Šiame straipsnyje apžvelgsime krepšinio sirgaliaus įspūdžius, pradedant Lietuvos rinktinės pasirodymu Švedijoje ir baigiant Vilniaus „Žalgirio“ problemomis. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant trenerių ir žaidėjų komentarus, taip pat sirgalių nuomones.
Lietuvos rinktinės iššūkiai Švedijoje
Po Lietuvos ir Švedijos rinktinių dvikovos, vyriausiasis mūsų šalies rinktinės treneris Ramūnas Butautas prisipažino, kad komanda žaidė kaip papuola ir atsiprašė visų sirgalių. Treneris teigė, kad rungtynių pradžioje dar bandėme kabintis į žaidimą, tačiau vėliau žaidimas visiškai išsiderino. Pasak jo, Švedijos komanda yra labai organizuota, o jų žaidimas primena graikus - ilgos pozicinės atakos, kibi gynyba. R. Butautas teigė, kad švedai buvo pranašesni, nes mes žaidėme absoliučiai neorganizuotai.
Treneris taip pat paminėjo, kad komanda beveik nesitreniravo salėje, turėjo tik kelias treniruotes. Jis pripažino, kad Švedijos komanda nėra tokia stipri komanda, tačiau jautėsi nesusižaidimas - vyrai ilgai neturėjo kamuolio rankose, todėl kamuolys iš jų ir krito. R. Butautas pažymėjo, kad ryškiai laimėta kova dėl atšokusių kamuolių rodo, kad vyrai stengėsi. Jis teigė, kad komandai dar trūksta laiko, o šios rungtynės pagal mūsų pasikeitusį rengimo planą buvo visiškai netikslingos, bet kadangi buvome įsipareigoję jas žaisti, negalėjome atsisakyti.
Nepaisant pralaimėjimo, R. Butautas teigė, kad šitas antausis nė kiek nemažina mūsų tikslų. Tai bus papildomas akstinas žaidėjams ir nereikia daryti tragedijos. Treneris padėkojo sirgaliams, kurie palaikė mus iki rungtynių pabaigos ir nenušvilpė. Jis prisipažino, kad mėgsta krepšinio schemas, bet šiandien jų nebuvo ir neturiu ką komentuoti. Žaidėme kaip papuola. Stengėmės išnaudoti individualias savybes, tačiau varžovai taikė dvigubą gynybą, o įmesti kamuolio nesugebėjome. Praleidome nedaug taškų, nors žaidimas gynyboje taip pat buvo visiškai nesuderintas. O užpulti negalėjome, nes paprasčiausiai tiek to dar nedirbome. R. Butautas pabrėžė, kad iš šitų rungtynių negalima daug ką spręsti. Reikia pasitreniruoti ir sužaisti dar kelias rungtynes. Krepšininkai yra tikrai aukšto lygio ir neabejoju, kad žaisime geriau. O už šias rungtynes reikėtų atsiprašyti sirgalių.
Kšištofas Lavrinovičius po rungtynių teigė, kad įspūdžiai nekokie. Esame dar nesusižaidę, o švedai jau pasiruošę kovoti dėl likusios vietos Europos čempionate. Man labai patiko tiek arena, tiek sirgaliai - esu atpratęs nuo tokio palaikymo.
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Lietuvos krepšinio sirgalių įspūdžiai Europos čempionatuose
Lietuvos krepšinio federacijos viceprezidentas R. Cibauskas pasidalino savo įspūdžiais iš įvairių krepšinio čempionatų. Jis teigė, kad Lietuvos rinktinės svarbiausias dvikovas iš arti įvairiuose čempionatuose stebi nuo Nepriklausomybės laikų. R. Cibauskas puikiai pamena 1995 metus, kai lietuviai Graikijoje, Atėnuose, tapo Europos vicečempionais, 2003 metais Švedijoje - čempionais, 2007 metais Ispanijoje iškovojo bronzos medalius. Kaip gali nevykti į tokius čempionatus? Įspūdžiai išlieka ilgam. Sunku net viską apsakyti žodžiais, emocijos ir džiaugsmo proveržiai tokiomis akimirkomis tiesiog liejasi per kraštus.
