Įvadas
Krepšinis Lietuvoje nėra tik sportas - tai kultūros dalis, turinti gilias šaknis ir didelę įtaką lietuvių gyvenimui. Šis straipsnis apžvelgia krepšinio raidą Lietuvoje, jo poveikį visuomenei, kultūrai ir net politikai, pradedant nuo XX a. pradžios iki šių dienų.
Krepšinio Užgimimas ir Pirmieji Žingsniai Lietuvoje (XX a. 3-iasis Dešimtmetis)
Iki XIX a. pabaigos sportas buvo neformalus laisvalaikio praleidimo būdas, dažnai laikomas laiko švaistymu. Kūno kultūra ir fizinis lavinimas buvo siejami su kariniu vyrų parengimu. Aktyvesnis lietuvių sportavimas prasidėjo XX a. 3-ojo dešimtmečio pradžioje. 1918 m. vasario 16 d. paskelbus nepriklausomybę, didžiausiais Lietuvos sporto entuziastais tapo iš emigracijos sugrįžę jaunuoliai. 1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, čia koncentravosi sporto klubai. Sporto klubų steigėjais tapo Stepas Garbačiauskas, Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, Karolis ir Viktoras Dineikos, Jonas ir Kęstutis Bulotos, Pranas Sližys ir kiti.
1920 m. Lietuvos sportinį gyvenimą pagyvino. Reikėjo laiko, kol lietuviai įvertino sportą kaip visuomenės kultūros turtą. 3-ojo dešimtmečio pradžioje dalis inteligentų kultūrą suprato tik dvasine prasme, o fizinės jėgos atrodė priešingai kultūrai. Nuo 1921 m. rengtose populiarių sporto šakų (lengvosios atletikos, krepšinio, futbolo, šaudymo, stalo teniso, teniso, plaukimo) Lietuvos čempionatuose, sporto šventėse, tarptautinėse varžybose dalyvavo sportuojantys vyrai ir moterys. Lietuvos visuomenei fizinio auklėjimo naudą atskleidė Kaune gyvenę šviesuoliai: Stasys Šalkauskis, Antanas Maceina, Antanas Jurgelionis ir kiti.
1920 m. rugsėjo 15 d. Kaune įkurta Lietuvos fizinio lavinimo sąjunga, įsteigta sporto klubų. 1922 m. įsteigta Lietuvos sporto lyga, imta rengti varžybas. Tačiau 3-ame dešimtmetyje trūko sporto aikštynų bei inventoriaus, nebuvo valstybės paramos. Lietuviai sportininkai žvelgė į Latviją, kurioje sportą valstybė rėmė nuo 1919 metų.
Nors sporto entuziastų daugėjo nuo 1920 m., nesklandumų netrūko. Lietuvoje 3-o dešimtmečio viduryje sportininkai juto aikštynų, sporto literatūros bei inventoriaus trūkumą, bet ir žeminantį visuomenės ir vyriausybės požiūrį į sportą bei jo rėmimą. Lietuviai į Paryžiaus žaidynes pateko tik atsitiktinumo dėka.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Paryžiuje prasidėjus olimpiados dalyvių registracijai, Lietuvos sportininkai su prašymu skirti finansavimą kreipėsi į Seimą. Šis prašymas Seimo narių buvo įvertintas kaip „neracionalus“. Tačiau po keleto valandų politikai pakeitė savo sprendimą. Apie šią situaciją sužinome iš periodikos: „kai vakare per Kaune vykusio Pabaltijo atstovų suvažiavimo surengtą priėmimą Estijos ir Latvijos delegacijoms pagerbti Lietuvos užsienio reikalų ministras Ernestas Galvanauskas buvo paklaustas, ar daug lietuvių sportininkų vyksta į VIII olimpiadą Paryžiuje. Tuomet, kad neatrodytų, jog lietuviai tebėra laukinė tauta, ministras atsakė, kad mūsų sportininkai irgi vyksta į olimpiadą. Ir iš tiesų, rytojaus dieną buvo įsakyta futbolininkų komandai vykti į Paryžių, o tam reikalui buvo skirta labai nedidelė suma pinigų, kurios užteko tik traukinio bilietui ir varganam prasimaitinimui.
