Kauno „Žalgiris“ - Lietuvos krepšinio legenda, turinti turtingą istoriją, kupiną ne tik pergalių, bet ir įvairių kuriozų bei netikėtumų. Šiame straipsnyje panagrinėsime įdomiausius ir labiausiai įsimintinus momentus, nutikusius „Žalgirio“ krepšinio pasaulyje.
Stebuklingas prisikėlimas 1996 metais: kai 0:2 virto čempionų titulu
Nors Lietuvos krepšinio lygos (LKL) istorijoje nė vienai komandai, atsilikusiai 0:3 finalo serijoje (kai žaidžiama iki keturių pergalių), nepavyko pakeisti serijos eigos, vienas įvykis išsiskiria iš visų - 1996 metais Kauno „Žalgiris“ pademonstravo neįtikėtiną valią ir sugebėjo triumfuoti finale, nors atsiliko 0:2 prieš Kauno „Atletą“.
Nors „Žalgiris“ nugalėjo „Atletą“ dviejų pirmųjų LKL čempionatų finale (1994 ir 1995 m.), trečiajame čempionate jėgų santykis jau buvo pasikeitęs. Vlado Garasto treniruojami „Atleto“ krepšininkai pirmą kartą tapo reguliariojo sezono nugalėtojais (laimėjo 30 iš 36 rungtynių) ir būdavo ypač susikaupę per dvikovas su Jono Kazlausko treniruojamais žalgiriečiais, kuriuose įveikė visus keturis kartus. Maža to, „Atletas“ lygos lyderiu tapo žaisdamas be sunkią traumą besigydžiusio Žydrūno Ilgausko, kurio sugrįžimas į aikštę buvo numatytas per finalo seriją.
Vis dėlto prieš finalą daugelis kitų LKL komandų trenerių tvirtino, jog „Atleto“ pranašumas reguliariajame sezone nieko nereiškė. „Superfinale nieko nereikš keturios „Atleto“ pergalės reguliariajame sezone. Be to, manau, kad „Žalgiris“ turi nedidelį pranašumą, nes J.Kazlauskas geriau pasirengia tokioms rungtynėms, o žalgiriečiai geriau vykdo trenerio nurodymus aikštėje. „Atleto“ žaidėjai mažiau drausmingi. Manau, LKL čempionai paaiškės po penkerių rungtynių“, - prieš finalą svarstė Vilniaus „Sakalų“ treneris Šarūnas Sakalauskas. Dauguma jo kolegų irgi prognozavo penkerių rungtynių seriją ir įžvelgė daugiau „Žalgirio“ privalumų. O vienas nedaugelio, maniusių, kad „Atletas“ nutrauks „Žalgirio“ viešpatavimą, buvo Plungės „Olimpo“ treneris Rimantas Endrijaitis: „Atleto“ sėkmė priklausys nuo V.Garasto pasirinktos taktikos. Stabilią sudėtį turintis „Atletas“ gali laimėti, jeigu ginsis labai aktyviai ir ras žaidėją, sugebantį uždengti Rimą Kurtinaitį. Jei dabartiniai LKL vicečempionai įsivels į gudravimus ir žais pasyviai, laimės „Žalgiris“. Vis dėlto manau, kad šį superfinalą, po penkerių rungtynių laimės „Atletas“.
Per pirmąsias rungtynes „Atletas“ neįvykdė R.Endrijaičio sąlygos ir nesustabdė olimpinio čempiono R.Kurtinaičio, kuris pelnė 32 taškus ir pasiekė ilgiau nei dešimtmetį gyvavusį LKL finalų rezultatyvumo rekordą. Vis dėlto mačas patvirtino seną posakį, kad vienas lauke - ne karys, ir „Žalgirio“ veterano superrezultatyvumas nesutrukdė „Atletui“ iškovoti pergalę 91:77. Po dviejų dienų „Atletas“ laimėjo antrąsias rungtynes 81:71 ir „Žalgirio“ dienos atrodė suskaičiuotos… Ko gero, taip pagalvojo ir „Atleto“ krepšininkai. Bet švęsti dar buvo anksti.
