Lietuvos krepšinio istorija yra turtinga ir spalvinga, kupina įspūdingų pergalių ir legendinių asmenybių. Neatsiejama šios istorijos dalis - krepšinio marškinėliai, kurie ne tik simbolizuoja komandos garbę, bet ir įkūnija tautos vienybę bei pasididžiavimą. Šiame straipsnyje panagrinėsime legendinius Lietuvos krepšinio marškinėlius, atskleisdami jų istoriją, simbolinę reikšmę ir ryšį su svarbiausiais šalies krepšinio įvykiais.
"Grateful Dead" parama ir olimpiniai marškinėliai
Artėjant 1992 m. Barselonos olimpiadai, Lietuvos krepšinio rinktinė susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis. Tuomet į pagalbą atskubėjo amerikiečių roko grupė "Grateful Dead", jausdama simpatiją jaunai, iš SSRS ką tik išsivadavusiai šaliai. "Grateful Dead" parėmė Sabonio, Marčiulionio ir Co komandą finansiškai, be to, pasiūlė pagaminti marškinėlius su "Deadų" simbolika ir lietuviškos trispalvės spalvomis. Taip gimė legendiniai marškinėliai su "į kašį dedančiu skeletu", kurie tapo laisvės simboliu.
Nepaisant visų draudimų vilkėti olimpinio komiteto nepatvirtintų drabužių ir simbolikų, lietuviai, toje Olimpiadoje pirmą kartą dalyvavę kaip nepriklausomos šalies rinktinė ir iškovoję bronzos medalius, ant apdovanojimų pakylos žengė būtent su šiais marškinėliais. Šis drąsus žingsnis ne tik parodė Lietuvos krepšininkų nepriklausomybę, bet ir atkreipė pasaulio dėmesį į šalies kovą už laisvę.
"Grateful Dead": nuo psichodelinio roko iki paramos Lietuvos krepšiniui
Kas sieja Jacko Kerouaco „Kelyje“ herojų Diną Moriartį, „Skrydžio virš gegutės lizdo“ autorių Keną Kesey ir krepšininką Šarūną Marčiulionį? Atsakyti galėtų nebent labai besidomintys roko, ypač amerikietiškojo, muzika: Moriartį, Kesey ir Marčiulionį sieja San Francisko grupė „Grateful Dead“.
Nors niekad neiškilusi į hitparadų viršūnes, ši kompanija visą tris dešimtmečius trukusį kūrybinį periodą skleidė gyvenimo džiaugsmu, meile ir taika spinduliuojančią muziką ir išlaikė ypač ištikimų gerbėjų būrį. Mūsų šalyje „Deadai“ net ir didžiausiais roko populiarumo laikais nebuvo tarp klausomiausių atlikėjų, tačiau (kad ir kaip paradoksalu) tapo bene labiausiai su Lietuva susijusia Vakarų roko grupe.
Taip pat skaitykite: Žymiausi Austrijos futbolininkai
„Grateful Dead“ susikūrimo data laikomi 1965-ieji, nors užuomazgų galima aptikti metais anksčiau gyvavusioje folko grupėje juokingu pavadinimu „Mother McCree‘s Uptown Jug Champions“. Penkios spalvingos ir prie įprasto gyvenimo neprisitaikančios asmenybės susibūrė iš pradžių pasirinkdamos „The Warlocks“ pavadinimą. Gitaristai Jerry Garcia (jis vėliau bus matomas kaip grupės lyderis) ir Bobas Weiras iki tol sukosi amerikietiško folko ir country-bluegrass muzikos katile, klavišininkas ir armonikėlės pūtikas Ronas „Pigpenas“ McKernanas „gyveno ir kvėpavo bliuzu“, būgnininko Billo Kreutzmano grojimo pamatai buvo džiaziniai, o paskutinis prie „The Warlocks“ prisijungė buvęs klasikinės ir avangardinės-elektroninės muzikos studentas Philas Leshas, tapęs naujos grupės bosistu. Tokia įvairialypė kompanija, įkvėpta bitlų fenomeno, nusprendė pereiti nuo akustinio skambesio prie elektrinio.