Vangų politinio elito dalyvavimą sporto infrastruktūros kūrime iliustruoja ir pirmojo stadiono Kaune statyba. 1924 m. sausio 14 d. stadionui buvo paskirtas sklypas. Jis gautas tik po ilgų derybų su Kauno miesto taryba ir sulaukus burmistro Jono Vileišio paramos. Nei miesto, nei centrinė valdžia neparodė didelio susidomėjimo šia iniciatyva, todėl iš JAV į Lietuvą atvykusio sporto entuziasto Stepono Dariaus suburtiems sporto entuziastams teko tikėtis, kad platesnės Lietuvos visuomenės masės palaikys Lietuvos sporto sąjungą ir savo aukomis padės sukaupti fondą stadionui statyti.
Sportas XX a. 3-ame dešimtmetyje buvo gyvas daugiausia privačių rėmėjų dėka. 1926 m. sporto organizacijos iš švietimo ministerijos 1927 m. sportinių organizacijų veiklai prašė 220 tūkst. litų, bet gavo tik 10 tūkst. litų. Sportas Lietuvos prezidentams ir vyriausybei ilgai nebuvo prioritetine sritimi, nes jaunai valstybei pirmiausia reikėjo rūpintis šalies nepriklausomybės gynimu bei gerovės kūrimu.
Iki 1926 m. vasaros prezidento pareigas ėjęs Aleksandras Stulginskis, kūręs tvirtus valstybės pamatus, taip ir netapo entuziastingu sporto rėmėju, nors prezidento užtarimo ieškoję Lietuvos Sporto Lygos vadovai 1926 m. Daugiau vilties sportininkams suteikė 1926 m. birželį Lietuvos prezidentu tapęs Kazys Grinius. Būdamas gydytoju, rašęs straipsnius visuomenės sveikatos gerinimo klausimais, jis iš karto atkreipė dėmesį į sporto ir kūno kultūros reikšmę žmogaus sveikatai. Todėl suprasdamas savo kaip šalies vadovo elgesio poveikį visuomenei K. 1926 m. liepos 3 d. jis stebėjo futbolo varžybas Kaune „Kooperacijos taurei“ laimėti.
K. Grinius šiose varžybose pasakytoje kalboje sportą įvardijo kaip valstybinės reikšmės dalyką. Jis kalbėjo: „Draugai sportininkai, Sportas turi valstybinės reikšmės šių dienų gyvenime. Visos tautos suprato tai, suprato, kad kūno kultūra turi atsiliepti į tautos gyvenimą. Kitos tautos nužengė toliau už mus šiuo atžvilgiu. Mes dar nepasiekėme to, ką galėtume pasiekti. Nepamirškite, kad mūsų raumenys - mūsų turtas <…> Amerikoje kiekvienas pilietis sportininkas ir mes prie to turėtume eiti. Tik kūno pajėgos gali padėti mums darbe ir gyvenime.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynių transliacijos: vadovas
K. Grinius dar būdamas Ministru pirmininku tapo Ministrų kabineto prizo lengvosios atletikos pirmenybių olimpinės estafetės rungties nugalėtojui įsteigėju. Vėliau Ministrais pirmininkais tapę Leonas Bistras, Mykolas Sleževičius, Augustinas Voldemaras, Juozas Tūbelis, Vladas Mironas ir kiti taip pat teikė šią taurę. K. Grinius pirmasis sutiko globoti Lietuvos Automobilių klubo veiklą.