Taip pat skaitykite: Krepšinio naujienos: Žalgiris
Aukštyn kojomis viskas apsivertė trečiųjų rungtynių trečiąją minutę, kai pėdos traumą patyrė „Atleto“ lyderis Saulius Štombergas (jis per antrąsias rungtynes įmetė 31 tašką). Nors 25-ąją min., „Atletui“ atsiliekant 45:47, į aikštę po beveik metų pertraukos žengė Ž.Ilgauskas, „Žalgiris“ jau buvo pajutęs medžiotojo instinktą ir grobio iš savo rankų nepaleido. Vėl įsismagino R.Kurtinaitis, porą tritaškių įsmeigė Darius Lukminas, o labiausiai žalgiriečių sirgalius nudžiugino nešiaurietiškai karšto būdo Torgeiras Brynas. Finalo serijos pradžioje snūduriavęs skandinavas per trečiąsias rungtynes visas 40 minučių žaidė be keitimo, pelnė 18 taškų, atkovojo 15 kamuolių ir neleido nė taško įmesti slaptajam „Atleto“ ginklui Ž.Ilgauskui. „Žalgiris“ nugalėjo 74:63 ir nutraukė šešių pralaimėjimų seriją žaidžiant su „Atletu“.
Šios 1996 metų gegužės 1 dieną vykusios rungtynės tapo trečiojo LKL čempionato finalo serijos lūžiu. Po patirto nokdauno neatsikvošėjęs „Atletas“ po dviejų dienų pralaimėjo ketvirtąją dvikovą 68:88, o po dar dviejų dienų - ir penktąjį mačą 63:71. Tiesa, jei ketvirtosiose rungtynėse „Žalgiris“ sporto halėje šeimininkavo nuo pirmųjų minučių, tai paskutiniame sezono mūšyje „Atletui“, kurio traumuotų žaidėjų sąraše prie S.Štombergo prisidėjo Kęstutis Kemzūra, pavyko labiau pasispardyti. Bet tik iki pertraukos - antrajame kėlinyje V.Garastas jokių sudėtingų galvosūkių J.Kazlauskui nebesukūrė.
Kaip sekėsi paskutinį kartą LKL finale žaidusiam Ž.Ilgauskui? Per trečiąsias serijos rungtynes jis žaidė 9 min., nepelnė nė taško (0/2 dvitaškių) ir atkovojo 3 kamuolius, per ketvirtąsias - žaidė 14 min., pelnė 11 taškų (4/6 dvitaškių, 3/3 baudų) ir atkovojo 2 kamuolius, per penktąsias - žaidė 29 min., pelnė 8 taškus (4/8 dvitaškių, 0/3 baudų) ir atkovojo 7 kamuolius.
Štai 1996 metų LKL finalo serijos rezultatai:
- „Atletas“ - „Žalgiris“ 91:77. V.Praškevičius 26, T.Pačėsas 22, S.Štombergas 15/ R.Kurtinaitis 32, D.Sirtautas 11.
- „Atletas“ - „Žalgiris“ 81:71. S.Štombergas 31, V.Praškevičius 17, T.Pačėsas 15/ D.Lukminas 26, D.Maskoliūnas 14, R.Kurtinaitis 11.
- „Žalgiris“ - „Atletas“ 74:63. D.Lukminas ir T.Brynas po 18, R.Kurtinaitis 15/ T.Pačėsas 17, V.Praškevičius 12.
- „Žalgiris“ - „Atletas“ 88:68. R.Kurtinaitis 19, D.Sirtautas 18, T.Brynas 15/ T.Pačėsas ir R.Vaišvila po 13, V.Praškevičius 12.
- „Žalgiris“ - „Atletas“ 71:63.
„Žalgiris“ ir žiniasklaida: nuo draudimų iki nesusitarimų
Ne visada „Žalgirio“ santykiai su žiniasklaida buvo idealūs. Pasitaikydavo atvejų, kai klubas ribojo žurnalistų priėjimą prie informacijos, o tai sukeldavo nepasitenkinimą.