Tuo metu JAV po grupės „The Byrds“ sėkmės su elektrifikuotu Dylano „Mr. Tambourine Man“ „koveriu“ ir paties šios dainos autoriaus transformacijos iš folk atlikėjo į roko muzikantą, šalyje vis daugėjo folkroko grupių. Tačiau „Grateful Dead“ pasuko kiek kitu keliu nei „The Byrds“ ar tuo metu populiarūs „Lovin‘ Spoonful“. K. Kesey su bendraminčiais, spjovę į to meto Vakarų normas ir įprastą gyvenimo būdą, nuo 1964 m. gyveno bendrai, keliavo po Ameriką išdažytu mokykliniu autobusu, pavadintu „Further“, bei rengė vadinamuosius „psichodelinius testus“ - kolektyvinį LSD vartojimą. Autobuso „Further“ vairuotojas buvo Nealas Cassadis, pašėlusi ir charizmatiška asmenybė, įkūnyta Kerouaco „Kelyje“ kaip Dinas Moriartis.
1965 m. Jerry Garcia ir kiti „The Warlocks“ nariai susipažino su Kesey, pabandė LSD, pradėjo groti psichodeliniuose „Merry Pranksters“ seansuose ir pakeitė pavadinimą į „Grateful Dead“. Iš folk-bliuzinio skambesio grupė ėmė linkti prie psichodelikos. Taip su K. Kesey kompanijos įtaka 1965-1966 m. ėmė formuotis visa San Francisko psichodelinio roko scena, kurioje šalia „Grateful Dead“ kurėsi tokie kolektyvai, kaip „Jefferson Airplane“, „Country Joe and the Fish“, „Big Brother and the Holding Company“, „Quicksilver Messenger Service“.
Nemažai grupių, kaip ir „Deadai“, gyveno bendrai Haight-Ashbury kvartale: taip ne tik smagiau ir pigiau, bet galima pasiekti visišką narių tarpusavio harmoniją, kuri atsisipindės ir muzikoje. „Grateful Dead“ ir kitos grupės nuolat nemokamai koncertuodavo parkuose, Haight Ashbury gatvėse, čia kūrėsi stipri hipių bendruomenė. 1967 m. San Franciske visu pajėgumu sužydėjo „Meilės vasara“, prikvietusi į miestą didžiulę masę žmonių. Kalifornijos psichodelinės grupės „Jefferson Airplane“ ir „The Doors“ šovė į pačią populiarumo viršūnę. Apie hipius, Haight Ashbury ir psichodeliką pasklido žinia po visą pasaulį.
Nors „Deadai“ buvo „Meilės vasaros“ ir viso hipių judėjimo sūkurio centre (dalyvavo tiek Monterėjaus, tiek Vudstoko festivaliuose), tačiau jų dainų JAV topuose nebuvo. Visgi ir šiems vyrukams 1967 m. pagaliau pavyko išleisti debiutinį bliuzinio-psichodelinio skambesio albumą, pavadintą tiesiog „The Grateful Dead“. Tais pačias metais grupę pastiprino prisijungęs antras būgnininkas Mickey Hartas ir klasikinės bei avangardinės muzikos pianistas Tomas Constantenas (šis išėjo 1970 m., Hartas vėliau kartais padėdavo grupei).
Taip pat skaitykite: Federacijos prezidentai ir krepšinis
„Deadai“ su didelėmis ambicijomis ėmė rengti antrąjį studijinį albumą. Nors įrašymą studijos vadovai ir vadino košmaru dėl visiško grupės nedisciplinuotumo (šiek tiek anksčiau B.Weirui ir „Pigpenui“ net buvo pasakyta palikti grupę dėl repeticijų nelankymo, bet šie atsisakė išeiti) ir polinkio į eksperimentus, rezultatas buvo nuostabus. Vien ko verta pirmoji daina - tikras epas - „That‘s It For The Other One“, sudaryta iš 4 visiškai skirtingų dalių: nuo kažko pusiau bliuziško ar kantriško iki elektroninės muzikos elementų ir grojimo preparuotu pianinu. Jos tekstas pasakoja apie autobusą „Further“ ir, anot B. Weiro, vieną iš įspūdingiausių kada nors sutiktų žmonių - Nealą Cassadį. Kitos albumo kompozicijos ne mažiau stiprios ir eklektiškos, pastoviai skambant J. Garcios gitaros solo partijoms.
