Laikraštis „Sportas“, pradėtas leisti 1956 m., 1968 metais jau buvo tapęs svarbia Lietuvos sporto gyvenimo dalimi. Šis leidinys, švenčiantis savo 60-metį, kartu su skaitytojais žvelgė į sporto pasaulio įvykius, informuodamas apie Lietuvos ir užsienio šalių sportininkų laimėjimus. Straipsniai ne tik fiksavo rezultatus, bet ir perteikė sportininkų emocijas, trenerių įžvalgas bei aistruolių lūkesčius.
Istorinis kontekstas
1968-ieji buvo svarbūs metai pasaulio sportui, pažymėti Meksiko olimpinėmis žaidynėmis. Lietuvai šios žaidynės tapo ypatingai sėkmingos, nes sportininkai iškovojo net devynis medalius. Šiame kontekste laikraštis „Sportas“ atliko svarbų vaidmenį, informuodamas visuomenę apie šiuos istorinius pasiekimus ir įkvėpdamas jaunąją kartą siekti sporto aukštumų.
„Turime olimpinį auksą“: Dano Pozniako triumfas
Vienas ryškiausių 1968 metų „Sporto“ straipsnių - „Turime olimpinį auksą“, skirtas boksininko Dano Pozniako pergalei Meksiko olimpinėse žaidynėse. Svorio kategorijos iki 81 kg varžybose triumfavęs D. Pozniakas tapo pirmuoju olimpiniu čempionu iš Lietuvos. Straipsnyje detaliai aprašoma finalinė kova, D. Pozniako pasiruošimas ir emocijos po pergalės.
Finalinė kova ir netikėtas varžovo gestas
Straipsnyje pasakojama, kaip vilnietis Danas Pozniakas, po sunkios ir įtemptos kovos su bulgaru G. Stankovu, visas savo jėgas sukoncentravo finaliniam susitikimui. Jo varžovas rumunas I. Monea, nors ir sunkiai laimėjęs pusfinalyje prieš lenką S. Draganą, buvo labai pavojingas. Tiesa, D. Pozniakas dar gerai prisiminė pernykštę kovą Europos čempionate su rumunu, kai pastarasis nesugebėjo atlaikyti stiprių jo smūgių ir kova buvo nutraukta anksčiau laiko. Bet per praėjusį laikotarpį I. Monea pastebimai sustiprėjo ir fiziniu, ir techniniu atžvilgiais. Tad vilnietis laukė ir ruošėsi sunkiai kovai.
Tačiau D. Pozniaką nustebino, kai persirengimo kambaryje, iki finalinio susitikimo likus vos keliasdešimčiai minučių, prie jo priėjo I. Monea ir pasveikino jį su olimpinių žaidynių čempiono titulu! Galima įsivaizduoti Dano savijautą: reikėjo nemaža laiko, kad jis tuo patikėtų.
Taip pat skaitykite: „Lietuvos sportas“ – sporto istorijos dalis
Čempiono emocijos ir trenerio įžvalgos
Vėliau, jau duodamas interviu žurnalistams, D. Pozniakas sakė: „Dar ir dabar aš negaliu viso šito pilnai suvokti, vaikštau lyg apsvaigęs. Atvirai pasakysiu, nė viena mano ankstesnių kovų baigtis taip nenudžiugino. Esu labai, labai laimingas.“
I. Monea pasitenkino sidabro medaliu. Matyt, rumuną labai išvargino pusfinalinis susitikimas, be to, jis dar turėjo lengvą traumą. Blaiviai apsvarstęs savo galimybes, I. Monea priėjo išvados, kad finale nėra ko tikėtis.