Taip pat skaitykite: Sevilijos vizitas Vilniuje
Vienas iš tokių pavyzdžių - situacija, kai „Žalgiris“ savo žingsnius dėl „Lietuvos ryto“ žurnalistų priėmė dar anksčiau. Tuo metu „Lietuvos ryto“ TV su „Sport1“ dalinosi dviejų lygų transliavimo teises - LKL ir VTB jungtinės! Dėl to kilo nesusipratimų, kai abi televizijos beveik vienu metu rodė VTB jungtinės lygos rungtynes tarp Kauno “Žalgirio” ir Maskvos “Chimki”. „Sport1“ rodė tiesiogiai, o „Lietuvos ryto“ TV - su 15 minučių vėlavimu.
Kauno „Žalgirio“ administracijos atstovo argumentacija, jog „Lietuvos ryto“ žurnalistų rašiniai kauniečiams neįtinka dėl to, kad juose vartojami žodelyčiai, pažymintys nuomonę, yra labai įdomi. Nenuomonė tada turėtų būti komandos (nesvarbu, kurios), oficialus komunikatas, kurį žiniasklaidos priemonė (nesvarbu, kuri) privaloma tvarka turėtų skelbti. Visas šitas šurmulys yra labai neskanus. Kiekvienas, ribojantis priėjimą prie informacijos, elgiasi mažų mažiausiai neprotingai. Na, ir kas?
„Drobės“ fenomenas: kai fabrikas užaugino čempionus
Ne visi žino, kad Kaune, Šančiuose, beveik šimtmetį veikęs „Drobės“ fabrikas turėjo savo krepšinio komandą, kuri buvo suburta dar 1938 metais (palyginimui - „Žalgiris“ įkurtas 1944-aisiais).
Būtent 1938-aisiais buvo įsteigta Lietuvos darbininkų ir tarnautojų sporto sąjunga (LDTSS), kurios atsiradimas paskatino burtis įmonėse ir įstaigose dirbusius sportininkus. Tų metų rudenį LDTSS surengė pirmąjį Kauno Darbo sporto krepšinio čempionatą, tarp kurio dalyvių buvo ir ką tik įkurta „Drobės“ komanda.
Fabriko vadovai krepšinio komandą atgaivino po Antrojo pasaulinio karo, o nuo septintojo dešimtmečio „Drobė“ nuolat žaidė Lietuvos čempionate. Maža to, sovietmečiu „Drobė“ nuolat kovojo dėl pirmenybių medalių ir iki šiol yra viena labiausiai tituluotų šalies komandų - net devynis kartus tapo Lietuvos čempione (1994, 1969, 1970, 1976, 1978, 1979, 1980, 1986 ir 1987 metais) ir šešis kartus iškovojo Lietuvos taurę.
Taip pat skaitykite: Krepšinio transliacijos per TV
„Drobės“ marškinėlius vilkėjo nemažai garsių krepšininkų. Atstovaudami šiai komandai Lietuvos čempionais ne kartą tapo Alvydas Šidlauskas, Gediminas Budnikas, Algirdas Linkevičius, Vitoldas Masalskis, Algirdas Brazys, Virginijus Jankauskas, Mindaugas Lekarauskas ir kiti.
Atkūrus Nepriklausomybę rezultatai irgi buvo neblogi. 1992-1993 metų sezone, paskutiniajame prieš LKL įkūrimą, „Drobės“ krepšininkai laimėjo šalies pirmenybių bronzos medalius.
Tačiau „Drobė“ nespėjo žygiuoti koja kojon su laiku. Papūtus permainų vėjams ir pasikeitus ekonominėms sąlygoms, krepšinio klubai turėjo persitvarkyti. Tuo tarpu „Drobė“ gyveno senoviškai - visas reikiamas lėšas skyrė „Drobės“ įmonė, kuriai ši našta, išaugus poreikiams, tapo per sunki.