Krepšinio Populiarumo Augimas ir Valstybinė Parama (XX a. 4-asis Dešimtmetis)
Aktyvaus sporto globėjo vaidmens sutiko imtis ir prezidentu tapęs Antanas Smetona, kuriam po karinio valstybės perversmo atėjus į valdžią teko ieškoti būdų kaip save tinkamai pateikti visuomenei, todėl ilgainiui sporto varžybos tapo jo mėgstama viešų pasirodymų vieta. 1927 m. liepos 7 d. prezidentas A. Tačiau supratimo, jog sportas reikalauja didelių finansinių investicijų prezidentui A. Smetonai ir A. Voldemaro vadovaujamai vyriausybei dar trūko. Besirengiant 1928 m. vasaros olimpiadai Amsterdame Lietuvos sporto lygai ir vėl teko ilgai įtikinėti valdžios atstovus Lietuvos sportininkų delegacijos dalyvavimo svarba. Lietuvos sporto lygos atstovai viešai guodėsi: „Kai kurie aukšti asmens net yra pareiškę, kad jie sporto nepripažįstą.
Pokyčiai vyko, bet ne taip greitai kaip to siekė sporto organizacijos. Valdančiosios Lietuvių tautininkų sąjungos ideologai, matydami kitų Europos valstybių pavyzdį, kur sportas tapo viena iš tautinės propagandos priemonių, gana greitai sportą bei kūno kultūrą panaudojo politiniams tikslams. Tokiu būdu sportas valdantiesiems sluoksniams tapo nauja sritimi stiprinant visuomenės patriotizmą, ugdant jaunuomenės pasirengimą ginti šalį, todėl nauja sporto politika sutapo su autoritarizmo stiprinimu šalyje. Su prezidento A. Smetonos pritarimu 1932 m. sportas tapo valstybės politikos dalimi. Kryptingam sporto politikos vykdymui buvo įsteigti Kūno kultūros rūmai Kaune.
Moterų sportui nuo 1931 m. vis daugiau dėmesio rodė ir prezidento žmona. Prezidentienė Sofija Smetonienė, palaikydama vyro iniciatyvą remti sportą bei būdama aktyvi visuomeninių moterų organizacijų narė oficialiai rėmė moterų sportą. Ji kartu su seserimi Ministro pirmininko žmona Jadvyga Tūbeliene dalyvaudavo ne tik svarbiausių moterų organizacijų susirinkimuose, bet nepraleisdavo ir moterų sporto švenčių.
Visuomenėje palengva gerėjo ir sportininko įvaizdis. Jeigu 3-o dešimtmečio pradžioje sportuojantys asmenys buvo laikyti dykaduoniais, tai jau 4-ojo dešimtmečio pabaigoje žymiausi sportininkai, pelnę tarptautinių laimėjimų, buvo tapatinami su nacionaliniais herojais. Geriausias to įrodymas - 1937 m. Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sutikimas Kaune. Mūsų krepšininkams tapus Europos čempionais, traukiniu iš Rygos grįžtančius nugalėtojus nuo pat Latvijos sienos iki Kauno sutiko džiūgaujančios minios. Krepšininkus Kaune pasitiko Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis, įvairių organizacijų atstovai, gausybė miestiečių. Sportininkams buvo teikiamos dovanos, prezidentas A. Smetona išimties tvarka 1937 m.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos prieš varžybas
Dar vienas žingsnis pajungti sportą valstybės reikalams įvyko 1938 m., kada Prezidentas A. Smetona patvirtino naują Lietuvos Konstituciją, kurioje buvo įstatymiškai įtvirtinta kūno kultūros reikšmė. Sėkmingai plėtojamo sporto dėka Kaune tarpukariu įvyko didžiausi sporto renginiai: 1938 m., minint dvidešimtąsias nepriklausomybės metines, Kaunas sukvietė visus pasaulio lietuvius į Lietuvių tautinę olimpiadą, kurioje dalyvavo daugiau nei 2000 sportininkų iš Lietuvos, Brazilijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Latvijos ir Vilniaus krašto. Kaune vyko aviacijos pasirodymai, bokso, futbolo, krepšinio, tinklinio, lengvosios atletikos, plaukimo, lauko ir stalo teniso, dviračių, žirgų sporto, šaudymo ir kitos varžybos. Politinio elito įsitraukimą į šį renginį rodė oficialius olimpiados globėju tapęs prezidentas A. Smetona. 4-ame dešimtmetyje prezidentas A. Smetona buvo dažnas įvairių sporto renginių garbės svečias. Pirmiausia dalyvaudavo tuose renginiuose, kuriems buvo įsteigęs vardinius prizus ir pats juos įteikdavo.
