Įvadas
Kūno kultūra ir sportas yra neatsiejamos žmogaus gyvenimo dalys, turinčios didelę įtaką fizinei, psichinei ir socialinei gerovei. Edukologijos mokslas nagrinėja ugdymo teoriją ir praktiką, o kūno kultūros edukologija - tai sritis, tirianti fizinio ugdymo procesus, metodus ir priemones. Šiame straipsnyje panagrinėsime kūno kultūros ir sporto edukologijos sąsajas, aptarsime svarbiausius aspektus ir sąvokas, kurios padeda suprasti šių sričių tarpusavio ryšį ir reikšmę žmogaus ugdymui.
Kūno Kultūros Samprata ir Aspektai
Kūno kultūra yra svarbi bendrosios asmens ir visuomenės kultūros dalis, glaudžiai susijusi su kitomis jos sritimis, ypač su sveikatos stiprinimu ir sportu. Ji padeda siekti fizinės, psichinės ir dvasinės asmens darnos, stiprina įvairaus amžiaus žmonių sveikatą. Kūno kultūra atveria galimybę patirti išlavinto, stipraus, sveiko organizmo, kūno judesių grožio keliamą džiaugsmą, kuria prielaidas asmens saviraiškai ir savirealizacijai.
Kūno kultūrą galima suprasti kaip tam tikrą kultūros formą, kuri keičia žmogaus fizinę būklę ir dvasines galias, atsižvelgiant į tinkamai šios kultūros normose, idealuose ir vertybėse užfiksuotus reikalavimus.
Kūno Kultūros Vertybiniai ir Veiklos Aspektai
Vertybė - tai subjekto santykis su objektu išraiška. Subjektas šiuo atveju yra žmogus, o sportinė veikla - objektas. Kai subjektas įtraukia objektą į socialinį gyvenimą, ta veikla yra pripažįstama kaip vertybė. Pagrindinis dalykas, norint pradėti veiklą, turi būti poreikis, kuriam išugdyti reikalingos tam tikros sąlygos.
Fizinis Ugdymas ir Jo Komponentai
Fizinis ugdymas - tai moksliškai pagrįstas pedagoginis procesas, kuriame ugdytojas veikia ugdytinį fizinio lavinimo vertybių pagrindu. Fizinis rengimas yra reikalingas profesiniams įgūdžiams įsigyti, ugdant jėgą, greitumą, ištvermę, lankstumą ir vikrumą.
Taip pat skaitykite: Sporto rėmimo fondo veikla
Fizinio Parengtumo, Išsivystymo ir Biologinio Amžiaus Sąsajos
Fizinis parengtumas - tai sudėtinga žmogaus dinaminė būsena, rodanti organizmo fizinių ir funkcinių galių išsiugdymo lygį, kuris lemia kūrybingą, darbinę ir visuomeninę žmogaus veiklą. Fizinis išsivystymas - tai morfologinių ir fiziologinių organizmo savybių visuma, rodanti organizmo fizinio subrendimo būklę, fizinį pajėgumą bei harmoningumą. Biologinis amžius parodo, kokia iš tikrųjų yra žmogaus organizmo būklė, t. y., ar ji atitinka nugyventus metus.
Fizinis Tobulumas: Požymiai ir Veiksniai
Fizinis tobulumas - tai požiūris į kūno kultūrą, įvairiapusį fizinį parengtumą, sveikatą, valios ir kitas savybes. Požymiai ir veiksniai, lemiantys fizinį tobulumą, yra šie:
- Proporcinga kūno sandara.
- Aukštas fizinių ypatybių išlavėjimo lygis.
- Didelis fizinis darbingumas.
- Gera adaptacija nepalankiomis gyvenimo sąlygomis.
- Racionalus gyvybiškai svarbių įgūdžių ir gebėjimų panaudojimas integruotis į supančią socialinę aplinką.
Fizinio tobulumo lygiai skirstomi į privalomą ir profesinį.
Kūno Kultūra Mokykloje
Kūno kultūra yra ugdymo sritis, kur mokiniai dažniausiai gali patirti sėkmę, save realizuoti, kompensuoti patiriamus mokymosi sunkumus ir sustiprinti motyvaciją.
Fizinio Ugdymo Dėsniai ir Principai
Dėsnis - tai vidinis, esminis reiškinių sąryšis, atskleidžiantis būdingą jų raidą. Dėsniai egzistuoja objektyviai, nepriklauso nuo žmonių valios. Jie nesukuriami, juos galima tik atskleisti ir pažinti, prie jų prisitaikyti.
