Graikijos kultūrą ir kasdienybę. Ankstyviausios žinios apie ritualinį sportą mus pasiekia iš bronzos amžiaus Kretos (2700-1450 m. pr. Kr.), kur buvo praktikuojamas šokinėjimas per bėgančius bulius ir kautynės. Homero „Iliadoje“ pasakojama apie žaidynes, rengiamas žuvusių karių garbei. Sportas apibūdinamas kaip kilnus užsiėmimas, nesusijęs su darbu. Homero „Odisėjoje“ karalius Odisėjas išreiškia savo lojalumą karaliui Alkinojui, parodydamas savo gebėjimus metant ietį.
Antikinėje Graikijoje buvo rengiama daug formalių ir neformalių sporto žaidynių, o keturios svarbiausios įgijo Panheleninių statusą. Kiekvienos žaidynės buvo skirtos garbinti skirtingą dievą, o ketverių metų ciklas prasidėdavo olimpinėmis žaidynėmis, skirtomis Dzeusui. Manoma, kad sportas formaliai pirmą kartą buvo įteisintas šiose varžybose, kurių pradžia laikomi 776 m. pr. Kr. Nuo tų metų prasideda dvylika šimtmečių trukusi Olimpijos žaidynių era, įtraukusi vis daugiau sporto šakų: bėgimą, boksą, imtynes, pankrationą, karietų lenktynes, šuolius į tolį, ieties ir disko metimą.
Taip pat skaitykite: Senovės Graikijos olimpiada
Graikai išrado reguliarių sporto varžybų sistemą, pirmieji pradėjo atiduoti pagarbą nugalėtojams, įteisino prisiekusius teisėjus ir tapo sporto žiūrovais. Jie taip pat įteisino ir išpopuliarino daugybę sporto šakų, pavyzdžiui, šuolius į tolį bei disko ir ieties metimą, ir pirmieji ėmė statyti specialiai sporto varžyboms skirtas erdves - stadionus. Visa olimpinė dvasia su ketverių metų ciklu, iškilmingu žaidėjų pasitikimu ir olimpinės taikos aukštinimu susiformavo nuo pat pradžių. Tarptautinis pavadinimas „atletas“ kilo iš Graikijos - pirmasis Peloponeso valdovas buvo vardu Atlijus.
Apie VII a. pr. Kr. Senovės Graikijoje mankšta ir treniruotės buvo privalomos visiems miesto gyventojams nuo vaikystės iki brandos amžiaus, ne tik elitui priklausantiems atletams. Tai rodo ir olimpinių žaidynių nugalėtojai: 596 m. pr. Kr. bėgimo rungties laimėtojas buvo ožkų pieno gamintojas, 520 m. pr. Kr. kumštynių varžybas laimėjo ūkininkas, o 460 m. pr. Kr. imtynėse pasižymėjo kerdžius.
Viduramžių Sportas
Viduramžiais netrūko linksmybių ir žaidimų. Riterių turnyrai, medžioklė, kūjo mėtymas ir žaidimai su kamuoliu pritraukdavo daug žmonių. Futbolas viduramžiais buvo panašesnis į šiuolaikinį regbį ir minimas istoriniuose šaltiniuose nuo IX amžiaus. Anglijos ir Airijos kaimai žaisdavo šiurkščius žaidimus su kamuoliu, kurie dažnai baigdavosi mirtimi. Kamuolį atstodavo išpūsta kiaulės pūslė, aptraukta oda, vyno maišai ar mediniai kamuoliai. Žaidimo tikslas būdavo kamuolį atsivaryti prie priešininko komandos vartų, kurie galėjo būti siena ar upė. Angliškas žodis „goal“ kilęs iš tokios įvarčiui skirtos vietos. Smurtui šiuose žaidimuose buvo palikta daug vietos. Rungtynių trukmė galėdavo siekti iki šešių valandų, o žaidėjų skaičius - iki tūkstančio.
Iš viduramžių kilo frazė „Kicking the Dane’s Head“. Legenda pasakoja, kad XI a. jaunuoliai atkasė danų vikingo palaikus ir ėmė spardyti kario kaukolę. Supratę, kad kaulinis kamuolys nėra tinkamas, jie jį pakeitė minkštesniu.