R. Cibauskas teigė, kad tik atvykus į Liublianą man iškart itin teigiamą įspūdį paliko Lietuvos krepšinio sirgaliai. Jų buvo pilna visur. Kavinėse didžiuliu garsu skambėjo Marijono Mikutavičiaus "Trys milijonai". Tiesiog per visą miestą aidėjo ši daina. Slovėnai ir kitų užsienio šalių sirgaliai žiūrėjo, kas čia vyksta… Toks jausmas, kad visi slovėnai, nuo padavėjo iki gatvės muzikanto, su pagarba žvelgė į žmones, pasipuošusius žaliais marškinėliais su Lietuvos užrašu, nuoširdžiai sveikinosi, bendravo ir beveik visi lyg susitarę kartojo: "Šaunuoliai - jūs patekote į finalą. Jūsų krepšinio rinktinė - itin galinga". Eiti gatve pasipuošus Lietuvos atributika išmargintais marškinėliais buvo vienas malonumas. Tai dar kartą įrodo, kad krepšinis - puiki Lietuvos vizitinė kortelė, o krepšininkai - mūsų šalies ambasadoriai. Panašios pergalės - geriausia Lietuvos reklama. Krepšinis tampa rinkodaros priemone, pritraukiačia į Lietuvą užsienio turistus. Užsieniečiai mato, kaip nuoširdžiai ir šiltai krepšinio sirgaliai palaiko savo rinktinę, yra itin vieningi, tarpusavyje bendrauja lyg viena šeima: broliai ir seserys, pasiaukojanmai kovoja mūsų krepšininkai.
Jis taip pat prisiminė 2003 metus, kai Lietuvos krepšinio rinktinė kovojo Europos čempionate Švedijoje. Iš pradžių švedai mūsų nuolat klausinėdavo: iš kur esate? Kas ta Lietuva? Kur ji yra ir panašiai. Po to, kai mes tapome Europos čempionais, maždaug po savaitės teko lankytis Švedijoje. Tuomet jau, kai pasakydavau, jog esu iš Lietuvos, jie akimirksniu atkirsdavo: "Žinau, jūs tapote Europos čempionais! Jūs turite puikią krepšininkų ir sirgalių komandą". Tokie žodžiai paglosto širdį.
R. Cibauskas teigė, kad krepšinis suvienija po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius. Dukra minėjo, kad lėktuve iš Londono į Liublianą skrido didelis būrys lietuvių, pasipuošusių mūsų šalies atributika. Taip pat dukra dar prieš finalines rungtynes Lietuvos rinktinės dvikovas stebėjo Londono centre prie didžiulių TV ekranų, sakė, jog sirgti už mūsų šalies krepšininkus atėjo būriai, tūkstančiai lietuvių. Daugelis pasipuošę Lietuvos atributika, trispalvėmis. Žinau, kad tokios Lietuvos sirgalių grupės stebėti Lietuvos rinktinės kovas prie TV ekranų renkasi Airijoje, Australijoje, Amerikoje ir kitose gausiai lietuvių gyvenamose šalyse.