Laikraštis „Sportas“ taip pat kalbino D. Pozniako trenerį, TSRS nusipelniusį trenerį A. Levicką. „Ar džiaugiuosi? Dar klausiate… Juk nieko nėra brangesnio treneriui kaip jo auklėtinio pergalė. Ypač tokia, olimpinė! Nors aš visą laiką tikėjau, kad Danas bus pirmas, bet tomis naktimis, kai jis kovodavo, beveik nemiegodavau. Beje, prieš išvykstant TSRS bokso rinktinei į Mechiką, tarp trenerių buvo išplatinta anketa, kurioje prašoma nurodyti, kas iš mūsiškių taps nugalėtojais. Aš nurodžiau Sokolovą, Lagutiną ir Pozniaką. Kaip matote, neapsirikau…“
D. Pozniako indėlis į Lietuvos bokso istoriją
D. Pozniakas, laimėdamas aukso medalį, juo apvainikavo tarybinių pussunkiasvorių pastangas olimpiniame ringe. Juk Helsinkyje bronzą iškovojo A. Petrovas, Melburne šį pasiekimą pakartojo kaunietis R. Murauskas, o Tokijuje A. Kiseliovas laimėjo sidabro medalį.
Jono Čepulio sidabras: kova su būsimąja bokso legenda
Kitas svarbus Lietuvos sporto įvykis 1968 metais - Jono Čepulio sidabras Meksiko olimpinėse žaidynėse. Sunkiasvorių varžybose kovojęs J. Čepulis tik finale nusileido George’ui Foremanui, kuris vėliau tapo viena ryškiausių planetos bokso žvaigždžių.
Taip pat skaitykite: Prienų krepšinio istorija
Kelias į finalą ir lemtinga kova
Žymiai sudėtingesnį klausimą Mechiko arenoje teko spręsti kauniečiui Jonui Čepuliui. Kaip bekalbėtume, o kauniečiui tai buvo pirmas tikrai rimtas egzaminas. Ir dar koks - į jį susirinko visi pajėgiausi pasaulio sunkiasvoriai! Tačiau Jonui buvo svetima debiutanto baimė! Jis užtikrintai pradėjo sunkų kelią į olimpą, pasiekė tris įtikinančias pergales. Ir tik finale buvo priverstas nusileisti devyniolikmečiui Amerikos negrui D. Formenui, labai judriam, techniškam ir fiziškai pajėgiam boksininkui. Jų dvikova buvo sustabdyta antrame raunde, kai kaunietis praleido keletą stiprių D. Formeno smūgių.
Trenerio Algirdo Šociko komentarai
Jonas Čepulis pakartojo aukščiausią tarybinių sunkaus svorio boksininkų pasiekimą olimpiadose. Prieš 12 metų Melburne sidabro medalį iškovojo L. Muchinas, O Tokijuje V. Jemeljanovas tapo bronziniu prizininku.
TSRS nusipelnęs sporto meistras, TSRS nusipelnęs treneris A. Šocikas interviu „Sporto“ korespondentui pareiškė: „Jonas pateikė vieną didžiausių olimpinio boksininkų turnyro staigmenų. Tik paskutiniu momentu patekęs į TSRS rinktinę (prieš išvykstant Jonas man atsiuntė telegramą: „Važiuoju į Mechiką. Nuostabu!“), jis neturėjo pakankamai laiko ramiai pasiruošti tokioms atsakingoms varžyboms. Aiškiai suprasdamas, kad olimpiadoje juokauti negalima, aš vis tik turėjau vilties kibirkštėlę, kad Jonas galbūt grįš su medaliu - pakankamai žinojau jo drąsų, atkaklų kovotojo būdą. Bet Čepulis prašoko visus mano ir, nesuklysiu pasakęs, daugelio respublikos sporto mėgėjų lūkesčius. Jis tapo žaidynių vicečempionu! Jį galima tik sveikinti.“
Taip, Algirdas Šocikas teisus! Visų laikraščio skaitytojų vardu sveikiname ir jį, ir jo kolegą Alfredą Levicką, sugebėjusius paruošti aukščiausios tarptautinės klasės boksininkus. Mes sveikiname Daną ir Joną - jie mūsų mažyčiam Nemuno kraštui iškovojo pačią skambiausią, pačią nuostabiausią pergalę. Mes sveikiname visą Tarybų Lietuvos bokso mokyklą, išugdžiusią visą plejadą puikių ringo meistrų, kurių priekyje dabar pagrįstai atsistojo olimpinis čempionas Danas Pozniakas ir olimpinis vicečempionas Jonas Čepulis!