Italai viduramžiais sportą siejo ne su šiurkščiais kaimiečių žaidimais. Florencijoje ankstyva futbolo atmaina Calcio Fiorentino buvo išskirtinai aristokratijos užsiėmimas. Aristokratai globojo sporto varžybas ir kitose Europos šalyse. Žirgų lenktynės buvo populiari pramoga tarp aristokratų Didžiojoje Britanijoje. 1711 m. karalienė Ana įkūrė Askorto žirgų lenktynes.
Taip pat skaitykite: Maži krepšininkai NBA
Modernusis Sportas
Tikrasis komandinis žaidimas, kokį žinome šiandien, yra Vakarų kultūros, o konkrečiau, Britų imperijos kūrinys. Graikai suformavo sporto estetiką ir paskleidė žmogaus kūno galimybių šlovinimo idėją, o anglai prisidėjo, kad sportas taptų toks, koks yra šiandien. Kolonializmas prisidėjo prie įvairių sporto šakų, ypač kriketo, futbolo, boulingo, angliško biliardo, žolės riedulio, teniso ir kitų žiemos sportų populiarinimo. Šiuolaikinės olimpinės rungtys standartus įgijo Europoje, kai skirtingos taisyklės buvo sujungtos į vieną sistemą. Net olimpinių žaidynių atkūrimui, kurį inicijavo baronas Pierre de Coubertin, įtakos turėjo Anglijos viešosios mokyklos.
Industrinė revoliucija prisidėjo prie sporto plėtros - susisteminus techninius darbus, žmonės galėjo daugiau laiko praleisti sportuodami ar stebėdami varžybas. Europoje sportas populiarėjo ir dėl to, kad buvo siekiama jam suteikti kuo daugiau profesionalumo. Anglijos monarchijos atkūrimo laikotarpiu sportas tapo neatsiejamas nuo azartinių lošimų. Kriketą, žirgų lenktynes ir boksą rėmė turtuoliai, suinteresuoti azartiniu „sportu“. XVIII a. kriketo globėjai stengėsi suburti kuo stipresnes komandas, kad įgyvendintų savo azartinius tikslus.
Industrinė revoliucija lėmė žmonių migraciją iš kaimų į miestus, o sportas persikėlė į urbanistinius centrus ir tapo viduriniosios ir aukštesniosios klasės interesu. Didėjanti šios klasės įtaka prisidėjo prie sąvokos „sąžiningas žaidimas“, o industriniai pokyčiai suteikė sporto varžyboms mobilumo - universitetai galėjo varžytis tarpusavyje. 1882 m. Londone buvo įsteigta pirmoji oficialiai vadovaujanti futbolo institucija - Futbolo asociacija (FA). Amerikietiškas futbolas taip pat kildinamas iš Anglijos - pirmųjų tarpmokyklinių varžybų taisyklės buvo nustatytos pagal FA normatyvus.
Krepšinį 1891 m. sugalvojo kanadietis gydytojas Jamesas Naismithas, norėdamas užimti studentus žiemą. Iš pradžių krepšinyje buvo naudojamas futbolo kamuolys, o mėtomas jis į paprasčiausius krepšius - po kiekvieno metimo kamuolį tekdavo išimti. Pirmųjų krepšinio varžybų dalyviams tai nebuvo tokia didelė problema - mačas baigėsi rezultatu 1:0.
Moterų Dalyvavimas Sporte
Praeityje daugelyje visuomenių moterys sporte buvo persona non grata. Anglų viešosios mokyklos sąmoningai formavo tokią normą, aktyviai organizuodamos sporto varžybas XIX ir XX a. 1896 m. olimpinėse žaidynėse moterims buvo uždrausta dalyvauti.
Taip pat skaitykite: Dzeuso Garbė ir Sportas
Didieji pokyčiai moterų sporto istorijoje vyko XX a., kai apskritai vyko perversmai lygių teisių politikoje. Aišku, moterų skaičius tiek pačiame sporte, tiek jį administruojančiuose organuose vis dar liko gerokai mažesnis nei vyrų. Aštuntajame dešimtmetyje Vakaruose studentės organizavo protesto akcijas, o sporto rėmimo organizacijos atvėrė duris moterims.