Lietuvos krepšinio istorijoje ypač svarbus vaidmuo prezidentui A. Smetonai teko 1939 m., kada Lietuvai teko garbė ir atsakomybė Kaune surengti III Europos vyrų krepšinio čempionatą, pastatyti krepšinio areną bei prezidentui asmeniškai įsteigti pagrindinį čempionato prizą. Galime konstatuoti, jog prezidentas ir Lietuvos vyriausybė tinkamai pasirengė šiam tarptautiniams sporto renginiui: arena buvo pastatyta, o prezidentas ir vėl galėjo pasididžiuoti įsteigęs solidų ir menišką pagrindinį čempionato trofėjų - dailininko Jono Juozo Burbos sukurtą sidabrinę, gintaru inkrustuotą dėžutę, vaizduojančią lietuvaitės kraičio skrynią.
Kadangi dauguma sporto įvykių vyko Kaune, miesto burmistras buvo kviečiamas stebėti varžybas. Ilgametis Kauno burmistras Jonas Vileišis (1921-1931 m.) buvo aktyvus sporto rėmėjas ir Lietuvos sporto lygos narys, todėl varžybose dalyvaudavo ne tik kaip miesto šeimininkas, bet ir kaip prizų steigėjas. Pavyzdžiui J. Vileišis 1927 m. įsteigė prizą Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėms. Sekdami Kauno burmistro pavyzdžiu mieste vykstančioms lengvosios atletikos varžyboms paramą skyrė ar prizus įsteigė daugelis valstybės įmonių: Valstybės draudimo įmonė, bendrovės „Parama“, „Dirva“, „Sandėlis“, bet ir stambesni pramonininkai ar žinomi verslininkai: alaus bravoras „I. B. Prizus įsteigė ir valstybinės institucijos: Ministrų kabinetas, Valstybės kontrolierius, Savivaldybių departamentas ir kitos. Vardinius sporto prizus steigė ir kultūros bei mokslo darbuotojai. Antai Lietuvos lygos pirmininkas, sporto ideologas dr. Lietuvos boksininkus ir sunkumų kilnotojus rėmė Lietuvos ūkio bankas bei inžinierius, belgų akcinės bendrovės Kauno miestui apšviesti direktorius Artūras Langė, notaras Kazimieras Škėma ir kiti rėmėjai.
Iki 1926 m. sportą Lietuvoje daugiausiai propagavo sporto organizacijų lyderiai bei entuziastai, davę impulsą Lietuvos sporto raidai, investavę savo asmenines lėšas sporto spaudos bei literatūros leidybai, sporto inventoriaus įsigijimui. Lietuvos politinis elitas daugiau dėmesio sportui skirti pradėjo tik nuo 3-o dešimtmečio vidurio. Pirmasis valstybės vadovas ėmęs aktyviai propaguoti sportą buvo 1926 m. birželį prezidentu tapęs gydytojas Kazys Grinius. Po karinio valstybės perversmo 1926 m. pabaigoje į valdžią atėjęs prezidentas Antanas Smetona taip pat suprato sporto svarbą ir ėmėsi sporto mecenavimo. Nuo 1932 m. autoritarinis prezidento A.