Kiti Lietuvos sportininkų pasiekimai Meksiko olimpiadoje
Iš viso Lietuvos sportininkai Meksike iškovojo devynis medalius - du aukso (D. Pozniakas ir tinklininkas Vasilijus Matuševas), du sidabro (J. Čepulis ir penkiakovininkas Stasys Šaparnis) ir penkis bronzos (krepšininkas Modestas Paulauskas ir irkluotojai Zigmas Jukna, Antanas Bagdonavičius, Vytautas Briedis, Juozapas Jagelavičius). Tai rodo, kad Lietuvos sportininkai 1968 metais buvo stiprūs ne tik bokse, bet ir kitose sporto šakose.
Taip pat skaitykite: Istorija ir dabartis
1968-ųjų sporto įvairenybės
Laikraštis „Sportas“ 1968 metais rašė ne tik apie olimpines žaidynes, bet ir apie kitus sporto įvykius Lietuvoje.
Krepšinio diena Šilutės rajone
Šilutės rajono sporto taryba surengė „Krepšinio dieną“. Į ją buvo pakviesti buvę rajono krepšininkai, dabar giną respublikos garbę kitose komandose, sporto meistrai J. Rmkus, L. Samuolis, R. Endrijaitis ir kiti. Svečiai gausiai susirinkusiems rajono krepšinio mėgėjams pasakojo apie savo sportinį gyvenimą, nuoširdžiai padėkojo pirmajam savo treneriui Izidoriui Žilinskui, išmokiusiam krepšinio abėcėlės. Po iškilmingo „Krepšinio dienos“ minėjimo įvyko rungtynės tarp dabartinės rajono rinktinės ir atvykusių svečių. Nors rungtynes aiškia persvara laimėjo svečiai, tačiau nepatenkintų nebuvo - šiaip ar taip, laimėjo šilutiškiai.
Stepo Butauto sugrįžimas į Kauną
Po metų, praleistų Kuboje, į gimtąjį Kauną su žmona ir sūneliu grįžo TSRS nusipelnęs sporto meistras Stepas Butautas. Įžymusis krepšininkas ruošė Laisvės salos krepšinio rinktinę Mechiko olimpiadai. „Kuboje labai gražu, daug saulės, šiltas jūros vanduo, - papasakojo S. Butautas. - Bet labai pasiilgau Lietuvos oro, draugų, Kauno. Savo sesutę Vidą labai norėjo pamatyti ir Ramūnas, įdegęs kaip negriukas. Kokie planai? Pirmiausia reikia „aklimatizuotis“, po to įsijungsiu į darbą Politechnikos institute.“
Geriausi 1967 m. rankinio teisėjai
TSRS rankinio federacijos prezidiumas patvirtino geriausiųjų 1967 m. teisėjų dešimtuką, su kuriuo šiandien ir supažindiname skaitytojus: Č. Achundovas (Baku), T. Čchartišvilis (Tbilisis), Z. Čeišvilis (Leningradas), B. Gelmanas (Kijevas), J. Grinbergas (Vilnius), V. Kovaliovas (Maskva), J. Novikovas (Maskvos sritis), J. Smolengo (Maskva), N. Suslovas (Maskva), A. Vitolis (Ryga).
Šuolių nuo tramplino varžybos Ignalinoje
Ignalinoje įvyko respublikos šuolių nuo tramplino varžybos, kuriose dalyvavo „skrajojantys“ slidininkai iš Vilniaus, Kauno ir Ignalinos. Kaip ir per „Nemuno“ žaidynes bei respublikos pirmenybes, vėl geriausio šuolininko reputaciją patvirtino vilnietis Z. Kivertas, pirmu šuoliu pakartojęs tramplino rekordą - 48,5 m. Antrą vietą užėmė Zbignevo komandos draugas J. Žuravelas, kurio geriausias šuolis buvo 43 m, o trečias liko vietos sportininkas V. Kozlovas - 42 m.