Sidnėjaus olimpinių žaidynių didvyrės iš pradžių irklavo vienvietes valtis ir buvo pasiekusios daugmaž vienodą meistriškumą. Jos Lietuvoje buvo pagrindinės varžovės - laimėdavo tai viena, tai kita. Kristina 1992 m. Barselonoje vienviečių varžybose užėmė 11-ą vietą, o Birutė 1996 m. Atlantoje buvo 14-a. 1997 m. treneris Algirdas Arelis merginas susodino į porinę dvivietę. Jų irklavimo stilius, fiziniai duomenys ir funkciniai rodikliai buvo beveik vienodi. Birutė buvo 1 m 86 cm, o Kristina - 2 cm žemesnė. Kristina sėdėjo priekyje ir galingai traukė irklus iš vandens, o Birutė jai padėjo ir gerai jautė savo valties draugę. Birutė teigė, kad irkluojant porinę dvivietę ypač svarbu jausti vienai kitą.
Trenerio eksperimentas davė vaisių - Lietuvos moterų porinė dvivietė buvo didelis atradimas. 1997 m. per Pasaulio taurės vieno iš etapų varžybas Vokietijoje Birutė su Kristina užėmė antrą vietą, o 1999 metais per pasaulio čempionatą Kanadoje buvo ketvirtos ir pelnė kelialapius į Sidnėjaus olimpines žaidynes. Sportininkės pripažino, kad iš vienviečių persėsti į porinę dvivietę reikėjo ryžto ir drąsos, valtyje taikytis vienai prie kitos, užmiršti savo irklavimą. Tačiau netrukus viskas išgaravo, ir Lietuvos irkluotojos į Sidnėjų vyko jau kaip elito įgula. 2000 m. rugsėjo 23 dieną jos laimėjo olimpinius bronzos medalius.
Australijoje sportininkėms buvo sunki aklimatizacija. Per pirmąsias tris dienas jos galėjo normaliai treniruotis, o ketvirtą-septintą dienomis prasidėjo „košmaras“: apleido jėgos, naktimis ėmė kankinti nemiga. Birutė net pasiūlė Kristinai krautis valtį ir važiuoti namo. Australijoje iš pradžių nebuvo leista irkluoti olimpiniame Penrito kanale ir su juo susipažinti. Treniruotasi upėje, o olimpiniame kanale buvo leista irkluoti tik likus savaitei iki varžybų. Per atrankines varžybas rugsėjo 17-ąją porinių dviviečių varžybas pradėjo 10 įgulų.
Finalinės dienos plaukimų susirinko stebėti 20 tūkst. žiūrovų. Vokietės pirmavo visą distanciją ir tapo olimpinėmis čempionėmis. Paskutiniojoje 500 m atkarpoje Lietuvos irkluotojos aplenkė amerikietes. Birutė prisimena, kad paskutiniojoje 500 m atkarpoje prieš amerikietes atkovoti 5 sekundes yra kažkas tokio. Kristina gailisi, kad jos netapo olimpinėmis vicečempionėmis ir neaplenkė olandžių, nuo kurių atsiliko vos 1,35 sek.
Po apdovanojimų ceremonijos, atplaukus prie valčių, medalininkių garbei treneris A.Arelis iššovė šampano butelį. Sugrįžus į olimpinį kaimelį, treneris surengė koncertą ir pagrojo savo mėgstamiausią melodiją „Tyliai leidžias pavargusi saulė“. Birutei prireikė 17 metų, kad iškovotų olimpinį medalį. Kristina priduria, kad dirbo žvėriškai daug ir tų medalių nusipelnė.
Stovint ant nugalėtojų pakylos, Birutės veidu tekėjo džiaugsmo ašaros, o Kristina buvo susikausčiusi. Finale ji atidavė visas jėgas ir per apdovanojimų ceremoniją vos ant kojų pastovėjo.
Olimpinės prizininkės po varžybų dar savaitę buvo Sidnėjuje ir lankėsi garsiajame Sidnėjaus operos ir baleto teatre, zoologijos sode, stebėjo krepšinio ir plaukimo varžybas, dalyvavo Sidnėjaus lietuvių bendruomenės priėmime. Į namus parsivežė ne tik medalius, bet ir suvenyrų.