Pastebima ir tokia tendencija, jog iš Lietuvos emigravę žmonės nuolat vyksta į čempionatus, kuriuose varžosi mūsų šalies rinktinė. Jie taip neatitolsta nuo lietuvių tradicijų, tai tampa tarsi kultūros dalis. Krepšinis mus visus suartina. Krepšinis lietuviams tampa tarsi gerąja aura, kuri verčia pasidžiaugti, pamiršti bėdas, užklupusią krizę, įsikerojusį politinį cinizmą ir kitas negeroves. Kai šaliai blogai, reikia ieškoti dvasinių vertybių, į kažką atsiremti. Lietuviams krepšininkai tapo lyg artimi žmonės, lyg giminaičiai.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynių transliacijos: vadovas
R. Cibauskas teigė, kad rinktinė pateisino Jūsų lūkesčius. Žinant tai, kad jau po grupės varžybų iš čempionato pasitraukė rusai, turkai, jog į finalą nepateko favoritais vadinti ispanai, lietuvių pasirodymas - labai geras. Antra vieta - puikus pasiekimas. Juk mūsų vos trys milijonai, o čempionais tapusių prancūzų - apie 63 milijonus gyventojų. Visa Lietuva tilptų į vieną Paryžiaus priemiestį. Juk mes pranokome kitas daug didesnes Europos valstybes. Tiesa, aš prognozavau, jog lietuviai iškovos auksą, tačiau finale prancūzai mane nustebino, sužaidė įspūdingas rungtynes. Spaudoje skaičiau, kad prancūzų lyderiui Toniui Parkeriui tai buvo 112 sezono rungtynės. Tai tikras profesionalas, sugebėjęs reikiamu metu susikoncentruoti. Jis spaudos konferencijoje pabrėžė, kad Europos čempionato aukso medalis buvo viena didžiausių jo svajonių. Gaila, bet lietuviams šįkart teko tenkintis sidabru. Toks jau yra sportas - vieną dieną varžovus gali nugalėti, kitą dieną, jei nesiseks, - gali ir pralaimėti. Kita vertus, Europos čempionato sidabro medaliai - labai geras pasiekimas. Tiek treneris Jonas Kazlauskas, tiek kiti krepšinio specialistai pabrėžia, jog reikia laiko, kad mes visa tai įvertintume ir suprastume. Antra vieta psichologiškai keista, kadangi čempionatą baigi pralaimėjimu. Manau, kad su laiku mes visi šiuos sidabro medalius pradėsime vertinti.
Vilniaus "Žalgirio" problemos: sirgalių nuomonė
Vilniaus "Žalgirio" sirgaliai išreiškė savo nepasitenkinimą klubo valdymu ir rezultatais. Jie teigia, kad komanda stringa A lygoje, užimama vos penkta pozicija, jau pirmajame etape pasitraukta iš UEFA Čempionų lygos atrankos varžybų.
Sirgaliai teigia, kad klubas kenčia nuo nepotizmo. Tai yra tarnybinės padėties naudojimas giminėms, draugams ar kitiems artimiems asmenims proteguoti. Šiandieninėje visuomenėje nepotizmas reiškiasi įvairiai - ne tik artimųjų įdarbinimu, bet ir paaukštinimu pareigose, atlyginimo didinimu ar darbo sąlygų gerinimu. Tai daroma atsižvelgiant ne į pasiekimus ar kompetenciją, bet į giminystės ar kitus ryšius. Tai tema, kurios atžvilgiu mūsų kantrybės taurė pildėsi, pildėsi ir galų gale prisipildė. Gandų bei įvairių kalbų visada girdėjome, bet čia, kaip ir visur, gali pasirinkti - tikėti ar netikėti. Kaip sakoma, su žvake nestovėjom. Tačiau, kai šį sezoną viešumoje pradėjo plisti mūsų komandos vadovės ir trenerio nuotraukos iš įvairiausių miesto vietų būnant kartu (komentaruose - nuorodos), tai kantrybės taurė prisipildė pilnai. Ši situacija mūsų legendinį Žalgirį padarė pašaipų objektu. Vien tas faktas, jog treneris yra vadovės antra pusė, kelia klausimų, ar būtent dėl to jis vis dar ir yra šioje pozicijoje? Tai yra blogas ženklas ir bet kokioje šiuolaikiškoje organizacijoje situacija būtų išspręsta. Bet matyt, kai „aš esu „Žalgiris“, galima daryti ką nori. Deja, tokio nepotizmo toleruoti negalime.
