Krepšinis Lietuvoje - daugiau nei sportas. Tai antroji religija, vienijanti žmones ir įkvepianti didžiuotis savo šalimi. Šiame straipsnyje panagrinėsime krepšinio sirgalių likimus, patyrusius sunkius išbandymus, ir atskleisime istorijas, kurios paliečia širdį.
Žydrūno Ilgausko fenomenas ir jo atgarsiai
Žydrūno Ilgausko jubiliejus Lietuvoje praslinko beveik nepastebėtas. 40-ąjį vieno garsiausių visų laikų šalies krepšininkų gimtadienį prisiminė vos vienas kitas antrosios lietuvių religijos žinovas. S.L.Karalevičius yra parašęs ne vieną veikalą apie Lietuvos krepšinio ir bokso istoriją. Šį pavasarį jis pristatė knygą, skirtą iškiliausiai šalies krepšinio personai Arvydui Saboniui. Būtent knyga apie dabartinį Lietuvos krepšinio federacijos prezidentą "Krepšinio pilnaties sapnas" jį pastūmėjo detaliau pasidomėti ir Ž.Ilgausko asmenybe.
Rašytojo teigimu, juo labiau jis gilinosi į Ž.Ilgausko biografiją, tuo labiau įsitikindavo, kad Žydrūno ir Arvydo gyvenimo keliai - nepaprasti. "Mūsų krepšinio milžinai žaidė skirtingomis epochomis - A.Sabonis daug pasiekė jau sovietmečiu, Ž.Ilgauskas - pirmuosius profesionalius žingsnius žengė jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau abu krepšinio abėcėlės mokėsi Kaune. Tiesa, Arvydas daugelį metų buvo pagrindinis Lietuvos rinktinės ramstis, Žydrūnas dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir kitų aspektų nacionalinėje komandoje nesužaidė nė vieno oficialaus turnyro. Vis dėlto panašumų jie turi kur kas daugiau. Abu "centrai" yra aukščiausi mūsų istorijoje, abu patyrė daug išbandymų, abu kamavo sunkios traumos, tačiau jie paliko gilų pėdsaką ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Juk ne veltui Arvydas įtrauktas į NBA Šlovės muziejų, o Žydrūno marškinėliai kabo "Cleveland Cavaliers" klubo arenos palubėse. Beje, Jungtinėse Valstijose Ž.Ilgauskui sekėsi netgi labiau nei Sabui. Anot autoriaus, tai suprantama, nes A.Sabonis į NBA persikėlė jau būdamas brandaus sportinio amžiaus ir paveiktas jaunystėje patirtų Achilo sausgyslės traumų - sulaukęs 30-ies. Kol kas yra tik juodraštinė knygos versija pavadinta "Ilgausko krepšinio epopėja".
"Žinote, kartais pasvajoju, kas būtų, jei A.Sabonis ir Ž.Ilgauskas būtų kartu atstovavę mūsų rinktinei. Europoje daugelį metų iš viso nebūtume turėję lygių. Ir su amerikiečiais dar būtume olimpiadose rimtai susikovę. Tokia būtų šio tandemo jėga! - regis, vien nuo minties pats išsigąsta knygos autorius. Ir priduria: - Bet juk žinome, kad istorija kartojasi. Dabar NBA rungtyniauja kiti mūsų bokštai dvyniai: Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas. "Daug kas pamiršta, kad Žydrūnas, nepaisant išorinio karjeros blizgesio, dažnai ėjo kaip per lūžtantį ledą. Apie krepšininko ir jo artimųjų tikruosius išgyvenimus jis sužinojo iš pirmų lūpų bendraudamas su Kauno rajone gyvenančiais jo tėvais Mečislovu ir Antanina. Vien ko verta istorija apie Ž.Ilgausko tėvo pasiaukojamą žygį. Pro autoriaus akis neprasprūdo ir Ž.Ilgausko labdaringa veikla. Dar didesnės pagalbos sulaukė Pagynės vaikų namai, kuriuos vidurio puolėjas ilgai rėmė finansiškai, organizuodavo kitų NBA krepšininkų vizitus ir šventes vaikams. 2014-aisiais metais, praėjus dešimt metų nuo santuokos su amerikiete Jennifer, Ž.Ilgauskas priėmė JAV pilietybę. Pagal Lietuvos įstatymus netrukus neteko mūsų šalies pilietybės.
"Panaši istorija buvo prieškariu. 1939-aisiais latviai nuožmiai atakavo tarptautines sporto instancijas dėl Lietuvos krepšinio pergalių kalvio Prano Lubino dvigubos pilietybės. Mūsų rinktinės lyderis turėjo ir JAV, ir Lietuvos pasus. Tačiau tuometė mūsų šalies valdžia P.Lubinui pilietybę paliko. Ir nesuklydo. Nemažai naudingos medžiagos savo knygoms S.L.Karalevičius surenka ir užsienio leidiniuose. Kaunietis yra sukaupęs apie 400 knygų vien apie krepšinį, kurių nemenką dalį įsigyja aukcionuose užsienyje. Dalį medžiagos, ypač vizualinės, jis panaudojo ir rašydamas "Ilgausko krepšinio epopėją".