Birutė sako, kad olimpinis medalis nepakeitė jų gyvenimo. Gauta premija padėjo susitvarkyti buitį, bet iš esmės niekas nepasikeitė.
Tokie Pierre’o de Coubertino teiginiai, kad sportuojanti moteris - nerekomenduojamas spektaklis, netgi siurrealistinis, jau seniai paseno.
Šiuolaikinės Olimpinių Žaidynių Simbolika ir Tradicijos
Olimpinių žaidynių istorija prasideda Olimpijoje, mieste, kuriame vykdavo graikų sporto žaidynės Dzeuso garbei. Miesto viduryje stūksojo Dzeuso šventykla su milžiniška Dzeuso skulptūra - vienu iš septynių antikinio pasaulio stebuklų. Netoliese stovėjo deivės Heros šventykla, prie kurios griuvėsių kas ketveri metai uždegama olimpinių žaidynių ugnis.
Žaidynėse galėjo dalyvauti visi laisvi šalies piliečiai. Ištekėjusioms moterims buvo draudžiama ne tik dalyvauti žaidynėse, bet ir jas stebėti. Nugalėtojui teisėjas garsiai paskelbdavo jo vardą ir įteikdavo palmės šakelę. Oficiali apdovanojimų ceremonija vykdavo paskutinę žaidynių dieną. Nugalėtojų galvas papuošdavo alyvmedžių šakelių vainikas - taikos ir vilties simbolis.
Šiuolaikinių olimpinių žaidynių krikštatėviu laikomas prancūzų baronas Pierre de Coubertinas. Jam kilo mintis atgaivinti šią tradiciją, nes jis tikėjo, kad atgaivinus olimpines žaidynes pasaulyje įsiviešpatautų taika. Pierre de Coubertinas iškėlė šią mintį 1894 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame sporto kongrese.
Kongreso dalyviams jo idėja labai patiko, o pirmąsias naujųjų laikų olimpines žaidynes buvo nutarta surengti 1896 m. Pierre de Coubertino iniciatyva 1894 m. buvo įkurtas Tarptautinis olimpinis komitetas, kuris rūpinosi žaidynių rengimu.
Antikos laikais sporto žaidynės Olimpijoje turėjo didelę religinę ir politinę reikšmę. Artėjant žaidynėms, buvo nutraukiami visi vaidai ir karai. Tačiau praėjusiame amžiuje net trys olimpiados buvo atšauktos dėl karų, o vienerias žaidynes teko nutraukti dėl teroristų išpuolio.
Penki spalvoti vienas kitą perdengiantys žiedai - pagrindinis olimpinių žaidynių simbolis. Jo autorius - baronas Pierre de Coubertinas. Pirmą kartą olimpiniai žiedai panaudoti 1920 m. Antverpeno olimpinėse žaidynėse. Baltame fone pavaizduoti penki susiliečiantys žiedai: mėlynas, geltonas, juodas, žalias ir raudonas. Jie simbolizuoja penkis žemynus ir jų vienybę.
Garsųjį šūkį Citius. Altius. Fortus (Greičiau. Aukščiau. Tvirčiau) sugalvojo prancūzų šventikas H. Didonas. Jis ištarė šią frazę per sporto šventės atidarymą vienoje Prancūzijos mokykloje. Šį trumpą devizą įsiminė šventėje dalyvavęs baronas Pierre de Coubertinas ir pasiūlė vartoti jį olimpinėse žaidynėse.
Olimpinė ugnis uždegama Olimpijoje (Graikijoje). Iš Olimpijos liepsna keliauja per įvairias šalis į olimpinių žaidynių vietą. Deglo estafetėje dalyvauja sportininkai ir sporto mėgėjai. Olimpinės ugnies kelionė simbolizuoja kilnius siekius, taiką ir vienybę. Žaidynių atidarymo dieną liepsna įnešama į pagrindinį stadioną ir ten uždegamas olimpinis aukuras. Olimpinė ugnis aukure liepsnoja iki žaidynių uždarymo ceremonijos.