Skaičiai ir faktai iš 1968-ųjų
Laikraštis „Sportas“ taip pat pateikė įdomių skaičių ir faktų iš 1968 metų sporto gyvenimo.
- Kauno „Žalgirio“ krepšininkai 1968 m. sausį per draugiškas rungtynes 5 taškų skirtumu (90:85) palaužė beveik stipriausios sudėties 1967 m. pasaulio čempionę SSRS rinktinę. Rezultatyviausias kauniečių gretose buvo 24 taškus pelnęs R. Venzbergas. Dėl traumos nežaidė M. Paulauskas, kuris tada buvo ir „Žalgirio“, ir SSRS rinktinės narys.
- Lietuvos sportininkai 1968 m. Meksiko vasaros olimpinėse žaidynėse iškovojo 9 medalius.
Tolimesnė Lietuvos bokso istorija
Užtat apdovanojimų pelnė XX amžiaus šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose olimpiniame ringe kovoję Lietuvos bokso auklėtiniai. Tuo tarpu Lietuvos pussunkio svorio boksininkas J.Vinča įveikė pirmąjį varžovą prancūzą Robert‘ą Foquet ir pateko į ketvirtfinalį. Jame lietuvis surėmė pirštines su Donu McCorkindale‘u iš Pietų Afrikos.
Taip apie J.Vinčos kovą rašė didžiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos aidas“:„Rugpiūčio 9 antrame Vinčos su afrikiečiu Corkindaliu Vinča pirmą roundą vedė energingai. Antrame rounde Vinča buvo žymiai užgautas į veidą. Teisėjas, palaikydamas afrikietį, sustabdė antro roundo pirmoj minutėj rungtynes, paskelbdamas afrikietį nugalėtoju. Vinča nukritęs žemėn nebuvo. Dr. Jurgelionis pareiškė protestą“. Lietuvos delegacijos vadovo Antano Jurgelionio protestas nieko nepakeitė ir į pusfinalį pateko J.Vinčos varžovas.
Amsterdame J.Vinča su dar trimis boksininkais pasidalijo penktąją vietą. Iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo geriausias Lietuvos sportininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.
Geriausiam pirmųjų pokario metų Lietuvos boksininkui Algirdui Šocikui olimpinis turnyras baigėsi taip pat, kaip geriausiam tarpukario boksininkui J.Vinčai. A.Šocikas per 1952 metų Helsinkio žaidynes irgi pralaimėjo ketvirtfinalio kovą.
A.Šocikas pirmajame sunkiasvorių turnyro rate nesunkiai nugalėjo lenką Antonį Goscianskį. Teisėjas dėl didelio lietuvio pranašumo kovą nutraukė jau antrajame raunde.
Antrajame rate mūsų boksininkui žengti į ringą nereikėjo, o ketvirtfinalio burtai jam varžovu parinko Pietų Afrikos atstovą Driesą Niemaną. Atrodė, kad olandų kilmės afrikietis nekels didelės grėsmės, tačiau vos prasidėjusi kova pakrypo labai netikėtai: A.Šocikas jau pirmą minutę praleido du stiprius smūgius ir turėjo pasitraukti iš ringo.
Po Helsinkio žaidynių šlovingą karjerą pratęsęs A.Šocikas dukart tapo Europos čempionu (1953 ir 1955 m.), buvo nenugalimas SSRS pirmenybėse ir daugelio manymu galėjo kovoti dėl medalio 1956 metų Melburno olimpinėse žaidynėse. Tačiau 1956-ųjų vasaros pabaigoje, iki žaidynių likus vos trims mėnesiams, A.Šocikas nusprendė atsisveikinti su didžiuoju boksu.