Taip pat skaitykite: Viskas apie Kauno Kultūros ir Sporto Departamentą
Didaktiniai Fizinio Ugdymo Principai
- Moksliškumo - istorijos, kultūros ir ugdymo sąveikos dėsnis.
- Vaizdumo, prieinamumo ir individualumo - konkretus ir abstraktus mąstymo sąveikos dėsnis.
- Sistemingumo ir nuoseklumo - loginio ir kūrybinio mąstymo dėsnis.
Fiziniai Pratimai ir Jų Techninės Charakteristikos
Fiziniai pratimai - tai sąmoningi, valingi žmogaus judesiai ir veiksmai, skirti fiziniam lavinimui ir gydymui. Tai svarbiausia fizinio tobulėjimo priemonė. Fiziniai pratimai apima natūralius judesius ir specialius judesius bei jų kompleksus, skirtus fiziniam žmogaus lavinimui ir gydymui. Judėjimo veiksmai - tai gebėjimas neautomatiškai atlikti judesius.
Fizinis rengimas - tai fizinių pratimų naudojimas, siekiant išmokti, kurios nors specialios veiklos. Kiekybinė charakteristika - fizinių pratimų (veiksmų) atlikimas, juos dažnai ir tankiai kartojant.
Metodai Kūno Kultūroje
Vaizdiniai Metodai
- Iliustravimas - tai statinių mokymo priemonių naudojimas (paveikslų ir kt.).
- Demonstravimas - dinaminių mokymo priemonių (gyvųjų organizmų) naudojimo būdas.
- Stebėjimas - naudojamas kaip žinių įsisavinimo šaltinis. Jis turi lydėti visą mokymo procesą.
- Piešimas ir braižymas - mokytojas turi piešti lentoje, o paskui pervesti mokinį į savarankišką piešimą ir braižymą.
- Modeliavimas ir simbolinis vaizdavimas - taikomos aukštesnėse klasėse.
- Medžiagos rinkimas ir fiksavimas - per jį mokiniai įtraukiami į gyvosios gamtos stebėjimą.
- Požymių išskyrimas ir apibūdinimas - esminių požymių išskyrimas yra pagrindinis mokymo reikalavimas.
Žodiniai Metodai
- Aiškinimas - tikslas formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles, instruktuoti mokinius. Teikiant šį metodą ypač svarbus yra įrodymas remiantis logikos dėsniais. Juo ugdomos proto galios.
- Pasakojimas - išplėstinis aiškinimas. Naudojant įvairias mokymo priemones gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Taikant jį svarbiausia paveikti fantaziją. Svarbus ne tik turinys, bet ir forma: intonacija, gestai, mimika.
- Dėstymas - aiškinimo ir pasakojimo derinys.
- Garsinis skaitymas - skaityti reikia pradedant nuo vadovėlio. Be to, mokytojas turi naudoti mokslinę literatūrą.
- Pranešimas - tai mokinių ar specialistų iš anksto paruošti ir per pamokas atlikti pasisakymai. Mokiniai pranešimus turi atlikti žodžiu, o ne skaityti.
- Apklausa - jos metu užduodamas klausimas ir į jį atsakoma. Naudojami įvairūs apklausos būdai: frontali (taikoma visai klasei), individuali, grįžtamoji (kai mokiniai patys užduoda klausimus ir į juos atsako).
- Pokalbis - mokytojas turimomis žiniomis padeda mokiniams suprasti ir išmokti naują arba pakartoti anksčiau išmoktą medžiagą. Tai dialoginis klausimų-atsakymų metodas. Didaktikoje pokalbis taikomas norint realizuoti šiuos tikslus: parengimas naujos medžiagos suvokimui, siekimas ir kartojimas, žinių tikrinimas ir jų taikymas naujomis sąlygomis.
- Individualus skaitymas - turi vaizdinio mokymo elementų, nes skaitydami mokiniai mato grafinį vaizdą.
- Rašymas - turi vaizdinių ir praktinių elementų.
Fizinių Ypatybių Lavinimo Metodai
- Tolygusis metodas - dirbama ilgai ir be pertraukų, kol pulso dažnis pasiekia 110-160 tv./min.