Kad ir kaip sėkmingai „Grateful Dead“ atsiskleidė su „Anthem of the Sun“, visgi patys grupės nariai sakė, kad tikroji jų aistra ir pašaukimas - gyvi pasirodymai. 1969 m. išleistas „Live Dead“ su įspūdinga 23 minutes trunkančia daina „Dark Star“ ar trigubas albumas „Europe `72“ tai puikiai įrodo. Grupė iki pat pabaigos išlaikė nuo „Merry Pranksters“ laikų jos skambesį labiausiai apibūdinusį spontanišką improvizavimą, šalia to, koncertinis atlikimas su laiku tapo gerokai profesionalesnis.
Pačioje 7 dešimtmečio pabaigoje „Grateful Dead“ atliekama muzika pradėjo kisti: iš padangių imta leistis ant žemės. Grupė vis labiau bendradarbiavo su folk-country muzikantu Robertu Hunteriu, sukūrusiu nemažai klasikinių „Deadų“ dainų tekstų ir prisidėjusiu prie melodijų kūrimo. Jau albume „Aoxomoxoa“ pamažu ryškėjo, kad grupė grįžo prie muzikos, kuri išaugino amerikietiškąjį folk. Kiti du studijiniai darbai - „Workingman‘s Dead“ ir „American Beauty“ - parodė, jog ir „Grateful Dead“ gali kurti, Hunterio žodžiais tariant, „malonią ir klausomą“ muziką. Šiuose albumuose susipina country, bliuzo, bluegrass motyvai, nors viskas sugrota nestandartiškai - „gratefuldeadiškai“. Tokios dainos kaip „Sugar Magnolia“, „Friend of Devil“, lyriškoji „Ripple“ ar dar lyriškesnė „Brokedown Palace“, apie grupės keliones pasakojanti „Truckin‘“, kupina žemiškų temų, tapo klasika bei dar ilgai po to būdavo įtraukiamos į koncertų repertuarą.
Kaip ir dauguma to laikmečio roko grupių, „Grateful Dead“, deja, neišvengė problemų dėl kvaišalų. Jerry Garcia, 1971 m. prie grupės prisijungęs Keithas Godchaux (1979 m. dėl to jis turėjo palikti grupę) bei devintajame dešimtmetyje „Deadų“ sudėtį papildęs Brentas Mydlandas turėjo sunkių problemų dėl priklausomybės nuo narkotikų (šis narys 1990 m. mirė nuo perdozavimo). Visgi anksčiausiai mirtis pasiėmė skeptiškai į narkotikus žiūrėjusį, bet alkoholio nevengusį bliuzmeną „Pigpeną“. Prieš 1972 m. turą Europoje jo sveikata pašlijo, gydytojai jį įspėjo dėl rimtos grėsmės, tačiau „Pigpenas“ jų patarimų nepaisė ir po metų mirė.
Visgi „Pigpeno“ mirtis nesustabdė grupės veiklos ir aštuntasis dešimtmetis jai buvo sėkmingas. Vėl kiek prie psichodelikos grįžę, prisodrinti savito jazz fusion skambesio ir papildyti Keitho Godchaux žmonos balso, trys po „American Beauty“ sekę studijiniai albumai -„Wake of the Flood“, „From the Mars Hotel“ ir „Blues for Allah“ - buvo aukščiausios prabos, ypač paskutinis. Gyvi pasirodymai toliau įrodė, kad Grateful Dead - fantastiška koncertinė grupė. Ne veltui susiformavo atskiras reiškinys - „deadheads“. Tai ištikimiausi grupės gerbėjai, jaunesni ir vyresni hipiai, keliaujantys paskui grupę po visą šalį. Patys didžiausi gerbėjai teigė tai darę nuo pat 1967-ųjų. „Grateful Dead“ koncertus su juos supančia „deadheadų“ minia galima vadinti Vudstoko pratęsimu. Ir visa tai truko iki pat grupės iširimo 1995-aisiais. (Apie „deadheadus“ yra susuktas filmas - „The End of the Road“.) Jokia kita klasikinio roko grupė tokio fenomeno nesukūrė ir nepatyrė.