Krepšinis Šiandien: Tęstinumas ir Nauji Iššūkiai
Šiandien krepšinis Lietuvoje išlieka populiariausia sporto šaka, turinti didelę įtaką visuomenės gyvenimui. Lietuvos krepšinio federacija (LKF) ir kiti sporto klubai aktyviai dalyvauja Lietuvos krepšinio gyvenime iš organizacinės pusės. LKL pastaraisiais metais spinduliuoja prabanga ir elegancija, pakeldamas LKL prestižą šalies mąstu. G.Vainauskas viešumoje kalba retai, o nuo aplinkinių akių slepiasi už stiklo „Siemens“ ar „Lietuvos ryto“ arenos ložėse.
Lietuvos rinktinės generolas J.Kazlauskas viešumoje formuoja Lietuvos krepšinio viziją. Nacionalinė komanda nėra vienintelis J.Kazlausko darbų objektas. Lietuvos krepšinio legenda A.Sabonis nėra tik simbolinė figūra šalies krepšinio federacijos viršūnėje. Šiame dešimtuke A.Sabonis įsibrautų tarp aukščiausių pozicijų net ir tuo atveju, jei neužimtų LKF prezidento pareigų. Rimas Kurtinaitis mėgsta sakyti taip, kaip yra. Maskvos srities „Chimki“ klube įsitvirtinęs strategas tampa vis didesniu autoritetu Lietuvos krepšinyje. Būtent jis yra vienas pagrindinių R.Milašiaus patarėjų.
Pastaraisiais metais populiarėja 3x3 krepšinis. Rolandas Skaisgirys, buvęs krepšininkas, televizijos laidų, serialų ir filmų prodiuseris, jau ne vienerius metus aktyviai prisideda prie 3x3 krepšinio populiarinimo Lietuvoje. Jo indėlis į šią sporto šaką yra reikšmingas, o rinktinės iškovotas bronzos medalis šių metų Paryžiaus olimpinėse žaidynėse tik dar labiau sustiprino susidomėjimą šia krepšinio rūšimi.
Lietuvos 3×3 krepšinio asociacija paskelbė savo praėjusių metų finansinius rezultatus. Asociacijai pavyko surinkti 434,4 tūkst. eurų pajamų iš paramos, reklamos pajamų ir FIBA prizinių fondų lėšų. Asociacijos išlaidos siekė beveik 495 tūkst. eurų.
„Hoptrans 3×3“ turnyras pelnė prestižinį Lietuvos sporto žurnalistų federacijos apdovanojimą kaip geriausias metų sporto renginys. Šio turnyro tąsos pavyzdžiu R. Skaisgirys pateikia dabar statomą universalią kilnojamą areną „Hoptrans“ arena, kurios kaina yra apie 700 tūkst. eurų ir talpins apie 1,5 tūkst. žiūrovų.
Skandalai ir Kontroversijos: Tamsioji Krepšinio Pusė
Tačiau egzistuoja ir kita krepšinio pusė - Lietuvos krepšininkai mūsų šalyje turi išskirtinį statusą - sekamas kiekvienas jų žingsnis, o klaidos aikštėje ir už jos ribų išnarstomos po kaulelį. Pastaraisiais dešimtmečiais socialinių tinklų ir internetinės žiniasklaidos įtaka tapo tokia didelė, kad menkiausias slystelėjimas krepšininkams gali kainuoti reputaciją ar netgi geidžiamą kontraktą.
Raimundas Čivilis, Gintaras Einikis, Darius Sirtautas, Linas Kleiza, Simas Jasaitis ir Dovydas Redikas - tai tik keletas krepšininkų, kurių karjeras lydėjo skandalai, susiję su alkoholiu, lošimais, buitiniais konfliktais ir kitomis problemomis. Net tokie žinomi krepšininkai kaip Jonas Valančiūnas neapsieina be kontroversijų. 2014 m. jis buvo sulaikytas už vairavimo neblaivus.