- Pakaitinis metodas - darbo intensyvumo ir jo trukmės kaitaliojimas (mažinimas ir didinimas) nenutraukiant darbo (tam tikri nuotoliai ir greičiai).
- Intervalinis metodas - priskiriamas prie darbo su poilsiu. Tiesioginė jo paskirtis - didinti širdies tūrį ir stiprinti jos susitraukimus. Didžiausia įtaka širdžiai daroma poilsio metu.
- Kartotinis metodas - fizinio krūvio derinimas su poilsiu. Atsižvelgiama į tai, kokios trukmės darbui žmogus ruošiasi.
- Varžybų kontrolinis metodas - turi daug bendra su tempo ir kartotiniu metodu.
Fizinių Pratimų Mokymo Metodai
Mokymo procesą sudaro priemonės, jų panaudojimas, mokinys ir mokytojas.
Mokinių Organizavimo Būdai
Mokiniai gali būti organizuojami individualiai, frontaliai arba grupiniais metodais.
Mokėjimai ir Įgūdžiai
Mokėjimas - tai gebėjimas atlikti atskirus judesius, judėjimo veiksmus. Gebėjimas atlikti vieną arba kitą judėjimo veiksmą liks mokėjimu iki tol, kol tam bus reikalingas dėmesio sutelktumas viso pratimo atlikimo laiku. Įgūdis - tai dažniausiai automatiškai atliekamas sąmoningas žmogaus judėjimo veiklos komponentas.
Taip pat skaitykite: Dziudo treniruotės Jurbarke
Teigiama ir Neigiama Įgūdžių Sąveika
Įgūdžių formavimosi procese jie vienaip ar kitaip vienas kitą veikia. Anksčiau įgyti įgūdžiai vadinamuoju perkėlimo mechanizmu gali palengvinti arba apsunkinti naujo įgūdžio formavimą. Daugeliu atvejų esamų įgūdžių perkėlimas padeda susidaryti naujiems mokėjimams ir įgūdžiams. Teigiamo perkėlimo fenomenas plačiai naudojamas judėjimo veiksmų mokymo procese. Juo remiasi mokymo modeliavimas ir parengiamieji pratimai.
Judėjimo Veiksmų Struktūra
- Aktyvių ir sąmoningų mechaninių veiksmų, kuriuos lemia žmogaus nervinė ir raumenų veikla, visuma.
Fizinių Pratimų Mokymo Etapai, Ypatybės ir Uždaviniai
- Pradinio mokymo:
- Ypatybės: nepakankamas judesių tikslumas, nepastovus judėjimo akto ritmas, trūksta vientisumo tarp atskirų judėjimo veiksmo fazių, netikslus raumenų darbo panaudojimas.
- Uždaviniai: formuoti vientisą judėjimo veiksmo vaizdinį, pagrįstą to veiksmo technika, papildyti judėjimo veiksmą tais elementais, kurie padėtų išmokti naują veiksmą, pašalinti nereikalingus judesius, siekti, kad veiksmas būtų atliktas visas.
- Išsamaus mokymo:
- Uždaviniai: skatinti nuodugniau suprasti mokomus judėjimo veiksmus, išmokti patikslinti technikos detales, judėjimo veiksmą atlikti gerai ir viską iš karto.
Fiziniai Gebėjimai ir Kritiniai Lavinimo Periodai
Fizinis gebėjimas - tai mokėjimas panaudoti fizines ypatybes ir judėjimo įgūdžius atliekant judėjimo veiksmą (pvz., gebėjimas toli nušokti, greitai bėgti, efektyviai dirbti fizinį darbą ir pan.). Kritiniai lavinimo periodai - tai tokia ribotos trukmės fazė, kuriai būdingas didžiausias atskirų organizmo sistemų ir funkcijų jautrumas aplinkos faktoriams (ir teigiamiems, ir neigiamiems). Jaunesniame mokykliniame amžiuje (tarp 7 ir 8 bei tarp 11 ir 12 metų) itin intensyviai lavėja visos pagrindinės fizinės ypatybės: ištvermė, greitumas, vikrumas ir kt. Šis dėsningumas yra susijęs su judėjimo analizatoriaus formavimusi, kuris baigiasi sulaukus 12-13 metų.
Pagrindinės Fizinės Ypatybės ir Jų Lavinimo Metodai
Jėga
- Jėgos rūšys:
- Maksimali jėga - pati didžiausia jėga, kuri įgyjama susitraukinėjant raumenims.