Pirmojo LKL čempionato reguliariajame sezone „Drobė“ užėmė aštuntąją vietą. Tiek pat taškų surinko Panevėžio „Lietkabelis“, tačiau Kauno komanda atsidūrė aukščiau dėl geresnių rezultatų tarpusavio rungtynėse. Kita vertus, atkrintamosiose varžybose aštuntoji lygos komanda vis tiek neturėjo jokių šansų - ketvirtfinalyje „Drobė“ dukart pralaimėjo „Žalgiriui“ 62:88 ir 76:114.
„Drobės“ sudėtis buvo silpna. Tą patvirtina vien tas faktas, kad 1994 metais komandai pasitraukus iš LKL, darbą kituose stipriausios šalies lygos klubuose gavo vos du krepšininkai. Vaidas Stiga kelis sezonus žaidė Kauno „Atlete“ ir Alytaus „Alitoje“, Ramūnas Petraitis trumpai rungtyniavo Plungės „Olimpe“. Visi kiti žaidėjai arba su „Drobe“ iškeliavo į žemesnę lygą, arba baigė karjerą.
„Drobės“ vadovai trauktis iš LKL nenorėjo, tačiau nesugebėjo iki nustatyto termino (1994 m. gegužės 1 d.) pateikti dokumentų, patvirtinančių, kad sugebės sudaryti lygos nustatytą minimalų biudžetą (250 tūkst. litų). LKL padarė išimtį ir pratęsė terminą iki birželio 1 d., bet jokių finansinių garantijų nesulaukė.
„Nedalyvaudami LKL pirmenybėse, mes prarasime galimybę dalyvauti bet kur. Komanda turi gražias tradicijas, šių metų LKL čempionate užėmė aštuntąją vietą, tad ar galima teigti, kad mes stabdome LKL stiprėjimą?“ - per 1994 metų birželio pradžioje vykusį LKL Vykdomojo komiteto posėdį sugraudinti kitus lygos vadovybės narius bandė „Drobės“ žaidėjas Darius Laskys, pavadavęs posėdyje dalyvauti negalėjusį klubo prezidentą Praną Gedžių. Tačiau LKL vadovybei abejonės kilo ne vien dėl „Drobės“ finansinės būklės.
Mezginiai ir krepšinis: netikėtas ryšys
Knygoje, kurią parengė istorikas Darius Pocevičius su A.Stašaičiu, rašoma, kad vėlyvaisiais Sovietų Sąjungos metais verslininkai kibo į drabužių mezgimą. Kaip susikombinuoti žaliavos? Kaip sekėsi kitiems, vėliau prieštaringai pagarsėjusiems vardams, kaip buvęs „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas, buvęs EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas ar „Urmo“ prekybos bazės savininkas Algirdas Pašukevičius?
Atėjo perestroikos laikai. Tada sužinojau ir apie pogrindinį mezgimo verslą. Nors sportinę karjerą buvau metęs, bet „Elektros“ gamykloje intensyviai sportavau. Kiekvieną darbo dieną 13 val. rinkdavomės Kauno miesto vykdomojo komiteto sporto salėje K.Baršausko gatvėje. Ateidavo sportiškų vaikinų - buvę sporto meistrai, sporto metodininkai iš kitų gamyklų ir įstaigų.
Kartą prie mūsų prisidėjo sportiškas vaikinas vardu Romas, gyvenęs visai šalia stadiono. Per vieną tokį pasisėdėjimą Romas ir papasakojo apie mezgimo verslą, kurį jau pats buvo išbandęs. Apie mezgimo procesą jau šiek tiek žinojau. Leningrade mamai buvau nupirkęs mezgimo mašiną „Neva 2“. Matydavau, kaip ji - visų galų meistrė - namuose megzdavo.
Palemone išsinuomojau tvarkingą ūkinį pastatėlį privačioje sodyboje. Pastačiau keturias mašinas. Pasamdžiau keliolika studentų iš Kauno politechnikos instituto (KPI) ir Kūno kultūros instituto (KKI), kad pasikeisdami megztų trimis pamainomis kiaurą parą. Darbas nelengvas, fizinis, tad vaikinai geriau tiko, nors buvo ir kelios merginos. Ką mezgėme? Nieko naujo nesugalvojom. Palaidinukes ir bluzonus su tuomet baisiai madingais užrašais: „Montana“, „Champion“, „Safari“ ir kitokiais. Mūsų gaminius liaudis vadino bitlovkėmis.