Taip pat skaitykite: Rinktinės dizainas ir technologijos
8-9 dešimtmečiais grupės nariai taip pat dalyvavo kituose projektuose bei užsiėmė soline kūryba. Štai Jerry Garcia pasižymėjo ypač plačiame žanrų spektre: nuo bluegrass stiliaus muzikos atlikimo su senu draugu Davidu Grismanu ar pagalbos kitoms grupėms grojant pedal steel instrumentu iki gitaros partijų įgrojimo free jazz pionieriaus Ornette Colemano 1988 m. 9 dešimtmetyje grupė patyrė šiokį tokį kūrybinį štilį, be to, blogėjo J.Garcios sveikatos būklė. Visgi su 1987 m. albumu „In the Dark“ ir singlu „Touch of Grey“ muzikantams pavyko grįžti į muzikinį olimpą.
Šis laikotarpis Lietuvos skaitytojams įdomiausias tuo, jog apie 1989 metus „Deadai“ susipažino su tuomet NBA žaidusiu Šarūnu Marčiulioniu. Artėjant 1992 m. Barselonos olimpiadai ir Lietuvos krepšinio rinktinei susiduriant su rimtomis finansinėmis problemomis, „Grateful Dead“, jausdami simpatiją jaunai, iš SSRS ką tik išsivadavusiai šaliai, parėmė Sabonio, Marčiulionio ir Co komandą finansiškai, be to, pasiūlė pagaminti marškinėlius su „Deadų“ simbolika ir lietuviškos trispalvės spalvomis (iš čia tie legendiniai marškinėliai su kaukolėmis). Deja, gražios istorijos irgi ne be pabaigos. Šioji nutrūko 1995 metais, kai netikėtai mirė grupės siela J. Garcia. Laidotuvėse dalyvavo gausybė „deadheadų“ ir jos labiau panašėjo į dar vieną „Grateful Dead“ koncertą. Spinduliavo gėrio, meilės ir taikos dvasia. Nors likę grupės nariai tebekoncertuoja iki dabar, tačiau be Garcios, jo gitaros solo, barzdos, akinių ir šypsenos „Grateful Dead“ nebeįsivaizduojami. Bent jau jie išliks įrašuose, prisiminimuose ir gerbėjų širdyse.
Kauno "Žalgirio" marškinėlių įamžinimas
Kauno "Žalgiris" - tituluočiausias Lietuvos krepšinio klubas, išugdęs daugybę legendinių krepšininkų. Siekiant įamžinti šių žaidėjų atminimą ir pagerbti jų indėlį į klubo istoriją, "Žalgirio" arenoje buvo įvesta tradicija pakelti marškinėlius su žaidėjų numeriais į arenos palubes.
Pirmasis tokios garbės sulaukė Arvydas Sabonis, kuris savo krepšininko karjerą 1981 m. pradėjo „Žalgiryje“ ir padėjo klubui iškovoti daugybę naujų trofėjų. Dešimtmetį su pertraukomis Kaune rungtyniavęs A.Sabonis visada vilkėjo 11-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius. A.Sabonio marškinėlių pakėlimo ceremonija įvyko per „Žalgirio“ 70-mečio jubiliejui skirtą renginį.
Kiti legendiniai Lietuvos krepšininkai ir jų marškinėliai
Be A. Sabonio, Lietuvos krepšinio istorijoje yra ir daugiau legendinių žaidėjų, kurių marškinėliai taip pat verti įamžinimo. Tai Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius, Gintaras Krapikas, Sergejus Jovaiša ir kiti. Kiekvienas iš šių žaidėjų savo talentu ir atsidavimu prisidėjo prie Lietuvos krepšinio aukso amžiaus.
#
tags: #legendiniai #lietuvos #vyru #krepsinio #marskineliai