- Greitumo jėga - tai jėga, kuria, greitai susitraukinėjant raumenims, įveikiamas pasipriešinimas.
- Ištvermės jėga - tai organizmo gebėjimas priešintis nuovargiui, kurį sukelia ilgai trunkantis fizinis krūvis.
- Jėgos lavinimo metodai: yra kartojimo ir izometrinis. Jėga lavinama naudojant jėgos pratimus.
- Jėgos įvertinimas: matuojamos įvairios raumenų jėgos rūšys: maksimalioji jėga, staigioji jėga, jėgos ištvermė ir kt.
Greitumas
- Greitumą lemiantys veiksniai: nervinių procesų paslankumas, raumenų jėgos išugdymo lygis, raumenų elastingumas, sąnarių paslankumas, sporto technikos tobulumas, ištvermės išugdymo lygis, valios savybės, biocheminiai vyksmai raumenyse.Greitumas - tai organizmo savybė sparčiai judėti.
Ištvermė
- Ištvermės rūšys: anaerobinė alaktatinė, anaerobinė laktatinė, aerobinė, statinė.
- Ištvermės lavinimo metodai: standartinio ir kintamojo nenutrūkstamo kartojimo metodai, intervalinio kartojimo metodai. Lavinant bendrąją ištvermę, jie nėra tokie svarbūs, kaip nenutrūkstamojo kartojimo metodai. Treniruotė ratu kompleksiškai lavina bendrąją ištvermę acikliniais ir kombinuotaisiais pratimais. Žaidimo ir varžybų metodai. Pradiniu aerobinės ištvermės lavinimo etapu, nesvarbu koks mokinių amžius, reikia nuosekliai didinti krūvį nenutrūkstamojo kartojimo metodu.
Lankstumas
- Lankstumo lavinimo metodai: aktyvusis lankstumas - gebėjimas atlikti kuo didesnės amplitudės judesį.
Kūno Kultūros Edukologijos Lietuvoje Raida
Karolis Dineika
K. Dineika labiausiai žinomas kaip gydomosios fizkultūros novatorius, kaip Druskininkų gydomosios fizkultūros parko įkūrėjas, gydęs gydomąja gimnastika įvairius susirgimus ir ligas. Karolis Dineika 1920 m. įkūrė Lietuvos fizinio lavinimo sąjungą, 1922 - Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, buvo jų pirmuoju pirmininku. Propagavo klasikines ir tautines sporto šakas. K. Dineika siekė kūno kultūrą pajungti dvasios kultūrai. Rašė į laikraščius, žurnalus, iki 1940 m. paskyrė savo gyvenimą pedagoginei veiklai. 1934 m. auklėjimo ir geografijos mokslus), įgijo ir plaukimo trenerio kvalifikaciją. Kūno kultūros, sporto didaktika domėjosi Suomijoje, Švedijoje, SSRS, Anglijoje, Vokietijoje. 1939 m. Marburgo universitete (Vokietija) apgynė daktaro disertaciją, kurios tema - „Esamos mokyklinės kūno kultūros sistematikos ir tautinės formos problema pirmaujančiose Europos šalyse“. 1931-1939 m. Lietuvos kūno kultūros mokytojams skirtuose vasaros kursuose dėstė fizinio auklėjimo pagrindus, mankštą, plaukimą, 1934-1938 m. - Aukštuosiuose kūno kultūros kursuose, 1939-1943 m. VDU ir VU fizinio auklėjimo katedros dėstytojas, docentas (1941), vedėjas. Direktorius, 1936, 1937 ir 1939 m. A.Vokietaitis - aktyvus plaukimo treneris, 1934-1942 m. Lietuvos plaukimo rinktinės treneris.
Vladas Augustauskas
Vienas iš aktyviausių ir profesionaliausių Lietuvos tautinės fizinio auklėjimo sistemos kūrėjų V. Augustauskas, įvertindamas kūno kultūros mokytojų parengtumą, jų kompetentingo rengimo svarbą, tą situaciją, kurioje iškilo būtinybė steigti aukštąją mokyklą. 1931 m. baigė VDU Humanitarinių mokslų fakultetą. 1932 m. dirbo Kauno apskrities mokyklų inspektoriumi, 1934-1940 m. - Kūno kultūros rūmų ir Aukštųjų kūno kultūros kursų direktoriumi. Organizavo Kūno kultūros rūmų ir Kauno sporto halės statybą. 1937 m. išrinktas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto pirmininku, vadovavo VDU Kūno kultūros katedrai. 1945 m. dirbo Kūno kultūros instituto Psichologijos-pedagogikos katedros vyr. dėstytoju, o 1947-1949 m. - katedros vedėju. 1938 m. kartu su kitais Kaune surengė pirmąją Pasaulio lietuvių tautinę olimpiadą. 1931-1940 m. redagavo žurnalą „Fiziškas auklėjimas“. Nuo 1920 m. - Šaulių sąjungos narys, Tautininkų sąjungos atsakingasis sekretorius.