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
Achille Polonara kova su onkologine liga
Buvęs Kauno „Žalgirio“ žaidėjas Achille Polonara jau kurį laiką kovoja su onkologine liga. Neseniai jis sugrįžo iš ligoninės, kur buvo itin šiltai pasitiktas artimųjų. Socialiniame tinkle „Instagram“ pasirodė bičiulio įrašas, kuriame matyti, kaip šiltai buvo pasitiktas namo sugrįžęs krepšininkas. Šeima pasitiko su staigmenomis Užfiksuotuose kadruose A. Polonara apsuptas artimųjų, kurie jo sugrįžimo namo proga parengė plakatus, pasitiko su konfeti. Primename, kad prieš kelerius metus Kauno „Žalgiryje“ žaidęs italas po 10 dienų pabudo iš komos ir pripažino, jog šansai išgyventi tuo metu buvo minimalūs. Televizijos laida „Le Iene“ pranešė, kad rugsėjo pabaigoje krepšininkui buvo atlikta operacija, tačiau praėjus kiek mažiau nei mėnesiui A. Polonaros būklė smarkiai pablogėjo - susidarė krešulys, galimybės išgyventi buvo mažos. 10 dienų italas buvo paniręs į komą, nors tuo metu jau buvo planuota jį išrašyti iš ligoninės. „Man sakė, kad buvo 90 proc. tikimybė mirti. Kai buvau komoje, man atrodė, kad esu kitame mieste“, - pasakojo jis žurnalistui Niccolò De Devitiisui iš televizijos laidos „Le lene“.
Andriaus Radzevičiaus istorija
„Rugsėjo 13-osios popietę insultą Pekine patyrusio Lietuvos krepšinio rinktinės sirgaliaus Andriaus Radzevičiaus šeimos vardu dėkojame visiems geros valios žmonėms, nelikusiems abejingiems pagalbos prašymui. Po savaitę trukusios komos penktadienį, rugsėjo 20-ąją, Andrius nubudo, - rašoma Lietuvos aistruolių išplatintame pranešime. - Priminsime, kad sušlubavus sveikatai Andrius buvo pristatytas į ligoninę (Peking Union Medical College Hospital) ir tą patį vakarą operuotas, tada paniro į komą. Siekiant palengvinti kvėpavimą, ketvirtadienį, rugsėjo 19-ąją, jam buvo atlikta tracheostomija (praverta trachėja). Kai kitą dieną Andrius pramerkė akis, gydytojai nedrįso išsyk teigti, kad jis tai padarė sąmoningai. Laimė, dabar galime pasidžiaugti, kad koma - jau praeitis. Gydytojai viliasi, kad artimiausiomis dienomis galės Andrių iš reanimacijos perkelti į kitą skyrių. Šalia Andriaus budinti žmona Sigvida sako jaučianti stiprų mūsų visų palaikymą ir sunkiai randa žodžių, galinčių išreikšti dėkingumą. Džiaugiamės, kad bendrovė „Seesam Vienna Insurance Group“, su kuria prieš išvykdamas į Kiniją Andrius sudarė 100 000 eurų vertės draudimo sutartį, jautriai reagavo į susidariusią situaciją ir peržvelgė savo taisykles, tad, kaip paskelbta rugsėjo 20 dieną bendrovės išplatintame pranešime, „šiuo konkrečiu atveju draudimo taisyklėse apibrėžti limitai insultui kaip lėtinei ligai bus netaikomi“ ir „bendrovė užtikrina visus finansinius mokėjimus bendrųjų draudimo sutarties limitų ribose, kurie yra būtini, kad nukentėjusiam asmeniui būtų suteikta būtinoji medicininė pagalba, ir tai darys tol, kol ligonį prižiūrintys medikai priims sprendimą, kad jis gali būti transportuotas atgal į Lietuvą“.