Sirgaliai taip pat kritikuoja klubo požiūrį į legendinius žaidėjus. Dėl mistinių aplinkybių priešais staiga tapo Mantas Kuklys (10 metų „Žalgiryje“) bei Saulius Mikoliūnas (9 metai „Žalgiryje“). Žmonės, kuriuos matėme kaip pastarųjų dešimtmečių klubo legendas, tampančiais klubo struktūros ir įvaizdžio dalimi. O įvaizdis yra labai svarbus, ypač kalbant apie remėjų pritraukimą. Šiandien jie jau nustumti toli į šoną ir nieko bendro su „Žalgiriu“ neturi. Kodėl? Nėra aišku iki šiol. Kiti ryškūs komandos žaidėjai, pavyzdžiui, Algis Jankauskas - dirba „Kauno Žalgirio“ trenerių štabe, Andrius Skerla - „Hegelmann“, o Deividas Šemberas spėjo tapti nepageidaujamu dar seniau. Stadioną nusipirkom, bet kieno nuotraukas kabinsim ant sienos jaunajai kartai įkvėpti?
Sirgaliai teigia, kad klubas nepakankamai dėmesio skiria jaunimui. 2024 m. rinktinės kapitonas grįžta žaisti į Lietuvą ir interviu metu pasako: „Jeigu grįžti į Lietuvą, tai tik į „Kauno Žalgirį“. Tinklalaidėje „Skrieja kamuolys“ ši frazė buvo paminėta ir mūsų direktorei. Jos atsakymas buvo paprastas: „Normalu, kad taip šneka, nes jis nėra užaugęs „Žalgirio“ sistemoje.“ Taip, pateiktas faktas yra teisingas. Tačiau ateina 2025 m. vasario mėnuo ir vilnietis, „Žalgiriečio“ akadamijoje užaugintas, jau ir vyrų komandoje spėjęs debiutuoti žaidėjas - Romualdas Jansonas - pereina į „Kauno Žalgirį“. Ne tik pereina, bet ir sėkmingai ten muša įvarčius. Nežinome derybų eigos ar aplinkybių, tačiau manome, jog turėtų būti randami būdai, kad mūsų jaunimas žaistų už mus. Ypač, kai vadovė taip dažnai kalba apie akademiją, žalia kraują ir t.t. Juo labiau, kad šis žaidėjas jau parodė ženklus, kad gali įsitvirtinti vyrų futbole.
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos prieš varžybas
Sirgaliai teigia, kad komandoje trūksta lietuvių žaidėjų. Šeštadienį po rungtynių vykusioje „diskusijoje“ mūsų klubo vadovės buvo paklausta: „Kodėl komandoje nėra daugiau patyrusių lietuvių?“ Nuskambėjo paprastas atsakymas: „Turėjom visą lietuvių sudėtį - pralošėm čempionatą.“ Nelįsime į detales, kodėl tas čempionatas buvo praloštas, bet lengva sakyti, kad komandai nereikia lietuvių. Realybė tokia, kad po 2023 m. sezono lietuviai žaidėjai nelabai ir žiuri į „Žalgirio“ pusę. Juolab, geras sąlygas šiuo metu jau gali pasiūlyti ir daugiau vietinių komandų. Nuo 2023 m. pasirašyta sutartis su vieninteliu Giedriumi Matulevičiumis, kuris pasirinko trenerį, pas kurį jau buvo žaidęs. O ir prieš tai buvusi atkarpa „Hegelmann“ nebuvo itin ryški. Natūralu, jog žaidėjai bendrauja tarpusavyje, o atsiliepimai apie mūsų organizaciją tikrai nėra patys geriausi. Paskutinis pavyzdys - Rokas Lekiatas, kuris atkeliavo į „Kauno Žalgirį“, nors tvirto starto sudėties lietuvio dėl 3 lietuvių taisyklės labai reikėtų ir mums.