Stasys Šalkauskis
St. Šalkauskio (1884-1914) kultūros pedagogika neatskiriama nuo žmogaus sampratos, kuri visapusiškai ir plačiai aptarta jo filosofinėje ir pedagoginėje veikloje. St. Šalkauskis 1911 m. baigė teisės mokslus Maskvos universitete, 1920 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją Fribūre. Grįžęs į Lietuvą, įsitraukė į Lietuvos universiteto kūrimo darbą. Iki 1940 m. profesoriavo Teologijos - filosofijos fakultete. Daug jėgų St. Šalkauskis skyrė pedagoginiam ir moksliniam organizaciniam darbui: buvo pakviestas į ką tik įkurtą Kauno universitetą dirbti profesoriumi, paskutiniais gyvenimo metais išrinktas rektoriumi.
Antanas Jurgelionis
JURGELIONIS ANTANAS [1894 04 14 Anikstoje (Latvija) - 1976 10 22 Vilniuje], sportinės medicinos gydytojas, pulkininkas leitenantas, epidemiologas, gerontologijos pradininkas Lietuvoje. 1918-1939 m. su pertraukomis gyveno Kaune. Nutrūkus medicinos studijoms Rusijoje, 1918 m. grįžo į Kauną ir įsidarbino Krašto apsaugos departamente. 1920 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę sanitaru. 1926 m. grįžo į Lietuvą susižavėjęs profilaktine kūno kultūros reikšme ir kūrė fizinio lavinimo sistemos planą. Nuo 1924 m. apie tai nuolat rašė spaudoje. Kaune pradėjo dirbti Karo sanitarijos valdyboje fizinio lavinimo inspektoriumi ir dėstyti S. Daukanto mokytojų seminarijoje. 1926-1929 m. vadovavo Lietuvos sporto lygai, koordinavusiai sportinį judėjimą. 1928 m. A. Jurgelionis - Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Amsterdamo olimpinėse žaidynėse, taip pat buvo išrinktas į pasaulinio sporto medicinos gydytojų kongreso organizacinį komitetą. 1932 m. tapo pirmuoju Kūno kultūros rūmų direktoriumi Kaune (Totorių g. 12). Jo rūpesčiu Ąžuolyne pastatyti ir 1934 m. atidaryti nauji rūmai. Prie jų suorganizavęs Aukštuosius kūno kultūros kursus (AKKK), direktoriaus pareigas perdavė V. Augustauskui. Pats skaitė paskaitas, įkūrė pažangią fiziologijos ir medicinos kontrolės laboratoriją. 1936 m. parengė valstybinio kūno kultūros ženklo nuostatus. 1938 m. uždarius AKKK, dirbo VDU kūno kultūros katedros vyr. asistentu.
Šiuolaikinės Problemos ir Tyrimai
Visame pasaulyje susirūpinimą kelia jaunų žmonių sveikata, jų sergamumo tam tikromis ligomis didėjimas, kurį dažniausiai lemia modernėjantis šiuolaikinis gyvenimas, kupinas skubos, stresų, bei pasyvus gyvenimo būdas. Vaikų ir jaunimo fizinės būklės, sveikatos blogėjimo tendencijos pastebimos visame pasaulyje. Domėjimasis savo sveikata, gebėjimas tiksliai įvertinti savo fizinę būklę skatina ieškoti būdų nuolatos fiziškai tobulintis, ugdyti tobulo kūno ir judesių poreikį elementariausių žinių apie savo organizmą. Jo sandaros ir funkcinės veiklos trūkumas gali būti rimta kliūtis įgyvendinti šiuos uždavinius.
Studentų fizinio aktyvumo sąsajos su sveikata įvairiausiais aspektais yra dar nepakankamai ištirtos, todėl aktualu atlikti tyrimus, siekiant palyginti skirtingo fizinio aktyvumo studentų požiūrį į sveikatą ir rūpinimąsis ja.