Melburne kovojo kitas mūsų šalies boksininkas - Romualdas Murauskas. Jis ir tapo pirmuoju olimpinį medalį laimėjusiu Lietuvos bokso auklėtiniu.
R.Murausko kelias ant pussunkio svorio garbės pakylos buvo labai trumpas. Lietuvos boksininkui pasisekė traukiant burtus, todėl jis praleido pirmąjį ratą ir olimpiniame ringe nugalėjo tik vieną varžovą - australą Tony Madiganą.
Pusfinalyje lietuvis nusileido amerikiečiui Jimui Boydui.
Olimpinė sėkmė buvo vienintelis itin ryškus R.Murausko karjeros blyksnis. Šis boksininkas nelaimėjo nė vieno Europos pirmenybių medalio (pasaulio pirmenybės tada dar nebuvo rengiamos) ir tik sykį tapo SSRS čempionu. Užtat čempionu tapo kaip tik tada, kai labiausiai reikėjo - dalinant olimpinius kelialapius.
Kur kas ryškesnį pėdsaką bokse paliko 1964 metais olimpinį sidabro medalį laimėjęs Ričardas Tamulis. Į Tokijo žaidynes jis vyko jau būdamas dukart Europos, keturiskart SSRS čempionas, todėl ir per olimpinį antrojo pusvidutinio svorio boksininkų turnyrą buvo laikomas pagrindiniu favoritu.
Kaunietis jam palankias prognozes patvirtino tik iki finalo. Jis nugalėjo tris varžovus, bet lemiamoje dvikovoje nusileido lenkui Marianui Kasprzykui.
Lenko pergalė buvo didelė staigmena, nes jis prieš pat olimpines žaidynes į ringą grįžo po ilgos pertraukos. 1961 metais M.Kasprzykas buvo nuteistas už dalyvavimą muštynėse, o Lenkijos bokso federacija gatvėje, o ne ringe kumščiais pasišvaisčiusį vyrą diskvalifikavo iki gyvos galvos.
Likus keliems mėnesiams iki žaidynių Lenkijos sporto vadovai diskvalifikaciją atšaukė ir atrankos turnyrą jam neįprastoje svorio kategorijoje (iki tol boksavosi lengvesnėje) laimėjęs M.Kasprzykas iškeliavo į olimpinį Tokiją. Ten ir perbėgo kelią turnyro favoritui R.Tamuliui.
Iš pradžių R.Murausko bronza, po to R.Tamulio sidabras… Taip Lietuvos boksas pamažu artėjo prie aukščiausio tikslo - olimpinio aukso. Dar 1962-aisiais pirmą kartą SSRS čempionu tapęs ir 1963-ųjų Europos pirmenybių sidabro medalį laimėjęs D.Pozniakas buvo laikomas pagrindiniu pretendentu vykti jau į 1964-ųjų žaidynes. Užtat nuo tada iki pat karjeros pabaigos D.Pozniakas laimėjo visus svarbiausius mačus. Jis triskart tapo Europos čempionu (1965, 1967 ir 1969 m.), o Mechike iškovojo ir kiekvieno sportininko karjerą vainikuojantį olimpinį aukso medalį.
Viršūnės link D.Pozniakas žygiavo tvirtais žingsniais. Pirmoje kovoje savo gimtadienio išvakarėse jis nokautu nugalėjo kone pavojingiausią varžovą kubietį Gregorio Aldamą, ketvirtfinalyje - Jurgeną Schlegelį iš Vokietijos Demokratinės Respublikos, pusfinalyje - bulgarą Giorgį Stankovą.
Kovoti finale D.Poniakui nereikėjo. Lietuvos boksininkui buvo įskaityta pergalė, nes varžovas Ionas Monea iš Rumunijos patyrė traumą.
Du stipriausi pasaulio mėgėjų pussunkio svorio boksininkai pirštines surėmė tik po metų. 1969-aisiais D.Pozniakas ir I.Monea pateko į Bukarešte vykusių Europos pirmenybių finalą. Jam pasibaigus teisėjas į viršų pakėlė D.Pozniako ranką.