Šiuo metu Andriaus gydymo išlaidos viršija 20 000 Eur. Priminsime, kad operacija kainavo 50 000 juanių (6500 eurų), už parą reanimacijos palatoje tenka mokėti 10 000 juanių (1283 eurų), o savaitgaliais ir švenčių dienomis taikomas dvigubas tarifas. Ir dar - už gydymą reikia mokėti iš karto, tai yra Andriaus vardu atidarytoje sąskaitoje lėšų turi būti nuolat, sąskaitos jo žmonai Sigvidai išrašomos kiekvieną dieną (draudimo bendrovė kompensuoja pagal Sigvidos pateiktas sąskaitas, o tai šiek tiek užtrunka), todėl dar kartą dėkojame visiems žmonėms, prisidėjusiems savo aukomis, kai to labiausiai reikėjo. Kiek truks gydymas ir kada Andrius galės grįžti į Lietuvą, Pekino medikai nedrįsta spėlioti, bet mes tikime jų kompetencija ir paties Andriaus tvirtybe. Nuoširdžiai dėkojame ir Lietuvos krepšinio federacijai, Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės nariams, - Jūsų pagalba ir aukos taip pat labai svarbios. Mes, sirgaliai, to niekada nepamiršime. Dėkojame visiems už supratimą ir paramą. Rūpinkitės savimi ir artimaisiais.“
Ramunės Adomaitienės istorija
Keturi suaugę žmonės ir dvejų metų mergaitė beveik kasdien ateina prie Respublikinės Klaipėdos ligoninės reanimacijos skyriaus langų. Jie tai daro jau mėnesį ir visą laiką sustoja toje pačioje vietoje. Suaugusieji kalbasi apie įvairius dalykus, aptaria naujienas, mažytė tuo metu šūkauja ir dainuoja. Visi stengiasi kuo daugiau triukšmauti, kartas nuo karto pažiūrėdami į pravirą langą. Dažniausiai nieko neįvyksta, ir kompanija, praleidusi čia kelias valandas, lėtai pasuka namų link taip ir nepamačiusi žmogaus, dėl kurio buvo atėjusi. Ši kasdienė rutina pasikeis tik 1997 m. rudenį, kai paskambins gydytojas ir pasakys, kad lengvaatletė Ramunė Adomaitienė - mažytės mama ir suaugusiųjų dukra bei sesuo - pagaliau atsibudo iš komos. Keli pasaulio rekordai, du aukso, trys sidabro medaliai ir viena pasaulio čempionatų bronza, antra ir trečia vietos Europoje - tokią informaciją apie Ramunės pasiekimus neįgaliųjų sporte teikia Tarptautinis parolimpinis komitetas. Pati Ramunė šių skaičių patvirtinti negali, nes juokdamasi sako, kad niekada nebandė skaičiuoti savo apdovanojimų. Vienintelis dalykas, kurį ji žino tiksliai - tai, kad jos kolekcijoje vis dar nėra parolimpinio medalio. Nuo jo 2012 m. Londone šuolių į tolį rungtyje 4,67 m nušokusią Ramunę skyrė vos vienas centimetras. Tačiau 2016 m.
„Nežinau, kiek man tada buvo metų, bet į sporto salę pradėjau eiti nuo mažens. Stovėdavau ten su suknia iki bambos, sandalais, surištu kuoduku ir bandžiau vadovauti vyresnesniems. Nors pati dar nesitreniravau, jau dalyvavau sportiniame procese ir visus pažinojau“, - juokiasi Ramunė, taip ir nesugebėjusi prisiminti dienos, kai pirmą kartą pamatė stadioną. Jos mama Algina Vilčinskienė sutinka, kad dukros gyvenime sportas buvo visada, nes su lengvąja atletika Ramunė susipažino anksčiau nei išmoko vaikščioti - dar gulėdama vežimėlyje ji jau matė, kaip jos trenere dirbanti motina ruošia auklėtinius varžyboms. Aplinka, dešimtkovininko tėčio ir Lietuvos rekordininkės mamos genai padėjo pagrindą prisirišti prie fizinės veiklos, todėl pradėjusi lankyti pradinę mokyklą, Ramunė nusprendė, kad nori tapti profesionalia lengvaatlete ir dalyvauti olimpiadoje, kurią nuolatos stebėdavo per televizorių. „Jei kalba ėjo apie sportą, Ramunėlė būdavo labai užsispyrusi. Net tada, kai mokytojai palikdavo po pamokų, ji išmesdavo kuprinę pro langą ir kartu su draugėmis bėgdavo į treniruotę. Net į savo išleistuves nėjo, nes nenorėjo praleisti užsiėmimų“, - kalbėdama apie dukros vaikystę Algina pradeda šypsotis, nors prieš keturiasdešimt metų dėl tų pačių dalykų galėdavo ir supykti. Čia Ramunė rimtai ruošėsi daugiakovei, savanoriškai atsisakiusi gyvenimo už maniežo ar stadiono. Pasimatymai, studentų vakarėliai, net Kūčių vakarienė namie - viskas, kas galėjo bent truputį blaškyti treniruotėms skirtą dėmesį, buvo nustumta į antrą, trečią, o gal net į dešimtą planą. Savo jaunystę, ambicijas ir jėgas Ramunė skyrė tik šuoliams, bėgimams ir metimams, kurie sudaro daugiakovės rungtį. Po kurio laiko pastangos per treniruotes virto rezultatais per varžybas ir Ramunė laimėjo Lietuvos čempionato sidabrą. Atrodė, atėjo metas pasiekti dar daugiau, tačiau pabaigusi studijas ir nepatekusi į Tarybų Sąjungos rinktinę, ji turėjo grįžti namo į Klaipėdą. Nematant tolimesnės perspektyvos, mintys apie profesionalią lengvaatletės karjerą kasdien nyko, kol vieną dieną dingo visai.
Taip pat skaitykite: Krepšinio rungtynių transliacijos: vadovas
Taip pat skaitykite: Rekomendacijos prieš varžybas