Tyrimai
Tyrimo tikslas - nustatyti skirtingo fizinio aktyvumo studentų požiūrį į sveikatą ir rūpinimąsi ja.Tyrimo hipotezė: sportuojančių studentų požiūris į savo sveikatą geresnis, jie labiau ja rūpinasi nei nesportuojantys studentai.
Tyrimo metodai:
- Anketavimas.
- Statistinė analizė.
Pagal A. Zaborskio (1997) klausimyną pateiktos anketos pagalba nustatytas studentų fizinis aktyvumas, požiūris į sveikatą, rūpinimasis ja. Tyrime dalyvavo 249 studentai; iš jų buvo 120 vaikinų ir 129 merginos. Iš tiriamųjų 144 studentai studijavo universitete, kuriame buvo privaloma kūno kultūra (ASU), o 105 - universitete, kuriame nebuvo privalomos kūno kultūros (VDU). Tyrimai atlikti 2010 m. pavasarį.
Išvados: Nustatyta, kad fizinis aktyvumas lėmė studentų požiūrį į savo sveikatą ir rūpinimąsi ja: sportuojantys studentai savo sveikatą vertino geriau ir ja rūpinasi labiau nei nesportuojantys (p<0,05).
Moksliniai Tyrimai Kūno Kultūros Edukologijos Srityje
Mokslinius tyrimus įrodo darbo pobūdis, nes pirmą kartą vertinama kūno kultūros mokytojų profesinė pozicija ir atskleidžiama jos ir mokinių dalykinės pozicijos sąsaja, kurios pagrindinė apraiška - mokinių požiūris į kūno kultūros pamokas, įskaitant mokytojo kuriamą edukacinę aplinką. Išsiaiškinta sąsaja aktualizuoja vieną iš pagrindinių kūno kultūros aksiologijos terminų - kūno kultūros pamokos svarbą tarp kitų mokomųjų dalykų.
Tyrimas išryškino teigiamą kūno kultūros mokytojo etinės kompetencijos vaidmenį mokinių dalykinių gebėjimų raiškai. Jį sustiprina tikslingas mokytojo pedagoginis kryptingumas bei teigiama socialinės komunikacijos nuostata. Tyrime gauti nauji edukologijos mokslui duomenys apie kūno kultūros mokytojo profesinės pozicijos poveikį mokinių išgyvenamam pasitenkinimui, orientuojančiam į jų pasiekimus per pamoką, papildo tyrimą grindžiančią veiklos teoriją apie paauglių pozicijos formavimą produktyvia veikla.
Tyrimo praktinį reikšmingumą nusako tai, kad kūno kultūros mokytojo veiksmingumą per pamoką lemia jo profesinė pozicija, o jos pozityvią kaitą sąlygoja etinės kompetencijos gilinimas. Kita praktinio reikšmingumo aplinkybė teigia, kad kūno kultūros mokytojų profesinio pasirengimo reikšmę atskleidžia tyrimo duomenys apie mokinių požiūrį į veiklą, kurioje jie patiria judėjimo džiaugsmą, tenkina natūralų poreikį. Mokinių atsakymai apie pedagoginės komunikacijos ypatumus per kūno kultūros pamokas rodo mokytojo etinės kompetencijos gebėjimų vaidmenį gilinant mokinių fizinio ugdymosi galimybių suvokimą, jas siejant su sveikatos stiprinimu ir saviraiška. Tyrimo duomenys atskleidė, kad tikslingas pedagoginis kryptingumas ir ryški etinė kompetencija leidžia kūno kultūros mokytojui kurti edukacinę aplinką pamokoje vadovaujantis kūno kultūros ugdymo aksiologijos principui - malonumas fiziškai aktyvioje veikloje orientuojant mokinį į individualius pasiekimus.
Pedagoginės Komunikacijos Svarba Kūno Kultūroje
Monografijoje pateikiama pedagoginės komunikacijos kūno kultūros veikloje analizė, paremta originaliais mokslininkų darbais. Nagrinėjama kalbinio bendravimo ir kalbos etiketo sąveika ir svarba ugdymo vyksme, išryškinamas mokytojų ir mokinių kalbėjimas per kūno kultūros pamokas, ypač konfliktinėmis situacijomis, atskleidžiamos kūno kultūros ir sporto specialistų komunikacinės kompetencijos plėtojimo galimybės.