Puikiai Mechike boksavosi ir sunkiasvoris Jonas Čepulis. Pakeliui į finalą visos trys jo kovos dėl didelio pranašumo buvo nutrauktos anksčiau laiko: britas Billy Wellsas ir meksikietis Joaquinas Rocha rankšluostį išmetė antrajame raunde, Berndas Andersas iš Rytų Vokietijos - trečiajame.
Deja, tris įtikinamas pergales pasiekusiam J.Čepuliui lemiamoje kovoje pačiam teko patirti, ką reiškia geležiniai varžovo kumščiai. Finale lietuvį nugalėjo 19-metis teksasietis, tik 1968-aisiais įsiveržęs į Amerikos ringą, bet iškart pradėjęs vieną po kito guldyti labiau patyrusius varžovus. To teksasiečio vardas dabar žinomas net daugeliui boksu visai nesidominčių žmonių - George‘as Foremanas.
Kovodamas su būsimuoju pasaulio profesionalų čempionu J.Čepulis atsilaikė tik vieną raundą. Antrojo raundo 33-ąją sekundę mačas buvo sustabdytas dėl didelio G.Foremano pranašumo. Tačiau J.Čepuliui ir sidabro medalis buvo milžiniškas laimėjimas. Juo labiau kad metų pradžioje šio lietuvio net nebuvo SSRS olimpinės rinktinės kandidatų sąraše.
Iš ringo pasitraukus D.Pozniakui ir J.Čepuliui Lietuvos boksas išgyveno nedidelį nuosmūkį. Tiesa, aštuntajame dešimtmetyje du lietuviai dar laimėjo pasaulio ir Europos pirmenybių medalių, tačiau į olimpines žaidynes nepavyko patekti nei Europos čempionui Juozui Juocevičiui, nei pasaulio vicečempionui Nikolajui Jerofejevui, nei kuriam nors kitam boksininkui.
Lietuviai į olimpines žaidynes grįžo tik atkūrus šalies nepriklausomybę - 1992 metais Barselonoje. Nuo tada visose žaidynėse dalyvaudavo bent du Lietuvos boksininkai.
Deja, medalių iškovoti kol kas nepavyko. Olimpinėse varžybose mūsų šalies atstovams geriausiu atveju pritrūkdavo vienos pergalės ir jie galutinėje rikiuotėje turėdavo tenkintis penktąją vieta.
Šią poziciją iškovojo ketvirtfinalio kovas pralaimėję Vitalijus Karpačiauskas (1992 m.), Gitas Juškevičius (1992 m.), Ivanas Stapovičius (2000 m.) ir Jaroslavas Jakšto (2004 ir 2008 m.).
Didžiausia Lietuvos boksininkų rinktinė dalyvavo pirmose atkūrus nepriklausomybę olimpinėse žaidynėse. 1992 metais į Barselonos ringą lipo keturi lietuviai.
Labiausiai džiugino antrojo pusvidutinio svorio turnyre dalyvavęs V.Karpačiauskas. Labai apmaudžiai varžovui iš Nigerijos Richardui Inbeneghu ketvirtfinalyje pralaimėjo antrojo sunkaus svorio boksininkas G.Juškevičius. Jis turėjo pranašumą, bet praleido vieną galingą afrikiečio smūgį, kuris ir užbaigė G.Juškevičiaus olimpines kovas.
Pasitvirtino mačo išvakarėse A.Šociko pasakyti žodžiai: „Gitas moka puikiai smūgiuoti, bet gali pats praleisti vieną nokautuojančią varžovo ataką“.
Sidnėjuje ketvirtfinalį pasiekė I.Stapovičius. Du varžovus įveikusio vilniečio žygį sustabdė Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos boksininkas Kimas Unas-Cholis.
tags: #laikrastis #sportas #1968 #metu