Iš kur gaudavom mezgimo siūlų? Tuo metu būsimasis „Ūkio banko“ savininkas Vladimiras Romanovas ir SBA koncerno prezidentas Arūnas Martinkevičius dar nebuvo jokie kapitalistai. Jie dirbo paprastais sargais Kauno dirbtinio pluošto gamykloje - prižiūrėjo įėjimą į gamyklą su garsiuoju „suktuku“. Tiksliau, turėjo saugoti ne įėjimą, o išėjimą, pro kurį darbo pabaigoje išeidavo tūkstančiai moterų, ant kūno apsivyniojusių gamyklos produkciją - putlius siūlus. Iš to „saugojimo“ jie ir užsidirbo pradinius kapitalus.
Kaip ir daugelis pogrindinių Kauno verslininkų, tapau „praneštų“ siūlų pirkėju. Atvažiuodavau prie gamyklos tėvo moskvičiuku. Susisodindavau kelias pamainą baigusias darbininkes ir nusiveždavau į miškelį prie Neveronių. Oi, kokios grožybės tada prasidėdavo! Merginos nusimesdavo viršutinius rūbus ir atrodydavo kaip po didelės automobilio avarijos - jų šlaunis, liemenis ir beveik visą kūną dengdavo elastiniai tvarsčiai. Juos nuvyniojus pasirodydavo tai, ko man reikėjo, - dirbtinio pluošto siūlai. O nuvyniojus ir juos, merginos likdavo nuogut nuogutėlės. Štai kokiomis netikėtomis pramogomis buvo galima mėgautis mezgyklos versle…
Visas tas numegztas „montanas“, „čempionus“ ir „safarius“ lietuvaičiai veždavo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą ir ten parduodavo. Aš pats tokiu „eksportu“ neužsiėmiau. Per maži kiekiai, grynas vargas. Palaidinukes ir bliuzonus parduodavau didmeninėmis kainomis - jei neklystu, po 10 rublių - kitiems mezgėjams, didesniems, kurie produkciją ne tik gamindavo, bet ir realizuodavo.
Iš pogrindinio mezgimo verslo iškilo nemažai rimtų pirmųjų verslininkų: EBSW koncerno vadovas Gintaras Petrikas, „Urmo“ prekybos bazės savininkas Algirdas Pašukevičius, „Vilniaus“ viešbučio savininkas Georgijus Dekanidzė. Jie per mėnesį numegzdavo ne po šimtą bliuzonų, kaip mano ceche, o po kelis tūkstančius ir dar daugiau. Įtariu, kad ir žaliavas, kurių reikėjo nepalyginamai daugiau, jie gaudavo kitais keliais.
Dabarties kuriozai: kai stogai prakiūra, o sirgaliai švilpia
Net ir šiais laikais „Žalgirio“ krepšinio pasaulyje netrūksta kuriozų. Pavyzdžiui, visuomenininkas Paulius Vaitiekūnas bei krepšinio komentatorius Jonas Lekšas vienoje iš laidų aptarė situaciją, kai Kauno „Žalgiris“ namų arenoje beviltiškai pralaimėjo vienam Eurolygos autsaiderių - Tel Avivo „Maccabi“ klubui rezultatu 83:65.
Lekšas teigė, kad lietuvius reikia „drožti“, nes jie negali per daug pasiilsėti. Pasak jo, pertrauka nuo įprasto režimo mūsų tautiečiams nėra naudinga, nes jie per daug atsipalaiduoja ir rezultatų kreivė smarkiai sminga žemyn. Nors nei vienas iš vedėjų neieškojo atpirkimo ožio, abu juos neramina tendencija, jog „Žalgiris“ visada prasčiau žaidžia, kai turi favorito statusą.
tags: #kurioi #vietoi #zalgiris #krepsinyje