Olimpinių Žaidynių Talismanai
Olimpiadų simboliai gal ir nėra tokie dramatiški, kaip jų atidarymo ceremonijos, ar tokie įsimintini, kaip atletų pasiekti rekordai, tačiau jie - būtinas kiekvienų žaidynių akcentas. Nors olimpinis žaidynių talismanas, be jokios abejonės, yra pirmiausia pinigus uždirbantis rinkodaros produktas, negalima paneigti, jog jis taip pat tapo ir didžiausią sporto renginį planetoje organizuojančios šalies geros valios simboliu. Taip pat galimybe sporto mėgėjams pajusti olimpinę dvasią varžyboms dar nė neprasidėjus.
Kurtas specialiai panašus į taksą - populiariausią šunų veislę Bavarijoje, - Valdis buvo liūdnai pagarsėjusių 1972 metų Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių talismanas. Nedaug kas žino, jog olimpinį taksą nupiešė grafikas Otlas Aikeris - tas pats žmogus, sukūręs garsųjį oro linijų kompanijos „Lufthansa“ logotipą.
1980-ųjų Maskvos vasaros olimpinės žaidynės buvo vienos skandalingiausių istorijoje tuo, kad jas boikotavo Jungtinės Amerikos Valstijos, taip išreiškusios protestą prieš sovietų invaziją į Afganistaną. Tačiau šios žaidynės išsiskyrė ir vienu įsimintiniausių talismanų - lokiu Miša.
1984 metų Los Andželo vasaros olimpiados talismaną Plikagalvį Erelį Semą sukūrė „Disney“ kino studijos dailininkas C. Robertas Muras.
Seule, Pietų Korėjoje, vykusioms 1988-ųjų vasaros olimpinėms žaidynėms dailininkas Kim Hjunas sukūrė tigriuką Hodorį.
1992-ųjų Barselonos olimpinių žaidynių simboliu ir vėl tapo šuo. Piešiant Kobį, dailininkui animatoriui Chavjerui Mariskaliui pozavo Katalonijos aviganis.
1996 metų Atlantos žaidynių talismano Izio oficialus vardas buvo Whatizit, stilizuotu amerikietiškuoju žargonu reiškęs daugmaž „Ką yra?!“ Bet ne tai buvo tikrasis proveržis simbolių kūrimo istorijoje, o faktas, kad Izis tapo pirmuoju žaidynių talismanu, sukurtu naudojant kompiuterinę animaciją.
Sidas buvo ančiasnapis, gavęs gausiausiai apgyvendinto šalies miesto ir žaidynių šeimininko Sidnėjaus vardą: jis simbolizavo Australijos gamtą ir jos žmonių energiją. Dar buvo Milė - echidna, simbolizavusi naujojo tūkstantmečio pradžią, ir kukabara (besijuokiantis Australijos paukštis) Olis - olimpinės dvasios įsikūnijimas. Tačiau visų šių talismanų populiarumas net kartu sudėjus nė iš tolo neprilygo jų satyriškajam kolegai Vombatui - Storajam Užpakaliui, karikatūristo iš Sidnėjaus Polo Niuvelo ir žinomų Australijos komikų dueto „Roy & HG“ vaizduotei.
Pagal kūrėjo sumanymą, Atėnė ir Febas turėjo tuo pat metu panašėti ir į šiuolaikinius vaikus, ir į antikines degto molio skulptūrėles.
2008 metų Pekino olimpinių žaidynių organizatoriai pristatė visą tuntą talismanų. Pastarąją vasaros olimpiadą simbolizavo net penki veikėjai - Bei Bei, Džing Džing, Huan Huan, Jing Jing ir Ni Ni. Visi kartu jie buvo pavadinti Fuva, arba sėkmę nešančiomis lėlėmis. Kiekviena iš lėlių atstovavo skirtingam žemynui, skirtingai sporto šakai ir skirtingai stichijai.
Senovės Graikijos Kultūrinis Palikimas
Senovės Graikija padovanojo mums galybę nuostabių dovanų, tokių kaip Olimpinės žaidynės, demokratija, teatras, komedija ir tragedija, abėcėlė, pažanga mokslo ir medicinos srityse, architektūriniai stebuklai, neįtikėtini mitai, pasakos ir pasakėčios apie legendas bei herojus.
#
tags: #kieno #garbei #buvo #organizuojamos #olimpines #zaidynes