Sirgaliai kritikuoja žaidėjų pardavimus. Ši klubo kryptis irgi atrodo primiršta. Kai „Kauno Žalgiris“ per pastaruosius metus pardavė 4 žaidėjus (o tarp jų - 2 lietuvius), mūsų paskutinis ryškesnis pardavimas buvo tik Djibrilis Diaw. Fabiano Ouregos negalime pavadinti pardavimu, nes žmogus tiesiogine prasme pabėgo iš komandos. Suprantame, kad iš Lietuvos parduoti žaidėjus yra nelengva, tačiau po truputį tų atvejų daugėja. Deja, bet ne mūsų klube. O ir kalbant apie akademiją nėra užsimenama, kad vizijoje yra tikslas ne tik užsiauginti starto žaidejų, bet ir padėti klubui užsidirbti pinigų iš žaidėjų pardavimų.
Sirgaliai teigia, kad klubas nepakankamai dėmesio skiria rėmėjų pritraukimui. Situacija čia stabili. Visgi, stabilumas ne visada yra geras ženklas. Net po 2022 m. europinio sezono joks proveržis šioje vietoje neužfiksuotas. Klubas pateko į Konferencijų lygos grupių etapą, rudenį susidomėjimas buvo maksimalus, tačiau jokių naujų ryškių vardų rėmėjų gretose neatsirado. Tiesiog turime kelis remėjus, iš kurių stabiliai susirenkama tam tikra pinigų suma. Neatrodo, kad kažkas į tai stipriai koncentruotųsi. Taip, galime kalbėti, kad verslui futbolas nėra įdomus ir panašiai. Tačiau atsidarius Telšių „Džiugo“ ar FA „Šiauliai“ remėjų sąrašą - taip neatrodo. Be to, viešai prieinamuose dokumentuose aiškiai matyti, kad dauguma tų remėjų prisideda ne barteriu, kaip mūsų klube, o realiais finansais. Sutikime, tai ne sostinės dydžio miestų komandos. Išvada paprasta - kai nori, viskas įmanoma. Nebent remėjai atsisako prisijungti dėl tam tikrų „asmenybinių priežasčių“.
Sirgaliai teigia, kad klube nėra sporto direktoriaus, skauto, nei atletinio rengimo trenerio. To pasekoje, prieš sezoną, kurio viešai įvardinamas tikslas yra Čempionų lygos grupės etapas, mus papildo šis būrys žaidėjų: Youla (Švedijos 3 lyga); Salcinovic (Švedijos 3 lyga); Chol (MLS 2 lyga); Devens (A Lyga, 10 komanda); Abiam (Nigerijos lygos vidutiniokai); Basila (Belgijos 2 lygos lentelės dugno komanda. Nebuvo žaidęs nuo 2024 m. balandžio); Tavares (Latvijos lyga, 3 vietos komanda); Hadji (Armėnijos lyga, 8 vietos komanda); Ofori (Danijos lyga, 10 komanda ir bendrai per sezoną sužaistos 26 minutės). „Solidu.“
Sirgaliai teigia, kad dabartinė konkurencija Lietuvoje gerokai skiriasi nuo tos, kuri buvo praėjusiame dešimtmetyje. Seniau vien savivaldos parama sudarydavo tokią sumą, kurios būtų užtekę viršyti kitų 3-4 komandų susumuotus biudžetus. Dar pridėkime premijas už pasirodymus Europoje. Paskutinių 8 metų pasiekimai jau nebėra tokie įspūdingi: lyga laimėta 4 kartus, taurė - tik 3. Akivaizdu, jog pasikeitus konkurencinei aplinkai ir finansiniams pajėgumams viską laimėti nebėra taip lengva. Visgi klubo biudžetas visus tuos metus buvo didžiausias. Taigi, galbūt su tokiu biudžetu buvo galima viską padaryti geriau ir pasiekti dar daugiau?
Sirgaliai teigia, kad „Žalgiris“ nėra kažkieno ir kažkas vienas nėra „Žalgiris“. Vilniaus „Žalgiris“ yra legendinis klubas - mūsų miesto simbolis, su jį supančiomis bendruomenėmis. Ir tam „Žalgiriui“ reikia pokyčių. Dabar. Ir ne tik dėl įtempto rezultato.